Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Irenos Ivanovienės,

nukentėjusiojo G. A. atstovų pagal įstatymą ir civilinių ieškovų D. A. ir K. A. atstovui advokatui Vidui Peikšteniui,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios D. G. apeliacinį skundą dėl Mažeikių apylinkės teismo 2013-12-20 nuosprendžio, kuriuo:

D. G. pripažinta kalta padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 str. 2 d. (įstatymo Nr. IX-1706 redakcija, galiojusi iki 2013-07-12), ir nubausta laisvės atėmimu penkiems mėnesiams.

Vadovaujantis LR BK 75 str., bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams, įpareigojant per du mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos atsiprašyti nukentėjusiųjų G. A. ir D. A., visą bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

Nuosprendžiu iš dalies patenkintas nukentėjusiosios ir nukentėjusiojo G. A. įstatyminės atstovės D. A. civilinis ieškinys ir iš kaltinamosios D. G. priteista nukentėjusiajam G. A. 2000,00 Lt (du tūkstančiai litų 00 ct) neturtinės žalos, nukentėjusiajai D. A. 200,00 Lt (du šimtus litų 00 ct) neturtinės žalos ir 72,25 Lt (septyniasdešimt du litus 25 ct) turtinės žalos.

Be to, nuspręsta išieškoti iš kaltinamosios D. G. nukentėjusiajai D. A. 3000,00 Lt (tris tūkstančius litų) išlaidų advokato pagalbai apmokėti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

D. G. nuteista už tai, kad 2010 m. birželio 16 d. apie 16.00 val. Mažeikiuose, ties (duomenys neskelbtini) namu, viena ranka sugriebusi mažametį G. A., gim. 2001 m., už sportinių marškinėlių, kita ranka suko jam kairę ausį, tuo mažamečiui nukentėjusiajam G. A. padarydama odos nubrozdinimą kairės ausies kaušelyje, taip nežymiai sutrikdė G. A. sveikatą ir sukėlė jam fizinį skausmą.

Ji nepripažįsta, kad dėl jos kaltų veiksmų nukentėjusiajam G. A. buvo padarytas odos nubrozdinimas kairės ausies kaušelyje. Abi (2010 06 18 Nr.G191/10(13) ir 2011 08 31 Nr.G18-191/10(13)) byloje esančios specialisto išvados tik patvirtina, kad G. A. kietu buku daiktu, vienu trauminiu poveikiu ir galimai sukant ausį buvo padarytas odos nubrozdinimas kairės ausies kaušelyje. Tačiau specialistas neįvertino sveikatos sutrikdymo padarymo laiko, tai yra ar jis sukeltas nukentėjusiojo nurodomą dieną, ar yra ankstesnis ar vėlesnis. Be to, specialisto išvados dalis dėl to, kad sveikatos sutrikdymas galimai galėjo būti sukeltas sukant rankos pirštais kairės ausies kaušelį, yra abejotina. Specialistas A. Smalenskas teigia negalintis atsakyti ar sužalojimas galėjo būti padarytas tempiant už kapišono, nes įvykio aplinkybių nustatymas neįeina į teismo medicinos eksperto kompetenciją. Tokiu būdu kyla abejonė, ar A. Smalensko išvada 2010 metų specialisto išvadoje apie tai, kad sveikatos sutrikdymas padarytas sukant ausį rankos pirštais, yra pagrįsta. Apeliantė atkreipia dėmesį į tai, kad pirmosios instancijos teismas šių klausimų nesiaiškino ir jos gynėjo prašymą apklausti specialistą atmetė.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistosios apeliacinis skundas tenkintinas.

Kolegija, išnagrinėjusi baudžiamosios bylos medžiagą ir nuteistosios D. G. apeliacinio skundo argumentus, ištyrusi ir įvertinusi byloje esančius įrodymus, konstatuoja, kad Mažeikių rajono apylinkės teismo 2013-12-20 nuosprendis dėl D. G. pripažinimo kalta ir nuteisimo pagal Lietuvos Respublikos BK 140 str. 2 d. (įstatymo Nr. IX-1706 redakcija, galiojusi iki 2013-07-12), yra nepagrįstas, todėl naikintinas, o baudžiamoji byla D. G. atžvilgiu nutrauktina, kadangi apeliacinės instancijos teisme nustatytos aplinkybės, dėl kurių baudžiamasis procesas negalimas (BPK 327 str. 1 d. 1 p.).

