- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-10-16
- Bylos Nr.
- 1A-317-485-2013
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Algirdas Remeika (pirm.), Jurgis Kiškis, Evaldas Gražy, Evaldas Gražys
- Nuteistasis
- I. B.
- Nukentėjusysis
- M. K.
Pranešėjas: Algirdas Remeika Baudžiamoji byla Nr. 1A-317-485-2013
Teisėjas: Algis Vieraitis Teisminio proceso Nr.1-56-1-00604-2011-7
2013 m. spalio 16 d.
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Algirdo Remeikos, teisėjų Evaldo Gražio, Jurgio Kiškio, sekretoriaujant Gražinai Juškienei, dalyvaujant prokurorams Vytautui Nacikūnui, Zenui Leonavičiui, nuteistajai I. B., jos gynėjui advokatui Edgarui Mikaloniui,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios I. B. apeliacinį skundą dėl Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 20 d. nuosprendžio, kuriuo I. B. pripažinta kalta ir nuteista pagal Lietuvos Respublikos BK 178 str. 1 d. laisvės apribojimu 1 (vieniems) metams 3 mėnesiams, nustatant jai įpareigojimus: 1) 6 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos būti namuose nuo 22.00 val. iki 06.00 val., kiek tai nebus susiję su darbu, 2) per skiriamos bausmės laiką atlyginti nukentėjusiajai M. K. nusikaltimu padarytą 22 700 Lt turtinę žalą.
Iš dalies patenkinus nukentėjusiosios M. K. civilinį ieškinį, priteista jos naudai iš I. B. 22 700 Lt turtinei žalai atlyginti, 6000 Lt neturtinei žalai atlyginti ir 1300 Lt patirtoms byloje proceso išlaidoms atlyginti.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. B. pagal Lietuvos Respublikos BK 178 str. 1 d. nuteista už tai, kad 2011-10-19 apie 9.20 val. (duomenys neskelbtini) esančio M. K. buto kambaryje nuo stalo slapta pagrobė nukentėjusios M. K. pinigus, – 22 000 litų ir 200 eurų, taip pagrobdama svetimo M. K. turto už 22 700 litų.
Šalies argumentai
Nuteistoji apeliaciniu skundu prašo Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 20 d. nuosprendį panaikinti ir jos atžvilgiu priimti išteisinamąjį nuosprendį. Nurodo, kad šioje byloje netinkamai atlikti atpažinimo procesiniai veiksmai ir dėl šių trūkumų negalima duomenų patikrinti įstatymo nustatyta tvarka, t. y. nuosprendyje nurodyta, jog ją kaip nusikaltimo vietoje buvusį asmenį atpažino nukentėjusioji M. K. ir liudytoja R. S.. Liudytojos M. V. asmens parodymo atpažinimo pagal jo nuotrauką protokole nurodyta, kad nei viena iš parodytų moterų nėra pas ją nusikaltimo padarymo rytą apsilankiusi moteris, t.y. apeliantę atpažino kaip su nusikaltimu nesusijusį asmenį. Apeliantės teigimu, šioje byloje atliekant ikiteisminio tyrimo veiksmus padaryti esminiai BPK 191 str. 2 d. pažeidimai, kadangi atpažįstant asmenį, liudytojai nebuvo apklausti apie aplinkybes, kuriomis jie matė ar kitaip įsidėmėjo atpažintiną asmenį bei apie žymes ir ypatybes, pagal kurias jie gali atpažinti tą asmenį. Dėl to jokių šio proceso veiksmų duomenų tikrumo patikrinti negalima, ir šie veiksmai negali būti vertinami kaip įrodymai. Atliekant asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką veiksmą buvo rodomos nuotraukos, kuriose matomi tik asmenų veidai, todėl nei asmens ūgio, nei kūno sudėjimo nebuvo galima įvertinti. Liudytojai M. V., R. R. ir R. S. atpažino apeliantę iš nuotraukos, kurioje matyti tik jos veidas, nors apklausos metu nenurodė jokių veido bruožų, o M. K. net buvo nurodžiusi, kad veido bruožų neįsidėmėjo. Byloje taip pat nėra duomenų apie tai, kad pastarąją nebuvo galima parodyti ne nuotraukose, todėl buvo pažeista ir šiuo aspektu įstatyme nustatyta parodymo atpažinimo tvarka.
