- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2021-07-21
- Bylos Nr.
- 1A-392-485/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-19708-2020-2
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Jūratė Jakubonienė, Algirdas Remeika, Gytis Večerskas
- Kaltinamasis
- A. K.
- Nukentėjusysis
- V. P.
- Advokatai
- Valda Grigonytė, Bronius Varsackis
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jūratės Jakubonienės, Algirdo Remeikos (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Gyčio Večersko,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros prokurorės Ritos Mikalauskienės ir nukentėjusiojo V. P. atstovės advokatės Valdos Grigonytės apeliacinius skundus dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2021 m. balandžio 12 d. nuosprendžio, kuriuo A. K., kaltintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 236 straipsnio 1 dalį, išteisintas, jam nepadarius veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).
Nukentėjusiojo V. P. civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas (BPK 115 straipsnio 3 dalies 2 punktas). Nukentėjusiojo atstovavimo išlaidos iš A. K. nepriteistos.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
1. A. K. buvo kaltinamas tuo, kad 2019 m. gruodžio 2 d. 11.38 val., (duomenys neskelbtini) apskrities vyriausiojo policijos komisariato (duomenys neskelbtini) policijos komisariate, esančiame (duomenys neskelbtini), protokole-pareiškime, būdamas įspėtas dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingą įskundimą pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 236 straipsnį, vyriausiajai tyrėjai R. A., turinčiai teisę pradėti baudžiamąjį persekiojimą, melagingai įskundė nekaltą asmenį – V. P. – kaip padariusį nusikalstamą veiką, t. y. pareiškė, kad V. P. 2019 m. lapkričio 30 d. apie 10.30 val., daugiabučio laiptinėje, esančioje (duomenys neskelbtini), šalia (duomenys neskelbtini) buto, įvykus tarpusavio žodiniam konfliktui su televizijos sistemų montavimo meistru V. P., buvo vieną kartą tyčia pastumtas rankomis, dėl to nugriuvo ant žemės ir taip patyrė fizinį skausmą, apklausiamas davė melagingus parodymus ikiteisminio tyrimo Nr. 01-1-51138-19 metu: būdamas įspėtas dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą, vyresniajai tyrėjai Ž. Ž. 2020 m. sausio 28 d. liudytojo apklausos ir 2020 m. vasario 28 d. parodymų patikrinimo vietoje metu, patvirtino 2019 m. gruodžio 2 d. duotus parodymus. Dėl to buvo pradėtas V. P. baudžiamasis persekiojimas – pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. 01-1-51138-19 pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, V. P. pareikštas įtarimas.
2. Kauno apylinkės teismas, priimdamas sprendimą A. K. pagal BK 236 straipsnio 1 dalį išteisinti, jam nepadarius veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių, konstatavo, jog byloje nėra surinkta neginčytinų įrodymų, kurie leistų teigti, kad A. K. melagingai įskundė V. P., ir jo veikoje nėra būtinųjų šios nusikalstamos veikos sudėties požymių, todėl nėra ir baudžiamosios atsakomybės pagrindo, dėl ko priimtas išteisinamasis nuosprendis.
Šalies argumentai
3. Prokurorė apeliaciniame skunde prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2021 m. balandžio 12 d. išteisinamąjį nuosprendį ir priimti naują – apkaltinamąjį nuosprendį, kuriuo A. K. pripažinti kaltu, padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 236 straipsnio 1 dalyje, ir skirti jam bausmę – 60 MGL baudą.
