Panevėžio apygardos teismo nutartis

2014-08-05 · Baudžiamoji byla Nr. 1S-683-350/2014

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Panevėžio apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2014-08-05
Bylos Nr.
1S-683-350/2014
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjas
Algirdas Gaputis
Kategorijos
Nr. 1S-685-350/2014
Procesinio sprendimo kategorija: 2.12.4 (S)
PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMASNUTARTIS2014 m. rugpjūčio 5 d.Panevėžys

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Algirdas Gaputis, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo D. T. skundą dėl Utenos rajono apylinkės teismo 2014 m. liepos 10 d. nutarties, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Utenos apskrities VPK NTS atliekamas ikiteisminis tyrimas Nr. 89-1-00539-14 dėl fizinio skausmo sukėlimo, pagal požymius nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 str. 2 d..

Ikiteisminio tyrimo metu D. T. pateiktas pranešimas apie įtarimą tuo, jog jis 2014-07-09, apie 08.00 val., (duomenys neskelbtini), namuose kilusio konflikto metu tyčia suėmė savo sutuoktinei Z. T. už rankų ir pastūmė, dėl ko ši griūdama galva trenkėsi į virtuvinės spintelės dureles, tuo nukentėjusiajai sukeldamas fizinį skausmą.

Utenos rajono apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėja 2014-07-10 nutartimi ikiteisminiame tyrime Nr. 89-1-00539-14 tenkino Utenos apskrities VPK NTS tyrėjos 2014-07-10 prašymą bei paskyrė smurtą patyrusio asmens apsaugos užtikrinimo priemonės – įpareigojimą D. T. laikinai, iki bylos nagrinėjimo pabaigos, išsikelti iš gyvenamosios vietos, esančios adresu (duomenys neskelbtini), taip pat nesiartinti prie Z. T., nebendrauti ir neieškoti ryšių su ja.

Šalies argumentai

Skundu aukštesniajam teismui D. T. prašo panaikinti Utenos rajono apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjos 2014-07-10 nutartį. Be kitą ko, prašo įpareigoti ikiteisminį tyrimą atliekančią tyrėją reikiamus veiksmus atlikti sąžiningai ir nevienašališkai. Teigia, kad nutartis priimta nepagrįstai, neišsiaiškinus tikrosios padėties, kadangi pati Z. T. provokuoja konfliktus, nuolat kviečia policiją, kadangi jis ruošia dokumentus skyryboms bei turto padalinimui. Toliau pareiškėjas dėsto savą konflikto versiją ir neigia smurtavęs prieš Z. T.. Tvirtina, jog pati Z. T. nuolat naudoja emocinį smurtą – tyčiojasi iš jo neįgalumo, vadina garbę ir orumą žeminančiais žodžiais. Taip pat nurodo, jog teismas neįvertino, kad jis yra netekęs 70 procentų darbingumo, jam yra atlikta keletas operacijų, jis privalo gerti vaistus ir tam reikalingos atitinkamos sąlygos.

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkintinas, dalis apylinkės teismo nutarties naikintina.

Išnagrinėjęs skundo argumentus, skundžiamą teismo nutartį bei teismui pateiktą ikiteisminio tyrimo bylos medžiagą aukštesnysis teismas konstatuoja, kad Utenos rajono apylinkės teismo 2014-07-10 nutarties dalis, kuria paskirta smurtą patyrusio asmens apsaugos užtikrinimo priemonė – įpareigojimas D. T. laikinai, iki bylos nagrinėjimo pabaigos, išsikelti iš gyvenamosios vietos, yra neteisėta ir nepagrįsta.