Be to, su nukentėjusiąja M. K. ir jos sūnumi R. R. asmens atpažinimas buvo atliktas dviem būdais: asmens atpažinimas iš nuotraukų su R. R. buvo atliktas 2011 m. gruodžio 6 d. , su M. K. - 2011 m. gruodžio 7 d., o 2012 m. sausio 20 d. su šiais asmenimis buvo atliktas atpažinimas parodant asmenį. Atpažinimo protokoluose neužfiksuota, iš kokių žymių liudytojai atpažino atpažintiną asmenį. Vieną kartą atpažinę asmenį iš nuotraukos M. K. ir R. R. negalėjo vėliau pakeisti savo paaiškinimų. Atpažindami asmenį jį parodant, pastarieji asmenys atpažino ne moterį, apie kurią liudijo savo parodymuose, bet moterį iš nuotraukos.
Teisiamojo posėdžio metu liudytoja M. V. neabejodama nurodė, kad apeliantė tikrai nėra ta moteris, kuri nusikaltimo padarymo dieną pas ją buvo atėjusi. Teismo posėdyje prieštaravimai tarp liudytojų parodymų dėl esminių bylos aplinkybių, kurių parodymais teismas rėmėsi, pripažindamas, kad I. B. yra ta moteris, kuri pavogė M. K. pinigus, nėra pašalinti. Liudytojos R. S. parodymai dėl aplinkybių, kuriomis ji matė, kaip iš M. V. buto į M. K. butą ėjo moteris tik kelias sekundes ir ją atpažino iš nuotraukos, praėjus net daugiau nei pusei metų po įvykio, kuomet pati nurodė, kad jai ta moteris tuo metu nesukėlė jokio įtarimo, L. M. parodymai, kad nusikaltimo padarymo rytą negirdėjo, kad kas nors būtų atėjęs į namo, kuriame jis gyvena, antrą aukštą ir skambinęs ar beldęs į butų duris, nors viską visada girdi, yra prieštaringi, ką patvirtina ir M. K. parodymai, kad R. S. nepažįsta, su ja niekada nebuvo susitikusi, nebendravo, apie įvykį nėra kalbėjusi su niekuo iš svetimų. R. S. teismo posėdyje nurodė, kad nukentėjusiąją šiek tiek pažįsta, žinojo pavardę, buvo pas ją atėjusi ir pasakė, kad matė tą moterį. Teismas R. S. parodymus laikė svaresniais už liudytojos M. V. parodymus ir, remdamasis nukentėjusiosios M. K. ir liudytojos R. S. parodymais, pripažino I. B. kalta padarius jai inkriminuojamą nusikalstamą veiką.
Nuteistosios nuomone, taip pat nepašalinti liudytojų parodymų prieštaravimai dėl nusikaltimą padariusios moters aprangos. Ikiteisminio tyrimo institucijos nerado ir net neieškojo duomenų ar daiktų, susijusių su nusikaltimą padariusiu asmeniu – skrybėlės ar kepurės, palto/lietpalčio, juodos rankinės ar segtuvo, akinių, nors apeliantės namuose buvo daroma krata.
Šalies argumentai
Nuteistoji savo apeliaciniame skunde taip pat nurodo prieštaravimus parodymuose dėl automobilio markės, tariamo išvažiavimo aplinkybių.
Apeliantė, gindamasi nuo kaltinimų, ikiteisminio tyrimo metu pateikė paaiškinimus, kad jai inkriminuojamos nusikalstamos veikos padarymo metu nebuvo ir negalėjo būti nusikaltimo padarymo vietoje, nurodė visas aplinkybes ir jas patvirtinančius įrodymus, o nuosprendyje pateiktas vertinimas yra nepagrįstas. Aplinkybės laiko atžvilgiu, jog ji 2011 m. sausio 19 d. 8:49 val. buvo Vilkaviškyje, jai priklausančioje degalinėje ir išrašė apskaitos dokumentus, nėra paneigtos. Išsamus nuteistosios parodymų patikrinimas vietoje nebuvo atliktas. Parodymų patikrinimo metu ji parodė dujų degalinę, esančią (duomenys neskelbtini), ir kapavietes Virbalio m. kapinėse, kurias lankė įvykio dieną. Protokole nurodyta, kad nuo Vilkaviškio rajono policijos komisariato iki jai priklausančios degalinės yra 14,3 km, nuo šios degalinės iki Virbalio m. kapinių yra 2 km, t. y. važiuojant tarnybiniu automobiliu buvo išmatuoti atstumai tarp objektų, bet ne laikas, reikalingas jam įveikti. Todėl remdamasis apskaičiuotais atstumais, teismas negalėjo įvertinti, ar laikas buvo pakankamas atvykti į nusikaltimo vietą ar ne.
