Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2011-10-27 · Administracinė byla Nr. A-63-2888-11

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2011-10-27
Bylos Nr.
A-63-2888-11
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-02956-2010-8
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Irmantas Jarukaitis (pirm.), Antanas Ablingis, Roma Sabina Alimienė (pran.)
Pareiškėjas
E. K.
Atsakovas
Ukmergės rajono savivaldybei
Kategorijos
  • 17.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. A63 – 2888/2011Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02956-2010-8Procesinio sprendimo kategorija 17.2 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2011 m. spalio 27 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio, Romos Sabinos Alimienės (pranešėja) ir Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas),

sekretoriaujant Alinai Dokutovičienei,dalyvaujant pareiškėjo atstovui K. G.,atsakovo atstovui Rimui Jurgilaičiui,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. vasario 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo E. K. prašymą atsakovui Ukmergės rajono savivaldybei dėl akto teisėtumo ištyrimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas E. K. (toliau – ir pareiškėjas, apeliantas) prašymu (b. l. 1 – 5) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas ištirti, ar Ukmergės rajono savivaldybės tarybos 2010 m. gegužės 27 d. sprendimu Nr. 7-135 patvirtintų Vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatų (toliau – ir Nuostatai) dalis, kuri nenumato galimybės atliekų turėtojams vietinę rinkliavą mokėti pagal deklaruojamų atliekų kiekį, neprieštarauja Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 3 punktui, ar Nuostatų 17 ir 19 punktų dalis, kurios numato, kad vietinės rinkliavos nustatymo būdas – atskiroms subjektų grupėms pagal turimą nekilnojamąjį turtą ar jo bendrąjį plotą, nepažeidžia Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtinto objektyvumo principo ir yra nešališki.

Žemesnės instancijos teismas

Pareiškėjas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. kovo 29 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A525-471/2010. Vertindamas Nuostatų atitiktį būtinumo reikalavimui akcentavo, kad nors tiek nacionalinėje, tiek Europos Sąjungos teisėje įtvirtintas principas „teršėjas moka“ nedraudžia mokėtinos vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų tvarkymą dydį apskaičiuoti pagal galintį susidaryti atliekų kiekį, šis principas minėtą atlyginimą sieja su faktiškai perduotu tvarkyti komunalinių atliekų kiekiu, todėl tais atvejais, kai įmanoma nepatiriant didelių ekonominių sąnaudų nustatyti konkretų atliekų turėtojo perduodamų tvarkyti komunalinių atliekų kiekį, pastarajam tenkanti mokėtina suma turėtų būti apskaičiuojama būtent pagal atliekų kiekį. Priešingu atveju, t. y. mokėtinos vietinės rinkliavos dydį apskaičiuojant pagal galinčių susidaryti atliekų kiekį, kai yra objektyvi galimybė nustatyti konkretų atliekų kiekį, būtų peržengiama tai, kas yra būtina principui „teršėjas moka“ įgyvendinti. Pažymėjo, kad Ukmergės rajono savivaldybės tarybos patvirtintuose Nuostatuose iš viso nėra nustatytos tvarkos, kuri leistų už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą tam tikriems vietinės rinkliavos mokėtojams mokėti pagal deklaruojamą atliekų kiekį. Manė, kad Nuostatų 17 ir 19 punktų dalis, kuria rinkliavos dydis nustatomas neturint objektyvių sąnaudų pagrindimo, neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 2 punkto, nešališkumo principo.