Kolegijos nuomone, nagrinėjamu atveju apylinkės teismas apkaltinamąjį nuosprendį grindė prieštaringais nepilnamečių liudytojų parodymais, nukentėjusiosios bei liudytojų, kurie nebuvo tiesioginiai įvykio dalyviai, parodymais bei specialisto išvada, kurioje nėra suformuluotas vienareikšmis teiginys apie nukentėjusiajam padaryto sužalojimo mechanizmą.

Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso įstatymas (LR BPK 305 str.) numato, kad teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie vertinami pagal teisėjų vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu (LR BPK 20 str. 5 d.). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 3.1.8 punkte teismams išaiškinta, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes.

Baudžiamojoje teisėje ypatingai svarbus ir in dubio pro reo principas, reiškiantis tai, kad jeigu jau abejonės egzistuoja, jas reikia aiškinti kaltinamojo naudai. Šio principo svarbą ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, jis įtvirtintas ir minėto Senato nutarimo 3.1.8 punkte, kuriame nustatyta, jog abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai, kai išnaudojus visas galimybes nepavyksta jų pašalinti.

Iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas D. G. pripažindamas kalta padarius nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 140 str. 2 d. (fizinio skausmo sukėlimas ar nežymus sveikatos sutrikdymas mažamečiui; įstatymo Nr. IX-1706 redakcija, galiojusi iki 2013-07-12), nustatė, kad ji, viena ranka sugriebusi mažametį G. A., už sportinių marškinėlių, kita ranka suko jam kairę ausį, tuo mažamečiui nukentėjusiajam G. A. padarydama odos nubrozdinimą kairės ausies kaušelyje, taip nežymiai sutrikdė G. A. sveikatą ir sukėlė jam fizinį skausmą.

Darydamas tokias išvadas teismas rėmėsi nukentėjusiosios D. A., liudytojų A. L., B. A., K. A., nepilnamečio nukentėjusiojo G. A., nepilnamečių liudytojų A. A., E. A. ir V. Ž. parodymais bei specialisto išvadomis apie patirtus sužalojimus, jų atsiradimo laiką ir pobūdį. Pačios kaltinamosios parodymus apie įvykio aplinkybes laikė subjektyviais, juos vertino kaip pasirinktą gynybos poziciją, o liudytojos V. R. parodymus vertino kritiškai dėl jos suinteresuotumo bylos baigtimi.

Kolegijos nuomone, šios pirmosios instancijos teismo išvados yra neteisingos ir nepagrįstos.

Apklausta ikiteisminio tyrimo metu ir bylos nagrinėjimo teisiamajame posėdyje metu kaltinamoji D. G. nuosekliai teigė, kad 2010 m. birželio 16 d. apie 15.30 val. su anūku V. J. atėjo pas dukrą į parduotuvę „Uosis“. Anūkas yra atsilikusio vystymosi, gimęs 5 mėnesių. Ji anūką paliko lauke, kur bėgiojo vaikai. Liudytoja jį nuolat stebėjo per parduotuvės langą. Vaikai užbėgo už (duomenys neskelbtini) namo galo. Vienas berniukas trenkė ranka stovinčiam V. per kairę galvos pusę, V. krito ant žemės ir visi supuolę pradėjo jį spardyti kojomis. Ji išbėgo iš parduotuvės, V. Ž. pradėjo šaukti: „ateina močiutė“. Vaikai atsistojo ir pabėgo, o vienas berniukas (G. A.) dar liko pritūpęs. Ji G. A. suėmė už kapišono ir patraukė, po to kėlė nuo žemės gulintį anūką. Jos teigimu, G. A. ausį galėjo įbrėžti atsitiktinai pagriebusi už drabužio (3 t., b. l. 84-88).

Iš 2010-06-19 specialisto išvados Nr. G 847/10(03), padarytos apžiūrėjus V. J., matyti, kad jam buvo padaryti odos nubrozdinimai dešinėje rankoje ir kojoje, poodinė kraujosrūva dešinėje rankoje. Sužalojimai padaryti ne mažiau dviejų trauminių kontaktinių poveikių pasekoje kietais bukais, galimai turinčiais nelygų paviršių daiktais ar paviršiais 1-3 paros iki apžiūros. Šie sužalojimai sukėlė V. J. nežymų sveikatos sutrikdymą, nes dėl jų sveikata buvo sutrikdyta iki 10 dienų laikotarpiui (1 t. 147 b. l.) Iš 2012-03-27 pateikto specialisto paaiškinimo matyti, kad nebuvo paneigta prielaida, jog minėti sužalojimai V. J. buvo padaryti spiriant kojomis (2 t., 119 b. l.).

Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesirėmė šiais įrodymais, kaip patvirtinančiais nuteistosios versiją, kad G. A. galėjo sužaloti gelbėdama savo anūką V. J., kadangi byloje nėra surinkta neginčijamų duomenų, ją paneigiančių.

Iš bylos duomenų matyti, kad nukentėjusioji D. A. bei liudytojai B. A. ir K. A. nebuvo tiesioginiai įvykio dalyviai ir asmeniškai nematė konflikto, kilusio tarp mažamečių, nei nuteistosios D. G. elgesio šio konflikto metu. Visi jų parodymai apie konflikto eigą yra pagrįsti mažamečių įvykio dalyvių perduota informacija.

Taigi, kaip matyti, šie parodymai tiesiogiai neatskleidžia įvykio aplinkybių, todėl jais grįsti D. G. kaltės nėra pagrindo.

Kaip minėta, pirmosios instancijos teismas apkaltinamąjį nuosprendį taip pat grindė mažamečių liudytojų, kurie buvo tiesioginiai įvykio dalyviai, parodymais, nors šiuos parodymus pripažino prieštaringais. Kolegija, išsamiai ištyrusi minėtus parodymus ir sugretinusi su kita byloje surinkta medžiaga, daro išvadą, kad jų negalima laikyti patikimais ir jais neginčijamai grįsti D. G. kaltės.

Pirmiausia atkreiptinas dėmesys į tai, kad visi mažamečiai įvykio dalyviai: nukentėjusysis G. A., liudytojai E. A., A. A. ir V. Ž. pirmą kartą buvo apklausti praėjus net trims mėnesiams po įvykio, t.y. 2010 m. rugsėjo 15 – 16 dienomis.

Nepilnametis liudytojas E. A. ikiteisminio tyrimo metu 2010-09-16 apklaustas pas ikiteisminio tyrimo teisėją parodė, kad V., eidamas atbulas nukrito ant žemės. Tada jo mama atėjo prie G. ir paėmė G. už marškinėlių, paėmė už ausies ir paplėšė ausį ir dar penkis kartus su ranka dėjo G. per galvą. G. griebė už dešinės ausies. Jam iš ausies bėgo kraujas, iš ten paplėšė. Visus penkis kartus G. davė į galvos viršų (1 t., b. l. 58-60).

Pirmosios instancijos teismas šių parodymų dalį dėl penkių smūgių sudavimo G. A. atmetė dėl jų nepatikimumo, nes buvo konstatuota, jog nepilnamečių vaikų parodymai yra nenuoseklūs ir prieštaringi. Kolegija sutinka su šia išvada ir tuo pačiu atkreipia dėmesį į tai, kad minėti parodymai yra prieštaringi ir nenuoseklūs ne tik dėl smūgių sudavimo, bet ir dėl kitų konflikto aplinkybių: dėl pačių mažamečių elgesio nuteistosios D. G. anūko V. J. atžvilgiu bei dėl D. G. veiksmų nukentėjusiojo G. A. atžvilgiu. Nepilnametis liudytojas E. A. teigė, kad D. G. suko dešinę G. A. ausį, nors odos nubrozdinimas padarytas ant kairės ausies. G., E. ir A. tvirtino, kad vaikai V. nemušė, kad jis pats nugriuvo, užsigavo ir todėl verkė. Tačiau V. Ž. parodė, kad G. A. stumtelėjo koja V.. Be to, iš specialisto išvados bei paaiškinimų matyti, kad V. J. buvo sužalotas galimai spardant kojomis.

Kolegijos nuomone, šie prieštaravimai verčia abejoti, ar vaikų parodymai yra teisingi. Nepilnamečiai liudytojai dėl savo mažametystės (8-9 metų amžiaus) ir dėl to, kad buvo apklausti praėjus dideliam laiko tarpui po įvykio, galėjo neatsiminti visų svarbių įvykio aplinkybių. Be to, neatmesta prielaida, kad vaikai, kuriuos sieja glaudūs giminystės ir kaimynystės ryšiai, buvo suinteresuoti pateikti informaciją jiems palankiu pateisinančiu aspektu, kad nebūtų apkaltinti skriaudę V. J.. Esant šiai prieštaravimų visumai, kolegija daro išvadą, kad mažamečių nukentėjusiojo bei liudytojų parodymais negalima grįsti D. G. kaltės, kadangi apkaltinamasis nuosprendis negali būti pagrįstas spėliojimais ar prielaidomis, o visos abejonės aiškinamos kaltinamosios naudai (in dubio pro reo principas).