3.1. Skunde prokurorė nurodė, kad ikiteisminis tyrimas Nr. 01-1-51138-19 buvo pradėtas pagal gautą A. K. skundą, kad 2019 m. lapkričio 30 d. apie 10.30 val., adresu (duomenys neskelbtini), konflikto metu jis buvo pastumtas V. P. ir dėl to parkrito, juto fizinį skausmą, t. y., dėl veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje. Ikiteisminio tyrimo metu išnaudotos visos įstatymuose nustatytos priemonės ir galimybės bei gauti duomenys nepatvirtino, kad A. K. atžvilgiu galėjo būti naudotas fizinis smurtas. A. K. apie tai, kad jo atžvilgiu buvo panaudotas fizinis smurtas, nenurodė nei 2019 m. lapkričio 30 d. skambindamas telefonu 112 ir kviesdamas policiją, nei atvykusiems pareigūnams ar kitiems konflikto vietoje buvusiems asmenims. Pirmosios apklausos metu jo sutuoktinė J. K. teigė mačiusi, kad meistras pastūmė jos sutuoktinį, tačiau vėliau ji tokių parodymų atsisakė, nurodydama, kad yra senyvo amžiaus ir buvo neteisingai suprato klausimus. V. P. nuo pat pradžių kategoriškai neigė stūmęs A. K., o ir pats A. K. į medicinos ekspertus nesikreipė ir galimas jo sužalojimas nebuvo nustatytas. Įvertinus visas nurodytas aplinkybes, buvo konstatuota, kad smurtas A. K. atžvilgiu naudojamas nebuvo. Priimtas nutarimas ikiteisminį tyrimą nutraukti, šio nutarimo niekas iš proceso dalyvių neskundė. Prokurorės teigimu, šios aplinkybės patvirtina, kad A. K. skundas iš tiesų buvo melagingas ir parašytas tik dėl asmeninių paskatų – A. K. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisiamojo posėdžio metu paaiškino, kad po dviejų dienų nuvyko su pareiškimu į policiją ne dėl to, kad jautė skausmą ar atsirado kokie nors sumušimo padariniai, o dėl to, kad pagalvojo, jog joks pašalinis žmogus neturi teisės stumdyti.
3.2. Skunde teigiama, kad iš teismo padarytų išvadų matyti, jog kaltinamojo parodymai nebuvo tinkamai analizuoti. Pirminiame pareiškime policijai A. K. teigė, jog dėl to, kad jį pastūmė ir jis nukrito, susižalojo abiejų rankų alkūnes bei sėdmenis, jautė fizinį skausmą, bet į sveikatos priežiūros įstaigą nesikreipė, nes kitą dieną skausmo nebejautė, jokių akivaizdžių sužalojimų, išskyrus fizinį skausmą, nepatyrė. Teisiamojo posėdžio metu A. K. nurodė, kad nuo sutrenkimo atsirado gužiukai ant rankos, galimai kaupėsi vandenys. Vėliau, vasario mėnesį, A. K. kreipėsi į šeimos gydytoją dėl krūtinės skausmų, jam buvo išrašyti vaistai, kuriuos geria jau metus laiko, tačiau jokių duomenų, kad tai galėtų būti susiję su aprašomu įvykiu, nepateikė. Taigi, jo parodymai yra nenuoseklūs ir prieštaringi, todėl teismo turėjo būti vertinti kritiškai. Prokurorė nesutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad byloje surinkti ir teisiamojo posėdžio metu ištirti įrodymai tiek dėl galimos V. P. veikos, ikiteisminiame tyrime Nr. 01-1-51138-19 kvalifikuotos pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, tiek ir dėl kaltinimo A. K. pagal BK 236 straipsnio 1 dalį šioje baudžiamojoje byloje yra prieštaringi. Pažymėtina, jog nenuoseklūs parodymai buvo A. K., jo sutuoktinės J. K., o V. P. parodymai buvo nuoseklūs, jis apklausiamas paaiškino įvykio aplinkybes, nesitikėjo, kad bus neteisingai įskųstas, kadangi konfliktas dėl patekimo ant stogo buvo išspręstas atvykus policijos pareigūnams.
3.3. Prokurorės įsitikinimu, surinkti duomenys neabejotinai patvirtina, kad A. K., prieš kreipdamasis dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo, žinojo ir suvokė, jog kreipdamasis į ikiteisminio tyrimo įstaigą, praneša apie nebūtą nusikaltimą ir melagingai įskundžia V. P., kaip padariusį nusikalstamą veiką, žinodamas, kad šis asmuo nusikaltimo nepadarė. A. K. tai suvokė, tačiau atkakliai siekė, kad būtų pradėtas ikiteisminis tyrimas ir V. P. būtų patrauktas baudžiamojon atsakomybėn. Prokurorės įsitikinimu, dėl tokių veiksmų jis turi būti pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 236 straipsnio 1 dalyje. Vien ta aplinkybė, kad A. K. kategoriškai neprisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, neduoda pagrindo manyti, kad nėra surinkta pakankamai įrodymų, pagrindžiančių jo kaltę.
