- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2025-01-08
- Bylos Nr.
- eI2-3690-1064/2025
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-05946-2024-5
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Asta Adamonytė-Šipkauskienė, Gediminas Užubalis, Sigita Fomičiova
- Pareiškėjas
- A. M.
- Atsakovas
- Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Regionų administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Astos Adamonytės-Šipkauskienės, Sigitos Fomičiovos (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Gedimino Užubalio,
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. M. (A. M.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti 2024 m. spalio 11 d. Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) sprendimą Nr. 24S229177 (toliau – ir Sprendimas).
Pareiškėjas nurodo, kad Migracijos departamentas priėmė Sprendimą atsisakyti jam pakeisti leidimą laikinai gyventi, nes asmuo neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui laikinai gyventi gauti konkrečiu Lietuvos Respublikos įstatyme dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir Įstatymas) nustatytu pagrindu – asmuo nepagrindžia savo statuso kaip asmuo turintis teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę, kadangi jam neatkurta Lietuvos Respublikos pilietybė, todėl jis neatitinka sąlygų leidimui laikinai gyventi gauti kaip asmuo turintis teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę. Pareiškėjas nurodo, jog Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2023 m. rugsėjo 25 d. įsakymu Nr. 1V-610, kuris įsigaliojo 2023 m. rugsėjo 26 d., buvo nuspręsta netenkinti asmens 2021 m. rugpjūčio 18 d. prašymo dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo, todėl ir buvo priimtas ginčijamas Sprendimas.
Pareiškėjo teigimu, Sprendimas yra nepagrįstas ir nemotyvuotas, pažeidžiantis Prašymų dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo nagrinėjimo metodiką, patvirtintą Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos direktoriaus 2020 m. rugsėjo 10 d. įsakymu Nr. 3K-234 (2021 m. gegužės 28 d. įsakymo Nr. 3K-138 redakcija) (toliau – ir Metodika)), nes Migracijos departamentas visapusiškai ir objektyviai nevertino pateiktų dokumentų visumos. Pareiškėjas paaiškina, kad nebuvo atsižvelgta į faktą apie pareiškėjo prosenelės turėtą Lietuvos Respublikos pilietybę iki 1940 m. birželio 15 d. ir tai, kad Migracijos departamentas pripažino pareiškėją ir jo tėvą išsaugojusius teisę į Lietuvos Respublikos pilietybę, kaip asmens turėjusio Lietuvos Respublikos pilietybę iki 1940 m. birželio 15 d. vaikaitį gyvenantį kitoje valstybėje.
Pareiškėjas nurodo, kad jis Migracijos departamentui su prašymu pateikė reikalingus dokumentus be kita ko 2009 m. gegužės 4 d. išduotą pažymėjimą dėl teisės į Lietuvos Respublikos pilietybę išsaugojimo, kuriame nurodyta, kad asmuo, turintis pažymėjimą, pagal Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymą (toliau – ir Pilietybės įstatymas) neribotą laiką išsaugo teisę į Lietuvos Respublikos pilietybę, pažymėjimas galioja neterminuotai pateikus užsienio pasą ar jam prilygintą dokumentą, tačiau atsakovas nevertino dokumentų ir dėl jų nepasisakė. Migracijos departamentui buvo žinoma apie savo seniai priimtus sprendimus, bet jis jų nepagrįstai nevertino priimant ginčijamą Sprendimą, todėl pažeidė pareiškėjo teises ir teisėtus interesus.
Pareiškėjo teigimu, vadovaujantis rašytiniais įrodymais apie giminystės ryšį tarp pareiškėjo ir jo prosenelės, kuri turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę iki 1940 m. birželio 15 d., darytina išvada, kad pareiškėjas yra jos įstatyminis įpėdinis, kuris Įstatymo 40 straipsnio l dalies 1 punkto pagrindu turi teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę, todėl pareiškėjas nuo 2021 m. rugpjūčio 18 d. nepagrįstai dėl Migracijos departamento kompetencijos negali tinkamai sutvarkyti turimų dokumentų dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo. Migracijos departamento Sprendimo išvada, kad pareiškėjas nepagrindžia savo statuso kaip asmuo turintis teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę ir neatitinka sąlygų gauti leidimui laikinai gyventi kaip asmuo turintis teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę yra neteisėta ir prieštarauja jau 2004 metais Migracijos departamento nustatytam faktui dėl pareiškėjo prosenelės Lietuvos Respublikos pilietybės turėjimo iki 1940 m. birželio 15 d. Pareiškėjas pažymi, kad Migracijos departamentas vertindamas jo socialinius, ekonominius bei šeiminius ryšius netiksliai nurodė jo tėvo duomenis.
