- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2013-01-10
- Bylos Nr.
- 1A-27-72-2013
- Teisminio proceso Nr.
- 1-77-1-00311-2010-4
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Sigitas Bagdonavičius, Pranas Šimkus
- Nuteistasis
- M. K.
- Advokatai
- Arvydas Alekna
- Kategorijos
- 2.4.6.3.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, sudaryta iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Tomo Zdanavičiaus, teisėjų Sigito Bagdonavičiaus ir Prano Šimkaus, sekretoriaujant Ritai Padvilikienei, dalyvaujant prokurorei D. M., nuteistajam M. K., gynėjui advokatui Arvydui Aleknai, neviešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. K. apeliacinį skundą dėl Pasvalio rajono apylinkės teismo 2012 m. spalio 3 d. nuosprendžio, kuriuo M. K. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 22 str. 1 d., 149 str. 1 d. ir nuteistas trejų metų laisvės atėmimo bausme. Į bausmės laiką įskaitytas M. K. sulaikymo laikotarpis nuo 2010 m. rugpjūčio 6 d. iki 2010 m. rugpjūčio 8 d. Atmestas civilinis ieškinys dėl turtinės žalos atlyginimo. Tenkinta dalis civilinio ieškinio dėl neturtinės žalos atlyginimo ir priteista iš M. K. N. K. 15 000 Lt neturtinei žalai atlyginti. Priteista iš M. K. 320 Lt už suteiktą antrinę teisinę pagalbą.
Aprašomoji dalis
nustatė:
M. K. nuteistas už tai, kad būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, 2010 m. rugpjūčio 5 d. apie 22⁰⁰ val., (duomenys neskelbtini), Pasvalio r., prie vandens karjerų, prieš nukentėjusiosios N. K. valią, siekdamas su ja lytiškai santykiauti, pavartodamas fizinį smurtą, tai yra tyčia pastūmęs jėga nukentėjusiąją, pargriovė ant žemės, užgulė ją, laikydamas rankomis N. K., spaudė ją prie savęs, bučiavo, laižė jos veidą, kišo rankas po liemenėle, lietė nuogą kūną, jai aktyviai priešinantis, stipriai suėmęs laikė jos rankas, delnu dengė burną, atėmė iš nukentėjusiosios mobiliojo ryšio telefoną, taip trukdydamas šauktis pagalbos, vėl jai bandant ištrūkti, jėga pargriovė ją ant žemės, nuvilko palaidinę, laikydamas užgulęs bandė numauti jos kelnes, kišo rankas jai už kelnaičių liesdamas lytinius organus, nuolat reikalaudamas lytiškai su juo santykiauti, o nukentėjusiajai aktyviai priešinantis ir trumpam ištrūkus, ją pasivijo ir tuoj pat grumiantis vėl jėga pargriovė ant žemės, užgulė, stipriai laikė, kišo savo rankas už kelnaičių, jėga plėšdamas nuo jos rūbus, tačiau nusikaltimo nebaigė dėl priežasčių, nepriklausančių nuo jo valios, nes nukentėjusioji aktyviai priešinosi, garsiai šaukėsi pagalbos, ką išgirdę į vietą atėjo pašaliniai asmenys, sutrukdę baigti nusikaltimą, tokiais savo veiksmais jis pasikėsino lytiškai santykiauti su N. K. prieš jos valią bei padarė jai ne mažiau kaip keturiolika trauminių poveikių: nubrozdino jai dešinį žandą, lūpas, alkūnes, dešinį dilbį, kairį žastą, kaklą, kairės mentės sritį, padarė poodinę kraujosruvą kairėje pažastyje, dešiniame žaste, dešinėje juosmens pusėje ir klubo sumušimą, taip nežymiai sutrikdė nukentėjusiosios sveikatą.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu nuteistasis M. K. prašo panaikinti Pasvalio rajono apylinkės teismo 2012-10-03 nuosprendį ir priimti naują nuosprendį, kuriuo jį dėl kaltinimo pagal BK 22 str. 1 d., 149 str. 1 d. išteisinti, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, atmesti nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės ieškinį dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo ir panaikinti nuosprendžio dalį, kuria priteista iš jo sumokėti į valstybės biudžetą 320 Lt už suteiktą antrinę teisinę pagalbą. Nurodo, kad nuosprendis iš dalies negali būti pripažintas pagrįstu ir teisėtu dėl jame padarytų išvadų neatitikimo bylos aplinkybėms, dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo, neteisingai paskirtos aiškiai per griežtos bausmės bei neteisingai išspręstų kitų klausimų. Nagrinėdamas šią bylą teismas nesivadovavo baudžiamojo proceso įstatymo normomis, reglamentuojančiomis įrodinėjimo procesą ir suformuota teismų praktika. Savo kaltės dėl išžaginimo nepripažino ir teismui nurodė, kad neturėjo tikslo išžaginti N. K.. Iki įvykio nesuprato pačios išžaginimo sąvokos, netgi nebuvo turėjęs lytinių santykių. Pripažįsta, kad dėl neatsargumo galėjo sužaloti nukentėjusiąją, dėl ko jos atsiprašė, tačiau nesutinka dėl pripažinimo padarius pasikėsinimą išžaginti. Susitikę su nukentėjusiąja N. kalbėjosi, gurkšnojo alų. Pasiūlė jai eiti į karjerus, kur vanduo šiltesnis, nusimaudyti, su kuo N. sutiko. Prie karjerų jis juokaudamas ją apkabino ir įkėlęs į vandenį sušlapino jos kojas. Ji dėl to supyko, pradėjo ant jo šaukti. Atsiprašė ir pabučiavo jai į žandą. Išsimaudęs jis užsimovė kelnes, N. jam padėjo apsirengti „maikutę“. Norėdamas dar kartą jos atsiprašyti ėjo link N., tačiau užkliuvęs užgriuvo ant jos. Nurodo, kad ji neteisingai suprato jo veiksmus, išsigando, pradėjo šaukti ir atsistojusi bėgo nuo jo. Ją vijosi norėdamas jos atsiprašyti, tačiau kryptelėjo koja ir vėl užgriuvo ant N.. Ji vėl atsistojo, bėgo, jis norėjo ją sustabdyti, vijosi, sugriebė už marškinėlių, ji sukosi ir jie vėl abu pargriuvo. Tuo metu atėjo du vyrai, jis atsistojęs nuėjo link vandens, o N. nuėjo su tais vyrais. Nurodo, kad tokie teisiamajame posėdyje duoti jo parodymai teismo liko neįvertinti, tik nurodant, jog jo kaltė įrodyta nukentėjusiosios N. K., liudytojų D. L., V. S., A. P. parodymais, specialistų išvadomis, daiktiniais įrodymais. Tačiau teismas nedetalizavo, kokiais konkrečiais faktiniais duomenimis įrodyta jo kaltė padarius pasikėsinimą išžaginti. Nurodo, kad teismas nevertino jo parodymų, jog jis nesiekė turėti prievartinių lytinių santykių su nukentėjusiąja, o ją sužalojo ne siekdamas palaužti jos pasipriešinimą, bet visiškai