4. Nukentėjusiojo V. P. atstovė advokatė Valda Grigonytės apeliaciniame skunde prašo panaikinti 2021 m. balandžio 12 d. Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų išteisinamąjį nuosprendį ir A. K. pripažinti kaltu, padarius nusikaltimą, numatytą BK 236 straipsnio 1 dalyje.
4.1. Skunde nukentėjusiojo atstovė teigia, kad kategoriškai nesutiktina su teismo išvadomis dėl surinktų įrodymų vertinimo, jos yra deklaratyvios. Atkreipia dėmesį, jog iš visų byloje apklaustų liudytojų, tariamą smurto faktą matė tik liudytoja byloje apklausta A. K. sutuoktinė J. K.. Iš pradžių ši liudytoja nuosekliai papasakojo, kaip matė pastūmimo ir kritimo faktą, tačiau vėliau tiek ikiteisminiame tyrime, tiek teisiamojo posėdžio metu jau kategoriškai paneigė savo parodymus, jog matė, kaip jos vyras A. K. buvo pastumtas. Skundo autorės vertinimu, nekyla jokių abejonių, kad liudytoja J. K., duodama parodymus, siekė padėti savo sutuoktiniui melagingai apkaltinti V. P.. Apie tai, jog J. K. davė melagingus parodymus pirminės apklausos metu ikiteisminiame tyrime patvirtino ir pats A. K., kuris nurodė, jog po pastūmimo iš kambario išėjo jo sutuoktinė, kuri pamatė jį gulintį. Skunde pažymima, jog daugiau nei vienas iš liudytojų nenurodė, kad matė, jog nukentėjusysis V. P. būtų naudojęs smurtinius veiksmus prieš kaltinamąjį A. K..
4.2. Skunde nukentėjusiojo atstovė tvirtina, kad ir A. K. davė melagingus parodymus, ką patvirtina faktas, jog jis policijos pareigūnus kvietė ne dėl to, jog prieš jį buvo panaudotas smurtas ir jis jautė fizinį skausmą, o dėl to, jog televizijos sistemų meistras V. P. norėjo be jo leidimo patekti ant stogo. Kaip matyti iš policijos registruojamų įvykių registro išrašo 2019 m. lapkričio 30 d. apie 11.18 val. į Bendrąjį pagalbos centrą paskambino asmuo, prisistatęs A. K., ir pranešė, kad (duomenys neskelbtini), atvažiavęs nepažįstamas vyras savivaliauja, lipa ant stogo ir stato televizijos anteną. Apie tai, kad A. K. iškvietė policijos pareigūnus ne dėl tariamai patirto smurto, o dėl to, jog nenorėjo leisti nukentėjusiajam lipti ant stogo atlikti antenos montavimo darbą, patvirtino ir teismo posėdyje apklausti į įvykį atvykę policijos pareigūnai. Į įvykio vietą atvykę pareigūnai D. P. ir M. R. paaiškino, kad konfliktas vyko tik dėl užlipimo ant stogo ir dėl ant žalios vejos stovinčio automobilio, vyko žodinis konfliktas, kurio metu asmenys apsižodžiavo tarpusavyje. Pareigūnams įvykio vietoje nebuvo išsakyta jokių pretenzijų dėl to, kad kas nors ką nors pastūmė ar pargriovė, vartojo kokį nors fizinį smurtą, sužalojimų ant tų asmenų kūno nematė.
4.3. Skundo autorės nuomone, aptartos faktinės aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad A. K., supykęs dėl to, jog nukentėjusysis be jo leidimo užlipo ant stogo ir atliko antenos montavimo darbus, sugalvojo istoriją, jog prieš jį buvo panaudotas smurtas. Nei į gydymo įstaigą, nei pas teismo ekspertus A. K. nesikreipė, nors, kaip nurodė jo sutuoktinė, jis skundėsi skausmu nugaroje. Byloje nėra surinkta jokių duomenų, kad A. K. buvo pastumtas, nukrito ar patyrė sužalojimus, kaip jis nurodė pareiškime policijai bei duodamas parodymus ikiteisminio tyrimo metu. Atsižvelgiant į visas nurodytas aplinkybes, nukentėjusiojo atstovės nuomone, pirmosios instancijos teismas neišsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, liudytojų parodymus ir tai lėmė netinkamą išteisinamojo nuosprendžio priėmimą todėl nuosprendis turėtų būti panaikintas ir A. K. atžvilgiu priimtas apkaltinamasis nuosprendis, kuriuo jis turi būti pripažintas kaltu, padaręs nusikaltimą, numatytą BK 236 straipsnio 1 dalyje.