Atsiliepimas
Atsakovas Migracijos departamentas pateikė atsiliepimą į pareiškėjo skundą, kuriuo prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
Atsakovo teigimu, ginčijamu Sprendimu nėra vertinama, ar pareiškėjas yra lietuvių kilmės asmuo, ši aplinkybė buvo įvertinta 2023 m. rugpjūčio 4 d. teikime dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai, kuri įsakymu Nr. 1V-610 netenkino pareiškėjo prašymo dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo, kadangi jis neatitinka Pilietybės įstatyme nustatytų Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo sąlygų. Pareiškėjas, kvestionuodamas ginčijamą Sprendimą, iš esmės ginčija jau įsiteisėjusį Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos įsakymą, kuris nėra šios nagrinėjamos bylos dalyku, todėl visi pareiškėjo skunde nurodomi argumentai dėl jo lietuvių kilmę įrodomųjų dokumentų atmestini kaip nepagrįsti.
Atsakovas pažymi, kad ginčijamu Sprendimu nebuvo nagrinėjamas pareiškėjo prašymas dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo, todėl skundo argumentai dėl minėto prašymo nagrinėjimo taip pat atmestini kaip nepagrįsti ir teisiškai nereikšmingi nagrinėjamai bylai. Pareiškėjo skundo argumentai dėl 2004 m. sprendimo Nr. 8P-2633 nėra aktualūs nagrinėjamai bylai, kadangi jau 2023 m. rugsėjo 25 d. buvo priimtas Įsakymas Nr. 1V-610, kuriuo nuspręsta netenkinti pareiškėjo prašymo dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo. Vidaus reikalų ministras priima sprendimus dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo, todėl nėra pagrindo abejoti aplinkybių, nustatytų 2023 m. rugsėjo 25 d. vidaus reikalų ministro įsakymu, vertinimu.
Atsakovo teigimu, Sprendimas yra motyvuotas, o pareiškėjui išduotas teisės į Lietuvos Respublikos pilietybę išsaugojimą pažymėjimas neatleidžia jo nuo pareigos atitikti kitas Pilietybės įstatymo nuostatas, kadangi pagal Pilietybės įstatymo 45 straipsnio 7 dalies 1 punktą minėtas pažymėjimas yra vertinamas kartu su kitais Pilietybės įstatymo 38 straipsnyje nurodytais dokumentais. Šis pažymėjimas buvo išduotas iki vidaus reikalų ministro įsakymo neatkurti pareiškėjui Lietuvos pilietybės priėmimo, todėl nepaneigia įsakymu padarytų išvadų.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
Ginčas kilo dėl 2024 m. spalio 11 d. Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos sprendimo Nr. 24S229177 atsisakyti pareiškėjui pakeisti leidimą laikinai gyventi teisėtumo ir pagrįstumo.
Ginčijamame Sprendime nurodyta, kad pareiškėjui atsisakyta pakeisti leidimą laikinai gyventi, nes jis neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui laikinai gyventi gauti konkrečiu Įstatyme nustatytu pagrindu, t. y. pareiškėjas nėra asmuo, turintis teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę.
Sprendime taip pat nurodyta, kad pareiškėjas prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi pateikė tuo pagrindu, kad jis turi teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę, o tam pagrįsti pateikė 2009 m. gegužės 4 d. išduotą teisės į Lietuvos Respublikos pilietybę išsaugojimo pažymėjimą. Pareiškėjas 2021 m. rugpjūčio 18 d. Migracijos departamentui buvo pateikęs prašymą dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo, tačiau Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2023 m. rugsėjo 25 d. įsakymu Nr. 1V-610, kuris įsigaliojo 2023 m. rugsėjo 26 d., nuspręsta šio prašymo netenkinti, nes asmuo neatitinka Pilietybės įstatyme nustatytų Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo sąlygų.
Sprendime konstatuota, pareiškėjas nepagrindžia savo statuso kaip asmuo turintis teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę, kadangi jam Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro įsakymu neatkurta Lietuvos Respublikos pilietybė, todėl jis neatitinka sąlygų leidimui gauti kaip asmuo turintis teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę.
Sprendime taip pat konstatuota, kad pareiškėjo ekonominiai ir socialiniai ryšiai su Lietuvos Respublika nesieja, o savaime egzistuojanti faktinė aplinkybė, jog Lietuvos Respublikoje gyvena asmens sutuoktinė ir nepilnametis vaikas, kurie tiesioginės priklausomybės ryšiu susiję su jo teisiniu statusu Lietuvoje (leidimai jiems išduoti kaip jo šeimos nariams), bei jo tėvai, kurie yra Baltarusijos Respublikos piliečiai, nesudaro pagrindo pakeisti asmeniui leidimą laikinai gyventi.
Pareiškėjas, nesutikdamas su Sprendimu, kreipėsi į teismą.
Dėl Sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo
Ginčo santykius reglamentuoja Įstatymas, kurio 35 straipsnio 1 dalies 14 punkte nustatyta, kad pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu jis neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui gyventi gauti konkrečiu šiame Įstatyme nustatytu pagrindu.
Pagal Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatas leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas ar keičiamas užsieniečiui, jeigu jis turi teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo nustatyta tvarka.
Pilietybės įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmenys, iki 1940 m. birželio 15 d. turėję Lietuvos Respublikos pilietybę, ir jų palikuonys, kurie iki šio įstatymo įsigaliojimo nėra įgiję Lietuvos Respublikos pilietybės, turi neterminuotą teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę, neatsižvelgiant į tai, kokioje valstybėje – Lietuvos Respublikoje ar kitoje valstybėje – jie nuolat gyvena. Pilietybės įstatymo 32 straipsnio 2 punkte nustatyta, kad vidaus reikalų ministras priima sprendimus dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje pažymėta, kad įstatymų leidėjas Įstatymo 35 straipsnyje išdėstė atsisakymo išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui Lietuvoje pagrindus; nustačius bent vieną iš Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų pagrindų, turi būti užsieniečiui atsisakoma išduoti ar pakeisti leidimą gyventi Lietuvoje (žr., pvz., 2023 m. lapkričio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2425-556/2023).
LVAT taip pat ne kartą yra pažymėjęs, kad teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir joje gyventi nėra suteikiama automatiškai ir įgyjama tik jeigu šie asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus (žr. pvz., LVAT 2014 m. gruodžio 19 d. nutartį byloje Nr. A-858-2720-2014).
Byloje nėra ginčo, kad pareiškėjui buvo išduotas 2009 m. gegužės 4 d. teisės į Lietuvos Respublikos pilietybę išsaugojimo pažymėjimas, taip pat nėra ginčo, kad Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministras 2023 m. rugsėjo 25 d. priėmė įsakymą Nr. 1V-610, kuriuo nusprendė pareiškėjui neatkurti Lietuvos Respublikos pilietybės. Byloje nėra duomenų, kad įsakymas būtų buvęs nuginčytas ar pripažintas negaliojančiu.
Šis ministro įsakymas buvo priimtas be kita ko vadovaujantis 2023 m. rugpjūčio 4 d. Migracijos departamento Teikimu dėl Lietuvos Respublikos pilietybės neatkūrimo Nr. 23TR215, kuriame konstatuota, kad nėra dokumentų, nurodytų Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 4 ir 5 dalių nuostatose, patvirtinančių, jog pareiškėjo prosenelė iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietė.
Taigi, klausimas dėl pilietybės pareiškėjui atkūrimo yra išspręstas galutinai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2023 m. rugsėjo 25 d. įsakymu, kurio pareiškėjas neginčijo. Šiuo įsakymu nuspręsta pareiškėjui neatkurti Lietuvos Respublikos pilietybės, nes jis neatitinka Pilietybės įstatyme nustatytų Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo sąlygų.
Pareiškėjui nenuginčijus aptariamo įsakymo ir jame konstatuotų aplinkybių, pareiškėjas neteko asmens, turinčio teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę, statuso. Tuo pačiu jam leidimas laikinai gyventi šiuo pagrindu (kaip asmeniui turinčiam teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę) negalėjo būti išduotas. Dėl šios priežasties teismas vertina, kad Migracijos departamentas, vadovaudamasis vidaus reikalų ministro 2023 m. rugsėjo 25 d. įsakymu, pagrįstai sprendė, jog pareiškėjas neatitinka sąlygų leidimui laikinai gyventi gauti. Migracijos departamentui nustačius, kad pareiškėjas neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui gyventi gauti konkrečiu Įstatyme nustatytu pagrindu, jis pagrįstai ir teisėtai priėmė ginčijamą Sprendimą atsisakyti pakeisti leidimą laikinai gyventi.