Atsiliepimas

Atsakovas Ukmergės rajono savivaldybė atsiliepimu į pareiškėjo prašymą (b. l. 36 – 38) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Ukmergės rajono savivaldybė nurodė, kad Ukmergės rajono savivaldybės tarybos 2009 m. liepos 9 d. sprendimu Nr. 7-162 patvirtintos Ukmergės rajono savivaldybės komunalinių atliekų tvarkymo taisyklės (toliau – ir Taisyklės) numato, jog visi fiziniai ir juridiniai asmenys Ukmergės rajono savivaldybės teritorijoje įgijo teisę nemokamai gauti konteinerius ir atliekų išvežimo paslaugą. Norminį aktą, kurio teisėtumą prašoma ištirti, rengė sudaryta darbo grupė. Iš šios grupės 2009 m. liepos 1 d. posėdžio protokolo Nr. 01 matyti, kad rengiant Nuostatus buvo svarstomi 3 vietinės rinkliavos apskaičiavimo būdai – pagal gyventojų skaičių namų valdoje, pagal valdomo nekilnojamojo turto plotą ir mišrus. Darbo grupei nusprendus, kad mišrus būdas yra socialiai teisingiausias, buvo nuspręsta rinkliavą skaičiuoti pagal mišrųjį būdą. Darbo grupė 2010 m. balandžio 20 d. (Protokolas Nr. 05) nutarė parengti aiškinamąjį raštą, kuriame pateikiamas vienos tonos atliekų sutvarkymo pagrindimas ir surinktų pajamų panaudojimas. Taip pat buvo nuspręsta atsisakyti metinės rinkliavos normos t/kv. m juridiniams asmenims bei keisti rinkliavos formulę fiziniams asmenims. Ukmergės rajono savivaldybės administracijos specialistai darbo grupei 2010 m. balandžio 22 d. pateikė aiškinamąjį raštą, kuriame buvo pagrįstos prognozuojamos išlaidos, reikalingos komunalinių atliekų surinkimui ir sutvarkymui Ukmergės rajone. Palyginimui buvo išanalizuota 1 tonos atliekų sutvarkymo kaina Kėdainių, Pasvalio, Druskininkų rajonuose, taip pat išdėstytos išlaidos. 2010 m. balandžio 23 d. darbo grupė nutarė (Protokolas Nr. 06), kad būtina pateikti rinkliavos metinių dydžių analizę, paskaičiuoti metinę rinkliavą pagal darbo grupės narių pateiktus duomenis apie nekilnojamojo turto plotą, kuriame vyksta ūkinė veikla, ir prognozuojamus metinius rinkliavos dydžius litais už kvadratinį metrą, sulyginti gautą rezultatą su 2009 m. faktiškai patirtomis sąnaudomis už atliekų sutvarkymą. Nurodė, kad Nuostatai bei jose esantys rinkliavos už komunalinių atliekų tvarkymą dydžiai buvo patvirtinti kruopščiai analizuojant tiek 1 tonos atliekų tvarkymo kainą panašiuose šalies rajonuose, tiek faktiškas 2009 metų atliekų tvarkymo sąnaudas, kurias patyrė juridiniai asmenys, tiek kitus rodiklius, todėl manė, kad prašomi ištirti Nuostatai būtent sąlygoja tai, kad nustatyta vietinė rinkliava už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nelemia, jog tam tikri atliekų turėtojai turės padengti išlaidas, akivaizdžiai neproporcingas dėl jų nekilnojamojo turto ir jo naudojimo paskirties galinčiam susidaryti atliekų kiekiui. Pažymėjo, kad Nuostatų 35 punkte nurodoma, jog nuo rinkliavos atleidžiami nenaudojamų gyvenamųjų ir negyvenamųjų patalpų valdytojai. Manė, kad ši nuostata iš dalies leidžia deklaruoti tiek fiziniams, tiek juridiniams asmenims jei ne susidarančių atliekų kiekius, tai naudojamo ar nenaudojamo nekilnojamojo turto plotą, kuris turi įtaką rinkliavos dydžiui. Ukmergės rajono savivaldybė taip pat rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. kovo 29 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A525-471/2010 ir nurodė, kad rengdama ir tvirtindama Nuostatus, atsižvelgė į šią nutartį. Kadangi teismas nustatė, kad ginčijamame akte pažeistas proporcingumo principas iš esmės dėl to, kad vieniems subjektams suteikiama teisė deklaruoti susidarančių atliekų kiekį, o kitiems – ne, Ukmergės rajono savivaldybė nusprendė nenumatyti Nuostatuose galimybės deklaruoti susidarančių atliekų kiekį nei fiziniams, nei juridiniams asmenims. Teigė, kad toks sprendimas visų pirma buvo pagrįstas tuo, kad fiziniai asmenys, gyvenantys kaimo vietovėse, o taip pat individualiuose namuose gyvenančių asmenų miesto teritorijoje, nors rajone iki įvedant vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų tvarkymą buvo sudarytos galimybės sudaryti atliekų išvežimo sutartį su tuomet veikusiu operatoriumi, tokių sutarčių nesudarinėjo. Teigė, kad vykstant susitikimams su gyventojais atliekų tvarkymo klausimais, šie paaiškindavo, kad atliekų neturi (jas degina, užkasa ir pan.). Mechanizmo, kuriuo pasinaudojus būtų galima priversti gyventojus sudaryti tokias sutartis, nebuvo. Svarstant klausimą dėl suteikimo galimybės deklaruoti susidarantį atliekų kiekį, buvo prieita prie išvados, kad tie gyventojai (iš esmės – beveik visi kaimiškųjų vietovių gyventojai), kurie iki įvedant rinkliavą nebuvo sudarę su tuo metu rajone veikiančiu operatoriumi atliekų tvarkymo sutarties, deklaruos nulius arba minimaliausius ir realiai padėties neatitinkančius atliekų kiekius, piktnaudžiaudami tokia galimybe. Paaiškino, kad patikrinti ir nustatyti, koks realiai atliekų kiekis susidaro individualių namų gyventojams (ypač kaimiškose vietovėse), savivaldybei būtų nepakeliamai brangu ir sudėtinga, todėl siekiant nepažeisti proporcingumo principo bei užtikrinti, kad nustatoma rinkliava būtų kiek įmanoma socialiai teisingesnė bei visiškai padengtų atliekų surinkimo ir tvarkymo Ukmergės rajone sąnaudas, buvo nuspręsta atsisakyti susidarančių atliekų kiekių deklaravimo tiek fiziniams, tiek juridiniams asmenims, nepriklausomai nuo jų veiklos pobūdžio ar kitų požymių. Teigė, kad jame esantį rinkliavos dydį nustatė ir apskaičiavo remdamasi visa eile duomenų. Manė, kad toks rinkliavos dydis bei jo apskaičiavimo tvarka neprieštarauja principui „teršėjas moka“ bei pareiškėjo nurodytiems įstatymų straipsniams.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. vasario 7 d. sprendimu (b. l. 68 – 74) Ukmergės rajono savivaldybės tarybos 2010 m. gegužės 27 d. sprendimu Nr. 7-135 „Dėl vietinės rinkliavos nuostatų patvirtinimo“ patvirtintus Vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatus pripažino teisėtais.