kitomis aplinkybėmis. Pati nukentėjusioji patvirtino, jog jis buvo ją pakėlęs ir įkėlęs su rūbais ir batais iki pusės blauzdų į vandenį, dėl ko ji supyko. Už tokį pokštą nukentėjusiosios norėjo atsiprašyti, tačiau nukentėjusioji jo veiksmus klaidingai suprato kaip jo norą su ja lytiškai suartėti. Kūno sužalojimus nukentėjusiajai galėjo padaryti tuo metu, kai kartu su ja nugriuvo ant žemės. Po maudymosi jis buvo apsirengęs, nebuvo apsinuoginęs, kas, jo nuomone, daro negalimą lytinį santykiavimą. Nurodo, kad visiškai niekuo neįrodytas nukentėjusiosios teiginys, kad ji per drabužius jautė jo lytinį organą. Atkreipia dėmesį į tai, kad jis nebuvo kaltinamas ir nuteistas už tai, kad būtų tyčia sudavęs smūgius N. K., kurie būtų aiškiai patvirtinę smurto vartojimą prieš nukentėjusiąją. Teismas cituoja jo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo pradžioje, tačiau neatkreipia dėmesio į jo parodymus, kur jis nurodė, jog ryte, kai buvo apklausiamas, dar nebuvo išsiblaivęs, todėl nesigilino į tyrėjos surašyto jo apklausos protokolo turinį, jį pasirašė įdėmiai neperskaitęs. Nurodo, kad pati nukentėjusioji teisiamajame posėdyje nepatvirtino, jog jis būtų atlikęs visus jam kaltinime nurodytus veiksmus. Įvykio vietoje be jo ir nukentėjusiosios kitų asmenų nebuvo. Atėję D. L. ir V. S. matė jį ir N. K. gulinčius ant žemės, tačiau nenurodė, jog jis būtų atlikęs kaltinime jam nurodytus veiksmus. Be to, šių liudytojų parodymai iš dalies paneigia nukentėjusiosios parodymus, kad jis kišo rankas už jos kelnių ir kelnaičių, nes jie nurodė, kad nukentėjusioji buvo su kelnėmis, kurios nebuvo atsegtos ar nusmauktos žemyn. Apie tai jiems nesakė ir pati N. K., nors tokią galimybę ji turėjo. Kitų liudytojų parodymai taip pat nepatvirtina jam pareikšto kaltinimo. Mano, kad esant jo ir nukentėjusiosios prieštaringiems parodymams, teismas nuosprendyje turėjo nurodyti, kodėl vienas aplinkybes laiko įrodytomis, o kitas – ne. Teismas privalėjo nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstyti nusikalstamos veikos, pripažintos įrodyta, aplinkybes, o ne perrašyti veikos aplinkybes iš kaltinimo, neatsižvelgęs į tai, kad net tuo atveju, jei būtų tikima nukentėjusiosios parodymais, jie visa apimtimi nepatvirtina jam pareikšto kaltinimo. Tai rodo aiškų teismo šališkumą priimant jo atžvilgiu apkaltinamąjį nuosprendį. Nurodo, kad teismas nuosprendyje nenurodė, kokie bylos faktiniai duomenys patvirtina kaltinimo pasikėsinus išžaginti pagrįstumą. Teismas tik apsiribojo įrodymų išvardijimu, tačiau nenurodė motyvų, kokie įrodymai patvirtina jo kaltę ir kokius teismas įrodymus atmetė. Teismas skundžiamame nuosprendyje taip pat nenurodė, kuo liudytojų D. L. ir V. S. parodymai įrodo jo kaltę. Jis neginčija to fakto, kad buvo minėtu laiku ir vietoje, taip pat, kad dėl girtumo buvo nugriuvęs su nukentėjusiąja, tačiau tvirtina, kad jokių pasikėsinimo išžaginti veiksmų neatliko. Nuosprendyje minimas liudytojas A. P. taip pat nenurodė jokių faktinių duomenų, kurie leistų pagrįsti jam pareikštą kaltinimą, todėl jo parodymai jo kaltės niekaip neįrodo. Nurodo, kad iš nuosprendžio aprašomosios dalies neaišku, kokie specialisto išvadose nurodyti duomenys įrodo, kad jis kėsinosi išžaginti N. K.. Priešingai, specialistų išvadose nurodyti jo ir N. K. kūno sužalojimai patvirtina jo parodymus apie tai, kad jis norėjo sustabdyti nuo jo bėgančią nukentėjusiąją, kai norėjo su ja susitaikyti dėl pajuokavimo, kurio ji nesuprato. Teismas taip pat nekonkretizavo, kokie daiktiniai įrodymai įrodo jo kaltę. Teisiamajame posėdyje buvo apžiūrėti jo ir nukentėjusiosios drabužiai. Nukentėjusiosios drabužiai nesuplėšyti, nesupurvinti, kas paneigia nukentėjusiosios parodymus, kad ji buvo voliojama ant žemės bei tai, kad jis jėga nuo jos nurengė viršutinius drabužius. Teisiamajame posėdyje buvo apžiūrėti ir įvykio vietoje rasti daiktai, tačiau jie tik patvirtino jo ir nukentėjusiosios buvimo įvykio vietoje faktą, kurio jis niekada neneigė, tačiau nepatvirtino kokių nors jo atliktų veiksmų, tyčios kryptingumo ar kitų svarbių byloje aplinkybių, reikšmingų sprendžiant jo kaltės ar veikos kvalifikavimo klausimus. Iš nukentėjusiosios, liudytojų D. L., V. S. parodymų, daiktinių įrodymų apžiūros matyti, kad jis buvo apsirengęs. Kaip minėta, nukentėjusioji taip pat buvo apsirengusi, todėl mano, kad teismui nebuvo jokio pagrindo konstatuoti, kad jis siekė lytinio santykiavimo su nukentėjusiąja. Šios aplinkybės patvirtina, kad teisiamajame posėdyje nebuvo nustatyti visi jam inkriminuoto nusikaltimo sudėties požymiai. Teisiamajame posėdyje ištirti įrodymai nepatvirtino jo kaltės pasikėsinus išžaginti nukentėjusiąją, todėl teismo išvados akivaizdžiai neatitinka faktinių bylos aplinkybių ir jis dėl pareikšto kaltinimo turi būti išteisintas. Tačiau, jeigu teismas manytų, kad kuriuos nors kūno sužalojimus, kurie vertintini kaip nežymūs, jis nukentėjusiajai padarė tyčia, tai tokiu atveju, esant nukentėjusiosios pareiškimui, svarstytinas klausimas dėl jo atsakomybės pagal BK 140 str. 1 d. Nenustatęs jo veikoje jam inkriminuoto nusikaltimo požymių, o nustatęs lengvesnio nusikaltimo požymius, teismas turėtų iš naujo svarstyti jam skirtinos bausmės klausimą. Nesutinka su pripažinta jo atsakomybę sunkinančia aplinkybe, kad nusikalstamą veiką padarė apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, nes teismas nemotyvavo, kaip jo apsvaigimas turėjo įtakos jo antiįstatymiškiems veiksmams, todėl nurodė atsakomybę sunkinančią aplinkybę, nenumatytą BK 60 str. pateiktame baigtiniame atsakomybę sunkinančių aplinkybių sąraše, todėl ši aplinkybė iš nuosprendžio šalintina. Nurodo, kad teismui pripažino, kad galėjo N. K. sužaloti, atsiprašė jos, dėl savo veiksmų gailėjosi ir iki