D. G. kaltės dėl G. A. padaryto sužalojimo nepatvirtina ir apkaltinamajame nuosprendyje kaip įrodymai nurodytos specialisto išvados.

2010-06-18 specialisto išvadoje Nr. G 191/10(13) nurodyta, kad G. A. nustatytas odos nubrozdinimas kairės ausies kaušelyje. Sužalojimas padarytas kietu buku daiktu, vienu trauminiu poveikiu, ir galėjo gautis sukant ausį. Sužalojimas sukėlė nežymų sveikatos sutrikdymą (1 t., b. l. 16). 2011-08-31 specialisto išvadoje Nr. G 18-191/10(13) nurodyta, kad G. A. nustatyta: odos nubrozdinimas kairės ausies kaušelyje. Sužalojimas padarytas kietu buku daiktu, vienu trauminiu poveikiu ir galėjo gautis sukant ausį suėmus rankos pirštais. Sužalojimas sukėlė nežymų sveikatos sutrikdymą (2 t., b. l. 71). Specialistas Algimantas Smalenskas rašytiniame paaiškinime nurodė, kad apžiūrint G. A. buvo nustatytas 1,2x0,5 cm dydžio odos nubrozdinimas kairės ausies kaušelyje. Sužalojimas galėjo būti padarytas vienu trauminiu poveikiu, kietu buku daiktu, galimai sukant rankos pirštais kairės ausies kaušelį, kaip ir buvo nurodyta įvykio aplinkybėse. Nesant specifinių sužalojimo požymių, nustatyti kokiu konkrečiu daiktu sužalojimas buvo padarytas, nėra galimybės. Ar sužalojimas galėjo būti padarytas tempiant už kapišono, ekspertas negali atsakyti, nes įvykio aplinkybių nustatymas neįeina į teismo medicinos eksperto kompetenciją (2 t., b. l. 116).

Taigi, kolegijos nuomone, specialisto išvadoje nėra kategoriško atsakymo dėl G. A. padaryto sužalojimo padarymo mechanizmo, todėl ja remiantis nėra pagrindo vienareikšmiškai teigti, jog G. A. nuteistoji sužalojo tyčia sukdama ausį, o ne griebdama už jo drabužio, kaip ji pati teigia, siekiant atitraukti G. nuo skriaudžiamo anūko.

Iš bylos duomenų matyti, kad ikiteisminio tyrimo metu nepavyko patikslinti aplinkybės dėl drabužio, kuriuo G. A. vilkėjo įvykio metu ir už kurio sugriebusi D. G. galimai sužalojo nukentėjusįjį. Nuteistoji teigė, kad ji nukentėjusįjį sugriebė už sportinio švarkelio galvos gobtuvo (kapišono). Tą patį patvirtino ir liudytoja V. R., parodžiusi, kad G. A. vilkėjo mėlynos spalvos megztuku su gobtuvu (3 t. 111 b. l.). Tačiau nukentėjusiojo atstovė D. A. tvirtino, kad tokio drabužio jos sūnus neturėjo, kad buvo sukruvinti marškinėliai (maikutė), kurių neišsaugojo, nors pirmosios apklausos metu patvirtino, kad sūnus pasakojęs, jog jį nepažįstama moteris sugriebė už megztuko (1 t., 11 b. l.). Ikiteisminio tyrimo ir bylos nagrinėjimo teisme metu išnaudojus visas priemones, šios aplinkybės išsiaiškinti nepavyko, taigi, laikytina, kad D. G. teiginys, kad ji galimai sužalojo G. A. sugriebdama už sportinio švarkelio galvos gobtuvo (kapišono) nebuvo paneigtas.

Taigi, kolegija daro išvadą, kad iš faktinių byloje nustatytų aplinkybių matyti, kad įvykio dieną tarp kieme žaidusių mažamečių vaikų: G. A., E. A., A. A., V. Ž. ir V. J. kilo konfliktas, kurio metu V. J. parvirto ant žemės ir kiti vaikai jam darė fizinį poveikį, dėl ko jis pradėjo garsiai verkti. Į įvykio vietą atbėgusi D. G., siekdama gelbėti savo anūką, sugriebė ties juo palinkusį G. A. už sportinio megztuko galvos apdangalo, ir atitraukdama nuo V. J., jį sužalojo padarydama odos nubrozdinimą G. A. kairės ausies kaušelyje, taip nežymiai sutrikdė jo sveikatą ir sukėlė jam fizinį skausmą.