Teismas, spręsdamas ginčą, pažymėjo, kad pareiškėjas yra Seimo narys, taigi, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 110 straipsnio 2 dalimi, turi teisę kreiptis į administracinį teismą su abstrakčiu prašymu ištirti norminio administracinio akto teisėtumą. Byloje nustatyta, kad Ukmergės rajono savivaldybės taryba, priimdama 2010 m. gegužės 27 d. sprendimą Nr. 7-135, vadovavosi Lietuvos Respublikos rinkliavų įstatymo 12 straipsniu ir Ukmergės rajono savivaldybės tarybos 2009 m. sausio 29 d. sprendimu Nr. 7-17 „Dėl vietinės rinkliavos nustatymo“. 2010 m. gegužės 27 d. sprendimu patvirtinti Nuostatai, kurių 2 punkte pasakyta, kad jie parengti vadovaujantis Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymu, Lietuvos Respublikos rinkliavų įstatymu, Ukmergės rajono savivaldybės tarybos 2009 m. liepos 9 d. sprendimu Nr. 7-162 patvirtintomis Ukmergės rajono savivaldybės komunalinių atliekų tvarkymo taisyklėmis. Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 31 punktu, Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymo 2 straipsnyje 21 dalimi, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 121 straipsnio 2 dalimi, Lietuvos Respublikos rinkliavų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 8 punktu. Teismas, remdamasis nurodytais teisės aktais, padarė išvadą, kad Ukmergės savivaldybės taryba, patvirtindama Nuostatus, kuriais nustatyta vietinė rinkliava už komunalinių atliekų surinkimą, vykdė jai priskirtą savarankišką funkciją. Atkreipė dėmesį, jog pareiškėjo manymu, tokia rinkliavos dydžio nustatymo tvarka, kai nenumatyta galimybė rinkliavą nustatyti pagal deklaruojamą atliekų kiekį, prieštarauja Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtintam proporcingumo principui, pažeidžiamas principas „teršėjas moka“. Teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 3 punktu ir pažymėjo, jog proporcingumo principas reiškia, kad administracinio sprendimo mastas ir jo įgyvendinimo priemonės turi atitikti būtinus ir pagrįstus administravimo tikslus. Teismas pabrėžė, kad nagrinėjamu atveju proporcingumo principas turi būti suprantamas taip, kad vietinė rinkliava už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą, apskaičiuojama vadovaujantis Nuostatais, nesudarytų situacijos, kai tam tikrai atliekų turėtojų kategorijai tektų pareiga padengti išlaidas, neproporcingas galinčiam susidaryti atliekų kiekiui. Teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymo 32 straipsnio 1 dalimi, taip pat pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatyme apibrėžtas ir komunalinių atliekų tvarkymo sistemos teisinis reguliavimas, pagal kurį vietinė rinkliava už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir už atliekų tvarkymą vertintina kaip atliekų turėtojo privaloma įmoka už atliekas, kurias tvarko savivaldybė. Atkreipė dėmesį, kad Ukmergės rajono savivaldybės tarybos 2009 m. liepos 9 d. sprendimu Nr. 7-162 patvirtintos atliekų tvarkymo taisyklės nustatė pagrindines atliekų tvarkymo sistemos nuostatas, t. y. nurodė, kad savivaldybė siekia vieningos sistemos, apimančios visą savivaldybės teritoriją, sukūrimo (Taisyklių 37, 38 punktai). Apibendrinęs nurodytas nuostatas, teismas padarė išvadą, kad tikslas, kurio siekiama sukuriant vieningą atliekų tvarkymo sistemą savivaldybėje, yra Atliekų tvarkymo įstatymo 32 straipsnio 1 dalyje nustatyto principo, kad teršėjas privalo padengti jo turimo atliekų kiekio tvarkymo išlaidas, įgyvendinimas. Pažymėjo, jog iš Nuostatų turinio matyti, kad Ukmergės rajono savivaldybės taryba jokiai atliekų turėtojų kategorijai nenumatė galimybės deklaruoti perduodamų tvarkyti komunalinių atliekų kiekį. Nuostatuose konkretaus atliekų turėtojo mokamas rinkliavos dydis priklauso nuo: 1) nekilnojamojo turto objekto – pastato, patalpos ploto; 2) nekilnojamojo turto pagrindinės tikslinės naudojimo paskirties (juridiniams asmenims); 3) gyventojų skaičiaus (fiziniams asmenims). Nuostatai numato galimybę deklaruoti atvejus, kai nekilnojamas turtas yra nenaudojamas, pasikeičia gyventojų skaičius ir pan. (Nuostatų 22 p.). Teismas, įvertinęs tai, kad vietinės rinkliavos dydis Nuostatuose atliekų turėtojams yra diferencijuojamas pagal naudojamo nekilnojamojo turto pagrindinę tikslinę naudojimo paskirtį, subjektus, plotą, padarė išvadą, kad numatytas galintis susidaryti atliekų kiekio apskaičiavimas ir jų tvarkymo išlaidos yra tinkamas siekiamam atliekų tvarkymo sistemos savivaldybėje tikslui