šiol dėl to pergyvena, atlygino jai turtinę žalą, todėl teismas, pripažinęs jį kaltu nežymiai sužalojus nukentėjusiąją, turėtų pripažinti jo atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis tai, kad jis prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir dėl jos padarymo nuoširdžiai gailisi bei atlygino nusikaltimu padarytą turtinę žalą. Mano, kad teismas, atsižvelgęs į šiuos argumentus, turėtų jam paskirti švelnesnę nei laisvės atėmimas bausmę. Nurodo, kad teismo nuosprendyje dėl neturtinės žalos atlyginimo nurodyti motyvai yra iš esmės nereikšmingi, nes nenurodytos konkrečios aplinkybės, kurios lėmė, kad iš jo teismas už nežymų sveikatos sutrikdymą nukentėjusiajai priteisė ypatingai didelį žalos atlyginimą – 15 000 Lt. Teismas teiginių dėl neturtinės žalos atlyginimo niekuo nekonkretizavo ir nenurodė, kokius moralinius praradimus patyrė nukentėjusioji, kaip jie turėjo įtakos jos darbinei veiklai ar šeiminiam gyvenimui. Teismas nenurodė jokių konkrečių aplinkybių, kurios būtų davusios pagrindą priteisti iš jo tokią didelę kompensaciją už padarytą neturtinę žalą. Nurodo, kad teisiamajame posėdyje pripažino, kad galėjo N. K. išgąsdinti ir tokiu būdu jai padaryti moralinę žalą, kurią sutinka atlyginti. Tačiau atsižvelgus į jo atliktų veiksmų apimtį, sukeltas pasekmes, jo turtinę padėtį, susiklosčiusią teisminę praktiką, mano, kad neturtinės žalos atlyginimo dydis neturėtų viršyti 3000 Lt.
Teismo posėdyje nagrinėjant bylą apeliacine tvarka prokuroras prašo apeliacinį skundą atmesti, nuteistasis bei pastarojo gynėjas advokatas prašo apeliacinį skundą tenkinti.
Tenkinama dalis apeliacinio skundo, Pasvalio miesto apylinkės teismo 2012-10-03 nuosprendis keistinas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo, neteisingai paskirtos bausmės bei netinkamai išspręstų kitų nuosprendžio klausimų (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 328 str. 1, 2, 4 p.).
Žemesnės instancijos teismas
Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus ir tiesiogiai teisiamajame teismo posėdyje ištirtus įrodymus, padarė motyvuotas išvadas dėl nuteistojo M. K. kaltės bei jo nusikalstamą veiką tinkamai kvalifikavo pagal BK 22 str. 1 d, 149 str. 1 d. kaip pasikėsinimą išžaginti.
Nuteistasis M. K. apeliaciniame skunde nesutinka su byloje pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, faktinių bylos aplinkybių nustatymu, teigdamas, kad teismas byloje ištirtus įrodymus įvertino nesilaikydamas įstatymo normų, reglamentuojančių įrodinėjimo procesą bei nuosprendžio aprašomojoje dalyje nenurodė nusikalstamos veikos, pripažintos įrodyta, aplinkybių, o tik perrašė aplinkybes iš kaltinimo, neatsižvelgęs į tai, kad net tuo atveju, jei būtų tikima nukentėjusiosios parodymais, jie visa apimtimi nepatvirtina jam pareikšto kaltinimo, kas, apelianto nuomone, rodo aiškų teismo šališkumą priimant jo atžvilgiu apkaltinamąjį nuosprendį.
Pagal BPK 20 str. įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK numatytais veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pagrindines įrodymų vertinimo taisykles nustato BPK 20 str. 5 d. Pagal ją teismai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Šių taisyklių privalo laikytis tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai.
BPK 301 str. 1 d. nustatyta, kad teismas nuosprendį pagrindžia tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Pagal šio įstatymo prasmę apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką, ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Pagal BPK 305 str. 1 d. 2 p. nuosprendžio aprašomojoje dalyje turi būti išdėstomi įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus.
Teisėjų kolegija neturi pagrindo pripažinti, kad šie baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimai buvo pažeisti. Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad jame padarytos išvados dėl M. K. kaltės padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, t. y. pasikėsinimą lytiškai santykiauti su N. K. prieš jos valią pavartojant fizinį smurtą (pasikėsinimą išžaginti) yra pagrįstos teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais, įvertinant jų tarpusavio ryšį ir visumą. Nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstytos įrodytomis pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybės, įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados bei pateikti motyvai, paaiškinantys, kodėl teismas vienais įrodymais rėmėsi, o kitus atmetė (paties nuteistojo teisiamojo posėdžio metu duotus paaiškinimus). Nusikaltimo aprašymas atitinka baudžiamojo įstatymo dispozicijos turinį, atspindi veikos sudėties elementus ir visa tai, kas reikšminga juridiniam veikos kvalifikavimui. Konstatuoti BPK 20 str. 5 d. reikalavimų pažeidimą, t. y. kad teismo sprendime padarytos išvados nėra pagrįstos išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, kad jos padarytos nesivadovaujant įstatymu bei yra logiškai nepagrįstos, teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo. Tuo tarpu nuteistasis apeliaciniame skunde kiekvieną įrodymą analizuoja atskirai vieną nuo kito, savaip juos interpretuoja ir daro išvadas dėl nusikalstamos veikos aplinkybių jo veiksmuose nebuvimo, t. y. jų neįrodytumo. Kartu pažymėtina, kad duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti teismo proceso dalyviai, tarp jų ir kaltinamasis (nuteistasis), teismui gali tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Dėl to šiuo atveju nuteistajam nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų vertinimo ar bylos faktinių aplinkybių nustatymo, apeliacinės instancijos teismui nenustačius pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, savaime negali būti laikomos prieštaraujančios įstatymui.