Pažymėtina, jog tiek Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekse (toliau – BPK) įtvirtintos procesinės prievartos priemonės, tiek Lietuvos Respublikos apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatyme (toliau – Įstatymas) numatytos smurtą patyrusio asmens apsaugos užtikrinimo priemonės paskyrimas reiškia asmens konstitucinių teisų suvaržymą, todėl kiekvienu konkrečiu atveju turi būti sprendžiamas klausimas, ar tokią priemonę yra iš tiesų yra būtina taikyti. Baudžiamojo proceso įstatymas reglamentuoja, jog teismas, spręsdamas kardomosios priemonės parinkimo klausimą, privalo atsižvelgti į įtariamajam inkriminuojamo nusikaltimo sunkumą, jo asmenybę, jam gresiančią bausmę ir kitas aplinkybes (BPK 121 str. 4 d.) bei laikytis proporcingumo principo (BPK 11 str.). Šiuo atveju proporcingumo principo laikymasis baudžiamajame procese reiškia pareigą priimant kiekvieną sprendimą, susijusį su žmogaus teisių suvaržymu, kruopščiai tikrinti, ar toks suvaržymas nebus per griežtas, tai yra ar tikslai, kurių siekiant buvo nuspręsta taikyti tą suvaržymo priemonę, negali būti pasiekti ir taikant švelnesnes priemones, ar rezultatas bus pakankamai reikšmingas palyginus su suvaržymais, kuriuos turės patirti asmuo, taip pat ar taikoma priemonė savo griežtumu nepranoks galimai gresiančios bausmės, kas neatitiktų teisingumo principo. Konstatuotina, jog tų pačių principų privalo būti laikomasi ir ikiteisminio tyrimo metu taikant Įstatyme numatytas smurtą patyrusio asmens apsaugos užtikrinimo priemones.

Iš skundą nagrinėjančiam teismui pateiktos ikiteisminio tyrimo bylos medžiagos matyti, kad minimame ikiteisminiame tyrime nukentėjusiąja buvo pripažinta Z. T., kuri 2014-07-09 protokolu – pareiškimu kreipėsi į policijos įstaigą dėl to, kad 2014-07-09 jos vyras D. T. be jokios aiškio priežasties suėmė jai už rankų ties pečiais ir stipriai stūmė, dėl ko ji griūdama susimušė galvą į spintelės duris ir taip jai buvo sukeltas fizinis skausmas. Iš esmės tapačios aplinkybės užfiksuotos ir liudytojo apklausos protokole.

Tuo tarpu įtariamasis D. T. neigia vartojęs bet kokio pobūdžio smurtą prieš nukentėjusiąją – iš 2014-07-10 įtariamojo apklausos protokolo matyti, kad jis teigia, jog įvykio dieną jis užėjo į virtuvę norėdamas pasiimti sumuštinių, žmona tuo metu buvo prie kriauklės. Z. T. atsisukdama į jį paslydo ir griūdama trenkėsi į praviras virtuvinės spintelės dureles, susitrenkė galvą. Teigia, jog prie nukentėjusiosios net nebuvo prisilietęs. Padavė jai šaltu vandeniu sušlapintą rankšluostį, padėjo atsistoti ir išėjo į polikliniką, o žmona – pas kaimynę. Taip pat nurodo, jog jau pastaruosius keletą metu jų tarpusavio santykiai yra blogi – nuolatos konfliktuoja, dėl visko ginčijasi, tačiau Z. T. nesutinka skirtis.

Skundą nagrinėjantis teismas taip pat pažymi, jog nors ikiteisminis tyrimas šioje baudžiamojoje byloje pradėtas dar 2014-07-09, tačiau teismui pateiktoje bylos medžiagoje apie nukentėjusios atžvilgiu vartotą smurtą iš esmės reikšmingi yra tik jos pačios pareiškime bei apklausos protokoluose užfiksuoti parodymai. Kaip matyti iš specialisto išvados Nr. G 169/14(08), joje užfiksuota, kad Z. T. padarytas galvos sumušimas su pakaušio srities kraujosruva, dešinio peties sąnario ir dešinės šlaunies kraujosruvos. Nors Z. T. buvo apžiūrėta dar tą pačią dieną po įtarime nurodomų įvykių, kitų sužalojimų nustatyta nebuvo. Taip pat atkreiptinas dėmesys, jog iš jau minėtos specialisto išvados matyti, jog Z. T. nuo 2005 m. serga lėtine išemine galvos smegenų liga su kraujotakos sutrikimais galvos smegenyse bei skundžiasi galvos svaigimu, skausmu ir pusiausvyros sutrikimu ir dėl to ne kartą buvo gydyta tiek ligoninėje tiek ambulatoriškai.