įgyvendinti. Teismas vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. kovo 29 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A525-471/2010 pateikiamomis išvadomis ir pabrėžė, kad nagrinėjamu atveju rinkliavos dydžio nustatymui reikšmės turi ne tik nekilnojamojo turto bendras plotas, ne tik to turto naudojimo būdas (paskirtis), bet ir gyventojų skaičius (taikoma tiek fiziniams asmenims, tiek juridiniams asmenims, kai jie naudoja gyvenamąjį plotą pagal paskirtį). Teismo vertinimu, teisės aktai nedraudžia komunalinių atliekų turėtoju pripažinti nekilnojamojo turto savininkus ar naudotojus, o principo „teršėjas moka“ įgyvendinimą sieti ne su faktiškai susidariusiu, bet dėl atitinkamo nekilnojamojo turto naudojimo atitinkamu būdu galinčiu susidaryti atliekų kiekiu. Pažymėjo, kad Nuostatuose numatyta galimybė deklaruoti nenaudojamas gyvenamas ir negyvenamas patalpas (35 p.) ir tuo pagrindu asmenys gali būti atleisti nuo rinkliavos. Tokiu būdu savivaldybės taryba numatė galimybę, nesant jokių prielaidų susidaryti bet kokiam atliekų kiekiui, atleisti nuo rinkliavos. Kadangi, teismo nuomone, nustatyta rinkliavos apskaičiavimo tvarka atitinka principą „teršėjas moka“, tuo pačiu padengia atliekų tvarkymo išlaidas, atsižvelgiant į tai, kad atliekų tvarkytojams nustatytas mišrus (pagal gyventojų skaičių namų valdoje ir pagal valdomo nekilnojamojo turto plotą) rinkliavos apskaičiavimo būdas, pasirinkti kriterijai atitinka teisės aktų reikalavimus, laikė, kad savivaldybės sprendimo mastas ir jo įgyvendinimo priemonės atitinka būtiną ir pagrįstą administravimo tikslą – sukurti vieningą atliekų tvarkymo sistemą savivaldybėje. Apibendrinęs tai, kas išdėstyta, teismas laikė, jog nėra pagrindo teigti, kad Nuostatuose pažeidžiamas Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 3 punkte nurodytas proporcingumo principas. Pasisakydamas dėl Ukmergės rajono savivaldybės tarybos 2010 m. gegužės 27 d. sprendimu Nr. 7-135 „Dėl vietinės rinkliavos nuostatų patvirtinimo“ patvirtintų Vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatų 17 ir 19 punktų dalių, kurios numato, kad vietinės rinkliavos nustatymo būdas – atskiroms subjektų grupėms pagal turimą nekilnojamąjį turtą ar jo bendrąjį plotą, atitikimo Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 2 punktui, teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 2 punktu, Nuostatų 17, 18, 19, 22, 25, 26, 35 punktais. Įvertinęs nurodytas nuostatas, teismas padarė išvadą, kad Nuostatuose numatyta lanksti ir diferencijuota rinkliavos nustatymo tvarka, reikšmės turi ne tik bendras plotas, bet ir gyventojų skaičius ir vykdomos veiklos pobūdis, logiška ir pagrįsta, kad atliekų daugiau sukaupiama ten, kur vykdoma ūkinė komercinė veikla, ten, kur gyventojų skaičius didesnis, todėl, teismo vertinimu, nėra pagrindo konstatuoti, kad Nuostatai neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyto objektyvumo principo ir yra šališki. Teismas remdamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 3 straipsnio 2 dalimi, pažymėjo, jog nagrinėjama byla yra dėl norminio akto teisėtumo tyrimo, todėl teismas nevertino, ar nustatytas metinis rinkliavos dydis 38 Lt vienam gyventojui ir 0,48 Lt/kv. m metinis tarifas, tenkantis plotui, yra ekonomiškai pagrįsti. Pažymėjo, kad nei Rinkliavų įstatymo nuostatos, nei Atliekų tvarkymo įstatymo nuostatos vietinės rinkliavos dydžio nesieja su vietos savivaldos patiriamomis ekonominėmis sąnaudomis, nenustato, kam ir kokiu būdu turi būti panaudojama vietinė rinkliava, todėl Nuostatų 17 ir 19 punkte nurodyti dydžiai negali būti vertinami atitikimo minėtiems įstatymams aspektu. Apibendrinęs tai, kas išdėstyta, teismas konstatavo, kad Ukmergės rajono savivaldybės tarybos 2010 m. gegužės 27 d. sprendimu Nr. 7-135 „Dėl vietinės rinkliavos nuostatų patvirtinimo“ patvirtintų Vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatų dalis, kuri nenumato galimybės atliekų turėtojams vietinę rinkliavą mokėti pagal deklaruojamų atliekų kiekį, neprieštarauja Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymo 32 straipsnio 1 dalyje įtvirtintam principui „teršėjas moka“, o Nuostatų 17 ir 19 punktų dalys, kurios numato, kad vietinės rinkliavos nustatymo būdas – atskiroms subjektų grupėms pagal turimą nekilnojamąjį turtą ar jo bendrąjį plotą, neprieštarauja Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtintam objektyvumo principui ir yra nešališki, todėl pareiškėjo pareiškimą atmetė.

