Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. P. skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkinamas iš dalies.

Alytaus PN pateikti asmens bylos duomenys patvirtina, kad V. P. paskirtą laisvės atėmimo bausmę Alytaus PN atlieka nuo 2016 m. lapkričio 4 d., bausmės pabaiga – 2025 m. rugsėjo 7 d. (b. l. 15-16).

Byloje nagrinėjamas ginčas dėl neturtinės žalos, kildinamos iš netinkamų laisvės atėmimo bausmės atlikimo sąlygų pataisos įstaigoje, atlyginimo.

Pagal ginčo dėl žalos atlyginimo teisiniams santykiams taikomas CK 6.271 straipsnio nuostatas, aplinkybė, kad civilinės atsakomybės subjektas yra viešasis asmuo – valstybė, nulemia tam tikrus šios civilinės atsakomybės taikymo ypatumus. Pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas, valstybės civilinei atsakomybei atsirasti pažeidėjo kaltės sąlyga nėra būtina. Tai reiškia, kad viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo: valdžios institucijos (jų tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų (CK 6.246 straipsnis); asmens patirtos žalos (CK 6.249 straipsnis); neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio (CK 6.247 straipsnis). Nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1003/2010; 2013 m. gruodžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520-2473/2013 ir kt.). Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime yra konstatavęs, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos ir pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Taigi, konstatuojant CK 6.271 straipsnyje nurodytus neteisėtus veiksmus, būtina nustatyti, kad valdžios institucijos ir (ar) pareigūnai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.

Atsižvelgus į tai, kad pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš to, jog bausmės atlikimo įstaigoje jam nebuvo sudarytos įstatymais reglamentuojamos bausmės atlikimo gyvenimo ir buities sąlygos, aktualus yra Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 3 straipsnio, nustatančio, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas, taikymas. Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta iš esmės analogiška nuostata, numatanti, kad vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, jog kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje K. prieš Lenkiją, 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką, tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje P. prieš Graikiją, 28524/95).

Sprendžiant dėl bylos proceso dalyvių pateiktų paaiškinimų pagrįstumo, atsižvelgiama į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą aiškinimą, kad valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu, iš valstybės yra reikalaujama, neatsižvelgiant į jos logistinius bei finansinius sunkumus, organizuoti kalinimo įstaigų sistemą tokiu būdu, kad būtų gerbiamas žmogaus orumas (žr. pvz., 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-261-1798/2013). Be to, teisminėje praktikoje laikomasi pozicijos, jog pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, pareiškėjas yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (2014 m. vasario 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-81/2014), o teismas įpareigotas patikrinti laisvės atėmimo įstaigų ir jų pareigūnų veiksmų teisėtumą (2013 m. gruodžio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-2072/2013).

Visų pirma, pareiškėjas nurodė, jog neturtinę žalą sukėlė tai, kad Alytaus PN jam teko mažesnis gyvenamosios patalpos plotas, nei numato teisės aktai.

Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekse nustatytos terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmių vykdymo ir atlikimo tvarkos, sąlygų ir principų įgyvendinimą, taip pat Lietuvos Respublikos įstatymuose numatytų asmenų, nuteistų terminuoto laisvės atėmimo bausme, ir asmenų, nuteistų laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausme (toliau – ir nuteistieji), teisių ir laisvių apribojimo bei pareigų realizavimo tvarką nustato Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintos Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės (toliau – Taisyklės). Taisyklių 11¹.1 punktas (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2010 m. balandžio 26 d. įsakymo Nr. 1R-85 redakcija) nustato, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 kv. m. vienam žmogui.