BK 149 str. 1 d. nustato baudžiamąją atsakomybę už lytinį santykiavimą su žmogumi prieš jo valią, jei tokia veika padaroma pavartojant fizinį smurtą, grasinant tuoj pat jį pavartoti, kitaip atimant galimybę priešintis ar pasinaudojant bejėgiška nukentėjusiojo asmens būkle. Taigi baudžiamajai atsakomybei pagal BK 149 str. 1 d. būtina įrodyti fizinį smurtą, grasinimą tuoj pat jį pavartoti, kitokį galimybės priešintis atėmimą ar pasinaudojimą bejėgiška nukentėjusiojo asmens būkle ir lytinį santykiavimą. Nurodyti veiksmai yra atliekami prieš lytinį santykiavimą ir yra nukreipti nukentėjusio esamam ar galimam pasipriešinimui įveikti. Lytinis santykiavimas prieš nukentėjusiojo asmens valią yra tada, kai tai daroma nesutinkant vienam iš asmenų, dalyvaujančių lytiškai santykiaujant. Asmens nesutikimas gali būti išreikštas žodžiais – pasakant apie lytinių santykių nenorą, šaukiant pagalbos ar kitokio pobūdžio veiksmais (pvz., verkiant ir pan.).
Nuteistasis M. K. apeliaciniame skunde neneigia, kad kaltinime nurodytu metu ir vietoje buvo su nukentėjusiąja N. K., tačiau teigia, kad nesikėsino jos išžaginti bei ją sužalojo ne siekdamas palaužti jos pasipriešinimą, o visiškai kitomis aplinkybėmis, t. y. po to, kai juokais nukentėjusiąją su drabužiais įkėlęs į vandenį sušlapino jos kojas, dėl ko nukentėjusioji ant jo supyko ir ėmė šaukti, norėdamas jos atsiprašyti, ėjo link jos, tačiau užkliuvęs užgriuvo ant nukentėjusiosios, po ko, nukentėjusioji atsistojusi šaukdama bėgo nuo jo, o jis, norėdamas jos atsiprašyti, ją vijosi, tačiau pakrypus kojai vėl užgriuvo ant nukentėjusiosios, jai dar kartą atsistojus, ją vijosi norėdamas sustabdyti, sugriebė už marškinėlių, tačiau nukentėjusioji pasisuko ir jie abu vėl pargriuvo, kurias, apelianto teigimu, nukentėjusioji klaidingai suprato kaip jo norą su ja lytiškai suartėti. Analogišką versiją apeliantas pateikė ir pirmosios instancijos teisme, tačiau ji buvo patikrinta ir paneigta teisingai įvertinus konkrečius, nuoseklius bei sutampančius tarpusavyje nukentėjusiosios N. K., liudytojų D. L., V. S., R. K., D. K., A. P. parodymus, teismo medicinos specialisto išvadą, įvykio vietos, daiktų pateikimo ir jų apžiūros protokolus. Šiuos duomenis teismas pagrįstai laikė įrodymais, nes jie gauti įstatymo nustatyta tvarka, teisėtais būdais ir nepažeidžiant įrodymų liečiamumo bei leistinumo principų. Taip pat apylinkės teismas teisingai įvertino pirminius nuteistojo parodymus, kur jis pats patvirtino, kad visiškai prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką. Savo pirminius parodymus A. K. patvirtino ir parodymų patikrinimo vietoje metu. Todėl kolegija, apelianto teiginius, kuriais jis neigia kaltę padarius jam inkriminuotą nusikaltimą, vertina kaip jo pasirinktą gynybos būdą, siekiant išvengti atsakomybės, ir atmeta.
Nukentėjusioji N. K. viso bylos tyrimo metu nuosekliai teigė, kad jai paskambinęs nuteistasis M. K., kuris buvo jos brolio draugas ir su kuriuo ji mokėsi vienoje mokykloje, tik paralelinėje klasėje, pasiūlė susitikti. Nenorėjo su juo susitikti, tačiau jis dar du kartus skambino siūlydamas susitikti, po ko sutikusi su juo susitikti nuėjo į sutartą vietą prie pirties. Su M. K. kalbėjosi apie nereikšmingus dalykus – bendrus draugus, pažįstamus ir pan. Jis su savimi turėjo 2 litrų talpos alaus butelį, kurį siūlė gerti ir jai. Alaus ji negėrė, o tik pridėjusi prie lūpų apsimetė, kad geria. M. K. pasiūlė eiti maudytis prie karjerų. Nenorėjo eiti, sakė, kad vėlu, tačiau jis prašė jį palydėti. Einant link karjerų M. K. ją apkabino per pečius, prašė pabučiuoti į žandą, lūpas. Toks jo elgesys jai nepatiko, prašė nelįsti prie jos. Priėjus karjerus M. K. pasiūlė kartu eiti nusimaudyti, tačiau ji atsisakė. Tada M. K., paėmęs ją už nugaros su visais rūbais ir batais įnešęs iki pusės blauzdų į vandenį, pastatė, dėl ko ant jo labai supyko, sakė, kad eina namo, tačiau jis puolė jos atsiprašinėti, prašė pasilikti. Pasiliko, nes bijojo jį vieną girtą palikti maudytis. M. K. išsimaudęs apsirengė. Tada uždėjęs rankas jai ant pečių stūmė nuo savęs ant žemės ir pats užgriuvo. Nesuprato jo tokio elgesio ir supyko. Žodžiais jį tramdė, prašė paleisti, stengėsi jį nuo savęs nustumti, pati atsistoti, tačiau jis į jos žodžius nereagavo ir būdamas ją visu kūnu užgulęs ėmė laižyti jos veidą, kaklą, lindo bučiuotis, kišo rankas po palaidine, lietė jos kūną, rankas kišo už liemenėlės, graibydamas jos krūtis ir vis kartojo „duok, gal esi nepatyrusi, duok įkišti“. Iš karto suprato, kad M. K. nori su ja lytiškai suartėti. Rėkė kiek galėjo, šaukėsi pagalbos, išsitraukė mobiliojo ryšio telefoną ir bandė paskambinti savo draugui, bet jis neatsiliepė. Kaip tik tuo metu jai paskambino mama. Ji spėjo atsiliepti šaukdama, kad M. K. lenda prie jos, prašė gelbėti, bet M. K. iš jos atėmęs telefoną jį numetė į šalį. Toliau šaukėsi pagalbos, kiek galėjo muistėsi, stengėsi M. K. nustumti nuo savęs, trenkė jam į nugarą, bet tai nepadėjo. M. K. bandė ją nurengti ir jam pavyko nurengti jos viršutinį rūbą (palaidinę). Dengėsi palaidine, kad tik jis jos neliestų. Jai pavyko ištrūkti, atsistoti ir išbėgti ant takelio, kuriuo atėjo į karjerus. Toliau šaukėsi pagalbos, mojavo rankomis, nes netoli buvo sodybos. Tačiau M. K. ją pasivijęs sučiupo už kojos ir ji priekine dalimi griuvo ant žvyruoto kelio. M. K. vėl užgriuvo ant jos, apvertė ją ant nugaros. Ji rėkė, šaukėsi pagalbos, tačiau M. K. žvyruotu delnu dengė jos burną ir bandė jėga nuo jos nuplėšti rūbus, kišo rankas už kelnaičių, tačiau ji vis atgal užsimaudavo kelnes ir užsisegdavo kelnių sagą. Tada kažką išgirdo sakant „M., ką tu čia darai?“, po ko jis atsistojo sakydamas „N., kelkis, ko tu čia guli?“. Po šių žodžių M. K. nuėjo link karjerų, o ji atsistojusi pamatė du vyrus, kuriems pasakė, kad M. K. bandė ją išprievartauti, prašė jos nepalikti. Vyrai jai liepė eiti namo. Grįžusi į namus pasigedo grandinėlės, dviejų apyrankių, plaukų segtukų, kurių neteko grumtinių su M. K. metu. Jos drabužiai buvo purvini. Nepastebėjo, kad M. K. būtų nusimovęs kelnes ar glaudęs, tačiau jam ją užgulus visą laiką jautė jo sustangrėjusią varpą. Taigi, kaip matyti iš nukentėjusiosios parodymų, ji išsamiai ir detaliai apibūdino nuteistojo elgesį įvykio metu, konkretizavo jo veiksmus, nurodė pasikėsinimo išžaginti seką, aplinkybes. Nukentėjusioji išsamiai paaiškino, kuo pasireiškė nuteistojo prieš ją pavartotas fizinis smurtas ir kokiais veiksmais ji išreiškė nesutikimą su juo lytiškai santykiauti. Kolegija neturi pagrindo netikėti nukentėjusiosios parodymais apie apelianto padarytus nusikalstamus veiksmus, nes juos patvirtina ir kiti bylos įrodymai. Nukentėjusioji savo parodymus patvirtino parodymų patikrinimo vietoje metu. Kaip liudytojai apklausti D. L. ir V. S. parodė, kad besišnekučiuodami kieme išgirdo pagalbos šauksmą „gelbėkit“, „padėkit“, sklindantį nuo miškelio pusės. Šaukiama buvo periodiškai. Pasiėmę po metalinį strypą nuėjo į tą pusę pažiūrėti. Priėję arčiau pamatė nukentėjusiąją ir nuteistąjį, gulinčius ant žemės. Nuteistasis buvo užgulęs merginą, kuri buvo tik su liemenėle, rankoje turėjo palaidinę. Liudytojas D. L. parodė, kad nuteistąjį atpažino, tai buvo M. K.. Sušuko „M., ką čia darai?“, po ko M. K. atsikėlė ir nubėgo link tvenkinio. Abu liudytojai patvirtino, kad nukentėjusioji jų prašė jos nepalikti, atrodė išsigandusi. Nukentėjusiajai liepė bėgti į namus. Minėtų liudytojų teigimu, jiems pasirodė, jog buvo bandoma merginą išprievartauti. Vėliau į sodybą atvažiavę jos tėvai tokius jų įtarimus patvirtino. Kaip liudytoja apklausta R. K. parodė, kad nesulaukusi namo grįžtančios dukros N. K., jai paskambino. Atsiliepusi dukra jai spėjo pasakyti, kad ją užpuolė M. K. ir prašė ją gelbėti. Po to telefonas išsijungė ir dukra nespėjo pasakyti, kur yra. Ji skambino dukrai, bet ji nekėlė ragelio. Maždaug po 10 min. vėl paskambino dukra, bet nekalbėjo. Dukros visur ieškojo, tačiau niekur nerado. Daugybę kartų jai skambino, bet niekas neatsiliepė. Dukrą rado namuose, ji pati buvo grįžusi. Dukra jai pasakė, kad M. K. norėjo ją išprievartauti, verkė, drebėjo, buvo šoko būsenos. Apie tai, kad nuteistasis M. K. kėsinosi ją išžaginti nukentėjusioji tuoj po įvykio pasakė ir savo broliui D. K., ką patvirtina kaip liudytojo apklausto D. K. parodymai. Kad nuteistasis M. K. kėsinosi išžaginti nukentėjusiąją, tuoj pat buvo informuoti ir policijos pareigūnai, ką patvirtina kaip liudytojo apklausto policijos pareigūno A. P., liudytojų D. K., R. K. V. K. ir K. K. parodymai, nuteistojo paaiškinimai. Nuteistasis M. K. apeliaciniame skunde nurodo, kad nukentėjusiosios drabužiai nebuvo suplėšyti, supurvinti, kas, jo nuomone, paneigia nukentėjusiosios parodymus apie tai, jog ji buvo voliojama ant žemės. Tokie apelianto skundo argumentai prieštarauja nustatytoms faktinėms bylos aplinkybėms. Teismo posėdyje, dalyvaujant Visuomenės sveikatos centro specialistei V. J., buvo apžiūrėti nukentėjusiosios drabužiai: džinsinės kelnės, palaidinė bei liemenėlė, ir nustatyta, kad jie yra nešvarūs, sutepti. Tai atitinka ir byloje esantį 2010-08-16 daiktų apžiūros protokolą. Be jau pirmiau paminėtų įrodymų, nukentėjusiosios parodymus patvirtina ir 2010-08-06 įvykio vietos apžiūros protokolas, iš kurio matyti, kad apžiūrint (duomenys neskelbtini) žvyrduobių karjerą, jo apylinkes bei kelią į karjerą, prie karjero išgulėtoje žolėje rastas nukentėjusiajai priklausantis plaukų segtukas, ant žvyruoto kelio, vedančio link karjero, rasta plaukų gumytė, o ant žvyruoto kelio prie įvažiavimo į V. S. sodybą rasta nutrūkusi grandinėlė; 2010-08-09 daiktų pateikimo protokolas, iš kurio matyti, kad nukentėjusioji pateikė jai priklausantį mobiliojo ryšio telefoną „Nokia“, kurį pati 2010-08-08 surado įvykio vietoje; 2010-08-09 daiktų apžiūros protokolas, iš kurio matyti, kad mobiliojo ryšio telefono „Nokia“ galinis baterijos dengimo dangtelis yra išlūžęs; 2010-08-06 daiktų pateikimo protokolas, iš kurio matyti, kad be kitų daiktų D. K. (nukentėjusiosios brolis) pateikė ir moterišką apyrankę; 2010-08-06 daiktų pateikimo protokolas, iš kurio matyti, kad nukentėjusioji be kitų daiktų pateikė apyrankę; 2010-08-16 daiktų apžiūros protokolas, iš kurio matyti, kad apyrankė sudaryta iš stačiakampių plokštelių, kurių viena sulūžusi; specialisto išvada, kuria nukentėjusiajai nustatyti sužalojimai, padaryti ne mažiau kaip 14 trauminių poveikių. Dėl padarytų sužalojimų nukentėjusiajai sveikata sutrikdyta nežymiai.
Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė nuteistojo D. K. teisiamajame posėdyje duotus paaiškinimus, kur jis neigė įvykdęs jam inkriminuotą nusikaltimą, nes juos ne tik paneigia jau pirmiau aptarti įrodymai, bet jie nepatikimi ir dėl jų nenuoseklumo bei prieštaringumo. Kaip minėta, nuteistasis pirminėje 2010 m. rugpjūčio 6 d. apklausoje pats patvirtino, kad visiškai prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką ir nurodė nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, kurios iš esmės atitiko nuoseklius nukentėjusiosios parodymus bei kitas faktines bylos aplinkybes. Vėlesnėje 2010 m. lapkričio 24 d. apklausoje apeliantas jau nurodė, jog įtarimo esmė jam yra aiški, dėl jam pareikšto įtarimo prisipažįsta iš dalies, parodymus duos teisme. Tačiau teisminio bylos nagrinėjimo metu jo gynėjas pateikė prašymą, kurį visiškai palaikė ir nuteistasis, kuriame abejojama, ar M. K. veikos padarymo metu dėl girtumo galėjo suprasti savo veiksmus ir juos valdyti, taip pat, ar dėl girtumo galėjo suprasti pateikto įtarimo esmę ir duoti išsamius parodymus. Pirmosios instancijos teismas aiškinosi ir motyvuotai atmetė šias nuteistojo gynėjo nurodomas aplinkybes, nes jas paneigė 2012 m. birželio 13 d. teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės aktas Nr. 87 TPK-74/2012, kuriame nurodyta, kad M. K., būdamas vidutinio girtumo laipsnio, tiek nusikalstamos veikos padarymo metu galėjo suprasti savo veiksmus ir juos valdyti, tiek galėjo suprasti pateikto pranešimo apie įtarimo esmę, duoti išsamius parodymus, suprasti savo veiksmų apklausos metu esmę. Be to, iš pirminės nuteistojo apklausos matyti, kad jos metu M. K. nenurodė, jog yra neblaivus ir dėl to negali duoti parodymų. Nuteistasis po apklausa savo ranka parašė, kad protokolą perskaitė, jis surašytas teisingai ir jame pasirašė. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad nuteistajam M. K. 2,26 promilės girtumas buvo nustatytas 2010-08-06 01.17 val. Tuo tarpu pranešimas apie įtarimą jam įteiktas ir jis kaip įtariamasis apklaustas 2010-08-06 11.15 – 12.40 val. Savo pirminius parodymus M. K. patvirtino ir parodymų patikrinimo vietoje metu, kuris buvo atliktas 2010-08-06 17.35 – 19.05 val.
Taigi esant pirmiau aptartoms aplinkybėms teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas padarė teisingą ir išsamiu bylos aplinkybių ištyrimu pagrįstą išvadą, kad M. K., pavartodamas fizinį smurtą, siekė su nukentėjusiąja lytiškai santykiauti prieš jos valią, t. y. pasikėsino išžaginti nukentėjusiąją N. K.. Kaip minėta, nuteistojo kaltė pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvadomis, paremtomis įstatymų nustatyta tvarka išsamiu, visapusišku ir nešališku bylos aplinkybių ištyrimu. Iš byloje nustatytų aplinkybių matyti, kad nesutikimą lytiškai santykiauti su nuteistuoju nukentėjusioji aiškiai išreiškė žodžiais ir aktyviais veiksmais, t. y. ji prašė nuteistojo ją paleisti, rėkė, šaukėsi pagalbos, muistėsi, stūmė apeliantą nuo savęs. Nuteistasis dengė nukentėjusiosios burną, atėmė iš jos mobiliojo ryšio telefoną, tokiais savo veiksmais trukdydamas nukentėjusiajai šauktis pagalbos. Visos šios aplinkybės patvirtina M. K. veikus tiesiogine tyčia, t. y. tai, kad jis suprato, jog pavartodamas fizinį smurtą kėsinasi lytiškai santykiauti su nukentėjusiąja prieš jos valią ir norėjo taip veikti, tačiau nusikalstamos veikos nebaigė dėl priežasčių, nepriklausančių nuo jo valios, nes nukentėjusioji aktyviai priešinosi, šaukėsi pagalbos, ką išgirdę į vietą atėjo pašaliniai asmenys, kurie sutrukdė baigti nusikaltimą. Nuteistojo M. K. kaltė įvykdžius jam inkriminuotą nusikaltimą – pasikėsinimą išžaginti laikytina visiškai įrodyta, veika teisingai kvalifikuota pagal BK 22 str. 149 str. 1 d., todėl nuteistąjį išteisinti dėl šios veikos, kaip to prašoma apeliaciniame skunde, nėra jokio teisinio pagrindo.
Bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu asmeniui, padariusiam nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, apribojant nuteistojo teises ir laisves. Vienas fundamentalių bausmės skyrimo principų, įtvirtintų BK yra bausmės teismingumo principas. Bausmė yra teisinga tada, kai ji atitinka padarytos veikos pavojingumą ir kaltininko asmenybės pavojingumą. Baudžiamosios teisės paskirties (BK 1 str.) kontekste tai reiškia, kad tarp siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti, tarp nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdžio ir už šią veiką numatytos bausmės turi būti teisinga pusiausvyra (proporcija). Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, įtvirtinti BK 54 str. Šio straipsnio 2 d. nurodyta, kad skirdamas bausmę teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus, tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Įstatymų leidėjas baudžiamojo įstatymo sankcijas konstruoja taip, kad teismas galėtų paskirti teisingą bausmę, vadovaudamasis įstatymo, nustatančio baudžiamąją atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje numatytomis bausmėmis ir dydžiais.