Nuteistoji taip pat nurodo, kad baudžiamojo proceso įstatyme nustatyta, kad ikiteisminio tyrimo veiksmai dėl nesunkių ir apysunkių nusikaltimų turi būti atlikti per 6 mėnesius (BPK 176 str. 1 d. 2 p.), tačiau jos parodymai duoti 2012 m. liepos 2 d., nurodant, kad po susitikimo su įmonės „S.“ vadybininku V. V. ji išvyko į kitą savo degalinę ir ten susitiko su S. Č.. Ikiteisminio tyrimo institucijos nepatikrino jos versiją patvirtinančių įrodymų, laiku nesurado ir neapklausė jos versijos liudytojų. Apklausus vėliau, liudytojas S. Č. patvirtino, kad susitikimas su nuteistąja tikrai buvo, bet kuri tiksliai diena buvo, negalėjo prisiminti, nes jis apklaustas tik 2012 m. rugpjūčio 20 d.
Apeliaciniame skunde taip pat atkreipiamas dėmesys į tai, kad 2011 m. spalio 24 d. liudytojas V. K. nurodė duomenis, kurie buvo kaip pagrindas atlikti M. V. telefono išeinančių - įeinančių skambučių išklotinės analizę ir buvo pagrindas nustatyti mobiliųjų telefonų (tel. Nr. (duomenys neskelbtini), tel. Nr. (duomenys neskelbtini)), priklausančių apeliantei, buvimo vietą. 2011 m. lapkričio 7 d. tarnybiniame pranešime dėl judriojo telefono ryšio celių jungimosi prie abonentų analizės nurodyta, jog telefonai nesiregistravo prie bokšto celių, kurios aptarnauja vietovę, kurioje buvo įvykdytas nusikaltimas. Ikiteisminio tyrimo institucijos nerinko duomenų apie tai, ar apeliantė inkriminuojamo nusikaltimo padarymo metu turėjo jai priklausančius telefonus, nors ji buvo nurodžiusi, kad, būdama su V. V., skambino S. Č..
2012 m. liepos 9 d. prokurorui buvo pateiktas prašymas gauti į bylą I. B. priklausančių mobiliųjų telefonų įeinančių-išeinančių skambučių išklotines 2011 m. spalio 18-20 d. Šis prašymas Kauno apygardos prokuratūros Marijampolės rajono apylinkės prokuratūros prokuroro 2012 m. liepos 16 d. nutarimu Nr. P-2882 buvo patenkintas, tačiau neįvykdytas.
Nuteistosios teigimu, bylą nagrinėjant teisme padaryta ir daugiau baudžiamojo proceso pažeidimų: teismas, nagrinėdamas bylą teisiamajame posėdyje, atmetė nuteistosios gynėjos prašymą dėl ilgesnės nei 20 minučių pertraukos baigiamosioms kalboms pasirengti numatymo, nors 20 minučių laikas buvo akivaizdžiai per trumpas nukentėjusiosios gynėjai pasiruošti baigiamosioms kalboms ir tinkamai užtikrinti ginamosios teises, dėl ko buvo pažeista nuteistosios teisę į gynybą.
Atsiliepimas
Nukentėjusioji M. K. atsiliepimu į nuteistosios apeliacinį skundą prašo nuteistosios apeliacinį skundą atmesti ir skundžiamą nuosprendį palikti nepakeistą.
Kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, nuteistąją ir jos gynėją, prašiusius apeliacinį skundą patenkinti, prokurorą, prašiusį apeliacinį skundą atmesti, sprendžia, kad apeliacinis skundas atmestinas.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas teisingam bylos išsprendimui svarbias aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino įrodymus, tinkamai motyvavo savo išvadas ir pagrįstai I. B. pripažino kalta padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 178 str. 1 d.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BPK 20 str. 2 d., byloje surinktus duomenis pripažinti įrodymais kiekvienu atveju gali tik teismas, kurio žinioje yra byla. Įrodymus teismas privalo tirti ir tikrinti laikydamasis BPK 20 straipsnio 3, 4 dalių nuostatose įtvirtintų sąsajumo ir leistinumo principų bei 5 dalyje nurodytų įrodymų vertimo taisyklių, t. y. pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino byloje surinktus ir teismo posėdyje ištirtus įrodymus, patikrino kiekvieno įrodymo patikimumą, liečiamumą, leistinumą, įrodymų pakankamumą, jų tarpusavio ryšį ir padarė pagrįstas išvadas dėl nuteistosios I. B. kaltės padarius jai inkriminuotą nusikaltimą. Įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados ir motyvai apkaltinamajame nuosprendyje, išdėstyti taip, kaip to reikalauja BPK 305 str. 1 d. 2 p. nuostatos. Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, šiuo atveju esminių Baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nenustatyta.
Vertinant esminius apeliacinio skundo argumentus, susijusius su ikiteisminio tyrimo metu atlikto procesinio veiksmo – asmens parodymo atpažinti tvarkos pažeidimu, atkreipiamas dėmesys į tai, kad šiuo atveju pradėjus ikiteisminį tyrimą galimas įtariamasis nebuvo nustatytas, todėl asmens parodymas atpažinti iš pradžių buvo atliekamas pagal jo nuotrauką. Lietuvos Respublikos BPK 192 str. 5 d. nurodyta, kad jeigu parodyti asmens negalima, atpažinimas gali būti daromas pagal jo nuotrauką. Minėtos įstatymo nuostatos šiuo atveju pažeistos nebuvo.
Iš 2011-12-07 asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką protokolo (1 t., b. l. 9-10) matyti, kad atpažįstančiajai liudytojai M. K. buvo parodytos šešių asmenų nuotraukos ir pasiūlyta jai pagal nuotraukas nurodyti asmenį, apie kurį ji davė parodymus. Šiame protokole užfiksuota, kad pastaroji atpažino moterį nuotraukoje Nr. 5 kaip tą, kuri galimai iš jos apgaulės būdu išviliojo pinigus, tai yra I. B.. Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, šio procesinio veiksmo metu liudytoja nurodė žymes ir ypatybes, pagal kurias atpažino I. B., tai yra parodė, kad šią moterį atpažįsta iš veido bruožų bei plaukų. Nors liudytoja apklausiama M. K. 2011-10-19 pirminės apklausos metu iš pradžių parodė, kad į jos namus atėjusios moters veido bruožų neįsidėmėjo, tačiau vėliau šios apklausos metu parodė, kad ją galėtų atpažinti (1 t., b. l. 7 antra pusė, b. l. 8). Minėtuose procesiniuose dokumentuose užfiksuoti M. K. parodymai neprieštarauja tarpusavyje, todėl jais nesivadovauti grindžiant nuteistosios I. B. kaltę teismui nebuvo ir nėra jokio pagrindo, juolab, kad ji ir 2012-01-20 atpažinimo metu (1 t., b. l. 12-13) kaip nukentėjusioji (pažymėtina, kad M. K. nukentėjusiąja pripažinta 2011-10-19 nutarimu (1 t., b. l. 15)) iš gyvų asmenų atpažino I. B. kaip iš jos pinigus pavogusią moterį. Nors 2012-01-20 asmens parodymo atpažinti protokole nėra užfiksuota, iš kokių žymių nukentėjusioji atpažino I. B., tai nesudaro pagrindo pripažinti, kad šis procesinis veiksmas atliktas iš esmės pažeidžiant Baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimus (BPK 192 str.). Apeliantė deklaratyviai teigia, kad nukentėjusioji šio procesinio veiksmo metu atpažino ne moterį, apie kurią liudijo savo parodymuose, bet moterį iš nuotraukos, kurią matė 2011-12-07 procesinio veiksmo - asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką atlikimo metu, todėl šis apeliacinio skundo argumentas atmestinas kaip nepagrįstas. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad nukentėjusiosios M. K. pakartotinis nuteistosios atpažinimas, kai ji tarp kitų asmenų buvo parodyta gyvai, visu ūgiu ir užsidėjusi akinius, tik dar labiau sustiprina ir didina jo patikimumą. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pirmosios instancijos teisme nukentėjusioji taip pat patvirtino, jog nuteistąją atpažino iš karto ir neturi jokių nė menkiausių abejonių, kad tai tas pats asmuo.