Teismo vertinimu, nurodytas teisinis reglamentavimas nenustato, kad tam tikrų baldų ar įrenginių užimamas plotas turi įtakos bendrabučių tipo ar kamerų tipo patalpų gyvenamojo ploto skaičiavimui. Atsižvelgus į tai, kad valstybės atstovas objektyvių duomenų apie gyvenamosiose patalpose buvusį mažesnį nuteistųjų skaičių į bylą nėra pateikęs, vienam asmeniui tenkantis plotas skaičiuotinas konkrečios patalpos, kurioje gyveno pareiškėjas, gyvenamąjį plotą padalinant iš joje esančių miegamųjų vietų skaičiaus.

Bylos duomenimis, pareiškėjas 2016 m. lapkričio 8 d. - 2016 m. lapkričio 11 d. ir 2016 m. lapkričio 18 d. - 2016 m. lapkričio 29 d. laikotarpiais buvo paskirtas į 1 būrį, 4 miegamąjį (bendrabučio tipo), kurio plotas 33,86 kv. m, jame įrengtos 8 miegamosios vietos, taigi vienam asmeniui patalpoje teko 4,23 kv. m ploto; 2016 m. gruodžio 7 d. - 2017 m. sausio 10 d. ir 2017 m. sausio 18 d. - 2018 m. gegužės 24 d. laikotarpiu – į 5 būrį, 3 miegamąjį (bendrabučio tipo), kurio plotas 44,98 kv. m, jame įrengta 12 miegamųjų vietų, taigi vienam asmeniui teko 3,74 kv. m ploto (b. l. 9-10, 16, 18-19).

Pareiškėjas skunde nurodė, kad ginčo laikotarpiu bausmę atliko Alytaus PN 3 miegamajame, 5 būryje (b. l. 3). Šie duomenys skiriasi nuo Alytaus PN pateiktų duomenų apie patalpas, kuriose buvo kalinamas pareiškėjas. Teismas neturi pagrindo abejoti Alytaus PN tvarkomų duomenų apie būrius ir miegamuosius, į kuriuos buvo paskirtas pareiškėjas, teisingumu, todėl į juos atsižvelgia, darydamas išvadas.

Įvertinęs bylos aplinkybes ir teisinį reglamentavimą, teismas sprendžia, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjui bendrabučio tipo patalpose buvo užtikrinta Taisyklių 11¹.1 punkte nustatyta minimali 3,1 kv. m gyvenamojo ploto norma.

Vertindamas pareiškėjo prašymą atsižvelgti į patalpose esančio inventoriaus užimamą plotą, teismas vadovaujasi teismine praktika, kad sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, tačiau plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr., pvz., EŽTT 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje M. prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017; 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017). Pagal nacionalinius teisės aktus, vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimalaus ploto norma, neprivaloma atsižvelgti į kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamą plotą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams, tačiau vertino, kad tai savaime nelemia, jog nesant minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimo, iš kameros ploto turėtų būti atimtas kameros įrenginių užimamas plotas (žr., pvz., EŽTT 2009 m. liepos 30 d. sprendimą byloje P. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 34393/03); 2010 m. balandžio 8 d. sprendimą byloje L. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 12008/03); 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje G. prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016, 2017 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-477-662/2017). Toks teisės normų aiškinimas reiškia, kad baldų ir kitų įrenginių užimamas gyvenamosios patalpos plotas yra reikšmingas vertinant pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydį, bet ne konstatuojant atsakovo padarytus teisės pažeidimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. spalio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2466-502/2018). Nagrinėjamu atveju minimalaus gyvenamojo ploto pažeidimas nenustatytas. Taigi, nėra pagrindo iš patalpos ploto atimti joje esančių baldų užimamą plotą, ypač atsižvelgus ir į tai, kad pareiškėjas turėjo judėjimo laisvę už gyvenamosios patalpos ribų, jam nebuvo trukdoma naudotis teisės aktų suteiktomis teisėmis eiti pasivaikščioti gryname ore, naudotis kitomis teisėmis.

Remiantis tuo, kas nurodyta, daroma išvada, kad nenustatyta, jog Alytaus PN, ginčo laikotarpiu pažeidė Taisyklių 11¹.1. punkte nustatytą reikalavimą.