5. Teismo posėdyje apeliacinės instancijos teisme išteisintasis ir jo gynėjas prašė apeliacinius skundus atmesti, prokurorė ir nukentėjusysis bei jo atstovė prašė jų apeliacinius skundus tenkinti.
Motyvuojamoji dalis
6. Prokurorės ir nukentėjusiojo atstovės apeliaciniai skundai atmetami.
7. Tiek prokurorė, tiek ir nukentėjusiojo atstovė apeliaciniame skunde kelia A. K. inkriminuotos nusikalstamos veikos, numatytos BK 236 straipsnio 1 dalyje, įrodytumo klausimą. Skunduose iš esmės teigiama, kad išteisintasis policijos pareigūnams pateikė žinomai melagingą pareiškimą apie jo atžvilgiu padarytą nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje, po ko, tęsdamas savo veiksmus, pateikė melagingus parodymus liudytojo apklausos ir parodymų patikrinimo vietoje metu. Šios skunduose daromos išvados grindžiamos faktu, kad ikiteisminis tyrimas pagal BK 140 straipsnio 1 dalį nukentėjusiojo atžvilgiu buvo nutrauktas, nesurinkus įrodymų, kurie pagrįstų jo kaltę dėl inkriminuoto nusikaltimo padarymo. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, susipažinusi su apeliaciniuose skunduose dėstomais iš esmės analogiško pobūdžio argumentais, taip pat skundžiamo išteisinamojo nuosprendžio motyvais, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas byloje surinktų įrodymų visumą įvertino tinkamai bei teisėtai ir pagrįstai padarė išvadą, kad šiuo atveju A. K. veiksmuose nėra BK 236 straipsnyje numatyto nusikaltimo sudėties požymių visumos.
8. Pagal BK 236 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas melagingai įskundė įstaigai ar pareigūnui, turinčiam teisę pradėti baudžiamąjį persekiojimą, nekaltą asmenį kaip padariusį nusikalstamą veiką, jeigu dėl to šis asmuo pradėtas persekioti, arba pranešė apie žinomai nebūtą nusikaltimą. Melagingas pranešimas apie nebūtą nusikaltimą yra aktyvūs veiksmai, kuriais institucijoms, nurodytoms BK 236 straipsnyje, pranešama apie tariamai padarytą, rengiamą nusikaltimą arba pasikėsinimą jį padaryti. Melagingo pranešimo formos, būdai (žodžiu, raštu, anonimiškai ir pan.) gali būti tokie patys, kaip ir kaltininkui melagingai įskundžiant įstaigai ar pareigūnui, turinčiam teisę pradėti baudžiamąjį persekiojimą, konkretų asmenį (ar asmenis), kaip padariusį nusikalstamą veiką. Melagingo pranešimo apie nebūtą nusikaltimą sudėtis yra formali, t. y. jis baigtas, kai BK 236 straipsnio 1 dalyje nurodytoms institucijoms bet kokia forma perduodama melaginga informacija apie žinomai nebūtą nusikaltimą. Nusikaltimas padaromas tyčios kaltės forma ir žodis „melagingas“ suponuoja tik tiesioginę tyčią: asmuo supranta, kad įstaigai ar pareigūnui, turinčiam teisę pradėti baudžiamąjį persekiojimą, pateikia žinomai tikrovės neatitinkančias žinias apie tariamai padarytą nusikalstamą veiką. Suvokdamas, kad praneša apie nebūtą nusikaltimą, kaltininkas siekia tą daryti, be to, tikrai žino, kad nusikaltimo, apie kurį jis informuoja, nėra buvę, kad nusikaltimas neegzistuoja ir pranešimo metu, tačiau siekia, kad tokią neabejotinai melagingą informaciją institucijos gautų ir kaip nors į ją reaguotų (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-202/2014, 2K-497/2014, 2K-7-27-746/2015, 2K-478-746/2015).