BK 149 str. 1 d. sankcijoje įstatymų leidėjas nustatė tik laisvės atėmimo bausmę iki septynerių metų. Skundžiamu nuosprendžiu teismas M. K. paskyrė trejų metų laisvės atėmimo bausmę. Pažymėtina, kad tik išimtiniais atvejais teismas, skirdamas bausmę, gali peržengti baudžiamojo įstatymo sankcijos ribas. Šie atvejai numatyti BK 54 str. 3 d. ir BK 62 str. BK 54 str. 3 d. taikoma tada, kai sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarauja teisingumo principui ir kai nėra galimybės paskirti švelnesnę bausmę, remiantis BK 62 str. nuostatomis. Skirti švelnesnę negu straipsnio sankcijoje numatyta bausmę, teismas gali tik tuo atveju, kai byloje yra nustatytos išimtinės aplinkybės, jog straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas asmeniui už nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarauja teisingumo principui. Tačiau tai nereiškia, kad įstatymas reikalauja nustatyti kažkokias ypatingas aplinkybes, BK 54 str. 3 d. numatytų nuostatų taikymas, susijęs su aplinkybių, apibūdinančių nusikalstamos veikos pavojingumą ir šią veiką padariusį asmenį, visumos vertinimu. Ne visada formaliais kriterijais vadovaujantis paskirta įstatymo, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje numatyta bausmė yra teisinga įvertinus visas bylos aplinkybes.
Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančius duomenis, konstatuoja, jog nepaisant to, kad M. K. pasikėsino padaryti sunkų tyčinį nusikaltimą, bausmės tikslai bus pasiekti, o pati bausmė atitiks teisingumo bei protingumo principus, pritaikius jam BK 54 str. 3 d. nuostatas ir paskyrus švelnesnę, nei įstatyme numatyta, bausmę.
BK 54 str. 3 d. nuostatų taikymui būtina nustatyti, kad padaryto nusikaltimo, šiuo atveju – pasikėsinimo išžaginti, pavojingumas, atsižvelgiant į padarytos veikos vietą, laiką, būdą, motyvus bei kitas aplinkybes yra žymiai mažesnis, negu rūšinis nusikalstamos veikos pavojingumas, įvertintas įstatymo leidėjo baudžiamojo įstatymo už padarytą nusikaltimą sankcijoje. Byloje nustatyta, kad nuteistojo M. K. nusikalstami veiksmai, kvalifikuoti pagal BK 22 str. 1 d., 149 str. 1 d., t. y. pasikėsinimas lytiškai santykiauti su nukentėjusiąja N. K. prieš jos valią, padarytas vienu iš BK 149 str. 1 d. numatytu būdu, t. y. fizinio smurto pavartojimu, kuris pasireiškė nukentėjusiosios pastūmimu, pargriovimu ant žemės, jos užgulimu, laikymu, spaudimu prie savęs ir kitais kaltinime nurodytais veiksmais. Nagrinėjamu atveju nenustatyta, kad M. K. būtų tiesiogiai vartojęs fizinį smurtą nukentėjusiosios atžvilgiu, t. y. sudavęs jai smūgius. Dėl nuteistojo pavartoto fizinio smurto nukentėjusiosios fizinei sveikatai sunkių pasekmių sukelta nebuvo – jai padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas. Taigi tokia nusikalstamos veikos padarymo būdo išraiška, atsižvelgiant ir į veiksmus, kuriais nuteistasis mėgino lytiškai santykiauti su nukentėjusiąja, neabejotinai rodo mažesnį padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą, palyginus su rūšiniu šios nusikalstamos veikos pavojingumu.
BK 54 str. 3 d. taikymui taip pat svarbu, kad kaltininko asmenybės įvertinimas leistų daryti išvadą, jog laisvės atėmimo bausmės paskyrimas už padarytą nusikalstamą veiką nebūtų teisingas. Kaltininko asmenybės pavojingumą nulemia požymiai, charakterizuojantys jį iki nusikalstamos veikos padarymo, nusikaltimo darymo metu ir po jo. M. K. iki nusikalstamos veikos padarymo teistas nebuvo. Nusikalstamą veiką jis padarė būdamas gana jauno amžiaus – 19 metų. Nusikaltimas padarytas prieš daugiau kaip dvejus metus (2010-08-05). Byloje nėra duomenų, kad po šios nusikalstamos veikos padarymo M. K. būtų nusižengęs įstatymams. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad M. K. 2011 m. baigė (duomenys neskelbtini) žemės ūkio ir paslaugų mokykloje žemės ūkio gamybos verslo darbuotojo mokymo programą ir įgijo žemės ūkio gamybos verslo darbuotojo kvalifikaciją. Šiuo metu dirba J. S. ūkyje ir mokosi (duomenys neskelbtini) žemės ūkio ir paslaugų mokyklos dieninio skyriaus antrame kurse, technikos priežiūros verslo darbuotojo specialybės, charakterizuojamas gerai. Nuteistasis gyvena kartu su tėvais, yra vienturtis sūnus šeimoje, ką patvirtina byloje esanti pažyma apie šeimos sudėtį. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad nuteistojo tėvas K. K. yra neįgalus, iš dalies darbingas (netektas darbingumas 60 proc.). Motina V. K. dirba (duomenys neskelbtini) paslaugų ir užimtumo centro pagyvenusiems ir neįgaliesiems lankomosios priežiūros darbuotoja. Nuteistojo tėvai gyvena ūkiškai, laiko gyvulius, turi žemės, traktorių. Teisiamojo posėdžio metu K. K. ir V. K. parodė, kad jiems reikalinga pagalba prie ūkio, kurią suteikia jų vienturtis sūnus M. K.. Dėl abiejų sveikatos būklės jie be sūnaus pagalbos ūkiškai gyventi negalėtų. Kaip matyti iš apeliacinio skundo turinio, jame nuteistasis neneigia galėjęs nukentėjusiąją sužaloti pastumdamas ir ant jos užgriūdamas. Baigiamosios kalbos metu nuteistasis atsiprašė nukentėjusiosios už tai, kad jai sukėlė skausmą, pažadėjo daugiau nebenusikalsti. Bylos duomenys rodo, kad nukentėjusiajai N. K. nuteistasis padarė ir turtinę, ir neturtinę žalą. Dalį padarytos žalos, t. y. padarytą turtinę žalą - 571,46 Lt, nuteistasis M. K. nukentėjusiajai savo noru visiškai atlygino iki skundžiamo teismo nuosprendžio priėmimo. Todėl turtinės žalos atlyginimą kolegija pripažįsta apelianto atsakomybę lengvinančia aplinkybe (BK 59 str. 1 d. 3 p.). Nuteistasis apeliaciniame skunde ginčija jo pripažintą atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kad nusikaltimą jis padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, teigdamas, kad teismas nemotyvavo, kaip jo apsvaigimas turėjo įtakos jo nusikalstamiems veiksmams, todėl mano, kad ši jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė turėtų būti pašalinta. Tačiau teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti teismo sprendimu dėl šios apelianto atsakomybę sunkinančios aplinkybės pripažino (BK 60 str. 1 d. 9 p.). Ir nors apylinkės teismas pagrįstai pripažino šią apelianto atsakomybę sunkinančią aplinkybę, byloje nėra duomenų, kad nuteistasis piktnaudžiautų alkoholiniais gėrimais. Pats nuteistasis tvirtino alkoholinius gėrimus vartojantis retai. Baigiamosios kalbos metu pažadėjo alkoholio visai nebevartoti.