III.

Pareiškėjas apeliaciniu skundu (b. l. 74 – 85) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. vasario 7 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

1. Teismas, priimdamas sprendimą, spręsdamas proporcingumo principo taikymą, nenagrinėjo pareiškėjo skunde nurodytų motyvų ir nesivadovavo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (administracinė byla Nr. A525-471/2010).

2. Teismas nevertino ir nepasisakė dėl pareiškėjo motyvo, jog atliekų kiekio deklaravimas yra numatytas Ukmergės rajono savivaldybės tarybos 2009 m. liepos 9 d. sprendimu Nr. 7-162 patvirtintų Komunalinių atliekų tvarkymo taisyklių 56, 57 punktuose (numatyta konteinerių dydžiai), 60 punkte (numatyta konteinerių ištuštinimo dažnumas), kas iš esmės yra atliekų kiekio deklaravimas. Be to, minėtų Taisyklių 59 punkte nurodoma, kad mišrios atliekos iš įmonių surenkamos pagal deklaruojamą atliekų kiekį. Pareiškėjo manymu, Taisyklių teisės normos „atliekų turėtojams“ garantuoja jų surinkimą ir išvežimą pagal deklaruotą kiekį, o taip pat Nuostatų teisės normos ne tik negali prieštarauti Taisyklių teisės normoms, bet Nuostatai privalo tinkamai realizuoti ir atitikti normas numatytas Taisyklėse.

3. Teismas, kad ir ne tiesiogiai, bet kelią brangumo deklaruoti atliekų kiekį klausimą. Pareiškėjas nesutinka su tokiu „brangumo“ aiškinimu, nes tai nėra paskaičiuota ir pagrįsta jokiais faktais, iš esmės atliekų kiekiai yra deklaruojami ir tam numatytos sąnaudos rinkliavos dydyje, prieš Nuostatų įsigaliojimą galiojo tvarka, kurioje sutartyse buvo numatyta atliekų deklaravimas, t. y. jau buvo sukurta sistema, kurioje atliekos buvo surenkamos ir išvežamos pagal deklaruojamą atliekų kiekį.

4. Teismas nepagrįstai ir neteisėtai atsisakė tirti Nuostatų 19 punkte nustatytus dydžius, kadangi pareiškėjas prašė tirti Nuostatų 19 punkte nustatytus dydžius būtent nešališkumo ir objektyvumo pagrindu, o ne administracinio akto politinio ar ekonominio tikslingumo požiūriu. Tai yra teisėtas ir pagrįstas reikalavimas, kildintinas iš Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 2 punkto.