9. Nagrinėjamoje situacijoje A. K. baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 236 straipsnio 1 dalį buvo traukiamas dėl to, kad jis 2019 m. gruodžio 2 d. pateikė pareiškimą turinčiai įgaliojimus atlikti ikiteisminį tyrimą institucijai teigdamas, kad 2019 m. lapkričio 30 d. tarp jo ir V. P. įvykusio konflikto metu nukentėjysis jį pastūmė, dėl ko jis atbulas nukrito ant grindų ir pajuto fizinį skausmą krūtinės, sėdmenų bei alkūnių srityse. Siekdamas pagrįsti šį savo pareiškimą, A. K. jo, kaip liudytojo, apklausos bei parodymų patikrinimo vietoje metu taip pat nurodė smurto prieš jį pavartojimo aplinkybes. Pagal jo pareiškimą pradėto ikiteisminio tyrimo metu buvo apklausti asmenys, galintis turėti reikšmingos informacijos analizuojamai situacijai, tačiau, juos surinkus, Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros 2-ojo skyriaus prokuroras Audrius Armas 2020 m. kovo 18 d. nutarimu nusprendė, kad jų nepakanka ikiteisminiam tyrimui tęsti, todėl baudžiamąjį procesą nutraukė, motyvuodamas tuo, kad V. P. nepadarė veikos, turinčios BK 140 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo požymių.
10. Teisėjų kolegijos vertinimu, vien pagal asmens pareiškimą pradėto ikiteisminio tyrimo nutraukimo faktas nesuponuoja manymo, kad asmens ikiteisminio tyrimo institucijai pateikta informacija buvo žinomai melaginga. Vertinant priešingai, kiekvienu atveju, kai ikiteisminio tyrimo metu nėra surenkama pakankamai duomenų, pagrindžiančių galimai nuo nusikalstamos veikos nukentėjusio asmens nurodomas aplinkybes, tai sudarytų pagrindą pastarojo atžvilgiu pradėti baudžiamąjį persekiojimą. Tokia situacija sudarytų prielaidas asmenims išvengti baudžiamosios atsakomybės, kadangi asmuo dėl galimo vėlesnio baudžiamojo proceso jam pradėjimo grėsmės įtarimams pagal jo pareiškimą nepasitvirtinus, nesikreiptų į institucijas, kurioms pagal baudžiamojo proceso įstatymą deleguojama pareiga greitai, išsamiai ir visapusiškai atskleisti nusikalstamas veikas.
11. Pritariant pirmosios instancijos teismo motyvams, šiuo atveju byloje surinkti įrodymai nesudaro pagrindo spręsti, kad A. K. pareiškime ir vėlesnių procesinių veiksmų atlikimo metu pateikta informacija buvo žinomai melaginga. Baudžiamajame procese galiojantis in dubio pro reo principas, reiškiantis, kad baudžiamąjį procesą užbaigiantis sprendimas negali būti grindžiamas prielaidomis, o abejonės turi būti aiškinamos atsakomybėn traukiamo asmens naudai, savaime negali nulemti asmens, besikreipusio dėl galimai jo atžvilgiu padarytos nusikalstamos veikos, atsakomybės jo nurodytoms aplinkybėms baudžiamojo proceso įstatyme numatytomis racionaliomis ir ekonomiškai pagrįstomis priemonėmis nepasitvirtinus. Šiuo atveju, priešingai nei tvirtinama prokurorės bei nukentėjusiojo atstovės apeliaciniame skunde, A. K. pozicija pagal jo pareiškimą pradėtame ikiteisminiame tyrime negali būti vertinama kaip nenuosekli dėl esminių įvykio aplinkybių. Nuo pat pareiškimo ikiteisminio tyrimo institucijai pateikimo jis kategoriškai tvirtino, kad V. P. jį pastūmė į krūtinę, dėl ko jis nukrito ir pajuto krūtinės, sėdmenų bei alkūnių skausmą. Šias aplinkybes po įvykio jis nurodė ir kaimynei V. G., taip pat kreipdamasis į draudimo bendrovę dėl žalos atlyginimo už jo sugadintą turtą – duris. Skunduose dėstomi argumentai, jog akivaizdų A. K. parodymų melagingumą patvirtina tai, kad jis vienu atveju nurodė, jog pajuto tik fizinį skausmą, o kitu – kad alkūnių srityse jam atsirado guzeliai, nėra pagrįsti. Galimo trauminio poveikio padarinių klausimas yra įrodinėjimo proceso dalykas, o skirtingas šios aplinkybės nurodymas savaime nepaneigia fizinio smurto panaudojimo fakto.
