Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Alvydo Pikelio, Albino Sirvydžio ir pranešėjo Gintaro Godos,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. B. kasacinį skundą dėl Alytaus rajono apylinkės teismo 2011 m. rugsėjo 16 d. nuosprendžio ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 12 d. nutarties.

Alytaus rajono apylinkės teismo 2011 m. rugsėjo 16 d. nuosprendžiu A. B. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 180 straipsnio 1 dalį vieneriems metams devyniems mėnesiams laisvės atėmimo. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 4, 9 dalimis, ši bausmė subendrinta su Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2011 m. balandžio 7 d. nuosprendžiu paskirta bausme iš dalies sudedant ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas dvejiems metams šešiems mėnesiams. Į bausmės laiką įskaityta laisvės atėmimo bausmė iš dalies atlikta pagal Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2011 m. balandžio 7 d. nuosprendį, t. y. nuo 2011 m. balandžio 7 d. iki rugsėjo 16 d. Iš A. B. nukentėjusiajam P. K. priteista 527 Lt turtinei ir 2000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 12 d. nutartimi nuteistojo A. B. apeliacinis skundas atmestas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. B. pagal BK 180 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad 2009 m. lapkričio 9 d., apie 20.00 val., Alytuje, prie (duomenys neskelbtini) gyvenamojo namo, turėdamas tikslą pagrobti svetimą turtą, panaudodamas fizinį smurtą, užpuolė P. K. suduodamas jam smūgį į sprandą, o nukentėjusiajam nugriuvus ant žemės, nuo peties nutraukė 30 Lt vertės rankinę su joje buvusiais 5 Lt ir 10 Lt vertės dviem raktais ir nubėgo. Tęsdamas nusikalstamą veiką, nukentėjusiajam atsikėlus ir einant savo namų link bei ieškant pagrobtų daiktų, jį užpuolė prie (duomenys neskelbtini) gyvenamojo namo, t. y. pargriovė ant žemės ir suduodamas daugybinius smūgius į veido sritį, padarė nežymų sveikatos sutrikdymą dėl muštinės žaizdos viršutinės lūpos kairėje, kairio skruosto srityje, smakro dešinėje pusėje, paviršinių odos nubrozdinimų kaktos kairėje pusėje, kairio antakio išoriniame krašte, kairės akies apatinio voko srityje, poodinės kraujosruvos abiejų akių vokuose, kraujosruvos kairės akies junginėje; taip atėmęs galimybę priešintis, iš gulinčio nukentėjusio P. K. kelnių kišenės ištraukė 15 Lt vertės piniginę su joje buvusiais dokumentais bei 512 Lt, padarydamas nukentėjusiajam 572 Lt turtinės žalos.

Kasatorius pastebi, kad ikiteisminio tyrimo metu tyrėjas R. L. prašė atlikti A. U. kūno tyrimą, nors šis asmuo nėra šios bylos proceso dalyvis (T. 1, b. l. 19).

Pirmosios instancijos teismo teisėjos šališkumą patvirtina ir tas faktas, kad kasatoriui nebuvo išsiųstas ir pasirašytinai įteiktas pranešimas dėl gynėjo, nors iš bylos medžiagos matyti, jog privalėjo (T. 1, b. l. 3). Be to, kasatorius mano, kad jam paskirti valstybės garantuoti gynėjai netinkamai jį gynė. Advokatas, gynęs jį pirmosios instancijos teisme, orderį pateikė likus vienai dienai iki teismo posėdžio, taigi negalėjo tinkamai pasiruošti ginti jo interesus. Be to, atskirose proceso stadijose advokatai buvo keičiami, todėl kasatorius negalėjo pasinaudoti BPK 48 straipsnio 1 dalies 6 punkto, 2 dalies 1 punkto nuostatomis, o gynėjai pažeidinėjo BPK 48 straipsnio 2 dalies 2 ir 5 punktų reikalavimus. Gynėjai nepadėjo kasatoriui įrodyti fakto, kad miegojo nakvynės namuose, ir, vadovaujantis BPK 98 straipsniu, gauti iš Alytaus ligoninės pažymą apie nukentėjusiojo blaivumą įvykio metu.