Atsiliepimas

Atsakovas atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 100 – 102) prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime nurodomi šie pagrindiniai nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentai:

1. Savivaldybė (net jei šiuo metu valstybėje nebūtų ekonominio sunkmečio padėties) neturi ir artimiausiu metu neturės jokių techninių, fizinių, finansinių ir žmogiškųjų išteklių bei galimybių nustatyti ar sukontroliuoti realiai susidarančio atliekų kiekio pas kiekvieną atliekų turėtoją.

Šalies argumentai

2. Apeliantas savo apeliaciniame skunde nurodydamas, kad atliekų kiekio deklaravimas yra numatytas Ukmergės rajono savivaldybės tarybos 2009 m. liepos 9 d. sprendimu Nr. 7-162 patvirtintų Komunalinių atliekų tvarkymo taisyklių 56 ir 57 punktuose, arba prieštarauja savo teiginiams, kuriuose mano, kad skundžiami Nuostatai yra neteisėti dėl to, kad juose nėra numatyta galimybė atliekų turėtojams deklaruoti susidarančio atliekų kiekio, arba laikosi tokios taktikos tik dėl to, kad pats supranta, jog minėtų Komunalinių atliekų tvarkymo taisyklių 56 ir 57 punktuose, nagrinėjant šias taisykles ir aiškinant jų 56 ir 57 punktus loginiu ir sisteminiu būdais, nėra numatyta galimybė deklaruoti susidarančio atliekų kiekio rinkliavai apskaičiuoti, o numatoma tik galimybė pasirinkti atliekų surinkimo konteinerio talpą.

3. Apeliantas, nurodydamas, kad savivaldybė nepateikė jokių apskaičiavimų, įrodančių, kad apskaičiuoti realiai susidarantį atliekų kiekį pas kiekvieną atliekų turėtoją yra nepakeliamai brangu, pats nepateikė jokių teisinę reikšmę turinčių argumentų ar įrodymų, kad savivaldybei būtų paprasta ir nesudėtinga apskaičiuoti kiekvieno atliekų turėtojo realiai susidarančius atliekų kiekius. Apeliantas taip pat daro visiškai nepagrįstą ir nemotyvuotą, jokiais įrodymais neparemtą klaidingą išvadą, kad „teismas netinkamai vertino motyvą, kad prieš Nuostatų įsigaliojimą, galioja tvarka, kurioje sutartyse buvo numatytas atliekų deklaravimas“ ir t. t. Apeliantas nenurodo, koks tai laikotarpis („prieš Nuostatų įsigaliojimą“), kokia „tvarka galiojo“.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Ukmergės rajono savivaldybės taryba 2010 m. gegužės 27 d. sprendimu Nr. 7-135 „Dėl vietinės rinkliavos nuostatų patvirtinimo“ patvirtino Vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatus (b. l. 6 – 11).

Pareiškėjas Lietuvos Respublikos Seimo narys E. K. pareiškimu prašė teismą ištirti, ar minėti Nuostatai ta apimtimi, kuria nenumato galimybės atliekų turėtojams vietinę rinkliavą mokėti pagal deklaruojamų atliekų kiekį, neprieštarauja Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 3 punktui.

Teisėjų kolegija pažymi, jog Ukmergės rajono savivaldybės tarybos 2010 m. gegužės 27 d. sprendimu Nr. 7-135 „Dėl vietinės rinkliavos nuostatų patvirtinimo“ patvirtintų Vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymo nuostatų ta apimtimi, kuria nenumato galimybės atliekų turėtojams vietinę rinkliavą mokėti pagal deklaruojamų atliekų kiekį, atitiktis Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 3 punktui buvo tirta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 5 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A492-2796/2011. Paminėtoje byloje Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, vertindamas ginčijamų Tarybos sprendimo nuostatų atitiktį proporcingumo reikalavimui, akcentavo, kad nors tiek nacionalinėje, tiek Europos Sąjungos teisėje įtvirtintas principas „teršėjas moka“ nedraudžia mokėtinos vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų tvarkymą dydį apskaičiuoti pagal galintį susidaryti atliekų kiekį, šis principas minėtą atlyginimą sieja su faktiškai perduotu tvarkyti komunalinių atliekų kiekiu. Todėl tais atvejais, kai yra įmanoma nepatiriant didelių ekonominių sąnaudų nustatyti konkretų atliekų turėtojo perduodamų tvarkyti komunalinių atliekų kiekį, pastarajam tenkanti mokėtina suma turėtų būti apskaičiuojama būtent pagal minėtą atliekų kiekį. Priešingu atveju, t. y. mokėtinos vietinės rinkliavos dydį apskaičiuojant pagal galinčių susidaryti atliekų kiekį, kai yra objektyvi galimybė nustatyti konkretų atliekų kiekį, būtų viršijama tai, kas yra būtina principui „teršėjas moka“ įgyvendinti.