Be to, pareiškėjas neturtinę žalą kildino iš aplinkybės, kad 2-ojo bendrabučio pastatas, į kuriame esančias gyvenamąsias patalpas jis buvo paskirtas, buvo avarinės būklės, todėl jame žmonės negalėjo gyventi.

Ginčo laikotarpiu galiojo Sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (galiojanti nuo 2015 m. lapkričio 1 d., toliau – HN 134:2015). HN 134:2015 12 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietos patalpos ir jose esantys įrenginiai (įranga) turi būti techniškai tvarkingi, įrengti ir prižiūrimi taip, kad juos naudojant būtų išvengta nelaimingų atsitikimų, o 13 punkte – kad asmenys turi būti apgyvendinti tik gyvenamosiose patalpose.

Sprendžiant dėl pastato, kuriame ginčo laikotarpiu pareiškėjas atliko bausmę, būklės, visų pirma, vertinami tuometinės Alytaus apskrities viršininko sudarytos komisijos 2008 m. vasario 27 d. parengto akto duomenys. Šio dokumento duomenimis, jau 2008 m. vasario mėn. buvo konstatuoja, jog Alytaus PN 2-asis bendrabutis yra blogos būklės ir reikalingas šio pastato pamatų, lauko sienų, stogo kapitalinis remontas (b. l. 24-25). Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Alytaus departamento (toliau – Visuomenės sveikatos centras) 2016 m. gruodžio 9 d. patikrinimo akte Nr. PA.1-309 irgi nurodyta, kad 2-ojo bendrabučio patalpoms būtinas kapitalinis remontas (b. l. 21).

Teismas sprendžia, kad aukščiau išvardinti rašytiniai įrodymai patvirtina pareiškėjo nurodytas aplinkybes, jog bausmės atlikimo sąlygos buvo iš dalies netinkamos ir tai nulėmė bloga 2-ojo bendrabučio patalpų, kuriose jis ginčo laikotarpiu atliko bausmę, būklė.

Pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą kildino iš to, kad patalpose buvo neužtikrinama nustatyta oro temperatūra, jose dėl esančios drėgmės ir nepakankamos ventiliacijos veisėsi pelėsis.

Pagal HN 134:2015 17 punktą, nuteistiesiems turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas; gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema, o 39 punktas nustato, kad ant gyvenamųjų ir bendrojo naudojimo patalpų sienų, lubų neturi būti vizualiai matomų pelėsių.

Bylos duomenimis, gyvenamosios patalpos Alytaus PN vėdinamos per atidaromus langus, toks vėdinimo būdas atitinka HN 134:2015 17 punkto reikalavimus. Nurodytą aplinkybę patvirtina Visuomenės sveikatos centro 2016 m. gruodžio 9 d. patikrinimo aktas Nr. PA.1-309 (b. l. 20-23). Byloje nenustatyta duomenų, galinčių patvirtinti, kad pareiškėjas negalėjo išvėdinti gyvenamosios patalpos per atveriamą langą, taip, be kita ko, pašalinant patalpose susikaupusį drėgmės perteklių. Vertinant pareiškėjo argumentus apie pelėsio išplitimą, atkreipiamas dėmesys ir į tai, kad HN 134:2015 37 punktas nustato, jog laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys privalo asmeniškai nuolat rūpintis švaros bei tvarkos palaikymu patalpose. Taigi, švarios ir tvarkingos aplinkos sukūrimas ir palaikymas priklauso ir nuo pačių nuteistųjų, įskaitant ir patį pareiškėją, valios. Visuomenės sveikatos centras 2016 m. gruodžio 9 d. patikrinimo akte Nr. PA.1-309 konstatavo, kad Alytaus PN nuteistieji valymo priemonėmis aprūpinami (b. l. 21). Teismo vertinimu, patalpose apgyvendinti asmenys, reguliariai vėdinantys, prižiūrintys ir tvarkantys savo gyvenamąsias patalpas, efektyviai užkerta kelią kauptis perteklinei drėgmei ir veistis pelėsiui.