12. Kaip matyti iš apeliacinių skundų turinio, A. K. parodymų melagingumas taip pat buvo grindžiamas aplinkybe, jog jis policijos pareigūnams, atvykusiems į įvykio vietą (laiptinę, kurioje tarp A. K. ir V. P. kilo konfliktas), nepranešė apie smurto prieš jį panaudojimą, o dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo kreipėsi vėliau. A. K. nurodė, kad policijos pareigūnams apie įvykį nepranešė būdamas streso būsenos dėl tarp jo ir V. P. kilusio konflikto dėl antenos dėjimo ant namo stogo. Baudžiamojo proceso įstatyme nėra reglamentuojama, per kiek laiko asmuo turi teisę kreiptis dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo. Tai, kad konfliktui kilus šeštadienį, asmuo iš karto apie smurto panaudojimo faktą policijai nepranešė, o dėl baudžiamojo proceso pradėjimo nusprendė kreiptis vėliau – pirmadienį, nelemia akivaizdaus jo parodymų melagingumo. Tuo atveju, kai konflikto, kurio metu galimai buvo pavartotas fizinis smurtas, vietoje yra tik jame dalyvaujantys asmenys, svarbią reiškmę turi asmens savalaikis kreipimasis dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo, jo elgesys atvykus policijos pareigūnams, įvykio aplinkybių nuoseklus dėstymas kitiems įvykio vietoje nebuvusiems asmenims, tačiau šios aplinkybės yra reikšmingos jau aptarto in dubio pro reo principo kontekste ir sudaro pagrindą spręsti dėl negalimumo patraukti V. P. baudžiamojon atsakomybėn ir galimybės jam inkriminuotus veiksmus įrodyti baudžiamajame procese leistinomis priemonėmis, tačiau tai savaime nelemia akivaizdaus A. K. nusikalstamo elgesio, pateikiant melagingą pranešimą ikiteisminio tyrimo institucijoms, kadangi pastaroji aplinkybė taip pat privalo būti vertinama in dubio pro reo principo kontekste, vertinant, ar yra bent menkiausia abejonė, jog A. K. nurodomos aplinkybės galėjo būti teisingos.
13. Šiuo atveju tokį vertinimą patvirtina tai, kad ikiteisminio tyrimo institucijos, neatlikusios BPK 168 straipsnyje numatytų veiksmų, pradėjo ikiteisminį tyrimą. Taigi jam pradėti nesutrukdė nei prokuroro nurodoma aplinkybė, jog į ikiteisminio tyrimo įstaigą A. K. kreipėsi praėjus dviem dienoms po įvykio, nei tai, kad į teismo medicinos ekspertus dėl sužalojimo pastarasis nesikreipė. Šiame kontekste atmetant prokurorės bei nukentėjusiojo atstovės argumentus pažymėtina, kad A. K. tvirtino pajutęs tik fizinį skausmą ir pareiškime nenurodė, jog jam buvo sutrikdyta sveikata, taigi būtinybė kreiptis į medicinos ekspertus tam, kad būtų paneigta A. K. pareiškimo dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo melagingumo aplinkybė, pakankamai nepagrindžiama.
