Panevėžio apygardos teismo nutartis

Pranešėja Bronė VidzėnienėBaudž.byla Nr. 1A-48-134/2014Teisėja Danutė ŠvitinienėProcesinio sprendimo kategorija: 2.4.6.3.4 (S) Teisminio sprendimo Nr. 1-45-1-00508-2013-0

2014 m. sausio 28 d.

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Bronės Vidzėnienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo N. M. apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 4 d. nuosprendžio, kuriuo N. M. nuteistas pagal BK 138 str. 2 d. 1 p. laisvės atėmimu vieneriems metams šešiems mėnesiams.

Vadovaujantis BK 92 str. 1 d. 2 d. 82 str. 1 d. 1 p. 5 p., 87 str. 1 d. 2 d. 2 p. 3 d. 5 p. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams šešiems mėnesiams ir N. M. paskirtos auklėjamojo poveikio priemones – įspėjimas ir elgesio apribojimas dvylikai mėnesių, įpareigojant jį šiuo laikotarpiu tęsti mokslą ir uždrausti be šios priemonės vykdymą kontroliuojančių institucijų žinios keisti gyvenamąją vietą.

Priteista iš N. M., o jam neturint turto ir pajamų iki jo pilnametystės subsidiariai iš jo tėvų B. M. ir J. P. 2110,65 Lt Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos Panevėžio teritorinės ligonių kasos naudai turtinei žalai atlyginti bei iš N. M. 30 Lt proceso išlaidų į valstybės biudžetą.

Nukentėjusiosios J. V. civilinis ieškinys perduotas nagrinėti civilinio proceso tvarka.

Aprašomoji dalis

nustatė:

N. M. nuteistas už tai, kad 2013 m. gegužės 17 d., apie 19 val. namo kieme, mesdamas akmenį į mažametį J. V., gim. 2003-05-26, pataikė jam į akį, padarydamas nukentėjusiajam dešinės akies sumušimą, pasireiškusį kraujosruvomis vokuose, po jungine, tinklainėje, pakraujavimu į priekinę akies kamerą, regėjimo aštrumo sumažėjimu, akispūdžio padidėjimu, t.y. nesunkiai sutrikdė mažamečio sveikatą.

Nukentėjusiojo J. V. parodymai, kad jam pradėjus bėgti, N. M. buvo užsimojęs akmeniu, o nubėgus 7-8 žingsnius ir atsisukus, N. M. mestas akmuo iš karto pataikė į akį, nepaneigia jo paties parodymų, kad nukentėjusįjį sužalojo dėl neatsargumo. Tai, kad jis po nelaimės nedelsdamas pribėgo prie nukentėjusiojo, atsiprašė jo ir jo mamos, patvirtina, kad jis neturėjo tikslo sužaloti nukentėjusįjį.

Teismo išvada, kad nuteistajam imituojant metimą, akmuo nebūtų įgijęs tokio greičio ir stipraus smūgio, nuo kurio sužalota nukentėjusiojo akis, yra tik jokiais įrodymais nepagrįsta prielaida. Apeliantas pažymi, kad smūgis nebuvo labai stiprus, nes nukentėjusiojo akis buvo tik sumušta, bet neišmušta. Tai, kad jis neketino mesti į nukentėjusįjį akmenuką ir nukentėjusįjį sužalojo netyčia, patvirtina ir liudytojų S. S., A. S. ir Ž. J. parodymai.

Teismas, spręsdamas dėl kaltės formos, nepagrįstai rėmėsi nukentėjusiojo motinos J. V. parodymais, nes ji tiesiogiai įvykio nematė ir yra suinteresuota bylos baigtimi.

Teismo posėdyje nuteistojo gynėjas prašė nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad apeliantas J. V. sužalojo netiesiogine tyčia, kuri pagal BK 15 str. 3 d. pateikiamą apibrėžimą yra tada, kai asmuo suvokia daromos nusikalstamos veikos pavojingą pobūdį, numato pavojingų padarinių kilimą ir nors nenori tų padarinių, tačiau sąmoningai leidžia jiems kilti. Apeliantas skunde teigia nukentėjusįjį sužalojęs dėl nusikalstamo pasitikėjimo, pasireiškiančio tuo, kad asmuo numato, jog dėl jo veikos gali atsirasti BK numatyti padariniai, tačiau lengvabūdiškai tikisi jų išvengti (BK 16 str. 2 d.). Netiesioginę tyčią nuo nusikalstamo pasitikėjimo skiria pavojingų pasekmių numatymo laipsnis : netiesioginė tyčios atveju jis yra didelis, o nusikalstamo pasitikėjimo atveju asmuo mano, kad rizika kilti pavojingoms pasekmėms yra menka. Apie asmens kaltės turinį sprendžiama ne vien iš jo paties parodymų, bet ir kitais įrodymų šaltiniais nustatytų nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių : panaudotų įrankių, veikos padarymo būdo, padarinių, kaltininko asmeninių savybių ir kt.

