Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ivetos Pelienės (pranešėja), Ernesto Spruogio ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „CUST LT“ apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2024 m. rugsėjo 16 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „CUST LT“ skundą atsakovui Muitinės departamentui prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – Vilniaus teritorinė muitinė) dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I.

1. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „CUST LT“ kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Komisija) 2023 m. spalio 24 d. sprendimą Nr. S-2023/168 (7-2023/152) (toliau – ir Komisijos sprendimas); 2) panaikinti Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir Muitinės departamentas) 2023 m. rugpjūčio 29 d. sprendimą Nr. 1AE-446 (toliau – ir Muitinės departamento sprendimas); 3) panaikinti Vilniaus teritorinės muitinės (toliau – ir Vilniaus TM) 2023 m. vasario 28 d. sprendimą Nr. 18KP-16-168 (toliau – ir Vilniaus TM sprendimas); 4) perduoti skundą nagrinėti iš naujo.

2. Skunde nurodomi šie pagrindiniai argumentai ir faktinės aplinkybės:

2.1. Vilniaus TM, atlikusi tyrimą, 2023 m. vasario 28 d. sprendimu Nr. 18KP-16-168 nusprendė pripažinti, kad pareiškėjui už neįvykdytą muitinio tranzito procedūrą, vykdytą pagal tranzito deklaraciją T1 Nr. 22LTVR5000000721A5 (toliau – ir Tranzito deklaracija), atsirado mokestinė prievolė muitinei, kurios dydis: 3 001 Eur muito, 10 328 Eur pridėtinės vertės mokesčio (toliau – ir PVM), 33 Eur muito delspinigių ir 657 Eur PVM delspinigių, iš viso 14 019 Eur bei 3 998 Eur baudos. Pareiškėjui, apskundus Vilniaus TM sprendimą, Muitinės departamentas sprendimu netenkino pareiškėjo skundo ir patvirtino Vilniaus TM sprendimą. Nesutikdamas su Muitinės departamento sprendimu pareiškėjas kreipėsi su skundu į Komisiją, kuri 2023 m. spalio 24 d. sprendimu patvirtino Muitinės departamento 2023 m. rugpjūčio 29 d. sprendimą.

2.2. Vilniaus TM sprendime konstatavo, jog pareiškėjo importo skola muitinei atsirado Europos Sąjungos muitinės kodekso (toliau – ir SMK) 79 straipsnio 1 dalies a punkte nurodytu pagrindu, nes pareiškėjas nepateikė Tranzito deklaracijoje nurodytų prekių paskirties muitinės įstaigai, kaip to reikalaujama pagal SMK 233 straipsnio 1 dalies a punktą, ir šioms prekėms įforminta muitinės procedūra nebuvo užbaigta. Muitinės departamentas ir Komisija savo sprendimuose šiai išvadai pritarė. Vilniaus TM, Muitinės departamentas bei Komisija, siekdami nepalankaus susiklosčiusios situacijos vertinimo rezultato pareiškėjui, be jokio įtikinamo pagrindo nusprendė, kad pareiškėjas bandė apgauti muitinę, nes paskirties muitinės įstaigai tariamai nepateikė Tranzito deklaracijos ir joje nurodytų prekių. Toks sprendimus priėmusių institucijų vertinimas yra nepagrįstas, nes Tranzito deklaracijoje nurodytos prekės kartu su Tranzito deklaracija buvo pristatytos į paskirties muitinės įstaigą. Tą patvirtina muitinės įstaigai pateiktas 2022 m. liepos 25 d. eksporto manifestas Nr. 2LTVK3000MA017C10 (toliau – ir Eksporto manifestas). Pareiškėjas pateikė rašytinius įrodymus, patvirtinančius, kad tranzito procedūra pagal Tranzito deklaraciją buvo užbaigta ir Tranzito deklaracijoje nurodytos prekės buvo išvežtos iš Europos Sąjungos muitų teritorijos. Komisija tinkamą tranzito procedūros užbaigimo aplinkybę ignoravo, konstatuodama, kad esą negalima įsitikinti pateiktų dokumentų autentiškumu. Komisija, nustatydama ginčo prekių ne pristatymo į paskirties muitinės įstaigą ir jų paėmimo iš muitinės priežiūros faktą, rėmėsi ne surinktų ir pateiktų įrodymų visuma. Komisija nepaaiškino, dėl kokių priežasčių pateikti rašytiniai įrodymai sukėlė abejonių dėl jų autentiškumo. Pareiškėjo skundą nagrinėjusios institucijos neatsižvelgė į prekių judėjimą bei nepaneigė fakto, jog prekės fiziškai buvo išgabentos iš Europos Sąjungos teritorijos, todėl nėra pagrindo ginčo prekes apmokestinti importo PVM Lietuvoje.

3. Atsakovas Muitinės departamentas atsiliepime į skundą prašė skundą atmesti.

4. Muitinės departamento atsiliepime nurodomi šie pagrindiniai argumentai ir faktinės aplinkybės:

4.1. Pagal SMK 233 straipsnio 2 dalį, procedūros vykdytojo pareiga įvykdoma ir tranzito procedūra baigiama, kai prekės, kurioms ši procedūra buvo įforminta, ir būtina informacija yra prieinamos paskirties muitinės įstaigai. Prekės paskirties įstaigai turėjo būti pateiktos iki 2022 m. liepos 30 d. Per nustatytą terminą Vilniaus TM Nacionalinės tranzito kontrolės sistemos (toliau – ir NTKS) priemonėmis negavusi patvirtinimo, kad prekės pateiktos paskirties muitinės įstaigai, pradėjo tyrimą ir apie tai 2022 m. rugpjūčio 17 d. raštu Nr. (8.1/16) -2V-9996 informavo procedūros vykdytoją, prašydama pateikti dokumentus, nurodytus 2015 m. lapkričio 24 d. Komisijos įgyvendinimo reglamento (ES) 2015/2447, kuriuo nustatomos išsamios tam tikrų Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr.952/2013, kuriuo nustatomas SMK, nuostatų įgyvendinimo taisyklės (toliau – ir Įgyvendinimo reglamentas), 312 straipsnio 1 ir 2 dalyse. Tyrimo eigoje procedūros vykdytojas kaip alternatyvų tranzito procedūros užbaigimo įrodymą, nurodytą Įgyvendinimo reglamento 312 straipsnio 1 dalyje, pateikė (duomenys neskelbtini) muitinės tranzito deklaracijos Nr. 11216407/3007220/167610 kopiją. Tyrimo metu taip pat buvo gautas paskirties muitinės įstaigos – (duomenys neskelbtini) kelio posto atsakymas, kad nei prekės, nei tranzito lydintysis dokumentas T1 Nr. 22LTVR5000000721A5 muitinei pateikti nebuvo.

4.2. Skola muitinei atsiranda, jeigu neįvykdoma bent viena iš muitų teisės aktuose nustatytų pareigų, susijusių su ne Europos Sąjungos prekių įvežimu į Europos Sąjungos muitų teritoriją, jų paėmimu iš muitinės priežiūros arba su tokių prekių gabenimu, perdirbimu, saugojimu, laikinuoju saugojimu, laikinuoju įvežimu arba disponavimu jomis toje teritorijoje. Vilniaus TM nustatė, kad prekės, kurios buvo gabenamos pagal Tranzito deklaraciją, kartu su deklaracija nebuvo pateiktos paskirties muitinės įstaigai ir šioms prekėms įforminta muitinės procedūra nebuvo užbaigta. Muitinė neteko galimybės šioms prekėms taikyti priežiūros priemonių, kurios taikomos tranzitu gabenamoms ne Europos Sąjungos prekėms.

4.3. Įgyvendinimo reglamento 312 straipsnyje yra išvardinti alternatyvūs dokumentai (įrodymai), kurie tinkamumo aspektu gali būti pripažinti tinkamais įrodinėjant Europos Sąjungos tranzito procedūros užbaigimą ir kurių (dokumentų) sąrašas yra baigtinis. Jokie kiti įrodymai, kurie neatitinka šioje straipsnio dalyje nustatytų reikalavimų, Įgyvendinimo reglamento taikymo požiūriu negali būti pripažinti tinkamais įrodinėjant Europos Sąjungos tranzito procedūros užbaigimą. Nei tarptautinis krovinių transportavimo važtaraštis (toliau – ir CMR važtaraštis), nei komercinės sąskaitos nėra dokumentai, patvirtinantys, kad prekėms įforminta muitinės procedūra ar, kad prekės laikomos išleistomis į laisvą apyvartą (duomenys neskelbtini). Vilniaus TM, išnagrinėjusi turimus dokumentus, nustatė, kad nurodytoje Tranzito deklaracijoje yra deklaruota dvejopo naudojimo prekė – „Padengimas iš plastiko Bi Component P9/PTFE FR“ (KN kodas 3921 90), kurios išvežimui iš Europos Sąjungos reikalingas leidimas, kaip nustatyta 2021 m. gegužės 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 821/2021, nustatančio Sąjungos dvejopo naudojimo prekių eksporto, persiuntimo, susijusių tarpininkavimo paslaugų, techninės pagalbos ir tranzito kontrolės režimą, 3 straipsnyje, todėl Vilniaus TM padarė išvadą, kad nepateikus prekių kartu su Tranzito deklaracija paskirties muitinės įstaigai, pareiškėjas bandė apgauti muitinę, siekdamas išvengti prekių muitinio tikrinimo paskirties muitinės įstaigoje – (duomenys neskelbtini) kelio poste.

4.4. Tyrimo eigoje pareiškėjas kaip alternatyvų tranzito procedūros užbaigimo įrodymą, nurodytą Įgyvendinimo reglamento 312 straipsnio 1 dalyje, pateikė (duomenys neskelbtini) muitinės tranzito deklaracijos Nr. 11216407/3007220/167610 kopiją, tačiau prekių išvežimo iš Europos Sąjungos faktas lemtų skolos muitinei išnykimą pagal SMK 124 straipsnio 1 dalies (k) punktą tik tuo atveju, jeigu asmens veiksmuose nebūtų pastebėta jokių bandymo apgauti požymių, kaip nurodyta šio straipsnio 7 dalyje. Nagrinėjamu atveju SMK 124 straipsnio 1 dalies (k) punkto nuostatos netaikytos, kadangi, nepateikus Tranzito deklaracijos ir prekių paskirties muitinės įstaigai, siekiant išvengti prekių muitinio tikrinimo, pareiškėjas apgavo muitinę, todėl Vilniaus TM taikė SMK 124 straipsnio 6 dalį, reglamentuojančią, kad skola muitinei neišnyksta bandžiusiam apgauti asmeniui ar asmenims.

4.5. Paskirties muitinės įstaigai nepateiktos prekės sukėlė skolos muitinei atsiradimą pagal SMK 79 straipsnio 1 dalį, nepriklausomai nuo to, ar prekės buvo išgabentos iš Europos Sąjungos ar ne. Vilniaus TM, atsižvelgdama į tyrimo metu surinktą informaciją, pateiktus dokumentus, bei vadovaudamasi SMK 233 straipsnio 2 dalimi, konstatavo, kad muitinio tranzito procedūra, vykdyta pagal Tranzito deklaraciją, nebaigta ir procedūros vykdytojo pareigos, numatytos SMK 233 straipsnio 1 dalyje (prekių pateikimas paskirties muitinės įstaigai), neįvykdytos.

4.6. Įforminus išorinio tranzito procedūrą ne Europos Sąjungos prekės gali būti gabenamos iš vienos Europos Sąjungos muitų teritorijos vietos į kitą joms netaikant: importo muito; kitų privalomųjų mokėjimų, numatytų kitose atitinkamose galiojančių teisės aktų nuostatose; prekybos politikos priemonių, jeigu jomis nedraudžiama įvežti prekių į Europos Sąjungos muitų teritoriją arba išvežti iš tos teritorijos. Elektroninės eksporto (reeksporto) deklaracijos pateikimo, priėmimo ir kitos elektroninės informacijos, susijusios su eksporto ir reeksporto muitinės formalumų vykdymu, mainų taisyklės, patvirtintos Muitinės departamento generalinio direktoriaus 2009 m. birželio 26 d. įsakymu Nr. 1B-362 (toliau – ir Taisyklės), reglamentuoja, kad elektroninis eksporto manifestas gali būti teikiamas Lietuvos Respublikos išvežimo muitinės įstaigai, kai eksportuojamas (reeksportuojamas) prekes ketinama išgabenti iš Europos Sąjungos muitų teritorijos vienu iš būdų, nurodytų Taisyklių 5.1.2 papunktyje, t. y. jas perkrovus į kitą transporto priemonę ir gabenant kaip vieną prekių siuntą, arba atskiromis dalimis, arba kaip jungtinį eksportuojamų (reeksportuojamų) prekių krovinį. Vadovaujantis SMK 269 ir 270 straipsniais, eksporto procedūra įforminama iš Europos Sąjungos muitų teritorijos išvežamoms Europos Sąjungos prekėms. Iš Europos Sąjungos muitų teritorijos išvežant ne Europos Sąjungos prekes, kompetentingai muitinės įstaigai turi būti pateikta reeksporto deklaracija, tačiau ši nuostata netaikoma prekėms, kurioms įforminta išorinio tranzito procedūra ir kurios vežamos tik per Europos Sąjungos muitų teritoriją. Pareiškėjas, vykdydamas išorinio tranzito procedūrą bei įformindamas elektroninį eksporto manifestą, pažeidė minėtą teisinį reguliavimą, o, nepateikęs prekių kartu su Tranzito deklaracija paskirties muitinės įstaigai, bandė apgauti Vilniaus TM, siekdamas išvengti prekių muitinio patikrinimo paskirties muitinės įstaigoje. Pareiškėjo pateikti alternatyvūs įrodymai nėra priimtini, nes nėra galimybės įsitikinti jų autentiškumu.

4.7. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo (toliau – ir PVM įstatymas) 123 straipsnio 1 dalimi, laikoma, kad ne Europos Sąjungos prekės importuotos šalies teritorijoje, jeigu šios prekės yra šalies teritorijoje tuo metu, kai jos įvežamos į Europos Sąjungos teritoriją, išskyrus atvejus, kai įvežtos į Europos Sąjungos teritoriją ne Europos Sąjungos prekės laikinai saugomos, joms įforminama laisvosios zonos, muitinio sandėliavimo, laikinojo įvežimo perdirbti, laikinojo įvežimo visai neapmokestinant importo muitais ar išorinio tranzito muitinės procedūra. Pastaraisiais atvejais laikoma, kad ne Europos Sąjungos prekės importuotos šalies teritorijoje tik tuo atveju, jeigu nustojus taikyti laikinąjį saugojimą ar minėtąsias procedūras prekės yra šalies teritorijoje. PVM įstatymo 14 straipsnio 13 punktas nustato, kad prievolė apskaičiuoti importo PVM už prekes, kurioms pagal atitinkamus Europos Sąjungos teisės aktus yra taikomi importo muitai, atsiranda tuo metu, kai pagal minėtus teisės aktus atsiranda prievolė už jas apskaičiuoti importo muitus. Kai prekėms netaikomi jokie importo muitai, prievolė apskaičiuoti importo PVM atsiranda tada, kai pagal atitinkamas SMK nuostatas šalies teritorijoje būtų apskaičiuota importo skola muitinei, jeigu prekėms šie muitai būtų taikomi. Nepagrįstai sumokėto PVM grąžinimą (atsisakymą išieškoti) reglamentuoja PVM įstatymo 121 straipsnio nuostatos, t. y. vadovaujantis šio straipsnio 2 dalimi, prievolė mokėti importo PVM muitinei išnyksta SMK 124 straipsnio 1 dalies d–g punktuose nustatytais atvejais. Už importuojamas prekes sumokėtas PVM grąžinamas arba atsisakoma jį išieškoti Lietuvos Respublikos Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatytais atvejais. Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo teigti, kad neišnykus skolai muitinei pagal SMK 124 straipsnio 6 dalį, išnyksta prievolė mokėti importo PVM ar, kad apmokestinant ginčo prekes importo PVM, buvo nesilaikyta minėtų įstatymo nuostatų. Ginčo atvejis, be kita ko, neįtrauktas ir į Atvejų, kai už importuojamas prekes sumokėtas pridėtinės vertės mokestis ir (arba) akcizai grąžinami arba atsisakoma juos išieškoti, sąrašą, patvirtintą Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. kovo 24 d. nutarimu Nr. 330.

5. Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus TM atsiliepime į skundą prašė skundą atmesti.

6. Vilniaus TM iš esmės pritarė Muitinės departamento pozicijai ir pateikė tokius pačius argumentus, papildomai nurodydama:

6.1. Vilniaus TM nustatė, kad ne Europos Sąjungos prekės, kurios buvo gabenamos taikant tranzito procedūrą pagal Tranzito deklaraciją, nebuvo pristatytos paskirties muitinės įstaigai ir šioms prekėms įforminta tranzito procedūra nebuvo užbaigta. Muitinė neteko galimybės šioms prekėms taikyti priežiūros priemones, kurios taikomos tranzitu gabenamoms ne Europos Sąjungos prekėms, todėl šiuo atveju pagrįstai pripažinta, kad ne Europos Sąjungos prekės buvo neteisėtai paimtos iš muitinės priežiūros ir dėl to atsirado importo skola muitinei pagal SMK 79 straipsnio 1 dalį. Tinkamas tranzito procedūros vykdymas bei tinkamas procedūros vykdytojo pareigų atlikimas, sąlygojantis šios procedūros užbaigimą, pagal SMK nuostatas siejamas ne su tranzitu gabenamų prekių perdavimu vežėjui arba jų išvežimu iš Europos Sąjungos muitų teritorijos, bet būtent su prekių, kartu su Tranzito deklaracija, pristatymu į paskirties muitinės įstaigą.

6.2. Pareiškėjas, kaip tranzito procedūros vykdytojas, neįvykdė SMK 233 straipsnio 1 dalyje numatytos pareigos – nepristatė ginčo prekių ir būtinos informacijos į paskirties muitinės įstaigą, todėl nustatytas pareiškėjo bandymas apgauti muitinę, siekiant išvengti prekių muitinio tikrinimo paskirties muitinės įstaigoje. Muitinės institucijos pagrįstai nepripažino tinkamais pareiškėjo pateiktus alternatyvius rašytinius įrodymus dėl tranzito procedūros užbaigimo.

II.

7. Regionų administracinis teismas 2024 m. rugsėjo 16 d. sprendimu atmetė pareiškėjo skundą.

8.1. 2022 m. liepos 25 d. Vilniaus TM krovinių poste „Paneriai“ prekėms: „Lanksčios membranos iš plastiko Porelle Dry PD-1“ (KN kodas 3921 13; 1027 kg.) ir „Padengimas iš plastiko Bi Component P9/PTFE FR“ (KN kodas 3921 90; 33 kg) buvo įforminta Sąjungos tranzito procedūra pagal Tranzito deklaraciją. Prekės, kurios atvyko iš (duomenys neskelbtini) į pareiškėjo įgaliotą gavėjo vietą su Tranzito deklaracija buvo reeksportuojamos į (duomenys neskelbtini). Tranzito procedūros vykdytojas – UAB „Cust LT“ turi leidimą naudoti Bendrąją garantiją muitinio tranzito procedūrų vykdymui. Leidimo duomenys užregistruoti Garantijų valdymo sistemoje, garantijos referencinis numeris (GRN) 22LTD900000002B46. Krovinys buvo nukreiptas į Vilniaus TM (duomenys neskelbtini) kelio postą (LTVK3000). Tranzito terminas – 2022 m. liepos 30 d.; prekės paskirties įstaigai turėjo būti pateiktos iki 2022 m. liepos 30 d.

8.2. Vilniaus TM NTKS priemonėmis negavo patvirtinimo, kad prekės buvo pateiktos paskirties muitinės įstaigai ir apie užbaigtą tranzito procedūrą, todėl Vilniaus TM pradėjo tyrimą. Apie pradėtą tyrimą, Vilniaus TM 2022 m. rugpjūčio 17 d. raštu Nr. (8.1/16)-2V-9996 informavo procedūros vykdytoją (pareiškėją), prašydama procedūros užbaigimo įrodymui, pateikti alternatyvius dokumentus, nurodytus Įgyvendinimo reglamento 312 straipsnio 1 ir 2 dalyse.

8.3. Vilniaus TM 2022 m. rugpjūčio 18 d. raštu Nr. (8.2/16)-lKP-390 užklausė paskirties muitinės įstaigą – (duomenys neskelbtini) kelio postą dėl prekių, deklaruotų tranzito procedūrai pagal Tranzito deklaraciją, pateikimo muitiniam tikrinimui. (Duomenys neskelbtini) kelio posto viršininkas 2022 m. rugpjūčio 22 d. raštu Nr. 22VK30S-027 informavo, kad nei prekės, nei Tranzito deklaracija su lydinčiais dokumentais muitinei nebuvo pateikti.

8.4. Vilniaus TM, atlikusi tyrimą, vadovaudamasi SMK 79 straipsnio 1 dalies (a) punktu, 2 dalies (a) punktu, 3 dalies (a) punktu, 87 straipsnio 2 dalimi, 215 straipsnio 2 dalimi, 233 straipsnio 1 ir 2 dalimis, 42 straipsnio 1 dalimi, 2 d. (a) punktu, 2015 m. liepos 28 d. Komisijos deleguotojo reglamento (ES) 2015/2446, kuriuo Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES) Nr. 952/2013 papildomas išsamiomis taisyklėmis, kuriomis patikslinamos kai kurios SMK nuostatos, 77 straipsnio (a) įtrauka, PVM įstatymo 14 straipsnio 13 dalimi, 19 straipsnio 2 dalimi bei Lietuvos Respublikos Mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 96 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 97 straipsnio 2 dalimi, 139 straipsnio 1 dalimi ir 140 straipsniu, 2023 m. vasario 28 d. priėmė sprendimą, kuriame konstatavo, jog muitinio tranzito procedūra, vykdyta pagal Tranzito deklaraciją, neužbaigta ir procedūros vykdytojo pareigos, numatytos SMK 233 straipsnio 1 dalyje (prekių pateikimas paskirties muitinės įstaigai), neįvykdytos. Vilniaus TM sprendimu, be kita ko, nusprendė: 1) pripažinti, kad tyrimas dėl skolininko ir skolos dydžio nustatymo užbaigtas 2023 m. vasario 28 d.; 2) pripažinti, kad už neįvykdytą muitinio tranzito procedūrą, vykdytą pagal Tranzito deklaraciją, atsirado mokestinė prievolė muitinei, kurios dydis: 3 001 Eur muito ir 10 328 Eur PVM. Skolos muitinei atsiradimo data laikyti 2022 m. liepos 31 d. Skolos atsiradimo vieta – Vilniaus TM veiklos zona. Skolininkas – UAB „Cust LT“; 3) skirti Bendrovei 3 998 Eur baudą. Vilniaus TM taip pat priskaičiavo 33 Eur muitų delspinigių ir 657 Eur PVM delspinigių.

8.5. Pareiškėjas, nesutikdamas su minėtu Vilniaus TM sprendimu, kreipėsi į Muitinės departamentą. Muitinės departamentas, vadovaudamasis MAĮ 154 straipsnio 4 dalies 1 punktu, 2023 m. rugpjūčio 29 d. priėmė sprendimą, kuriuo nusprendė patvirtinti Vilniaus TM 2023 m. vasario 28 d. sprendimą.

8.6. Pareiškėjas nesutikdamas su Muitinės departamento sprendimu, 2023 m. rugsėjo 7 d. kreipėsi į Komisiją, kuri 2023 m. spalio 24 d. sprendimu nusprendė patvirtinti Muitinės departamento 2023 m. rugpjūčio 29 d. sprendimą. Pareiškėjas, nesutikdamas su minėtais sprendimais, kreipėsi į teismą, prašydamas juos panaikinti.

9. Teismas nustatė, jog nagrinėjamu atveju prekės paskirties įstaigai turėjo būti pateiktos iki 2022 m. liepos 30 d., tačiau nei prekės, nei Tranzito deklaracija su lydinčiais dokumentais muitinei nebuvo pateikti, todėl šioms prekėms įforminta muitinės tranzito procedūra nebuvo užbaigta. Muitinė taip pat neteko galimybės šioms prekėms taikyti priežiūros priemonių, kurios taikomos tranzitu gabenamoms ne Europos Sąjungos prekėms, todėl teismas nusprendė, jog teritorinė muitinė pagrįstai konstatavo, kad dėl prekių ir Tranzito deklaracijos nepateikimo paskirties muitinės įstaigai atsirado importo skola muitinei pagal SMK 79 straipsnio 1 dalį.

10. Teismas nurodė, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjas neturėjo teisės teikti Eksporto manifesto, pareiškėjas taip pat vykdė išorinio tranzito procedūrą pagal Tranzito deklaraciją, todėl muitinės paskirties įstaigai turėjo būti pristatytos prekės su Tranzito deklaracija, o ne teikiant Eksporto manifestą. Už tinkamą tranzito procedūros įforminimą buvo atsakingas pareiškėjas, todėl jam nepateikus Tranzito deklaracijos su ginčo prekėmis, muitinė pagrįstai konstatavo, kad įforminta muitinės tranzito procedūra nebuvo užbaigta.

11. Teismas pažymėjo, kad Vilniaus TM, išnagrinėjusi pareiškėjo pateiktus rašytinius įrodymus, nustatė, kad Tranzito deklaracijoje deklaruota dvejopo naudojimo prekė – „Padengimas iš plastiko Bi Component P9/PTFE FR“ (KN kodas 392190), kurios išvežimui iš Europos Sąjungos reikalingas leidimas, kaip nustatyta Tarybos reglamento (ES) Nr. 821/2021 (2021-05-20) 3 straipsnyje. Nors pareiškėjas teigia, kad šią aplinkybę dėl dvejopos paskirties prekės muitinė nustatė neatlikusi jokio tyrimo, tačiau pats pareiškėjas užkirto muitinei kelią išsamiau įvertinti minėtos prekės paskirtį, nes jų nepateikė, kartu su Tranzito deklaracija, muitinės paskirties įstaigai, o siekdamas išvengti jų tikrinimo pateikė Eksporto manifestą. Byloje taip pat nustatyta, kad pareiškėjui yra išduotas leidimas naudotis įgalioto siuntėjo statusu, jis turi AEO sertifikatą, kuriuo suteiktas įgalioto ekonominės veiklos vykdytojo statusas, todėl pareiškėjas yra muitinės palankiau vertinamas muitinio tikrinimo požiūriu, atliekant fizinį ir dokumentų patikrinimą, todėl teismas sutiko su teritorinės muitinės padaryta išvada, kad pareiškėja, nepateikdamas prekių kartu su Tranzito deklaracija paskirties muitinės įstaigai bandė apgauti muitinę, siekdamas išvengti prekių muitinio tikrinimo paskirties muitinės įstaigoje.

12. Teismas nustatęs, kad pareiškėjas bandė apgauti muitinę, padarė išvadą, kad šiuo atveju SMK 124 straipsnio 1 dalies k punkto nuostata netaikoma, todėl prekių kartu su Tranzito deklaracija nepateikimas paskirties muitinės įstaigai lėmė skolos muitinei atsiradimą pagal SMK 79 straipsnio 1 dalį, nepriklausomai nuo to, ar prekės buvo išgabentos iš Europos Sąjungos muitų teritorijos, ar ne.

13. Teismas sutiko su Muitinės departamentu, jog nagrinėjamu atveju skola muitinei galėtų išnykti SMK 124 straipsnio 1 dalies k punkto pagrindu. Tačiau nustačius, jog pareiškėjas siekė apgauti muitinę, SMK 124 straipsnio 1 dalies k punkto nuostata netaikoma ir šiuo pagrindu pareiškėjai skola negali išnykti.

14. Teismas, apibendrinęs tai, kas išdėstyta, konstatavo, kad ginčijami sprendimai yra pagrįsti ir teisėti, todėl nėra pagrindo juos naikinti.

III.

15. Pareiškėjas UAB „CUST LT“ apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2024 m. rugsėjo 16 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – panaikinti Komisijos, Muitinės departamento ir Vilniaus TM sprendimus. Pareiškėjas taip pat prašo priteisti apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas.

16. Apeliaciniame skunde nurodomi šie pagrindiniai argumentai ir faktinės aplinkybės:

16.1. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas ginčijamą sprendimą, netinkamai vertino byloje surinktus įrodymus, klaidingai aiškino ir taikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias Europos Sąjungos teisės normas ir tai turėjo esminės įtakos nepagrįstam sprendimui priimti.

16.2. Ginčo prekėms buvo leista išvykti pagal pareiškėjo pateiktą eksporto manifestą. Pareiškėjas taip pat pateikė įrodymus, kad prekėms buvo įforminta tranzito procedūra (duomenys neskelbtini) ir, kad prekės buvo išleistos į laisvą apyvartą (duomenys neskelbtini). Taigi nagrinėjamu atveju ginčas kilo ne dėl to, ar prekės buvo išvežtos iš Sąjungos muitų teritorijos, bet dėl to, ar buvo pritaikyta tinkama muitinės procedūra ir ar muitinės įstaigos tinkamai atliko savo pareigas. Kadangi prekėms buvo leista išvykti iš Sąjungos muitų teritorijos, pareiškėjas neturėjo abejonių, kad muitinės procedūra pagal tranzito deklaraciją yra įvykdyta ir užbaigta tinkamai.

16.3. Pranešti apie prekių atvežimą išvykimo muitinės įstaigai turi pati paskirties muitinės įstaiga. Be to, Įgyvendinimo reglamentas nustato informacijos tarp muitinės įstaigų keitimosi tvarką, taip pat tam tikrus veiksmus, kuriais procedūros vykdytojas gali bandyti apsisaugoti nuo paskirties muitinės įstaigos, kai ji neperduoda informacijos išvykimo muitinės įstaigai, piktavališkumo. Byloje pateikti dokumentai patvirtina, kad prekės buvo parduotos iš vienos trečiosios valstybės į kitą trečiąją valstybę ir jų paskirties tikslas niekada nebuvo Sąjungos muitų teritorija.

16.4. Pareiškėjas pateikė (duomenys neskelbtini) įformintą tranzito deklaraciją toms pačioms prekėms gabenamoms į paskirties vietą (duomenys neskelbtini), taip pat (duomenys neskelbtini) įformintą importo deklaraciją, CMR važtaraščius, įrodančius, kad prekės buvo išvežtos iš Sąjungos muitų teritorijos ir pristatytos į paskirties vietą. Nepaisant to, Vilniaus TM, Muitinės departamentas, Komisija ir teismas nusprendė, kad pareiškėjo pateikti dokumentai nepatvirtina, jog tranzito procedūra buvo užbaigta tinkamai.

16.5. Išvykimo muitinės įstaiga neidentifikavo prekių kaip galbūt dvejopos paskirties, todėl vėlesnis šių prekių priešingas vertinimas ir atsakomybės perkėlimas pareiškėjui, yra pačios muitinės įstaigos ydingas pareigų vykdymas.

16.6. Tiek Muitinės departamentas, tiek teismas nagrinėjamu atveju pripažino, kad prekės buvo išvežtos iš Sąjungos muitų teritorijos, tačiau nusprendė, kad šio pagrindo nepakanka importo skolai išnykti, nes pareiškėjas tariamai bandė apgauti muitinę. Vienintelis bandymo apgauti įrodymas šiuo atveju yra tai, kad pareiškėjas paskirties muitinės įstaigai pateikė eksporto manifestą, kuris turi būti pateikiamas kartu su pranešimu apie prekių atvykimą ir ketinimą jas pateikti. Duomenų, kodėl pateikus prekes pagal eksporto manifestą, kuriame buvo nurodytos tranzito deklaracijos, išvykimo muitinės įstaiga nepaprašė papildomų dokumentų ar pateikti prekes patikrinti, nėra. Tai reiškia, kad pareiškėjas vykdė muitinės procedūras tinkamai ir pateikė išvykimo muitinės įstaigai išsamią tranzito deklaraciją, pagal kurią buvo leista prekėms pradėti tranzito procedūrą krovinio neplombuojant, prekės buvo pateiktos paskirties muitinės įstaigai ir prekės išvežtos iš Sąjungos muitų teritorijos bei pristatytos į paskirties vietą, todėl pareiškėjo bandymas apgauti muitinę neįrodytas.

17. Atsakovas Muitinės departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą.

18. Atsakovas iš esmės pakartoja tuos pačius argumentus, nurodytus atsiliepime į pareiškėjo skundą, papildomai nurodydamas, kad ginčijami sprendimai yra pagrįsti ir teisėti, priimti išnagrinėjus pareiškėjo pareikštus prieštaravimus, todėl nėra pagrindo tenkinti apeliacinį skundą.

19. Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus TM atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti ir palikti nepakeistą pirmosios instancijos teismo sprendimą.

20. Trečiasis suinteresuotas asmuo pakartodamas atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodytus argumentus, papildomai pažymi, jog nesutinka su pareiškėjo nuomone, jog muitinės institucijos ir teismas nepagrįstai nepripažino tinkamais jo pateiktų alternatyvių rašytinių įrodymų dėl Sąjungos tranzito procedūros užbaigimo. Vilniaus TM pareiškėjo veiksmuose nustatė bandymą apgauti muitinę, siekiant išvengti prekių muitinio tikrinimo paskirties muitinės įstaigoje, todėl pareiškėjo pateiktų alternatyvių tranzito procedūros užbaigimą patvirtinančių įrodymų nevertino. Teismas pagrįstai konstatavo, kad ginčijami Vilniaus TM, Muitinės departamento ir Komisijos sprendimai yra pagrįsti ir teisėti, nėra pagrindo jų naikinti. Teismo sprendimas yra pagrįstas, priimtas įvertinus visas su ginču susijusias aplinkybes, todėl nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV.

21. Byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl Vilniaus TM, Muitinės departamento ir Komisijos sprendimų, kuriais pareiškėjui už neįvykdytą muitinio tranzito procedūrą pagal Tranzito deklaraciją atsirado mokestinė prievolė muitinei, teisėtumo ir pagrįstumo.

22. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu atmetė pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą. Teismas konstatavo, kad Vilniaus TM, Muitinės departamento ir Komisijos sprendimai yra teisėti ir pagrįsti, todėl tenkinti pareiškėjo skundą nėra pagrindo.

23. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, prašo jį panaikinti ir priimti naują sprendimą, t. y. panaikinti Vilniaus TM, Muitinės departamento ir Komisijos sprendimus. Pareiškėjas teigia, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje surinktus įrodymus, klaidingai aiškino ir taikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas.

24. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Atsižvelgusi į minėtas nuostatas bei byloje nenustačiusi sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, teisėjų kolegija šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą tikrina neperžengdama pareiškėjo apeliacinio skundo ribų.

25. Pagal ABTĮ 142 straipsnio 3 dalį, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013).

26. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylos medžiagą teisės taikymo, teismų praktikos ir įrodymų vertinimo aspektais, nagrinėjamu atveju iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir padarytomis išvadomis. Priimdamas skundžiamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino teismo posėdyje ištirtus įrodymus. Taigi ABTĮ nustatytų įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė. Todėl apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria teismo sprendimo motyvams ir jų nebekartoja.

27. Ginčo teisinius santykius reguliuoja 2013 m. spalio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 952/2013, kuriuo nustatomas Sąjungos muitinės kodeksas, 2015 m. lapkričio 24 d. Komisijos įgyvendinimo reglamento (ES) 2015/2447, kuriuo nustatomos išsamios tam tikrų Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 952/2013, kuriuo nustatomas Sąjungos muitinės kodeksas, nuostatų įgyvendinimo taisyklių, Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio ir Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo nuostatos.

28. Byloje nustatyta, kad: i) 2022 m. liepos 25 d. Vilniaus TM krovinių poste „Paneriai“ prekėms: „Lanksčios membranos iš plastiko Porelle Dry PD-1“ (KN kodas 3921 13; 1027 kg) ir „Padengimas iš plastiko Bi Component P9/PTFE FR“ (KN kodas 3921 90; 33 kg.) buvo įforminta Sąjungos tranzito procedūra pagal Tranzito deklaraciją, su kuria prekės, atvykusios iš (duomenys neskelbtini) į UAB „Cust LT“ įgalioto gavėjo vietą su T1 tranzito deklaracija Nr. 22GB00024614071594 (2022 m. liepos 15 d.), buvo gabenamos į (duomenys neskelbtini); ii) tranzito procedūros vykdytoja – pareiškėja turi leidimą naudoti Bendrąją garantiją muitinio tranzito procedūrų vykdymui; iii) per nustatytą terminą (2022 m. liepos 30 d.) NTKS priemonėmis negavusi patvirtinimo, kad prekės pateiktos paskirties muitinės įstaigai, Vilniaus TM pradėjo tyrimą. Tyrimo metu buvo gautas paskirties muitinės įstaigos (duomenys neskelbtini) kelio posto pranešimas, kad nei prekės, nei Tranzito deklaracija su lydinčiais dokumentais muitinei nebuvo pateikti. Taip pat tyrimo metu paaiškėjo, kad pareiškėjas (duomenys neskelbtini) kelio postui pateikė Eksporto manifestą, o Tranzito deklaracijoje buvo deklaruota dvejopo naudojimo prekė – „Padengimas iš plastiko Bi Component P9/PTFE FR“, kurios išvežimui iš ES reikalingas leidimas. Muitinė padarė išvadą, kad pareiškėjas, vykdydamas išorinio tranzito procedūrą, nepagrįstai įformino Eksporto manifestą, bei nepateikdamas prekių kartu su Tranzito deklaracija paskirties muitinės įstaigai, bandė apgauti muitinę siekiant išvengti prekių muitinio tikrinimo paskirties muitinės įstaigoje ((duomenys neskelbtini) kelio poste). Kadangi muitinio tranzito procedūra pagal Tranzito deklaraciją nebuvo tinkamai įvykdyta, muitinė vadovaujantis SMK 79 straipsnio 1 dalies a punktu pareiškėją pripažino skolininku ir įregistravo pareiškėjo mokestinę prievolę muitinei, kurios dydis: 3 001 Eur muito ir 10 328 Eur PVM, skyrė pareiškėjui 3 998 Eur baudą, taip pat priskaičiavo 33 Eur muitų delspinigių ir 657 Eur PVM delspinigių.

29. Taigi byloje ginčas kilo dėl pareiškėjo tinkamai neįvykdytos muitinės tranzito procedūros, vykdytos pagal Tranzito deklaraciją T1 Nr. 22LTVR5000000721A5.

30. Sąjungos muitinės kodekso 233 straipsnio 1 dalyje reglamentuota, jog už prievolių, susijusių su Sąjungos tranzito procedūra, įvykdymą atsako jos vykdytojas. Jis atsako: a) už visų ir nepakeisto pavidalo prekių ir būtinos informacijos pateikimą paskirties muitinės įstaigai per nustatytą terminą ir nepažeidus muitinės taikomų prekių identifikavimo tikrinimo priemonių; b) už muitų teisės aktų nuostatų, susijusių su šia procedūra, laikymąsi. Minėto straipsnio 2 dalis nustato, kad procedūros vykdytojo pareiga įvykdoma ir tranzito procedūra baigiama, kai prekės, kurioms ši procedūra įforminta, ir būtina informacija yra prieinamos paskirties muitinės įstaigai. Pagal SMK 215 straipsnio 2 dalį, muitinė pripažįsta tranzito procedūrą įvykdyta, kai, palyginusi išvykimo muitinės įstaigos turimus duomenis su paskirties muitinės įstaigos turimais duomenimis, gali nustatyti, kad procedūra baigta teisingai.

31. Tyrimo eigoje pareiškėjas kaip alternatyvų tranzito procedūros užbaigimo įrodymą, nurodytą Įgyvendinimo reglamento 312 straipsnio dalyje, pateikė (duomenys neskelbtini) muitinės tranzito deklaracijos kopiją, vėliau (duomenys neskelbtini) muitinės importo deklaracijos (2022 m. rugpjūčio 2 d.) kopiją, patvirtintą ją išdavusios institucijos. Tiek atsakovas, tiek pirmosios instancijos teismas, pasisakydami dėl pateiktų dokumentų, pagrįstai sprendė, jog nagrinėjamu atveju jie nėra aktualūs, kadangi tinkamas tranzito procedūros vykdymas ir jos vykdytojo pareigų atlikimas, siejamas su prekių kartu su Tranzito deklaracija pristatymu į paskirties muitinės įstaigą. Nagrinėjamu atveju byloje nustatyta, kad pagal Tranzito deklaraciją gabenamos prekės kartu su Tranzito deklaracija nebuvo pateiktos paskirties muitinės įstaigai, kas reiškia, jog šioms prekėms įforminta muitinės tranzito procedūra nebuvo užbaigta.

32. Vadovaujantis SMK 79 straipsnio 1 dalies (a) punktu, skola muitinei atsiranda, jei neįvykdoma bent viena iš muitų teisės aktuose nustatytų pareigų, susijusių su ne Sąjungos prekių įvežimu į Sąjungos muitų teritoriją, jų paėmimu iš muitinės priežiūros arba su tokių prekių gabenimu, perdirbimu, saugojimu, laikinuoju saugojimu, laikinuoju įvežimu arba disponavimu jomis toje teritorijoje. Kai skola muitinei atsiranda pagal SMK 79 straipsnio 1 dalį, skolininku laikomas vienas iš asmenų arba keli asmenys, nurodyti SMK 79 straipsnio 3 dalies a), b), c) punktuose. Kadangi atlikto tyrimo metu nebuvo nustatyti asmenys, kurie turėtų būti skolininkais muitinei pagal SMK 79 straipsnio 3 dalies b), c) punktus, pareiškėjas (tranzito procedūros vykdytojas) neįvykdė savo pareigų, susijusių su tinkamu tranzito procedūros vykdymu ir jos užbaigimu, todėl pagrįstai buvo pripažintas skolininku muitinei (SMK 79 straipsnio a) punktas) ir jam atsirado mokestinė prievolė muitinei.

33. SMK 124 straipsnio 1 dalies k punktas numato, jog importo arba eksporto skola muitinei, be kita ko, išnyksta ir kai skola muitinei yra atsiradusi pagal SMK 79 straipsnį bei muitinei pateikiami jai priimtini įrodymai, kad prekės nebuvo naudojamos arba suvartotos ir buvo išvežtos iš Sąjungos muitų teritorijos. Tačiau minėto straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad 1 dalies k punkte nurodytu atveju skola muitinei neišnyksta bandžiusiam apgauti asmeniui ar asmenims.

34. Nagrinėjamu atveju, tiek atsakovas, tiek pareiškėjo veiksmus įvertinęs pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas bandė muitinę apgauti, siekiant išvengti prekių muitinio patikrinimo paskirties muitinės įstaigoje, todėl sprendė, jog nagrinėjamu atveju SMK 124 straipsnio 1 dalies k punkto nuostata dėl skolos išnykimo netaikoma, todėl prekių iš ES išvežimo aplinkybė, kurią įrodinėjo pareiškėjas nėra aktuali. Nors pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, jog vienintelis bandymo apgauti įrodymas yra tai, kad pareiškėjas paskirties įstaigai pateikė eksporto manifestą, o muitinės įstaiga nepaprašė papildomų dokumentų ar pateikti prekes patikrinti, teisėjų kolegija pažymi, jog priešingai nei teigia pareiškėjas, pirmosios instancijos teismas išsamiai pasisakė tiek dėl nepagrįsto eksporto manifesto pateikimo (žr. sprendimo 16 punktą), tiek dėl Tranzito deklaracijos ir prekių nepateikimo paskirties muitinės įstaigai ir pareiškėjo bandymo apgauti muitinę, todėl šie apeliacinio skundo motyvai atmestini kaip nepagrįsti. Be kita ko, tiek atsakovas ir Komisija, tiek pirmosios instancijos teismas sprendimuose pagrįstai pažymėjo, kad tokias išvadas lėmė ne pavieniai įrodymai, o nustatytų aplinkybių visuma, t. y.: i) pareiškėjui yra išduotas leidimas naudotis įgaliotojo siuntėjo statusu; taip pat jis turi AEO sertifikatą, todėl yra muitinės palankiau vertinamas atliekant fizinį ir dokumentinį tikrinimą; ii) pareiškėjui profesionaliai vykdančiam muitų teisės aktų reglamentuojamą veiklą gerai žinomi skirtingas muitinės procedūras reglamentuojančių teisės aktų reikalavimai; iii) muitinė tyrimo metu nustatė, jog dalis Tranzito deklaracijoje deklaruotų prekių yra dvejopos paskirties ir jos išvežimui iš ES reikalingas leidimas. Nagrinėjamu atveju iš pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, kad teismas labai išsamiai išnagrinėjo ir įvertino visus byloje surinktus įrodymus bei šių įrodymų visumą, atsakė į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus.

35. Teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą nereiškia įpareigojimo detaliai atsakyti į kiekvieną proceso šalių argumentą. Likę neaptarti proceso šalių argumentai ir pirmosios instancijos teismo motyvai teisiniam bylos išnagrinėjimo rezultatui esminės reikšmės neturi, todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija dėl jų atskirai nepasisako.

36. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje nustatytas aplinkybes ir surinktų įrodymų visumą, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, nenukrypo nuo aktualios teismų praktikos ir priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurio apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo keisti ar naikinti. Todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

37. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kadangi galutinis teismo procesinis sprendimas priimamas ne pareiškėjo naudai, jis neįgijo teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (ABTĮ 40 str. 1 d.), todėl jo prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą netenkinamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „CUST LT“ apeliacinį skundą atmesti.

Regionų administracinio teismo 2024 m. rugsėjo 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.