Kauno apygardos teismo nutartis

Pranešėjas Arūnas Paštuolis Baudžiamoji byla Nr. 1A-35-493/2016

Teisėja Asta Jakučiūnienė Teisminio proceso Nr. 1-05-0-00001-2015-5

2016 m. vasario 17 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Arūno Paštuolio, teisėjų Jūratės Jakubonienės ir Algerdo Urbšio, sekretoriaujant Nomedai Vilimavičienei, Rolandai Bučmienei, dalyvaujant prokurorams Artūrui Bužavui, Tomui Buškevičiui, nuteistajam D. D., jo gynėjai advokatei Marytei Vietaitei, nukentėjusiajai B. D., ekspertei Sandrai Mažeikienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. D. ir nukentėjusiosios B. D. apeliacinius skundus dėl Alytaus rajono apylinkės teismo 2015 m. liepos 24 d. nuosprendžio, kuriuo D. D. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 straipsnio 2 dalies 3 punktą ir nuteistas 2 (dvejiems) metams laisvės atėmimo.

Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1, 3 dalimis, šiuo nuosprendžiu paskirta bausmė subendrinta su Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 19 d. nuosprendžiu paskirta ir neatlikta bausmės dalimi bausmes dalinai sudedant ir galutinė bausmė D. D. paskirta terminuotas laisvės atėmimas 6 (šešeriems) metams 11 (vienuolikai) mėnesių, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.

Aprašomoji dalis

nustatė:

D. D. nuteistas už tai, kad 2015-04-08 apie 11.10 val., atlikdamas laisvės atėmimo bausmę (duomenys neskelbtini), pasimatymų biuro kambaryje Nr. 108, ilgalaikio pasimatymo metu su žmona B. D. kilus žodiniam konfliktui, tyčia rankomis ir kojomis sudavė jai ne mažiau kaip penkis smūgius į įvairias kūno vietas, tuo padarydamas nukentėjusiajai B. D. nesunkų sveikatos sutrikdymą dėl odos nubrozdinimo ir poodinės kraujosruvos kaktoje, poodinių kraujosruvų abiejų akių vokuose, viršutinėje lūpoje, dešinėje plaštakoje, paviršinės muštinės žaizdos viršutinės lūpos gleivinėje, dešinės plaštakos 5-to delnakaulio lūžimo ir taip padarė savo šeimos nariui nesunkų sveikatos sutrikdymą.

Nukentėjusioji B. D. taip pat skundžia Alytaus rajono apylinkės teismo 2015 m. liepos 24 d. nuosprendį ir prašo jį pakeisti – perkvalifikuoti jos sutuoktinio veiką iš BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punkto į BK 140 straipsnį ir sušvelninti jam paskirtą bausmę. Skunde nukentėjusioji nurodo, kad su nuosprendžiu nesutinka, nes jos vyras jai rankos nesulaužė. Konflikto metu ji pati trenkė vyrui į galvą ir taip susižalojo. Neneigia, kad vyras sudavė kelis smūgius jai į veidą, bet dėl rankos lūžio jis nėra kaltas.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėja bei nukentėjusioji apeliacinius skundus palaikė ir prašė tenkinti. Prokuroras prašė apeliacinius skundus atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo D. D. ir nukentėjusiosios B. D. apeliaciniai skundai atmestini.

BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodyta, kad teismas nuosprendyje savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami vadovaujantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi pirmosios instancijos teismo teisėjų vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus turi remtis visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Byloje įrodymai turi būti vertinamai išsamiai, nešališkai, vertinama jų visuma, o ne atskiri duomenys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. sausio 24 d. nutartis Nr. 2K-43/2006).

Apeliacinės instancijos teismo užduotis yra patikrinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą. Nuosprendis yra teisėtas, kai jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų. Nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendžiu sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai tik tada, kai išnaudojus visas galimybes nepavyksta jų pašalinti.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą apeliacine tvarka ir pati atlikusi įrodymų tyrimą, konstatuoja, jog šių reikalavimų teismas, pripažindamas D. D. kaltu dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punkte, nepažeidė. Pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visus byloje surinktus įrodymus, detaliai juos išanalizavo ir teisingai įvertinęs padarė pagrįstą išvadą dėl D. D. kaltės padarius jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką.

Iš nuteistojo ir nukentėjusiosios apeliacinių skundų turinio matyti, kad abu apeliantai neigia vieną iš teismo nustatytų aplinkybių, kuri turi esminę reikšmę D. D. veiksmų kvalifikavimui, tai yra, kad nukentėjusiajai B. D. nesunkus sveikatos sutrikdymas padarytas D. D. veiksmais. Apeliantai teigia, kad nukentėjusiajai delnakaulis lūžo tada, kai ji sudavė D. D.. Tačiau su tokiu faktinių įvykio aplinkybių aiškinimu negalima sutikti, kadangi byloje esantys duomenys patvirtina, jog sužalojimas, sukėlęs nesunkų sveikatos sutrikdymą, B. D. padarytas D. D. smurtaujant nukentėjusiosios atžvilgiu.