Taigi, nors Z. T. užfiksuoti sužalojimai iš esmės ir atitinka tam tikras įvykio aplinkybes – jos griuvimą, tačiau ikiteisminio tyrimo byloje daugiau nėra jokių duomenų, išskyrus nukentėjusiosios parodymus, kurie paneigtų įtariamojo keliamą įvykių versiją, tuo labiau, jog Z. T. nebuvo nustatyti jokie sužalojimai priekinėje kūno dalyje, tai yra atsirandantys stipriai suimant už rankų ir stumiant, o ir iš įtariamojo parodymų matyti, kad Z. T. pargriūna nebe pirmą kartą, kas atsižvelgiant į jos sveikatos būklę taip pat yra tikėtina. Todėl skundą nagrinėjantis teismas, įvertinęs jam pateiktą ikiteisminio tyrimo medžiagą, smurto, kurio naudojimu yra įtariamas D. T. pobūdį, įtariamojo asmenybę, amžių, sveikatos būklę, aplinkybę, kad jis neteistas, taip pat atsižvelgdamas į tai, jog tarp įtariamojo ir nukentėjusiosios vyksta nuolatiniai konfliktai ir šis yra išreiškęs ketinimą nutraukti santuoką, taip pat, jog byloje nėra jokių duomenų, kad nukentėjusioji anksčiau būtų kreipusis į teisėsaugos institucijas, ar kitas įstaigas dėl įtariamojo smurtinio pobūdžio veiksmų, daro išvadą, kad šiuo atveju Utenos apskrities VPK NTS tyrėja į Utenos rajono apylinkės teismą dėl smurtą patyrusio asmens apsaugos užtikrinimo priemonės – įpareigojimo laikinai išsikelti iš gyvenamosios vietos, kreipėsi nesant tam pakankamo pagrindo ir įpareigojimas laikinai išsikelti iš gyvenamosios vietos skundžiama nutartimi D. T. paskirtas nepagrįstai. Skundą nagrinėjantis teismas taip pat atkreipia dėmesį, jog iš ikiteisminio tyrimo bylos medžiagos matyti, jog įtariamasis ir nukentėjusioji gyvena pakankamai didelio ploto nuosavame gyvenamajame name, tačiau galimybė įpareigoti D. T. gyventi kitoje namo dalyje nei Z. T. net nebuvo svarstyta, nors, atsižvelgiant į bylos duomenis, skundą nagrinėjančio teismo nuomone, to, šiuo konkrečiu atveju, būtų visiškai užtekę siekiant apsaugoti nukentėjusiosios interesus.

Taigi, atsižvelgiant į pirmiau aptartus ikiteisminio tyrimo bylos duomenis, konstatuotina, jog Utenos rajono apylinkės teismo 2014-07-10 nutartimi smurtą patyrusio asmens apsaugos užtikrinimo priemonė - įpareigojimas laikinai išsikelti iš gyvenamosios vietos, buvo taikyta nepakankamai įsigilinus ir neįvertinus bylos duomenų visumos, pažeidžiant adekvatumo, BPK 11 str. numatytą procesinių prievartos priemonių taikymo proporcingumo bei Įstatymo 3 str. įtvirtintus teisingumo, objektyvumo ir kt. principus ir taip, nepagrįstai neproporcingai, suvaržant įtariamojo D. T. teises, todėl apylinkės teismo nutartis naikinama.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis BPK 442 str. 1 d. 2 p., 2 d.,

nutaria:

Utenos rajono apylinkės teismo 2014 m. liepos 10 d. nutarties dalį, kuria D. T. paskirtas įpareigojimas laikinai išsikelti iš gyvenamosios vietos, panaikinti.

Ši nutartis galutinė ir neskundžiama.

Teisėjas Algirdas Gaputis