Taigi atsižvelgus į M. K. elgesį iki nusikaltimo padarymo, jo veiksmus nusikalstamos veikos padarymo metu, elgesį po nusikalstamos veikos, taip pat tiek į nuteistojo M. K., tiek į nukentėjusiosios interesus, apeliantui pritaikius BK 54 str. 3 d. nuostatas, skirtina švelnesnė bausmės rūšis nei numatyta įstatymo. Kolegijos nuomone, laisvės apribojimo bausmė leistų pasiekti bausmės tikslus, t. y. nuteistajam M. K. turėtų padaryti pakankamą poveikį, kad jis suvoktų padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą ir žalingumą kitiems asmenims, taip pat pajustų neigiamas pasekmes, kurias nusikalstamos veikos padarymas sukelia pačiam kaltininkui. Ši bausmė turėtų ne tik nubausti M. K. už nusikalstamos veikos padarymą, bet ir sulaikyti jį nuo naujų nusikaltimų darymo. Įvertinus nusikaltimo sunkumą nuteistajam M. K. skirtina maksimali BK 48 str. 2 d. numatyta laisvės apribojimo bausmė – 2 metai.
Nuteistojo M. K. apeliacinio skundo argumentai dėl per didelės neturtinės žalos atlyginimo nukentėjusiajai priteisimo yra pagrįsti. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad nukentėjusioji N. K. prašė priteisti 25 000 Lt neturtinei žalai atlyginti. Skundžiamu nuosprendžiu tenkinta dalis civilinio ieškinio dėl neturtinės žalos atlyginimo ir iš M. K. nukentėjusiajai N. K. priteista 15 000 Lt. Nors savo sprendimą dėl neturtinės žalos dydžio nustatymo apylinkės teismas nuosprendyje argumentavo, tačiau kolegija nesutinka su tokiu apylinkės teismo nustatytu civilinio ieškinio dėl neturtinės žalos atlyginimo dydžiu, kuris, kolegijos nuomone, įvertinus byloje nustatytas aplinkybes bei suformuotą teismų praktiką panašaus pobūdžio bylose, yra aiškiai per didelis.
Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, apylinkės teismas, nustatydamas nukentėjusiajai atlygintinos neturtinės žalos dydį, atsižvelgė į nusikalstama veika nukentėjusiajai sukeltus padarinius, t. y. į tai, kad ji dėl prieš ją padaryto nusikaltimo jautė fizinį skausmą, pažeminimą, dvasinį išgyvenimą ir sukrėtimą, dėl patirto streso sumažėjo bendravimo su kitais asmenimis galimybės. Taip pat atsižvelgė į tai, kad prieš nukentėjusiąją atlikti veiksmai turėjo ir šiuo metu turi neigiamą įtaką jos psichologinei būklei. Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse (toliau - CK) 6.250 str. 2 d. nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į nusikalstamos veikos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Pagal susiformavusią teismų praktiką išžaginimo bylose, kai padaromas BK 149 str. 1 d. numatytas nusikaltimas, priklausomai nuo bylai reikšmingų aplinkybių, yra priteisiama neturtinės žalos nuo 3000 Lt iki 50 000 Lt. Taigi teisėjų kolegija, įvertinusi nustatytas faktines bylos aplinkybes, atsižvelgusi į nusikalstama veika nukentėjusiajai sukeltas ir pirmosios instancijos teismo tinkamai įvertintas pasekmes, į tai, kad nuteistasis M. K. dirba, mokosi, yra gana jauno amžiaus, nevedęs, į nusikalstamos veikos stadiją, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus, susiformavusią teismų praktiką tokios kategorijos bylose, konstatuoja, kad nukentėjusiajai N. K. priteistas neturtinės žalos atlyginimo dydis – 15 000 Lt mažintinas iki 5000 Lt.
Nuteistasis apeliaciniu skundu prašo iš jo nepriteisti proceso išlaidų, t. y. 320 Lt už suteiktą antrinę teisinę pagalbą. Tačiau toks apelianto prašymas laikomas nepagrįstu. Pažymėtina, kad nuteistasis tokio savo prašymo nepagrindė jokiais argumentais. Iš bylos medžiagos matyti, kad proceso išlaidos yra pagrįstos dokumentais, todėl pagrįstai priteistos iš nuteistojo M. K..
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 str. 1 d. 3 p., 326 str. 2 d. 2 p., 328 str. 1 p., 2 p., 4 p.,
nusprendžia:
Tenkinti dalį nuteistojo M. K. apeliacinio skundo.
Pasvalio rajono apylinkės teismo 2012-10-03 nuosprendį pakeisti.
Pripažinti M. K. atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad jis atlygino dalį nukentėjusiajai N. K. padarytos žalos.
M. K., pripažintam kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 22 str. 1 d., 149 str. 1 d., taikyti BK 54 str. 3 d. nuostatas ir paskirti laisvės apribojimo bausmę dvejiems metams, uždraudžiant laisvės apribojimo bausmės laikotarpiu bendrauti su nukentėjusiąja N. K. ir įpareigojant nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos devynis mėnesius nuo 22.00 val. iki 6.00 val. būti namuose. Išaiškinti, kad M. K., būdamas nuteistas laisvės apribojimo bausme, privalo be teismo ar bausmę vykdančios institucijos žinios nekeisti gyvenamosios vietos, vykdyti teismo nustatytą draudimą bei įpareigojimą ir nustatyta tvarka atsiskaityti, kaip vykdo draudimą ir įpareigojimą.
Iš M. K. nukentėjusiajai N. K. priteistą 15 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą sumažinti iki 5000 Lt.
Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.