Įvertinus pareiškėjo argumentus dėl netinkamo patalpų vėdinimo, drėgmės ir besiveisiančio pelėsio, daroma išvada, kad jie yra deklaratyvūs, nepagrįsti byloje nustatytais duomenimis, todėl atmetami.

Pareiškėjas teigė, kad neturtinę žalą sukėlė tai, jog gyvenamosiose patalpose buvo neužtikrintas tinkamas apšvietimas, žiemą jose buvo šalta.

HN 134:2015 16 punkte nurodyta, jog santykinė oro drėgmė šiltuoju metų periodu turi būti 35–65 proc., šaltuoju metų periodu – 35–60 proc.; gyvenamųjų patalpų oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 18 °C ir ne aukštesnė kaip 28 °C,

Atsakovės atstovas nepateikė teismui duomenų apie ginčo laikotarpiu buvusį gyvenamųjų patalpų apšvietimą ir oro temperatūrą. Be to, byloje nepateikta įrodymų, įskaitant ir visuomenės sveikatos priežiūros institucijų patikrinimo aktų, apie ginčo laikotarpiu atliktus Alytaus PN 1 ir 5 būrių, 3 ir 4 miegamųjų patalpų patikrinimus. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos visuomenės sveikatos priežiūros įstatymo 15 straipsnio 2 punktu, visuomenės sveikatos centrai apskrityse pagal asmenų prašymus, pranešimus, skundus vykdė visuomenės sveikatos saugos reglamentų (higienos normų), kurių kontrolė nėra pavesta kitiems viešojo administravimo subjektams, laikymosi kontrolę (valstybinę visuomenės sveikatos saugos kontrolę) pagal sveikatos apsaugos ministro nustatytą kontroliuojamų sričių sąrašą. Teismas byloje nenustatė, jog pareiškėjas būtų kreipęsis dėl galimai neužtikrinamų apšvietimo, ventiliacijos, oro temperatūros sąlygų ir kad pagal jo skundus būtų atlikti patikrinimai, jų rezultatus užfiksuojant nustatytos formos patikrinimo aktuose. Vertinant bylos proceso dalyvių paaiškinimus, atsižvelgiama ir į tai, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas teisminėje praktikoje laikosi pozicijos, kad nors atsakovas ir nepateikia įrodymų apie atliktų patikrinimų rezultatus visose konkrečiose patalpose, kuriose tuo metu buvo kalinamas pareiškėjas, tačiau pareiškėjui ar kitam asmeniui dėl laikymo sąlygų nesiskundus, jis tokių įrodymų (patikrinimo aktų ar pan.) ir negali pateikti (žr., pvz., 2015 m. gruodžio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A246-624/2015). Be to, teismas vertina, kad pareiškėjo teiginiai apie neužtikrinamą oro temperatūrą ir netinkamas apšvietimą yra deklaratyvūs ir nekonkretizuoti, V. P. apsiribojo itin trumpu ir apibendrintu apibūdinimu.

Atsižvelgus į tai, kas nurodyta, pareiškėjo argumentai dėl netinkamų oro temperatūros ir apšvietimo sąlygų atmetami kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas nurodė, kad neturtinę žalą patyrė dėl to, jog buvo priverstas naudotis pisuarais, kurie įrengti netinkamai, neužtikrinat privatumo.

Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintos Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklės (toliau – ir Taisyklės) nenustato reikalavimų pataisos namų tualeto patalpų, esančių ne kamerų tipo patalpose, įrengimui.

