- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-08-30
- Bylos Nr.
- 2A-148-372/2010
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Birutė Simonaitienė (pirm.), Rasa Bartašienė, Regina Agota Gutauskienė
- Ieškovas
- A. P.
- Atsakovas
- R. P., R.
- Advokatai
- Jūratė Bieliauskienė, Danguolė Bajorinienė
Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
dalyvaujant ieškovui A. P., jo atstovei advokatei Danguolei Bajorinienei, atsakovei R. P., jos atstovei advokatei Jūratei Bieliauskienei,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo A. P. apeliacinį skundą dėl Šiaulių miesto apylinkės teismo 2009-11-03 sprendimo panaikinimo civilinėje byloje pagal ieškovo A. P. ieškinį atsakovei R. P., tretiesiems asmenims nepareiškiantiems savarankiškų reikalavimų Šiaulių rajono 2-jo notarų biuro notarei Birutei Šatienei, bankui DANSKE bank A/S Lietuvos filialui dėl dovanojimo sandorio pripažinimo negaliojančiu.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovas A. P. kreipėsi į Šiaulių miesto apylinkės teismą patikslintu ieškiniu prašydamas: 1) pripažinti negaliojančia Šiaulių rajono 2-jame notaro biure 2007 m. birželio 20 d. sudarytą buto, esančio adresu (duomenys neskelbtini) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), tarp ieškovo A. P. ir atsakovės R. P. dovanojimo sutartį nuo jos sudarymo momento; 2) taikyti restituciją ir grąžinti šalis į pirminę padėtį; 3) įkeldinti ieškovą į butą, esantį (duomenys neskelbtini); 4) priteisti ieškovui iš atsakovės R. P. 10000 Lt neturtinės žalos; 5) priteisti ieškovui iš atsakovės R. P. turėtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, jog jis (duomenys neskelbtini) pirkimo – pardavimo sutarties pagrindu nusipirko trijų kambarių butą, adresu (duomenys neskelbtini), kuris buvo įregistruotas kaip jo asmeninė nuosavybė. Ieškovas (duomenys neskelbtini) susituokė su atsakove ir ji po santuokos atsikraustė į jo butą. Ieškovo teigimu, 2007-06-20 dovanojimo sutartimi jis padovanojo butą sutuoktinei R. P.. Nurodė, jog faktinė buto dovanojimo sutarties būtinybė iškilo dėl to, kad ieškovas rizikingai vykdė verslą, kuris 2006 metais pradėjo nesisekti. Ieškovas teigė, kad jis įsiskolino UAB „Taurapolis“, kuris Šiaulių miesto apylinkės teismui pateikė pareiškimą dėl 20676,48 Lt skolos bei palūkanų išieškojimo ir tuo pagrindu buvo priimtas teismo įsakymas. Nurodė, jog pagal kreditoriaus UAB „Taurapolis“ prašymą teismas 2007-04-06 nutartimi taikė laikinąsias apsaugos priemones – turto areštą ir 2007-05-10 antstolis A. Bložė surašė turto arešto aktą, kuriuo buvo areštuotas ginčo butas. Ieškovo teigimu, teismas 2007-06-05 nutartimi panaikino teismo įsakymą ir laikinąsias apsaugos priemones, todėl jis, pasinaudodamas šia situacija, 2007-06-20 butą padovanojo savo sutuoktinei. Nurodė, kad dovanojimo sutartis buvo sudaryta tik dėl akių, neketinant sukurti teisinių pasekmių, nes jis ir toliau gyveno bute, kartu su sutuoktine jį remontavo, mokėjo komunalinius mokesčius. Pažymėjo, kad atsakovė ieškovą visą laiką pripažino buto savininku, kai 2009-03-27 jo prašymu butui buvo uždėtas areštas, ji pasiūlė jam už butą piniginę kompensaciją atitinkančią pusę buto vertės. Ieškovas nurodė, jog santuoka su atsakove nutraukta (duomenys neskelbtini) ir tuo metu jo skoliniai