Kadangi nagrinėjamu atveju pareiškėjas ginčija Nuostatų dalies, dėl kurios atitikties Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 3 punkte numatytam proporcingumo principui jau buvo pasisakyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 5 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A492‑2796/2011, teisėtumą, remiantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 114 straipsnio 1 dalimi ir 101 straipsnio 2 punktu, ši aplinkybė yra pagrindas nutraukti pradėtą norminio administracinio akto teisėtumo tyrimo teiseną dalyje dėl Ukmergės rajono savivaldybės tarybos 2010 m. gegužės 27 d. sprendimu Nr. 7-135 patvirtintų Nuostatų ta apimtimi, kuria nenumato galimybės atliekų turėtojams vietinę rinkliavą mokėti pagal deklaruojamų atliekų kiekį, atitikties Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 3 punktui.

Pareiškėjas nagrinėjamoje norminėje administracinėje byloje abejoja ir Ukmergės rajono savivaldybės tarybos 2010 m. gegužės 27 d. sprendimu Nr. 7-135 patvirtintų Vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatų 17 ir 19 punktų teisėtumu ir savo abejonę pareiškėjas sieja su galimu jų neatitikimu Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 2 punkte nustatytiems reikalavimams.

Pastaroji įstatymo nuostata nustato, jog viešojo administravimo subjektai savo veikloje vadovaujasi objektyvumo principu, kuris reiškia, kad administracinio sprendimo priėmimas ir kiti oficialūs viešojo administravimo subjekto veiksmai turi būti nešališki ir objektyvūs.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2009 m. lapkričio 12 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A261-1175/2009 pažymėjo, jog vienas iš demokratinės valstybės administravimo principų, įtvirtintų Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 2 punkte yra objektyvumo principas, kad sprendimo priėmimas ir kiti oficialūs viešojo administravimo subjekto veiksmai turi būti nešališki ir objektyvūs, reiškia, jog viešojo administravimo subjekto sprendimai turi atitikti tikrąsias faktines aplinkybes, kurios nustatomos išaiškinus visas aplinkybes, turinčias reikšmės priimant sprendimą ir kritiškai, nešališkai vertinant įrodymus.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010 m. kovo 29 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A525-471/2010 pažymėjo, jog Teisingumo Teismas yra nusprendęs, kad kalbant apie komunalinių atliekų tvarkymo ir šalinimo išlaidų padengimą, kiek tai susiję su paslauga, kuri kolektyviai teikiama visiems atliekų turėtojams, valstybės narės turi, remdamosi Direktyvos 2006/12/EB 15 straipsnio a punktu, užtikrinti, kad iš principo visi šios paslaugos vartotojai, kaip atliekų turėtojai tos pačios direktyvos 1 straipsnio prasme, kolektyviai padengtų visas minėtų atliekų šalinimo išlaidas (Teisingumo Teismo 2009 m. liepos 16 d. prejudicinis sprendimas byloje Futura Immobiliare srl Hotel Futura ir kt. (C-254/08), 46 p.), o valstybės narės finansinės atsakomybės už išlaidas, susijusias su atliekų šalinimu, atžvilgiu turi teisę pasirinkti formą ir būdus šiam rezultatui pasiekti (Teisingumo Teismo 2008 m. birželio 24 d. didžiosios kolegijos prejudicinis sprendimas byloje Commune de Mesquer (C-188/07), 80 p.). Šiuo metu galiojančioje Europos Sąjungos teisėje nėra teisės akto, kuris numatytų valstybėms narėms privalomą konkretų komunalinių atliekų šalinimo išlaidų padengimo metodą, todėl šis padengimas gali, atitinkamos valstybės narės pasirinkimu, būti užtikrinamas mokesčiais arba bet kuriuo kitu būdu. Kadangi, kaip yra pažymėjęs Teisingumo Teismas, dažnai yra sunku arba brangu nustatyti tikslų komunalinių atliekų, kiekvieno atliekų turėtojo perduotų tvarkyti, kiekį, rėmimasis kriterijais, kurie grindžiami dėl atliekų turėtojų veiklos galinčių susidaryti atliekų kiekiu, apskaičiuojamu pagal jų užimamų patalpų plotą bei paskirtį ir (arba) susidariusių atliekų rūšį, gali leisti apskaičiuoti šių atliekų šalinimo išlaidas ir jas paskirstyti skirtingiems atliekų turėtojams, nes šie du parametrai daro tiesioginę įtaką minėtų išlaidų sumai. Šiuo požiūriu Teisingumo Teismas nusprendė, jog nacionalinės teisės nuostata komunalinių atliekų tvarkymo ir šalinimo finansavimo tikslais numatanti mokestį, apskaičiuojamą remiantis galinčių susidaryti atliekų kiekio įvertinimu, o ne faktiškai susidariusių ir perduotų tvarkyti atliekų kiekiu, neturi būti laikoma prieštaraujančia Direktyvos 2006/12/EB 15 straipsnio a punktui (Teisingumo Teismo 2009 m. liepos 16 d. sprendimas Futura byloje Immobiliare srl Hotel Futura ir kt. (C‑254/08), 48–50 p.).