Iš 2012-03-16 asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką protokolo (1 t., b. l. 57-58) matyti, kad liudytoja M. V. iš jai pateiktų nuotraukų neatpažino moters, kuri buvo atėjusi pas ją į namus įvykio dieną ir tikslino „elektros knygelę“ bei klausė apie santaupas. Patikslino, kad nelabai įsiminė šią moterį ir patvirtino, kad pateiktose atpažinimui nuotraukose pastarosios moters nėra. Atkreipiamas dėmesys į tai, jog apeliantė skunde neteisingai nurodo, kad ši liudytoja atpažino I. B. iš nuotraukos, kurioje matyti tik jos veidas, nors apklausos metu nenurodė jokių veido bruožo, dėl ko buvo pažeistos Baudžiamojo proceso įstatyme nustatytas įrodymų surinkimo taisykles.
Iš 2011-12-06 asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką protokolo (1 t., b. l. 70-71) matyti, kad liudytojas R. R. iš jam pateiktų nuotraukų atpažino I. B. kaip moterį, kurią jis matė išeinančią iš M. V. buto kartu su O. M. ir jos dukra, o taip pat kaip moterį, kuri išėjo iš jo motinos (M. K.) kiemo su segtuvu rankoje. Šiame protokole užfiksuota, kad šis liudytojas minėtą moterį atpažino iš veido bruožų bei iš tamsių ant pečių krentančių plaukų.
Kaip matyti iš 2012-01-20 asmens parodymo atpažinti protokolo (1 t., b. l. 73-74) liudytojas R. R. šio procesinio veiksmo metu iš gyvų asmenų taip pat atpažino I. B. kaip moterį, kurą jis matė išeinančią iš M. K. buto su segtuvu rankoje, bei kaip moterį, kurią matė išeinančią iš pastarosios kaimynės M. V. buto. Įvertinus šiuose procesiniuose dokumentuose užfiksuotus duomenis, taip pat ir tai, kad paminėtame asmens parodymo atpažinti protokole nėra užfiksuota, iš kokių žymių liudytojas atpažino I. B., darytina tapati išvada, kaip ir dėl M. K. parodymų, kad minėtosios aplinkybės nesudaro pagrindo pripažinti, jog asmens parodymas atpažinti šiuo atveju atliktas iš esmės pažeidžiant Baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimus (BPK 192 str.), ir kad liudytojas R. R. asmens parodymo atpažinti metu atpažino ne moterį, apie kurią liudijo savo parodymuose, bet moterį iš nuotraukos, kurią matė 2011-12-06 procesinio veiksmo - asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką atlikimo metu.
Iš 2011-06-18 asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką protokolo (1 t., b. l. 137-138) matyti, kad liudytoja R. S. šio procesinio veiksmo metu atpažino I. B. kaip moterį, kurią matė įeinančią į M. K. butą. Nors šiame protokole nėra užfiksuota, iš kokių žymių liudytoja atpažino I. B., tai nesudaro pagrindo pripažinti, kad šis procesinis veiksmas atliktas iš esmės pažeidžiant Baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimus (BPK 192 str.). Atkreiptinas dėmesys į tai, kad ši liudytoja pirmosios instancijos teisme patvirtino, jog nuteistąją atpažino iš karto ir neturi jokių nė menkiausių abejonių, kad tai tas pats asmuo.
Nors byloje nėra užfiksuota, kodėl šiuo atveju asmens atpažinimas kiekvienu iš atvejų buvo atliekamas pagal nuotrauką, tik su nukentėjusiąja M. K. ir liudytoju R. R. vėliau buvo atliktas asmens parodymas atpažinti pagal asmenį, pripažinti, kad tokiu būdu buvo pažeistos Baudžiamojo proceso įstatymo normos pagrindo nėra, kadangi tik nustačius galimą įtariamąjį, buvo atliktas asmens atpažinimas su gyvais asmenimis.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad paminėtuosius asmens parodymo atpažinti bei asmens parodymo atpažinti pagal nuotrauką protokolus (išskyrus M. V. asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką protokolą) pirmosios instancijos teismas pagrįstai laikė nuteistosios I. B. kaltę pagrindžiančiais įrodymais.
Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, nėra pagrindo konstatuoti, kad liudytojų R. S., L. M. ir M. V. parodymai yra prieštaringi. Teisėjų kolegijos vertinimu, nuosprendyje pagrįstai pripažinta, kad šių asmenų bei nukentėjusiosios parodymų pakako teismui patikimai spręsti, jog būtent nuteistoji slapta pagrobė nukentėjusiosios M. K. pinigus. Pastebėtina, kad pirmosios instancijos teismas, prieš padarydamas šią išvadą, gretino visų minėtų asmenų parodymus tarpusavyje bei su kitais byloje esančiais rašytiniais įrodymais, įvertino ir tai, kad liudytoja M. V. teismui nurodė, jog jai pasirodė „anoji“ moteris „pilnesnio“ veido, ir pagrįstai pripažino, jog ši liudytoja dėl amžiaus, sveikatos bei dėl to, kad iki teisiamojo posėdžio praėjo daugiau nei vieneri metai, sąžiningai klydo. Iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas dėl nukentėjusiosios M. K. ir liudytojų R. S., M. V., L. M. dalies parodymų neatitikimo detaliai pasisakė, teisėjų kolegija su šiais nuosprendyje išdėstytais motyvais sutinka ir jų neanalizuoja, o nuteistosios apeliacinio skundo argumentus dėl nukentėjusiosios M. K. ir liudytojų M. S., L. M., M. V. parodymų prieštaringumo atmeta kaip nepagrįstus, juolab, kad apeliantė savaip interpretuoja minėtų asmenų parodymus ir nepagrįstai vertina juos atsietai nuo kitų byloje esančių įrodymų.
Tai, kad ikiteisminio tyrimo metu atliekant kratą nuteistosios namuose nebuvo ieškomi bei surasti daiktai, susiję su nusikaltimą padariusiu asmeniu, tai yra: skrybėlė ar kepurė, paltas\lietpaltis, juodos spalvos rankinė ar segtuvas, akiniai, kaip teigiama apeliaciniame skunde, nuteistosios kaltės nepaneigia.
Iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir motyvuotai pasisakė dėl nuteistosios iškeltos versijos, kad ji nusikaltimo padarymo metu negalėjo būti įvykio vietoje (šis argumentas nurodomas ir apeliaciniame skunde), nepatikimumo. Teisėjų kolegija su nuosprendyje išdėstytais motyvais ir padarytomis išvadomis sutinka, todėl jų neatkartoja ir detaliau neanalizuoja. Apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybė, jog apeliantė 2011 m. sausio 19 d. 8.49 val. buvo Vilkaviškyje, jai priklausančioje degalinėje, ir tuo metu išrašė apskaitos dokumentus, iš esmės nėra paneigta, tačiau iš nuosprendyje atliktų matematinių skaičiavimų laikui, reikalingam įveikti byloje objektyviai nustatytam 18,6 km atstumui (nuo degalinės iki nukentėjusiosios namų), pagrįsti matyti, kad ir tokiu atveju apeliantė turėjo realią galimybę minėtą atstumą įveikti per 12-15 minučių. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas nuteistosios nurodomą aplinkybę, kuri akcentuojama ir apeliaciniame skunde, kad ji būtent vagystės dienos rytą buvo degalinėje ir iš jos vyko į Virbalio m. kapines, o ne namų Vilkaviškio mieste link, pagrįstai laikė jos alibi, kadangi iš liudytojo S. Č. ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų matyti, kad nuteistoji iš degalinės išvažiavo Vilkaviškio link (priešinga Virbalio kryptimi). Liudytojai S. Č. bei V. V., apklausti apeliacinės instancijos teisme, patvirtino savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus ir negalėjo tiksliai nurodyti susitikimo su I. B. dienos, kas patvirtina pirmosios instancijos teismo išvados, jog nuteistosios pareikštas ir liudytojo S. Č. patvirtintas judviejų susitikimas ir tvarkymasis degalinėje, esančioje (duomenys neskelbtini), tikrovėje vyko ne nusikaltimo padarymo rytą (2013-10-19), bet kitą dieną, pagrįstumą.