įsipareigojimai nebuvo įvykdyti, todėl su atsakove buvo sutarta, kad butas ir toliau liks jos nuosavybe. Ieškovo teigimu, be šio turto atsakovei atiteko ir kitas nekilnojamas turtas – žemės sklypai, nes atsakovei teko skolos įsipareigojimai bankui. Nurodė, kad po santuokos nutraukimo ieškovas ir toliau liko gyventi ginčo bute, tačiau, kai 2009 m. kovą atsakovė pakeitė buto durų spyną ir į butą neįleido, ieškovas kreipėsi į teismą. Ieškovo manymu, tikroji ginčo dovanojimo sutarties šalių valia buvo nukreipta į tai, kad formaliai perregistravus atsakovės vardu butą būtų apsaugotas jo asmeninis turtas nuo galimų išieškojimų, kilusių iš jo verslo. Pažymėjo, kad tai yra pagrindas pripažinti dovanojimo sandorį tariamu ir jį panaikinti. Ieškovo teigimu, pripažinus dovanojimo sandorį negaliojančiu, nekilnojamo turto teisinė registracija atsakovės vardu naikintina, taikytina restitucija ir ieškovas įkeldintinas į ginčo butą. Nurodė, kad atsakovei neįleidus jo į butą, jis buvo priverstas apsigyventi patalpoje be patogumų, turi rūpintis apšildyti patalpą ir patiria nepatogumų. Be to, ieškovas pažymėjo, kad nepatekdamas į butą, jis negali naudotis savo technika, todėl negali tinkamai įvykdyti verslo susitarimų. Ieškovo manymu, tai sudaro pagrindą neturtinės žalos atlyginimui.
Žemesnės instancijos teismas
Šiaulių miesto apylinkės teismas 2009 m. lapkričio 3 d. sprendimu ieškinį atmetė. Tuo pačiu teismas priteisė iš ieškovo A. P. 2500 Lt advokato pagalbos išlaidų ir 12 Lt bylinėjimosi išlaidų atsakovei R. P. bei 19,25 Lt pašto išlaidų valstybei. Teismas konstatavo, kad ieškovas 2007-06-20 dovanojimo sandorio metu suprato dovanojimo sutarties esmę bei teisinius padarinius, ir notaras ieškovo valią – dovanoti butą atsakovei asmeninės nuosavybės teise – patvirtino. Atsižvelgęs į atsakovės paaiškinimus, apklaustų liudytojų G. S. ir J. Š. parodymus, teismas nustatė, kad ieškovas ir atsakovė puikiai sutarė, mylėjo vienas kitą ir ieškovas ne kartą atsakovei yra dovanojęs brangias dovanas įvairiomis progomis. Todėl teismas pripažino, kad buto padovanojimas nebuvo išskirtinė dovana ir įvertino buto dovanojimo sutartį kaip ieškovo meilės ir kilnių jausmų atsakovei išraišką. Ieškovo nurodytą motyvą, kad jis dovanojimo sutartimi siekė apginti savo turtinius interesus nuo kreditorių, teismas vertino kaip teisiškai nereikšmingą, nes jis neaptartas sutartyje. Įvertinęs byloje surinktus įrodymus, teismas konstatavo, kad ieškovas tikrai nebuvo tokioje sunkioje finansinėje padėtyje, jog nematydamas kitos išeities sudarė sau nenaudingą - buto dovanojimo atsakovei sutartį. Pažymėjo, jog atsakovė nurodė nežinojusi tokių ieškovo siekių, kad jai padovanojus butą nebemokėti skolos kreditoriui. Todėl teismas laikė, kad atsakovė tokiomis aplinkybėmis sudarant dovanojimo sutartį (įgyti ieškovo vardu įregistruotą butą), nepasinaudojo, tiesiog tikėjo, jog ieškovas dovanoja butą nuoširdžiai. Nurodė, kad atsakovė dovaną priėmė, atliko buto teisinę registraciją savo vardu, mokėjo mokesčius už butą. Be to, teismas pažymėjo, kad jeigu ieškovas, dovanodamas butą, siekė jį išsaugoti nuo kreditorių, atsakovė vis vien būtų atsakiusi už dovanotojo prievolę, todėl įsiskolinimo UAB „Taurapolis“ ir šiuo atveju būtų nepavykę išvengti. Teismas konstatavo, jog ieškovas, būdamas