Atsakovės atstovas duomenų apie sanitarinių mazgų įrengimą nepateikė. Vertinant pareiškėjo nurodytas aplinkybes apie sanitariniame mazge įrengtus pisuarus, atsižvelgiama į tai, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas išaiškinęs, jog aplinkybės, kai pareiškėjas naudojosi tualetu ne kameroje, o specialiai naudotis tualetais skirtoje patalpoje, kuri buvo visiškai atskirta nuo gyvenamųjų patalpų, nėra tapačios aplinkybėms, kurioms esant, EŽTT paprastai konstatuoja Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą tuo atveju, kai asmuo kitiems matant naudojosi tualetu kameroje (žr., pvz., 2018 m. gegužės 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-886-662/2018). Pareiškėjo paaiškinimai patvirtina, kad jis naudojosi tualetu ne kameroje, o specialiai įrengtoje patalpoje, kuri buvo visiškai atskirta nuo gyvenamųjų patalpų. Nepaisant to, kad pareiškėjui galėjo būti suteiktas nevisiškas privatumas naudojantis tualetu, tačiau, priešingai nei kamerų atveju, tualetais šioje patalpoje naudojosi visi asmenys.

Įvertinus nustatytas aplinkybes ir atsižvelgiant į naujausią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, daroma išvada, kad pareiškėjui naudotis tualetu buvo sudarytos pakankamos privatumą suteikiančios sąlygos.

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Teismo pareiga yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą ir, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia piniginių lėšų suma gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje M. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99). Analogišką praktiką nuosekliai formuoja ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.). CK 6.250 straipsnio 2 dalis nurodo, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų jis jautė nepatogumus, orumo pažeminimą, emocinę depresiją, sukrėtimą, tačiau tai patvirtinančių objektyvių įrodymų nepateikė. Teismas vertina, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo teigti, kad kalinimo sąlygos Alytaus PN vertintinos kaip kankinimas Konvencijos 3 straipsnio prasme. Įvertinęs nustatytas aplinkybes apie netinkamas pareiškėjo bausmės atlikimo sąlygas dėl blogos 2-ojo bendrabučio būklės, pažeidimo trukmę ir mastą, teismas daro išvadą, kad pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei jis būtų kalinamas teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis.

Pareiškėjas pareiškė reikalavimą priteisti 15 000,00 Eur neturtinei žalai atlyginti. Teismo vertinimu, neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Tiek EŽTT (žr., pvz., 2000 m. spalio 10 d. sprendimas (pareiškimo Nr. 42095/98), 2006 m. spalio 10 d. sprendimas (pareiškimo Nr. 7508/02) ir kt.), tiek Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, gindami visuotinai įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, ne kartą yra konstatavę, kad teisės pažeidimo pripažinimas atskirais atvejais savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Todėl ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, turi būti priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti.

Įvertinus byloje surinktus įrodymus, atsižvelgus į teisės normų, reglamentuojančių asmenų laikymo laisvės atėmimo vietose higienos ir buitinio aprūpinimo sąlygas, nuostatas ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką dėl tinkamo asmenų kalinimo, daroma išvada, kad, nors pareiškėjas buvo kalinamas iš dalies netinkamomis kalinimo sąlygomis dėl blogos 2-ojo bendrabučio būklės, tačiau nesant įrodymų, kad Alytaus PN būtų sąmoningai siekę pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsi, nėra pagrindo pareiškėjui priteisti neturtinės žalos atlyginimą pinigais. Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju pakankama satisfakcija vertinamas pripažinimas, kad buvo pažeista V. P. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo pataisos namuose sąlygas, o reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmestinas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86 ir87 straipsniais, 88 straipsnio 4 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,

nusprendžia:

skundą patenkinti iš dalies.

Pripažinti, kad buvo pažeista pareiškėjo V. P. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo sąlygas 2016 m. lapkričio 8 d. - 2016 m. lapkričio 11 d., 2016 m. lapkričio 18 d. - 2016 m. lapkričio 29 d., 2016 m. gruodžio 7 d. - 2017 m. sausio 10 d. ir 2017 m. sausio 18 d. - 2018 m. gegužės 24 d. laikotarpiais.

Kitą skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmus.