- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2013-03-25
- Bylos Nr.
- N-575-42-13
- Teisminio proceso Nr.
- 4-45-3-00133-2013-9
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Romanas Klišauskas (pirm.), Stasys Gagys, Ričardas Piličiauskas (pran.)
- Kategorijos
- 3.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas) ir Ričardo Piličiausko (pranešėjas),
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Užsieniečių registracijos centro apeliacinį skundą dėl Švenčionių rajono apylinkės teismo 2013 m. vasario 21 d. sprendimo T. T. administracinėje byloje.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
2012 m. lapkričio 27 d. (duomenys neskelbtini) pilietis T. T. (toliau – ir pareiškėjas, užsienietis), neturėdamas asmens dokumento, suteikiančio teisę teisėtai pereiti valstybės sieną, perėjo Lietuvos Respublikos sieną iš Baltarusijos Respublikos į Lietuvos Respubliką ir buvo sulaikytas Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Lazdijų rinktinės pareigūnų (b. l. 27-29, asmens byla Nr. (duomenys neskelbtini), b. l. 2, 3, 4, 5-6). Užsienietis su savimi neturėjo jokių asmens tapatybę patvirtinančių dokumentų.
2013 m. sausio 3 d. pareiškėjas pateikė prašymą suteikti jam prieglobstį Lietuvos Respublikoje.
2013 m. sausio 9 d. Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – Migracijos departamentas) priėmė sprendimą dėl laikino teritorinio prieglobsčio bei prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo pareiškėjui ir jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini) (asmens byla Nr. (duomenys neskelbtini), b. l. 25-26). Šį Migracijos departamento sprendimą užsienietis apskundė Vilniaus apygardos administraciniam teismui, kuris 2013 m. vasario 6 d. nutartimi (b. l. 19-20) priėmė pareiškėjo skundą nagrinėti.
Žemesnės instancijos teismas
2013 m. sausio 10 d. Lazdijų rajono apylinkės teismo baudžiamuoju įsakymu (asmens byla Nr. (duomenys neskelbtini), b. l. 14-15) pareiškėjas buvo pripažintas kaltu padarius nusikaltimą numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 291 straipsnio 1 dalyje, jam paskirta 50 parų arešto bausmė, kuri, atsižvelgiant į tai, kad užsienietis nuo 2012 m. lapkričio 27 d. buvo suimtas, baigėsi 2013 m. sausio 16 d. (b. l. 4-5, 27-29, asmens byla Nr. (duomenys neskelbtini), b. l. 12).
2013 m. sausio 16 d. sprendimu (b. l. 4-5) Vilniaus miesto apylinkės teismas, išnagrinėjęs Vilniaus apskrities Vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybos Užsieniečių reikalų skyriaus teikimą, remdamasis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – Įstatymas) 113 straipsnio 1 dalies 5 punktu, nutarė teikimą tenkinti ir sulaikyti pareiškėją Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Užsieniečių registracijos centre (toliau – Užsieniečių registracijos centras) iki jis Įstatymo nustatyta tvarka bus išsiųstas iš Lietuvos Respublikos, bei ne ilgiau kaip iki 2013 m. balandžio 16 d.
2013 m. vasario 11 d. Švenčionių rajono apylinkės teisme buvo gautas užsieniečio prašymas pakartotinai svarstyti sprendimą dėl jo sulaikymo (b. l. 1-3), kuriame pareiškėjas prašė panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. sausio 16 d. sprendimą. Prašyme nurodė, kad Migracijos departamento sprendimas atsisakyti suteikti pareiškėjui prieglobstį Lietuvos Respublikoje yra apskųstas Vilniaus apygardos administraciniam teismui, todėl nei Migracijos departamentas, nei Užsieniečių registracijos centras visą bylos nagrinėjimo administraciniame teisme laikotarpį negalės atlikti jokių veiksmų. Rėmėsi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 20 straipsnio 2 dalies išaiškinimu ir nurodė, kad Įstatymo 113 straipsnio nuostatos negali būti aiškinamos ir taikomos plečiamai. Rėmėsi Įstatymo 113 straipsnio 1 dalies 5 punktu bei 2001 m. gegužės 28 d. Tarybos direktyvos 2001/40/EB dėl abipusio sprendimų dėl trečiųjų šalių piliečių išsiuntimo pripažinimo (toliau – Direktyva 2001/40/EB) 3 straipsniu, tuo, kad pareiškėjas yra apskundęs 2013 m. sausio 9 d. Migracijos departamento sprendimą ir darė išvadą, kad galutinis sprendimas dėl pareiškėjo, Įstatymo 2 straipsnio 20 dalies prasme, nėra priimtas, todėl pareiškėjas prieglobsčio prašytojo teisinio statuso nėra praradęs. Pažymėjo, kad vadovaujantis Įstatymo 118 straipsnio 1 dalies ir 119 straipsnio nuostatomis, atsižvelgiant į tai, kad nėra Įstatymo 113 straipsnio 1 dalyje numatytų užsieniečio sulaikymo pagrindų, Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas turi būti panaikintas.
Žemesnės instancijos teismas
Švenčionių rajono apylinkės teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo prašymą, 2013 m. vasario 21 d. sprendimu (b. l. 21-22) nusprendė užsieniečio prašymą tenkinti ir panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. sausio 16 d. sprendimą.
Teismas rėmėsi Įstatymo 113 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir 5 punktu, vertino faktines bylos aplinkybes ir nurodė, kad kol nėra įsiteisėjęs sprendimas dėl prieglobsčio nesuteikimo, pareiškėjas yra prieglobsčio prašytojas ir apskųstasis Migracijos departamento sprendimas negali būti vykdomas. Taip pat teismas rėmėsi Įstatymo 71 straipsniu ir nurodė, kad prieglobsčio prašytojas prieglobsčio prašymo nagrinėjimo metu turi teisę būti valstybėje, kurioje jis paprašė prieglobsčio ir naudotis Įstatymo suteiktomis teisėmis, todėl laikytina, kad kol nėra priimtas galutinis sprendimas dėl prašymo suteikti prieglobstį, prieglobsčio prašytojas Lietuvos Respublikoje yra teisėtai, taigi, jis negali būti sulaikytas Įstatymo 113 straipsnio 1 dalies 5 punktu pagrindu.
2013 m. kovo 1 d. Migracijos departamentas priėmė sprendimą dėl pareiškėjo apgyvendinimo Užsieniečių registracijos centre (asmens byla Nr. (duomenys neskelbtini), b. l. 31).
II.
Užsieniečių registracijos centras apeliaciniu skundu (b. l. 27-29), vadovaudamasis Įstatymo 113 straipsnio 1 dalies 5 punktu ir 2 dalimi, prašo panaikinti Švenčionių rajono apylinkės teismo 2013 m. vasario 21 d. sprendimą ir perduoti bylą pirmos instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Nurodo, kad Švenčionių rajono apylinkės teismas neatsižvelgė į aplinkybę, jog užsienietis į Lietuvos Respubliką atvyko neteisėtai, ne per pasienio kontrolės punktą, be asmens tapatybę bei teisėtą buvimą Lietuvos Respublikoje patvirtinančių dokumentų, o patekimo į Lietuvos Respubliką tikslą nurodė kaip vykimą per Lietuvos Respubliką tranzitu į Lenkijos Respubliką, kurį pasiekti jam sutrukdė Lietuvos Respublikos pareigūnai, sustabdę iš Lietuvos Respublikos į Lenkijos Respubliką išvykstantį taksi automobilį. Pažymi, kad Migracijos departamentas pareiškėjo prieglobsčio prašymą pripažino akivaizdžiai nepagrįstu, nes jame akivaizdžiai nėra persekiojimo pavojaus kilmės šalyje pagrindimo – užsienietis nurodė išvykimo iš kilmės šalies priežastį kaip asmeninio pobūdžio persekiojimą, kurį nutraukti gali ir nacionalinės teisėsaugos institucijos, tačiau nepateikė jokios informacijos, galinčios pagrįsti užsieniečio negalėjimą kreiptis į (duomenys neskelbtini) policiją ar teismą ir tokiu būdu ginti savo tariamai pažeistas teises. Remiasi bylos medžiaga ir nurodo, kad užsieniečio prašyme pateikti motyvai negali būti siejami su tarptautinės apsaugos paieška; pats užsienietis prisipažino, jog siekė patekti ne į Lietuvos Respubliką, o į Lenkijos Respubliką; Migracijos departamentas konstatavo, kad neegzistuoja jokios su prieglobsčio būtinybe susijusios priežastys, kurios būtų galėję sąlygoti pareiškėjo išvykimą iš kilmės šalies. Pabrėžia, kad atsižvelgus į pareiškėjo pasakojimą yra akivaizdu, jog prieglobsčio prašymo pateikimą jis supranta kaip lengvatinį būdą įteisinti savo buvimą Europos Sąjungos teritorijoje ir pasinaudoti prieglobsčio prašytojams suteikiamomis garantijomis. Teigia, jog neatmestina galimybė, jog tikrasis pareiškėjo prieglobsčio prašymo pateikimo motyvas – sulaikymo režimo pakeitimas į apgyvendinimą netaikant judėjimo laisvės apribojimų, taikomą prieglobsčio prašytojams, kas leistų jam savavališkai pasišalinti iš Lietuvos Respublikos ir suteiktų jam galimybę patekti į Lenkijos Respubliką, kuri ir buvo jo tikslas. Nurodo, kad pareiškėjui niekada nebuvo suteiktas laikinas teritorinis prieglobstis Lietuvos Respublikoje. Remiasi Įstatymo 76 straipsnio ir 77 straipsnio nuostatomis ir nurodo, kad akivaizdžiai nepagrįsto prašymo suteikti prieglobstį institutas Įstatyme yra numatytas siekiant užkirsti kelią piktnaudžiavimams bei kad pareiškėjui laikinas teritorinis prieglobsti negali būti suteiktas tol, kol nebus panaikintas Migracijos departamento sprendimas dėl prieglobsčio nesuteikimo bei jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos. Pažymi, jog vien formalus prašymo pateikimas, neturint realių teisių tokiam prašymui pateikti, yra akivaizdus piktnaudžiavimas įstatymų suteikiamomis galimybėmis bei pabrėžia, jog asmuo, neatitinkantis reikalavimų, kuriuos teisinis reguliavimas toje srityje kelia apibrėždamas reguliuojamų santykių subjektų ratą, negali būti laikomas tų santykių subjektu ir įgyti tų santykio subjektų teises, vien skundžiant individualaus taikymo aktą, kuriuo atsisakoma asmenį pripažinti šių teisinių santykių subjektu. Remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, teigia, kad užsieniečio tikslas yra ne prieglobsčio Lietuvos Respublikoje gavimas, o išlikimas Europos Sąjungos teritorijoje – užsienietis piktnaudžiauja prieglobsčio procedūra, jo pateiktas prieglobsčio prašymas bei Migracijos departamento sprendimo apskundimas – tik priemonė vilkinti sprendimo dėl išsiuntimo vykdymą bei gauti laisvo judėjimo Europos Sąjungos teritorijoje galimybę ir vėl neteisėtai išvykti į kitas Europos Sąjungos šalis.
Nesutinka su Švenčionių rajono apylinkės teismo teiginiu, kad apskųstas Migracijos departamento sprendimas yra neįsiteisėjęs ir todėl negali būti vykdomas. Remiasi Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimu, kuriame numatyta, kad pagal Įstatymo 113 straipsnio 1 dalies 5 punkto nuostatas, priimtas sprendimas išsiųsti užsienietį iš Lietuvos Respublikos yra vienas iš pagrindų jį sulaikyti Užsieniečių registracijos centre, bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, kurioje nurodyta, kad argumentas, jog apskundus Migracijos departamento sprendimą, jis yra neįsiteisėjęs ir jame nurodyti veiksmai negali būti taikomi užsieniečiui, yra atmestinas bei kad vykstant sprendimo dėl išsiuntimo priėmimo procesui, esant sprendimui, kurio vykdymas sustabdytas, jo užtikrinimui reikalingos priemonės gali būti taikomos.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą pareiškėjas prašo Švenčionių rajono apylinkės teismo 2013 m. vasario 21 d. sprendimą palikti galioti, o Užsieniečių registracijos centro apeliacinį skundą atmesti.
Nurodo, kad remiantis Įstatymo 2 straipsnio 20 dalimi, atsižvelgiant į tai, kad galutinis sprendimas dėl pareiškėjo prieglobsčio prašymo dar nėra priimtas, o Migracijos departamento sprendimas yra apskųstas Vilniaus apygardos administraciniam teismui, pareiškėjas Lietuvos Respublikoje turi prieglobsčio prašytojo teisinį statusą. Teigia, kad remiantis Įstatymo 128 straipsnio 2 dalies 1 punktu, pareiškėjui apskundus Migracijos departamento sprendimą, jo vykdymas yra sustabdytas ir nei Migracijos departamentas, nei Užsieniečių registracijos centras visą bylos nagrinėjimo administraciniame teisme laikotarpį, kol nebus priimtas galutinis sprendimas dėl užsieniečio prieglobsčio prašymo, negalės atlikti jokių veiksmų. Taip pat remiasi 2004 m. lapkričio 15 d. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro įsakymu Nr. 1V-361 patvirtinto „Užsieniečių prašymų suteikti prieglobstį nagrinėjimo, sprendimų priėmimo ir jų vykdymo tvarkos aprašo“ 79 punktu ir nurodo, kad skundo dėl Migracijos departamento sprendimo nesuteikti prieglobsčio nagrinėjimo teisme metu prieglobsčio prašytojas naudojasi laikinu teritoriniu prieglobsčiu Lietuvos Respublikoje. Daro išvadą, kad užsienietis, pateikęs skundą dėl Migracijos departamento sprendimo apskundimo teismui, nepraranda prieglobsčio prašytojo teisinio statuso bei pažymi, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, jog Įstatymo 113 straipsnio nuostatos negali būti aiškinamos ir taikomo plečiamai. Remiasi visu tuo ir teigia, kad Užsieniečių registracijos centro apeliaciniame skunde nurodyti teisiniai argumentai negali būti pagrindu panaikinti skundžiamą Švenčionių rajono apylinkės teismo sprendimą.
Pažymi, kad pirmosios instancijos teismas teisingai ir tinkamai įvertino pareiškėjo sulaikymo teisinius pagrindus, kuriuos buvo nurodęs Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. sausio 16 d. sprendime (t. y. Įstatymo 113 straipsnio 1 dalies 5 punktą) bei nurodo, kad Švenčionių rajono apylinkės teismas nenagrinėjo ir neanalizavo Įstatymo 113 straipsnio 2 dalyje numatyto užsieniečio sulaikymo pagrindo, nes jis nebuvo nurodytas minėtame Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendime. Remiasi Europos Sąjungos Teisingumo Tesimo praktika ir nurodo, kad sulaikymui išsiuntimo tikslu ir prieglobsčio prašytojo sulaikymui taikomas skirtingas teisinis režimas, todėl pareiškėjas, būdamas prieglobsčio prašytoju, negalėjo būti sulaikytas išsiuntimo tikslu pagal Įstatymo 113 straipsnio 1 dalies 5 punktą. Pažymi, jog priėmus galutinį sprendimą dėl pareiškėjo prieglobsčio prašymo, bus vykdomas šis galutinis sprendimas ir tik tada bus vykdomas jau priimtas sprendimas dėl pareiškėjo išsiuntimo. Nurodo, jog bet kokiu atveju pareiškėjo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos teisinis pagrindas, jei jam bus nesuteiktas prieglobstis Lietuvos Respublikoje, bus Įstatymo 126 straipsnio 1 dalies 2 punktas, bet ne Įstatymo 126 straipsnio 1 dalies 4 punktas, todėl teigia, kad Švenčionių rajono apylinkės teismas teisėtai konstatavo, kad pareiškėjo atžvilgiu taikyti Įstatymo 113 straipsnio 1 dalies 5 punktą nebuvo pagrindo.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
III.
Lietuvos Respublikos teisėje su užsieniečių teisine padėtimi bei prieglobsčio suteikimu jiems susijusius klausimus reglamentuoja Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl užsieniečių teisinės padėties“. Šioje byloje aktualus šio Įstatymo 113 straipsnio, numatančio užsieniečių sulaikymo pagrindus, taikymas yra išaiškintas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. spalio 31 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. N575-1297/2012 ir kituose teismo sprendimuose.
Šioje byloje, svarbu išsiaiškinti, ar T. T. gali būti taikomi Įstatymo 113 straipsnyje numatyti užsieniečio sulaikymo pagrindai.
Įstatymo 113 straipsnio 2 dalyje numatyta, jog kai sprendžiama dėl užsieniečio grąžinimo į užsienio valstybę, išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos arba įpareigojimo užsieniečiui išvykti iš Lietuvos Respublikos, užsienietis gali būti sulaikytas tik tuo atveju, jeigu sulaikymas būtinas atitinkamam sprendimui priimti ar vykdyti (jeigu užsienietis trukdo priimti ar vykdyti sprendimą, gali pasislėpti vengdamas išsiuntimo ir pan.).
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, minėtoje byloje Nr. N575-1297/2012 ir susijusiose bylose, yra išaiškinęs, jog Įstatymo 113 straipsnio 2 dalis neprieštarauja 2003 m. sausio 27 d. Tarybos direktyvos 2003/9/EB, nustatančios minimalias normas dėl prieglobsčio prašytojų priėmimo ir 2005 m. gruodžio 1 d. Tarybos direktyvos 2005/85/EB, nustatančios būtiniausius reikalavimus dėl pabėgėlio statuso suteikimo ir panaikinimo tvarkos valstybėse narėse nuostatoms, todėl gali būti taikoma ir prieglobsčio prašytojų atžvilgiu. Taip pat minėtoje praktikoje yra nustatyta, jog užsieniečio, kuris trukdo priimti ar vykdyti sprendimą dėl jo grąžinimo į užsienio valstybę, išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos arba įpareigojimo užsieniečiui išvykti iš Lietuvos Respublikos, sulaikymas yra reikalingas siekiant įgyvendinti draudimą piktnaudžiauti prieglobsčio sistema valstybėse narėse bei tam, jog būtų galima įgyvendinti Dublino sistemą, kurios pagrindinis tikslas – užkirsti kelią situacijai, kai asmuo paduoda prašymus suteikti prieglobstį daugiau nei vienoje valstybėje narėje, taip pat – sumažinti iš vienos valstybės narės į kitą siuntinėjamų prieglobsčio prašytojų skaičių. Teisėjų kolegija, išanalizavusi bylos medžiagą, nustatė, jog atsižvelgus į faktines bylos aplinkybes – tai, kad Migracijos departamentas nustatė, jog pareiškėjo prieglobsčio prašymas yra akivaizdžiai nepagrįstas (asmens byla Nr. (duomenys neskelbtini), b. l. 25-26), tai, kad pareiškėjas buvo sulaikytas vykstantis tranzitu per Lietuvos Respubliką į Lenkijos Respubliką, kas rodo, jog pareiškėjas nesiekė patekti būtent į Lietuvos Respubliką ir gauti prieglobstį būtent Lietuvos Respublikoje (asmens byla Nr. (duomenys neskelbtini), b. l. 14-15), taip pat į Lietuvos kriminalinės policijos biuro Tarptautinių ryšių valdybos pateiktą iš Interpolo (duomenys neskelbtini) nacionalinio biuro gautą atsakymą, kuriame nurodyta, kad pareiškėjas buvo teistas Vokietijos Federacijoje, t. y. į tai, kad pareiškėjas galimai siekė būtent vykti į Vokietiją (asmens byla Nr. (duomenys neskelbtini), b. l. 8) yra akivaizdu, kad pareiškėjas piktnaudžiauja prieglobsčio procedūra. Remiantis tuo, teisėjų kolegija konstatuoja, kad yra didelė tikimybė, kad nebūdamas sulaikytas Užsieniečių registracijos centre, T. T. bandytų išvykti iš Lietuvos Respublikos, tokiu būdu užkirsdamas kelią galutinio sprendimo dėl jo prašymo suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje bei sprendimo dėl užsieniečio išsiuntimo arba neišsiuntimo iš Lietuvos Respublikos priėmimui bei pažeisdamas tiek Lietuvos Respublikos, tiek ir kitų valstybių migracijos įstatymus. Atsižvelgiant į tai, užsieniečio sulaikymas Užsieniečių registracijos centre yra pagrįstas ir neturėjo būti panaikintas.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino faktines bylos aplinkybes ir Įstatymo nuostatas, todėl priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą, kuris yra naikintinas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija
nusprendžia:
Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Užsieniečių registracijos centro apeliacinį skundą tenkinti.
Švenčionių rajono apylinkės teismo 2013 m. vasario 21 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą: T. T. prašymo netenkinti, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. sausio 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Sprendimas neskundžiamas.