jauno amžiaus, atitinkamo išsilavinimo, turėjo visas galimybes apsvarstyti jo sudaryto dovanojimo sandorio teisines pasekmes, tikrąją galimą riziką ir pareigas, atsirandančias sandorio pagrindu. Be to, teismas pažymėjo, jog sudarant sutartį notaras tikslino aplinkybes, ar dovanojamas butas bus asmeninė, ar bendroji jungtinė nuosavybė ir paaiškino ieškovui šias sąvokas, tačiau jo noras ir nuomonė išreikšta sutartyje, nurodant, kad jo dovana (butas) yra atsakovės asmeninė nuosavybė. Nurodė, kad ieškovo argumentas, jog faktinių civilinių teisių pasikeitimo sudarius sutartį neįvyko, nebuvo faktiško buto perdavimo dovanos gavėjai atsakovei, o ji neperėmė buto neatlygintinai nuosavybėn, yra nepagrįstas ir niekuo neparemtas. Teismas pažymėjo, kad šalys tuo metu gyveno santuokoje, atsakovės gyvenamoji vieta buvo deklaruota adresu (duomenys neskelbtini), taigi realaus buto perdavimo ir nereikėjo, o atsakovė, kaip dovaną priėmusi šalis, atliko buto teisinę registraciją savo vardu ir perregistravo hipoteką. Todėl teismas pripažino, kad teisiniai šalių santykiai pasikeitė, tuo pačiu įvykdytas sandoris nelaikytinas tariamuoju. Teismas nurodė, kad Šiaulių miesto apylinkės teismo (duomenys neskelbtini) sprendimu santuoka tarp šalių nutraukta bendru sutuoktinių sutikimu ir patvirtinta sutartis dėl santuokos nutraukimo pasekmių, kurioje ieškovas dar kartą patvirtino, kad ginčo butas yra atsakovės asmeninė nuosavybė. Teismo vertinimu, ieškovas, manydamas, kad jo dovana atsakovei yra tariamasis sandoris, turėjo pilną teisę nesutikti su sutarties sąlygomis. Teismas nerado įrodymų, kad ieškovas savo veiksmus šioje byloje atliko ne laisva valia, nes ieškovas teismo sprendimo neskundė, o jam įsiteisėjus, gavo ištuokos liudijimą. Ieškovo argumentus, kad jis ir po santuokos nutraukimo gyveno su atsakove ginčo bute, kaip savo asmeniniame, teismas nelaikė buto dovanojimo kaip tariamojo sandorio įrodymu, nes, šalių teigimu, jų santykiai išliko draugiški ir vertino kaip žmogiškąjį faktorių šalių bendravimo apimtyje. Todėl teismas netenkino ieškovo reikalavimo dėl dovanojimo sutarties pripažinimo negaliojančia. Likusius ieškovo reikalavimus dėl restitucijos taikymo, įkeldinimo į butą ir neturtinės žalos priteisimo, teismas laikė išvestiniais iš pagrindinio reikalavimo, todėl dėl jų nepasisakė ir netenkino. Atmetęs ieškovo A. P. ieškinį, teismas priteisė iš ieškovo bylinėjimosi išlaidas atsakovei bei valstybei.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovas A. P. prašo panaikinti Šiaulių miesto apylinkės teismo 2009 m. lapkričio 3 d. sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
1. Pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė tik dėl akių (tariamo) sudaryto sandorio pripažinimą negaliojančiu reglamentuojančias materialinės teisės normas (CK 1.86 str.) ir nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo šiuo klausimu suformuotos teismų praktikos, neobjektyviai ištyrė pateiktus įrodymus, liudytojų parodymus, kas sąlygojo nepagrįsto sprendimo priėmimą. Teismas nepagrįstai nustatė, kad įvyko faktinių civilinių teisių pasikeitimas sudarius ginčo sutartį, nes atsakovės gyvenamoji vieta buvo deklaruota adresu (duomenys neskelbtini), todėl ir realaus buto perdavimo nereikėjo. Tačiau ieškovas faktiškai neperdavė savo buto neatlygintinai sutuoktinei, o ši neperėmė jo neatlygintinai nuosavybėn. Bylos faktinės aplinkybės įrodo, kad po dovanojimo sutarties sudarymo ginčo bute šalys ir toliau gyveno kartu, kaip sutuoktiniai mokėjo jo išlaikymo išlaidas. Iš faktinių aplinkybių prieš sandorio sudarymą ir po jo sudarymo matyti, kad ieškovas neturėjo objektyvių motyvų perleisti nuosavybę, nes ginčo butas yra vienintelis ieškovo būstas, o sudarius ginčo sandorį, ieškovas ir toliau liko gyventi bute, ieškovo gyvenamoji vieta iki šiol deklaruota minėtame bute, ten yra ieškovo asmeniniai daiktai, verslui reikalinga įranga. Ieškovo valia sandorio sudarymo metu buvo nukreipta ne į nuosavybės teisių į butą perleidimą, o kitam tikslui, t.y. siekiui išsaugoti asmeninę nuosavybę, todėl ginčijamu dovanojimo sandoriu nebuvo siekiama sukurti kokių nors teisinių padarinių. Sandoris buvo sudarytas tarp artimų žmonių - vyro ir žmonos, neketinant sukurti teisinių pasekmių. Todėl teismo motyvas, kad buto dovana atsakovei, tėra eilinė dovana, nepagrįstas. Atsakovė minėjo, kad ieškovas jai padovanojo automobilį Peugeot, tačiau šios aplinkybės rašytiniais įrodymais nepagrindė. Minėtas automobilis buvo ieškovo individualios įmonės nuosavybė, todėl juo tik buvo leista naudotis atsakovei. Gėlės ir papuošalai negali būti priskiriami tokios pat vertės dovanai, kaip ir butas. Be to, dovanos prieš sandorį ir po sandorio įrodo, jog šalys ir toliau vedė normalų šeimyninį gyvenimą, ir tai patvirtina aplinkybę, jog buto dovanojimo sandoris buvo tariamas, nesiekiant sukurti teisinių pasekmių.
2. Byloje nėra jokių įrodymų, kad šalys siekė iš tikrųjų sudaryti neatlygintinį sandorį, nes dovanojimo sutartis buvo sudaryta 2007-06-20, t.y. praėjus trumpam laikui (tik 15 dienų) po arešto butui panaikinimo (2007-06-05). Dovanojimo sutarties sudarymo būtinybę lėmė ieškovo vykdytas verslas ir rizika, jog susidariusių skolų išieškojimas gali būti nukreiptas į gyvenamąją patalpą. Teismas nustatė, kad laikotarpiu nuo 2005-06-20 iki 2006-02-08 atsakovė R. P. ieškovui pervedė 119000 Lt. Tačiau neatkreipė dėmesio į tai, jog teismo posėdyje atsakovė nurodė, kad ši suma buvo pravesta ieškovo verslo vystymui, nes trūko lėšų. Be to, pinigus R. P. ieškovui pervedė iki 2006-02-08, o reikalavimą priteisti skolą UAB „Taurapolis“ pareiškė 2007-04-06, t.y. beveik po metų, kai tiek asmeninės, tiek individualios įmonės sąskaitoje pinigų nebuvo. Tai patvirtina ir ta aplinkybė, kad antstolis areštavo ne pinigines lėšas, o nekilnojamąjį turtą. Todėl teismas be jokio pagrindo motyvavo, kad ieškovo finansinė padėtis nebuvo tokia bloga, dėl ko jis turėjo sudaryti sau nepalankų sandorį.
Žemesnės instancijos teismas
3. Teismas konstatavo, kad Šiaulių miesto apylinkės teismo (duomenys neskelbtini) sprendimu santuoka tarp šalių nutraukta bendru sutuoktinių sutikimu ir patvirtinta sutartis dėl santuokos nutraukimo pasekmių. Tačiau teismas nepagrįstai pasisakė skundžiamame sprendime dėl Šiaulių miesto apylinkės teismo (duomenys neskelbtini) sprendimo, kaip turinčio prejudicinę reikšmę nagrinėjamoje byloje. Santuokos nutraukimo byloje ginčo buto nuosavybės klausimas, o tuo pačiu ir dovanojimo sutartis nebuvo nagrinėjimo dalykas, todėl tame sprendime nieko ir negalėjo būti pasisakyta dėl padovanoto buto.
4. Skundžiamame sprendime teismas visiškai nieko nepasisakė dėl ieškovo antro reikalavimo – savininko teisių gynimo ir neturtinės žalos priteisimo. Kadangi 2007-06-20 dovanojimo sutartis yra tariamas sandoris, sudarytas nesiekiant sukurti teisinių pasekmių, todėl pripažinus šį sandorį negaliojančiu, teismas turėjo tenkinti likusius ieškinio reikalavimus. Todėl, ieškovo manymu, pirmosios instancijos teismo veiksmai rodo, kad teismas neįvertino tinkamai visų įrodymų, nepasisakė dėl visų pareikštų reikalavimų pagrįstumo, kas laikytina absoliučiu sprendimo negaliojimo pagrindu (CPK 329 str. 2 d. 7 p.).
Atsiliepimas
Atsiliepimu į ieškovo A. P. apeliacinį skundą atsakovė R. P. prašo atmesti ieškovo apeliacinį skundą ir palikti nepakeistą Šiaulių miesto apylinkės teismo 2009 m. lapkričio 3 d. sprendimą bei priteisti iš ieškovo patirtas advokato pagalbos išlaidas.
1. Dovanojimo sandoris buvo sudarytas ne dėl akių, teisinės pasekmės atsirado iš karto, nes dovanojimo sutartyje yra parašyta, kad atsakovė, kaip apdovanotoji, dovaną priima, t.y. butą priėmė, o apeliantas atsakovei jį, padovanojęs, perdavė. Todėl asmeninės nuosavybės teisę pagal dovanojimo sutarties sąlygas atsakovė įgijo nuo sutarties sudarymo momento. Dovanojimo sutartyje nėra nurodyti jokie dovanojimo motyvai, apeliantas dovanojimo sutartį sudarė neatlygintinai, dovanojimo sutartyje nenurodyta, kad apeliantui būtų likusios kokios tai teisės, susijusios su buto valdymu, naudojimu ar disponavimu. Po apdovanojimo atsakovė butą įregistravo kaip savo asmeninę nuosavybę Nekilnojamojo turto registre, perėmė visus įsipareigojimus, susijusius su mokesčių už komunalinius patarnavimus mokėjimu, mokėjo mokesčius iš savo darbo užmokesčio dalies ir pateikė teismui apie tai visus įrodymus, taip pat perėmė visas paskolas, jas mokėjo pati viena iš darbo užmokesčio. Apeliantas pateikė bankui prašymą po to, kai dovanojo man butą ir bankas sutiko nutraukti apelianto, kaip atsakovės paimtos paskolos būsto remontui, laiduotojo sutartį. Su apeliantu dėl būsto atsakovė niekada nesitarė. Apeliantas liko gyventi bute kaip atsakovės sutuoktinis, bet ne kaip būsto savininkas. Be to, apeliantas prie būsto tvarkymo, priežiūros ir išlaikymo neprisidėjo nei darbu, nei lėšomis nuo dovanojimo sutarties sudarymo.
2. Nutraukdamos santuoką šalys sudarė sutartį dėl santuokos nutraukimo pasekmių, kurioje akivaizdžiai nurodė, koks turtas yra asmeninė nuosavybė, kokie įsipareigojimai yra asmeninės prievolės, taip pat pasidalino bendrąją jungtinę nuosavybę ir bendrąsias prievoles. Apeliantas pageidavo neturėti po skyrybų jokių prievolių ir turto, išskyrus savo individualios įmonės prievolę, UAB „Taurapoliui“ priteistą skolą 20831,55 Lt. Atitinkamai šalys sudarė sutartį dėl santuokos nutraukimo pasekmių, kurią apeliantas pasirašė gera valia ir patvirtino tai teisme, kuriame pats dalyvavo. Todėl, atsakovės manymu, apeliantas šiuo metu tiesiog iškraipo teismo sprendimą dėl santuokos nutraukimo, vėlgi stengdamasis jį pakomentuoti sau naudinga linkme, nekreipdamas dėmesio į labai aiškiai išdėstytus abiejų sutarties dėl santuokos nutraukimo pasekmių šalių susitarimus ir patvirtintus faktus šioje sutartyje.