Apeliantas skunde tvirtina nenorėjęs sužaloto nukentėjusiojo ir nenumatęs, kad tai gali įvykti. Nukentėjusiojo J. V., liudytojų Ž. J., A. S., S. S., paties apelianto parodymais nustatytos tokios nusikalstamos veikos aplinkybės : apeliantas, laikydamas rankoje akmenuką, liepė nukentėjusiajam, kuris įvykio metu buvo dešimties metų amžiaus, pabėgti per tris sekundes ir skaičiavo iki trijų atgaline tvarka, o šiam nubėgus apie septynis metrus, sviedė atsisukusiam nukentėjusiajam akmenuku į veidą ir pataikė į akį, sužalodamas akies obuolį ir akies vokus. Šios aplinkybės rodo, kad apeliantas taikėsi į nukentėjusįjį akmenuku, jo smūgis buvo taiklus ir stiprus, bei paneigia apelianto pirmosios instancijos teisme ir apeliaciniame skunde dėstomus teiginius, kad jis savo veiksmais tik siekė imituoti metimą ir tikėjosi, kad užsimojus akmenukas jam iškris pro pirštus.

Apeliantas veikos padarymo metu buvo šešiolikos metų amžiaus, besimokantis technologinės mokyklos dešimtoje klasėje, taigi, jo socialinė branda leido jam įvertinti tai, kad jis, sviesdamas akmenuką iš nedidelio atstumo dešimtmečiui į veidą, labai rizikuoja jį sužaloti.

Apeliaciniame skunde minimi liudytojų S. S., A. S. ir Ž. J. parodymai, kad apeliantas nenorėjo akmenuku pataikyti nukentėjusiajam į akį, atspindi tik pačių liudytojų subjektyvų vertinimą, todėl nėra reikšmingi apelianto kaltės formos nustatymui. Tačiau šių liudytojų parodymų visuma apie įvykio situaciją : apelianto ir nukentėjusiojo pokalbį, jų atliktus konkrečius veiksmus – yra reikšminga ir pirmosios instancijos nuosprendyje įvertinta.

Apibendrindama kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad N. M. nusikalstamą veiką padarė netiesiogine tyčia, nes, sviesdamas akmenuką, suvokė pavojingą savo veiksmų pobūdį, numatė, kad dėl jų gali sužaloti nukentėjusįjį ir nors nenorėjo jo nesunkiai sužaloti, tačiau sąmoningai leido kilti tokiai pasekmei. Apelianto veikoje nustatyti visi būtini BK 138 str. 2 d. 1 p. numatytos veikos objektyvieji ir subjektyvieji požymiai, todėl tenkinti jo skundo prašymą šią veiką perkvalifikuoti į nesunkų sveikatos sutrikdymą dėl neatsargumo pagal BK 139 str. 1 d. nėra pagrindo.

Kitas apelianto prašymas dėl proceso išlaidų iš jo neišieškojimo yra pagrįstas. Apeliantas yra nepilnametis moksleivis, neturintis turto ir pajamų. Iš apelianto gynėjo pateikto Panevėžio valstybės garantuojamos teisinės pagalbos 2013-11-07 sprendimo dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo matyti, kad apeliantas yra visiškai atleistas nuo bylinėjimosi išlaidų. Esant tokioms aplinkybėms, pripažintina, kad apeliantas neišgali mokėti proceso išlaidų (BPK 105 str. 5 p.), todėl nuosprendžio dalis, kuria iš jo priteista 30 Lt į valstybės pajamas, naikintina.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

Panevėžio miesto apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 4 d. nuosprendį pakeisti.

Panaikinti nuosprendžio dalį dėl 30 Lt proceso išlaidų išieškojimo iš N. M. į valstybės pajamas.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.