Remiantis bylos duomenimis yra nustatyta, kad ilgalaikio pasimatymo metu (duomenys neskelbtini) tarp D. D. ir B. D. kilo konfliktas. Pirmosios instancijos teisme apklausti pataisos namų pareigūnai nurodė išgirdę iš pasimatymų kambario sklindantį triukšmą, liudytojas A. K. teigė įėjęs į pasimatymų kambarį ir pamatęs, jog D. D. buvo susijaudinęs, o B. D., kuriai buvo sužalotas veidas, tupėjo prie radiatoriaus. Nagrinėjant bylą teisme B. D. parodymus duoti atsisakė, tačiau apklausiama ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad D. D. ant jos supyko ir trenkė kumščiu į veidą, o jai nugriuvus, spardė kojomis. Jokio jos pačios smurto D. D. atžvilgiu ji neminėjo ir tik praėjus kuriam laikui nuo įvykio parašė paaiškinimą, kad susižalojo pati, nes kelis kartus nugriuvo. Iš esmės tokią pat versiją nurodė ir ikiteisminio tyrimo metu apklausiamas D. D.. Vis dėlto apklausiamas bylą nagrinėjant teisme jis jau nurodė, kad sudavė porą smūgių kumščiu nukentėjusiajai į veidą, tačiau ir ši jam trenkė į galvą. Tikėti tokia nuteistojo ir nukentėjusiosios keliama versija nėra pagrindo, kadangi jų parodymai tyrimo ir bylos nagrinėjimo eigoje kito, be to, šią versiją paneigia apeliacinės instancijos teismo posėdyje apklaustos ekspertės paaiškinimai.

Apklausiama ekspertė S. Mažeikienė paaiškino, kad delnakaulio lūžis B. D. buvo nustatytas vėliau, kadangi iškart nebuvo padaryta rentgenograma. Pasak ekspertės, nustatyti sužalojimai rodo, kad labiausiai tikėtina, jog trauma atsirado nukentėjusiajai dengiantis nuo smūgio ir kaltininkui pataikius tiesiai į tą vietą, kurioje matyti kraujosruva. Tuo tarpu versijos, kad delnakaulis lūžo nukentėjusiajai krentant ant žemės ir remiantis ranka arba smūgiuojant nuteistajam į galvą, yra mažai tikėtinos.

Įvertinusi byloje surinktų duomenų visumą, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo padarytai išvadai, kad D. D. kaltė dėl nesunkaus B. D. sveikatos sutrikdymo yra įrodyta. Apygardos teismas nenustatė naujų aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą perkvalifikuoti D. D. veiką, kaip to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tuo pagrindu švelninti jam paskirtą bausmę.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Kauno skyrius pateikė pažymą, patvirtinančią, jog nagrinėjamoje byloje antrinės teisinės pagalbos, teikiamos D. D., išlaidas sudaro 50,14 Eur. BPK 322 straipsnio 1 dalyje imperatyviai nurodyta, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje dalyvauja prokuroras ir gynėjas. Ši nuostata reiškia, kad įstatymų leidėjas numatė, kad apeliaciniame procese, siekiant užtikrinti rungimosi principo įgyvendinimą, dalyvauja tiek kaltinimo, tiek gynybos pusės. Esant tokiam teisiniam reguliavimui, pagal kurį yra numatytas tiek gynybos, tiek kaltinimo dalyvavimas apeliaciniame procese, antrinės teisinės pagalbos išlaidų pripažinimas procesinėmis ir jų priteisimas iš nuteistojo nesuderinamas su šio teise į gynybą bei Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje (6 straipsnio 3 dalies c punktas) įtvirtinta valstybės pareiga garantuoti asmeniui, neturinčiam pakankamai materialinių galimybių pasikviesti į baudžiamąjį procesą savo pasirinktą gynėją, valstybės garantuojamą teisinę pagalbą teikiančio gynėjo dalyvavimą (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. birželio 13 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-405/2014). Tokios pozicijos dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos, kuomet gynėjo dalyvavimas yra būtinas, nepriklausomai nuo nuteistojo valios, laikosi ir kasacinės instancijos teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 17 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-322/2014). Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Kauno skyriaus prašymas priteisti turėtas antrinės teisinės pagalbos išlaidas iš nuteistojo netenkintinas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutarė:

Nuteistojo D. D. ir nukentėjusiosios B. D. apeliacinius skundus atmesti.