3. Apeliantas apeliaciniame skunde samprotauja ir sieja dovanojimo sandorį su turto arešto panaikinimu ar kitomis aplinkybėmis, traktuodamas jas sau naudinga linkme, tačiau atsakovė nei apie skolą, nei apie turto areštą, nei apie apelianto galimas slaptas tuo metu, 2007 metais, mintis nieko nežinojo ir dovaną priėmė sąžiningai, iš karto pradėjusi dovanotą turtą valdyti kaip savo nuosavą bei jį išlaikyti. Apelianto A. P. verslas klestėjo, pajamos buvo didelės, skolų jis neturėjo ir niekuo nerizikavo, be to, turėjo gautus 119000 Lt grynais namo statybai iš atsakovės, buvo paskolinęs 100000 Lt R. B. ir juos atgavo, todėl atsakovės manymu, visi apelianto išvedžiojimai apie verslą, riziką ir skolas yra neteisingi ir klaidina teismą bei siekia procesą pakreipti jam naudinga linkme.
Šalies argumentai
4. Apeliantas melagingai teigia teismui apie savo valią, nurodydamas, kad jis siekė išsaugoti asmeninę nuosavybę, ją perleisdamas atsakovei. Tokie teiginiai yra naudingi apeliantui, bet atsakovės manymu, ji tokiu atveju nuo pat dovanojimo sutarties sudarymo turėjo žinoti apie šią apelianto tariamai tikrąją valią. Tačiau apeliantas atsakovei nei vienu žodžiu apie tai neužsiminė, kaip neužsiminė apie nieką kitką, kaip tik apie meilę, dovanodamas prabangius daiktus, automobilį ir teisme patvirtindamas, kad norėjo dovanoti dar prabangesnį automobilį - visureigį. Apeliantas du kartus vežėsi atsakovę į banką, pirmiausia, kad bankas sutiktų ir leistų apeliantui padovanoti atsakovei būstą, antrą kartą, kad atsakovė pasirašytų, kad sutinka priimti dovaną. Atsakovės manymu, tai rodo apelianto valios kryptingumą ir tikslo siekimą, kurio esmę sudarė dovanos – būsto atsakovei padovanojimas prieš jos gimtadienį. Tik po kelių vizitų banke buvo sudaryta dovanojimo sutartis, kurią apeliantas atsakovei įteikė kartu su gėlių puokšte.
5. Apelianto reikalavimas priteisti neturtinės žalos atlyginimą visiškai nepagrįstas, kadangi apeliantas nepateikė nei vieno įrodymo, kad tokią žalą patyrė, o antra – kad tariamą žalą patyrė dėl atsakovės veiksmų. Šiuo atveju, apeliantas galėtų kaltinti tik save ir savo ydas, kurios sugriovė šalių šeimą ir paliko atsakovei po skyrybų 710109,49 Lt skolą, kurią moka iki šiol ir mokės dar apie 20 metų.
Atsiliepimas
Atsiliepime į ieškovo A. P. apeliacinį skundą tretysis asmuo be savarankiškų reikalavimų bankas DANSKE bank A/S Lietuvos filialas nurodo, kad buto, adresu (duomenys neskelbtini), hipotekos sandoris yra sudarytas laikantis teisės aktų reikalavimų, įregistruotas Hipotekos registre ir Nekilnojamojo turto registre kaip juridinis faktas. Todėl teismo prašo nagrinėjant bylą atsižvelgti į banko, kaip sąžiningo įkaito turėtojo interesus ir, esant apelianto prašymui panaikinti buto, adresu (duomenys neskelbtini), tokio prašymo netenkinti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas.
Kolegija pažymi, kad apeliacinio bylos nagrinėjimo ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d., 2 d.). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde, nustatytų ribų.