Iš bylos medžiagos matyti, kad Marijampolės rajono apylinkės prokuratūros prokurorės 2012-04-11 nutarimais ikiteisminis tyrimas šioje baudžiamojoje byloje atitinkamai buvo nutrauktas ir sustabdytas, Kauno apygardos prokuratūros Marijampolės rajono apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo A. Ž. 2012-06-01 nutarimu ikiteisminis tyrimas atnaujintas, nustatant dviejų mėnesių ikiteisminio tyrimo terminą – iki 2011-08-01 (1 t., b. l. 121-122). Po šio prokuroro procesinio sprendimo priėmimo buvo atliktas įtariamosios I. B. parodymų patikrinimas vietoje, liudytoja apklausta R. S., I. B. pareikštas įtarimas, pastaroji apklausta įtariamąja, atlikti kiti ikiteisminio tyrimo veiksmai ir ikiteisminis tyrimas buvo pabaigtas (1 t., b. l. 145). Patenkinus įtariamosios prašymą dėl ikiteisminio tyrimo papildymo, ikiteisminis tyrimas buvo atnaujintas (1 t., b. l. 152), ikiteisminio tyrimo terminas pratęstas iki 2012-09-06 (1 t., b. l. 154), po ko atlikti papildomi ikiteisminio tyrimo veiksmai, tame tarpe ir liudytojo S. Č. apklausa (2012-08-20). Įvertinus visas aplinkybes, darytina išvada, kad šiuo atveju procesiniai terminai pažeisti nebuvo, o ta aplinkybė, kad liudytoju S. Č. buvo apklaustas tik 2012-08-20 ir dėl praėjusio gana ilgo laiko po įvykio tiksliai negalėjo prisiminti visų įvykio detalių (susitikimo su nuteistąja dienos), šio asmens parodymų patikimumo nepaneigia.
Apeliacinio skundo argumentai, kad ikiteisminio tyrimo institucijos nerinko duomenų apie tai, ar apeliantė jai inkriminuoto nusikaltimo padarymo metu turėjo jai priklausančius telefonus, nors ji buvo nurodžiusi, kad, būdama su V. V., skambino S. Č., o taip pat, kad nebuvo įvykdytas jos prašymas gauti jai priklausančių mobiliųjų telefonų įeinančių – išeinančių skambučių išklotines laikotarpiu 2011 m. spalio 18-20 d., nesudaro pagrindo išvadai, kad esminės bylos aplinkybės šiuo atveju ištirtos neišsamiai ar nepakankamai, ir kad byloje nesurinkta pakankamai nuteistosios kaltę patvirtinančių įrodymų.
Vertinant apeliacinio skundo argumentą dėl neva pažeistos nuteistosios teisės į tinkamą gynybą, atkreiptinas dėmesys į tai, kad 2012-12-06 teisiamojo posėdžio protokole (2 t., b. l. 68) užfiksuota, jog nuteistosios gynėja dėl to, kad teismas nesuteikė jai pakankamai laiko pasiruošti baigiamosioms kalboms, pareiškė nušalinimą teismui, kurį teismas atmetė (2 t., b. l. 68). Apeliaciniame skunde nuteistoji nepagrįstai teigia, kad dėl minėtos aplinkybės, tai yra, kad teismas nesuteikė jos gynėjai pakankamai laiko pasiruošti baigiamosioms kalboms, buvo pažeista jos teisę į gynybą, kadangi, kaip matyti iš bylos medžiagos, ši gynėja dalyvavo viso proceso metu, nauji įrodymai 2012-12-06 teisiamajame posėdyje tirti nebuvo, jai buvo suteikta galimybė išsamiai pasisakyti baigiamosiose kalbose. Kiti apeliacinio skundo argumentai vertintini kaip nuteistosios siekis išvengti baudžiamosios atsakomybės, todėl atmestini kaip nepagrįsti.
Teisėjų kolegija, įvertinusi visas aplinkybes, neturi pagrindo nesutikti su skundžiamo nuosprendžio motyvais bei išvadomis dėl I. B. kaltės ir konstatuoja, kad byloje surinktų ir teisiamajame posėdyje patikrintų įrodymų visetas patvirtina nuteistosios kaltę padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 178 str. 1 d.
Pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, naikinti jį apeliaciniame skunde nurodytais motyvais pagrindo nėra.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
nuteistosios I. B. apeliacinį skundą atmesti.