Kolegija, išanalizavusi ir įvertinusi anksčiau aptartus įrodymus apie konkrečias įvykio aplinkybes, eigą ir pasekmes, pačios D. G. parodymus apie jos subjektyvų konfliktinės situacijos suvokimą, taip pat nukentėjusiojo bei liudytojų parodymus, daro išvadą, jog D. G. nežymų sveikatos sutrikdymą G. A. padarė ir jam skausmą sukėlė ne tyčia siekdama nukentėjusįjį sužaloti, o gindama nuo pastarojo fizinio poveikio savo anūką V. J.. Šią situaciją kolegija vertina kaip būtinąją gintį, todėl D. G. baudžiamoji atsakomybė nekyla.

LR BK 28 str. numato, kad būtinoji gintis yra baudžiamąją atsakomybę šalinanti aplinkybė, kai yra nustatoma, kad asmuo formaliai padarė veiką, kuri atitinka nusikalstamos veikos sudėties požymius, tačiau šie veiksmai buvo padaryti ginant save, kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi.

Iš byloje surinktų ir teismo įvertintų įrodymų nustatyta, kad kieme tarp mažamečių kilo konfliktas, kurio metu V. J. pargriuvo ir garsiai verkė, kiti vaikai jam darė fizinį poveikį. Akivaizdu, kad V. J. močiutė D. G., žinodama, kad vaikas turi rimtų fizinių trūkumų, yra atsilikusio vystymosi, šią situaciją suvokė kaip būtinybę jį apginti ir kuo greičiau nutraukti smurtinius veiksmus jo atžvilgiu. Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad nuteistajai nebuvo būtinybės gelbėti anūką, nes jam neva nebuvo jokio realaus pavojaus. Tai vienareikšmiškai paneigia specialisto išvada apie V. J. padarytus sužalojimus: vaikui buvo padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas.

Kolegijos nuomone, D. G. gynybiniai veiksmai pilnai atitinka įstatymu reglamentuotus būtinosios ginties požymius: žala padaryta tik besikėsinančiajam, atremiant pavojingą kėsinimąsi, padaryta žala neperžengė būtinosios ginties ribų.

Išnagrinėjusi baudžiamosios bylos medžiagą ir nuteistosios D. G. apeliacinio skundo argumentus, ištyrusi ir įvertinusi byloje esančius įrodymus, kolegija konstatuoja, kad D. G. veiksmai G. A. atžvilgiu formaliai atitinka LR BK 140 str. 2 d. (įstatymo Nr. IX-1706 redakcija, galiojusi iki 2013-07-12) požymius, tačiau padaryti būtinosios ginties sąlygomis, todėl baudžiamoji byla jos atžvilgiu nutrauktina. Kadangi baudžiamoji byla nutraukiama, apeliacinio skundo argumentai dėl paskirtos bausmės nenagrinėtini.

LR BPK 115 str. reglamentuoja civilinio ieškinio išsprendimą teismui priėmus apkaltinamąjį arba išteisinamąjį nuosprendį, tačiau nereglamentuoja civilinio ieškinio išsprendimo nutraukus bylą baudžiamąją atsakomybę šalinančiais aplinkybių pagrindais, taip pat ir LR BK 28 str. pagrindu. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.269 str. 1 d. nurodyta, kad asmuo, padaręs žalos teisėtai gindamasis ar gindamas kitą asmenį, neatsako už užpuolikui padarytą žalą. Šiuo atveju nustatyta, kad dėl žalos padarymo D. G. nėra kalta, todėl civiliniai ieškiniai atmestini.

Vadovaujantis LR BPK VIII skyriaus nuostatomis, numatančiomis proceso išlaidų priteisimą tik iš nuteistojo asmens (LR BPK 105 str.), nėra pagrindo tenkinti D. A. prašymą priteisti jai iš D. G. išlaidų už advokato pagalbą atlyginimą.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi LR BPK 3 str. 1 d. 9 p., 326 str. 1 d. 2 p., 327 str. 1 p.,

nutaria:

Mažeikių rajono apylinkės teismo 2013-12-20 nuosprendį panaikinti ir baudžiamąją bylą D. G. atžvilgiu nutraukti. Kardomąją priemonę panaikinti.

Nukentėjusiosios ir nukentėjusiojo G. A. įstatyminės atstovės D. A. civilinį ieškinį dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo atmesti.