Ginčuose dėl tariamo sandorio pasekmių taikymo pareiga įrodyti sandorio tariamumą tenka šaliai, kuri šia aplinkybe grindžia savo poziciją byloje. Šiuo atveju būtent apeliantas turi pareigą įrodyti, kad jo ir atsakovės sudaryta dovanojimo sutartis yra tariamas sandoris, siekiant išvengti apelianto prievolės atsiskaityti su kreditoriais. Pagal susiformavusią teismų praktiką tokioje byloje įrodinėjimo dalykas yra dvi pagrindinės faktinių aplinkybių, patvirtinančių ar paneigiančių sandorio fiktyvumą, grupės: 1) teismas privalo nustatyti, ar atsirado sandorio teisinę prigimtį atitinkančios teisinės pasekmės – ar sandorio dalyviai realiai įgijo atitinkamas civilines teises ir pareigas; 2) privalu išsiaiškinti, kokia buvo tikroji sandorio šalių valia, jų elgesio motyvai ir tikslai. Nagrinėjamoje byloje ginčo objektas yra buto dovanojimo sutartis, kuria apeliantas neatlygintinai perdavė jam priklausiusį butą atsakovei. Įvertinus faktines bylos aplinkybes, pirmosios instancijos teismas pagrįstai padarė išvadą, kad atsakovė realiai įgijo dovanojimo sandoriu atsiradusias civilines teises ir pareigas. Ji dovanotą butą įregistravo įstatymo nustatyta tvarka, už būstą mokėjo mokesčius (b. l. 123 – 127). Įvertindama, kad dovanotam butui buvo taikyta hipoteka, ji perėmė ir mokėjo paskolą bankui (b. l. 39 – 41, 69). Nėra nuginčytas tas faktas, kad ji taip elgėsi, būdama įsitikinusi, kad apeliantas visiškai sąžiningai jai padovanojo šį butą gimtadienio proga. Kad apeliantas leido atsakovei disponuoti savo turtu, įrodo ta aplinkybė, jog nutraukiant šalių santuoką, teismo sprendime šis turtas buvo įvardintas kaip atsakovės asmeninė nuosavybė. Apelianto teiginiai, kad butą dovanojo atsakovei, siekdamas išvengti atsiskaitymo su kreditoriais, visiškai nepagrįstas. Visų pirma, apelianto skola buvo aiškiai nežymi, atsižvelgiant į jo skolos atsiradimo ir jo skolinių įsipareigojimų metu turėto turto apimtį. Kaip nustatyta iš byloje esančių įrodymų, apelianto skola sudarė apie 20000 Lt, tuo tarpu butas buvo įvertintas 300000 Lt (b. l .4 – 6, 25). 2007 m. vasario 15 d. apeliantas kreipėsi į teismą dėl skolos išieškojimo iš R. B.. Tai patvirtina pridėta civilinė byla Nr. (duomenys neskelbtini), išnagrinėta Šiaulių rajono apylinkės teisme. Įvertinus šiuos įrodymus, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad apelianto ir atsakovės sudarytas dovanojimo sutartis nėra tariamas sandoris (CK 1.86 str.). Iš apelianto nuoseklių veiksmų aiškiai matyti, kad jis butą dovanojo atsakovei, visiškai suvokdamas, kad šį turtą perleidžia jos asmeninėn nuosavybėn. Kad dovanojimo sandoris nebuvo neapgalvotas, impulsyvus veiksmas, rodo tai, jog prieš jo sudarymą buvo būtina gauti AB Sampo banko sutikimą (b. l. 117, 180). Nėra pagrindo netikėti notarės paaiškinimu, kad apeliantas nurodė geranoriškai siekiantis dovanojimo sutarties pasekmių (b. l. 57). Apeliantas nepagrįstai teigia, kad dovanojimo sutartį sudarė dėl to, kad siekė išsaugoti asmeninę nuosavybę nuo galimų išieškojimų, kilusių iš rizikingo apelianto verslo. Tačiau kolegija daro išvadą, kad tokio rizikingo verslo buvimo apeliantas neįrodė. Iš teismui pateiktų įrodymų apeliantas turėjo tik vieną kreditorių, kurio skola, kaip jau nurodyta, sudarė tik apie 20000 Lt. Būtent jis turėjo teikti įrodymus, pagrindžiančius siekį apsisaugoti nuo galimų kreditorių (CPK 178 str.). Kolegija daro išvadą, kad apelianto veiksmai tokiu atveju būtų vertintini kaip nesąžiningi šių kreditorių atžvilgiu. Apeliantas nepagrįstai nurodo, kad teismas neturėjo teisės remtis kitoje byloje priimtu sprendimu kaip turinčiu prejudicinę reikšmę įrodymu. Aiškindamas nurodytas procesinės teisės normas Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra suformulavęs tokias esmines teismų praktikos nuostatas: prejudiciniais faktais laikytinos kitoje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos aplinkybės; prejudicinių faktų galią tokios aplinkybės turi tik tuo atveju, kai abiejose bylose bet kokiu procesiniu statusu dalyvauja tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisines pasekmes ir nedalyvavusiems byloje asmenims; pirmesnėje civilinėje byloje nustatyti faktai pripažintini prejudiciniais tik tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, svarbu, kad įrodinėjamas faktas būtų reikšmingas abiejose bylose. Kolegija daro išvadą, kad pirmos instancijos teismas pagrįstai kaip įrodymą vertino teismo sprendimą Šiaulių miesto apylinkės teismo išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) (b. l. 39 – 41). Šiame įsiteisėjusiame teismo sprendime yra įtvirtintas tas faktas, kad šalys gera valia pripažino, jog ginčo butas yra atsakovės asmeninė nuosavybė.
Kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas nepakankamai aiškiai pasisakė dėl apelianto reikalavimų dėl restitucijos taikymo, apelianto įkeldinimo į ginčo butą bei neturtinės žalos priteisimo. Teismas sprendime motyvuojamoje dalyje nurodė, kad apelianto reikalavimai dėl restitucijos taikymo, įkeldinimo į butą ir neturtinės žalos jam priteisimo laikytini kaip išvestiniai iš pagrindinio reikalavimo, todėl dėl jų nepasisakė ir netenkino. Tačiau pripažinus, kad apelianto reikalavimas dėl dovanojimo sutarties pripažinimo negaliojančia yra nepagrįstas ir atmestas, restitucija negali būti taikoma. Nebūdamas ginčo buto savininku (CK 4.47 str.), apeliantas nepagrįstai reikalauja ginti jo kaip savininko teises nuo kito asmens pažeidimų. Kolegija taip pat daro išvadą, kad neturtine žala laikomas pakenkimas teisės saugomoms ir ginamoms neturinėms, nematerialiosioms, t.y. ekonominės vertės neturinčioms vertybėms. Pripažinus, kad ir kiti apelianto reikalavimai yra nepagrįsti ir netenkinami, taip pat negalima reikalauti neturtinės žalos atlyginimo (CK 6.263 str.). Tai reiškia, kad atsakovė nepadarė veiksmų, kurie galėtų sukelti apeliantui pasekmes, numatytas CK 6.250 straipsnyje.
Kolegija pažymi, kad kiekvienas teismo sprendimas turi būti motyvuotas. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką, teismo sprendimo nepakankamas motyvavimas nėra jo absoliutus negaliojimo pagrindas. Jei teismo sprendimo motyvuojamoje dalyje yra aiškiai pasisakyta dėl pagrindinių ginčo aspektų, tai nėra pagrindo vien dėl formalių pažeidimų naikinti iš esmės teisingą sprendimą. Pirmosios instancijos teismas atmetė visus apelianto reikalavimus, todėl negalima daryti išvados, kad kuris nors reikalavimas yra neišspręstas (CPK 265 str. 2 d.). Dėl to kolegija daro išvadą, kad absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 str. 2 ir 3 d.).
Atmetant apeliacinį skundą, iš apelianto atsakovei priteisiamos atstovavimo išlaidos (CPK 98 str. 1, 3 d.), kurias sudaro 1000 Lt (b. l. 190 – 191). Taip pat iš apelianto valstybei priteisiamos bylinėjimosi išlaidos (CPK 88 str. 1 d. 3 p.), kurias sudaro 13,06 Lt (b. l. 182).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio pirmosios dalies pirmu punktu,
nutaria:
Šiaulių miesto apylinkės teismo 2009 m. lapkričio 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš ieškovo A. P. 1000 Lt bylinėjimosi išlaidų atsakovei R. P. ir 13,06 Lt bylinėjimosi išlaidų valstybei.