14. Kaip matyti iš byloje apklaustų asmenų parodymų turinio, A. K. poziciją patvirtino jo sutuoktinė J. K., tačiau ji savo parodymus dėstė nenuosekliai, tai yra, pirmosios apklausos ikiteisminio tyrimo įstaigoje metu nurodė, kad pati matė A. K. pastūmimo faktą, tačiau duodama vėlesnius parodymus ji patvirtino neteisingai prisiminusi įvykio aplinkybes ir patikslino, kad matė ne A. K. pastūmimo faktą, o situaciją, kai jis jau buvo nukritęs ant grindų, teigė girdėjusi jo griuvimo garsą. Šiuos patikslinimus liudytoja atliko niekieno neverčiama, savo iniciatyva, tačiau nei viena iš jos nurodomų pozicijų nesuponuoja A. K. akivaizdaus ikiteisminio tyrimo pateiktos informacijos melagingumo. Tiek A. K., tiek ir jo sutuoktinė J. K. yra senyvo amžiaus (A. K. gimęs (duomenys neskelbtini)), išteisintasis nurodė turintis sveikatos problemų. Priešingai nei tvirtinama skunduose, dėl esminės aplinkybės – A. K. nugriuvimo fakto šių asmenų parodymai dėstomi nuosekliai. Kaip liudytoja apklausta V. G. patvirtino, kad po įvykio jai išteisintasis užsiminė apie jo atžvilgiu panaudotą fizinį smurtą. Tuo tarpu pirminėje konflikto stadijoje, į įvykio vietą dar neatėjus V. J., neatvykus pareigūnams, pro šalį nepraėjus V. G., įvykio vietoje – laiptinėje, kurioje tėra A. K. ir V. G. butai, jokių kitų asmenų, išskyrus patį A. K. ir V. P. nebuvo, todėl nenustačius objektyvių ir nešališkų argumentų, dėl kurių vieno iš šių asmenų parodymai turėtų būti vertinami kaip mažiau patikimi, in dubio pro reo principas taikytinas tiek V. P. veiksmus vertinant BK 140 straipsnio 1 dalies kontekste ir konstatuojant, jog nebuvo padaryta šiame baudžiamojo įstatymo straipsnyje numatyta nusikalstama veika, tiek ir A. K. veiksmus vertinant BK 236 straipsnio 1 dalies apimtyje.
15. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, darytina išvada, kad prokurorės ir nukentėjusiojo atstovės apeliaciniuose skunduose pateikti argumentai patikimai nepagrindžia pirmosios instancijos teismo nuosprendžio neteisėtumo ir nepagrįstumo bei nesudaro pagrindo daryti kategoriškos išvados, jog A. K., pateikdamas pranešimą apie jo atžvilgiu galimai padarytą nusikalstamą veiką ikiteisminio tyrimo institucijos bei vėlesnių procesinių veiksmų atlikimo metu, pateikė akivaizdžiai melagingą informaciją, todėl skundžiamas Kauno apylinkės teismo 2021 m. balandžio 12 d. nuosprendis paliekamas nepakeistas, o prokurorės ir nukentėjusiojo atstovės apeliaciniai skundai atmetami kaip nepagrįsti.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
16. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Kauno skyrius pateikė pažymą Nr. (12.33 Mr) PT-4197, patvirtinančią išlaidas dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo nuteistajam A. K. nagrinėjant šią baudžiamąją bylą apeliacine tvarka. Iš pateiktos pažymos matyti, kad advokatas Bronius Varsackis teikė antrinę teisinę pagalbą A. K. ir antrinės teisinės pagalbos išlaidų suma yra 138,06 Eur.
17. Vadovaujantis BPK 51 ir 106 straipsniais, teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali išieškoti iš jo valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo procese (išskyrus šio Kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus). Ši nuostata apeliantui buvo išaiškinta 2021 m. gegužės 11 d. nutartyje, kuria jam paskirtas gynėjas. Šiuo atveju, procesas apeliacinės instancijos teisme vyko išimtinai išteisintojo padėtį bloginančiais pagrindais pagal prokurorės ir nukentėjusiojo atstovės apeliacinius skundus, kurie yra atmetami, pirmosios instancijos teismo išteisinamąjį nuosprendį paliekant nepakeistą. Dėl šios priežasties Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Kauno skyriaus turėtos antrinės teisinės pagalbos išlaidos iš A. K. nepriteistinos.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
prokurorės ir nukentėjusiojo V. P. apeliacinius skundus dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2021 m. balandžio 12 d. nuosprendžio atmesti.
Antrinės teisinės pagalbos išlaidų iš A. K. nepriteisti.
Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.