Aptariamu atveju Nuostatuose rinkliavos dydžio nustatymo tvarka yra skirtinga fiziniams ir juridiniams asmenims; rinkliavos dydis fiziniams asmenims priklauso nuo gyventojų skaičiaus ir turimo nekilnojamojo turto ploto, kurio bendrasis plotas imamas iki 100 kv. m (17 ir 18 p.); juridiniams asmenims rinkliavos dydis priklauso nuo nekilnojamojo turto naudojimo paskirties ir ploto (19 p.); numatyta galimybė per metus deklaruoti pasikeitusius duomenis (22 p.) bei galimybė atleisti nuo rinkliavos mokėjimo nenaudojamų ir negyvenamų patalpų valdytojus (35 p.); rinkliava gali būti sumažinta iki 50 procentų asmenims, deklaravusiems gyvenamąją vietą sodų bendrijose, neurbanizuotose teritorijose (36 p.). Remiantis tuo, kad aptariamas vietinės rinkliavos dydis atliekų turėtojams yra diferencijuojamas – fiziniams asmenims atsižvelgiant būtent į gyventojų skaičių ir turimos gyvenamosios patalpos plotą, o juridiniams asmenims į pastato (patalpos) bendrąjį plotą ir naudojimo paskirtį, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegijos vertinimu, toks atsakovo pasirinktas vietinės rinkliavos dydžio apskaičiavimo modelis iš esmės yra tinkamas siekiamam tikslui – principo „teršėjas moka“ užtikrinimui – įgyvendinti.

Šiuo atveju akcentuotina ir tai, jog metinio rinkliavos dydžio pagal atitinkamą nekilnojamojo turto objektą ir jo naudojimo paskirtį, nustatymas iš esmės yra susijęs su ekonominio pobūdžio duomenų tyrimu ir ekonomine analize, atitinkamų rodiklių prognozavimu, t. y. kompleksine ir sudėtinga tiriamąja, analitine ir vertinamojo pobūdžio veikla. Todėl, atsižvelgiant į Administracinių bylų teisenos įstatymo 3 straipsnio 2 dalį, be kita ko, nustatančia, jog administracinis teismas nevertina ginčijamo administracinio akto bei veiksmų (ar neveikimo) politinio ar ekonominio tikslingumo požiūriu, nagrinėjamu atveju laikytina, jog pirmosios instancijos teismas metinio rinkliavos dydžių teisingumo pagrįstai nevertino.

Pastebėtina ir tai, kad metinio rinkliavos dydžio apskaičiavimo ir nustatymo tvarkos Lietuvos Respublikoje galiojantys teisės aktai nereguliuoja, be to, byloje esanti medžiaga neleidžia daryti išvados, jog atitinkamas metinis rinkliavos dydis buvo apskaičiuotas remiantis neobjektyviais kriterijais, neišsiaiškinus aplinkybių, turinčių reikšmės priimant sprendimą. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad atsakovo pasirinktas vietinės rinkliavos apskaičiavimo būdas yra tinkamas minėtiems tikslams pasiekti, atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 2 punkte nustatytiems reikalavimams.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 114 straipsnio 1 dalimi, 101 straipsnio 2 punktu, 140 straipsnio 1 dalies 5 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. vasario 7 d. sprendimą dalyje, kurioje Ukmergės rajono savivaldybės tarybos 2010 m. gegužės 27 d. sprendimu Nr. 7-135 „Dėl vietinės rinkliavos nuostatų patvirtinimo“ patvirtinti Vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatai ta apimtimi, kuria nenumato galimybės atliekų turėtojams vietinę rinkliavą mokėti pagal deklaruojamų atliekų kiekį, pripažinti teisėtais, panaikinti, šioje dalyje bylą dėl norminio administracinio akto teisėtumo nutraukti.

Kitoje dalyje Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. vasario 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Antanas AblingisRoma Sabina AlimienėIrmantas Jarukaitis