Pareiškėjas skunde dėsto argumentus dėl jo ir giminaičių kilmės, tačiau teismas pažymi, kad jie nagrinėjamu atveju nėra teisiškai reikšmingi, nes pareiškėjo pilietybės atkūrimo klausimai šioje byloje nėra nagrinėjami ir jie jau yra išspręsti pirmiau nurodytu vidaus reikalų ministro 2023 m. rugsėjo 25 d. įsakymu. Tuo pačiu konstatuotina, kad Migracijos departamentas, priimdamas ginčijamą Sprendimą dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo neprivalėjo vadovautis Metodikoje įtvirtintais principais, kurie yra aktualūs nagrinėjant prašymus dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo, todėl su šiuo aspektu susiję skundo argumentai taip pat nėra teisiškai reikšmingi šioje byloje.
Pareiškėjo teigimu, Migracijos departamentas nevertino jo turimo pažymėjimo dėl pilietybės išsaugojimo, tačiau teismas pažymi, kad vien tai, jog pareiškėjui 2009 m. buvo išduotas teisės į Lietuvos Respublikos pilietybę išsaugojimą pažymėjimas, savaime nereiškia, kad tokį statusą pareiškėjas išlaiko neribotą laiką ir vien šiuo pagrindu gali reikalauti išduoti leidimą laikinai gyventi. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministrui 2023 m. rugsėjo 25 d. priėmus įsakymą neatkurti pareiškėjui Lietuvos Respublikos pilietybės, pareiškėjo pilietybės klausimas buvo išspręstas ir jis neteko teisės į Lietuvos Respublikos pilietybę išsaugojimą, kartu neteko ir iš su šiuo statusu siejamų išvestinių teisių. Priešingas aiškinimas sukurtų ydingą situaciją, kai asmenys, dėl kurių jau yra priimtas sprendimas neatkurti pilietybės, išlaikytų teises, kurios yra suteiktos tiems, kurie teisę atkurti pilietybę tebeturi.
Pasisakydama dėl pareiškėjo argumentų, kad Migracijos departamentas, vertindamas jo socialinius, ekonominius bei šeiminius ryšius, netiksliai nurodė jo tėvo duomenis, teismas pažymi, kad, viena vertus, kaip jau minėta užtenka nustatyti bent vieną iš Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų pagrindų atsisakyti išduoti ar pakeisti leidimą gyventi Lietuvoje (kas ir buvo padaryta nagrinėjamu atveju); kita vertus, iš ginčijamo Sprendimo turinio matyti, kad Migracijos departamentas iš esmės vertino pareiškėjo socialinius, ekonominius bei šeiminius ryšius, todėl šie pareiškėjo argumentai nesudaro pagrindo panaikinti ginčijamą Sprendimą.
Teismas, įvertinęs nustatytas faktines aplinkybes, teisinį reguliavimą ir aktualią teismų praktiką, laiko, kad Migracijos departamento Sprendimas yra pagrįstas; Sprendimo motyvai yra iš esmės aiškūs, jame nustatytos aplinkybės nepaneigtos, todėl pareiškėjo skunde išdėstyti argumentai nesudaro pagrindo panaikinti iš esmės teisėtą ir pagrįstą Sprendimą.
Teismas nenustatė kitų ABTĮ 91 straipsnio 2 dalyje nustatytų administracinių aktų panaikinimo pagrindų. Proceso dalyviai procesiniuose dokumentuose išdėstė daugiau argumentų, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, jie neturi esminės teisinės reikšmės sprendžiant šią administracinę bylą ir niekaip nekeičia šiame sprendime padarytos išvados, todėl dėl jų plačiau nepasisako. Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas Van de Hurk prieš Olandiją; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011).
Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas konstatuoja, kad pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 straipsnio 1 punktas).
Atmetus pareiškėjo skundą, jo turėtos bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos (ABTĮ 44 straipsnio 1 dalis).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 2 punktais, 132 straipsnio 1 dalimi ir 133 straipsniu,
nusprendžia:
Pareiškėjo A. M. (A. M.) skundą atmesti.
Sprendimas per 14 kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Regionų administracinį teismą.