Taip pat kasatorius tvirtina, kad ikiteisminio tyrimo metu jo byla buvo fakrikuojama. Tyrėja N. L., siekdama gauti jai palankių rezultatų, prieš kasatoriaus atpažinimą parodė nukentėjusiajam seną jo nuotrauką, kad nukentėjusysis galėtų jį atpažinti (T. 1, b. l. 105, 73-76). Kita vertus, savo parodymuose nukentėjusysis patvirtino, kad užpuoliko neatpažintų, taigi atpažinimas neturėjo būti daromas.

Pirmiausia prokuroras atkreipia dėmesį į tai, kad, atsižvelgiant į BPK 376 straipsnio 1 dalies nuostatas, dalis kasacinio skundo argumentų turi būti palikti nenagrinėti, nes jais nesutinkama su teismų sprendimuose išdėstytomis išvadomis dėl atskirų faktų ir įrodymų vertinimo, o tai yra ne teisės taikymo klausimai, kuriuos sprendžia kasacinės instancijos teismas. Tuo pačiu pagrindu atmestini nuteistojo prašymai iškviesti ir apklausti Lietuvos Aukščiausiajame Teisme nukentėjusįjį bei specialistus, atlikusius biologinių pėdsakų tyrimus.

Nukentėjusiojo P. K. parodymus teismai sugretino su kitais bylos įrodymais ir pagrįstai laikė juos patikimais. Priešingai nei nurodo kasatorius, daiktų apžiūros ir asmens parodymo atpažinti protokolai surašyti ir šie procesiniai veiksmai atlikti nepažeidžiant BPK 92, 179, 207, 191, 192, 195 straipsnių reikalavimų. Asmens parodymo atpažinti protokole yra neteisingai nurodyta nusikaltimo padarymo data ir laikas, tačiau tai tik techninė protokolą surašiusio pareigūno klaida, kuri savaime nedaro atlikto veiksmo neteisėtu. Be to, nors nukentėjusysis asmens parodymo atpažinti metu neatpažino A. B. kaip jį užpuolusio asmens, tačiau apkaltinamasis nuosprendis pagrįstas kitais įrodymais.

Apeliacinės instancijos teismas įvertino ir nuteistojo teiginius apie dviejų skirtingų procesinių veiksmų – nukentėjusiojo apklausos ir jo parodymų patikrinimo vietoje – laikų sutapimą, pripažino šią aplinkybę procesiniu pažeidimu, kuris neturi įtakos apkaltinamojo nuosprendžio teisėtumui ir pagrįstumui, nes nuosprendis grindžiamas P. K. parodymais, duotais teisiamajame posėdyje bei patvirtintais kitais bylos įrodymais.

Prokuroro nuomone, kasaciniame skunde paminėta aplinkybė, kad 2009 m. lapkričio 9 d. tarnybiniame pranešime nurodytas nusikaltimo laikas – apie 19.15 val. – nesutampa su nuosprendyje nustatytu laiku – apie 20.00 val., nesietina su esminiu BPK pažeidimu. Nusikaltimo laikas nustatytas remiantis nuosekliais ir kitais įrodymais patvirtintais nukentėjusiojo parodymais. Kasatoriaus abejonės dėl liudytojos R. G. parodymų teisingumo yra deklaratyvaus pobūdžio ir neparemtos jokiais bylos duomenimis, be to, apkaltinamasis nuosprendis nėra grindžiamas vien šios liudytojos parodymais. Taip pat byloje nėra duomenų, kad biologinių pėdsakų (DNR) tyrimai buvo atlikti nesilaikant BPK reikalavimų, jų išvados nepažeidžia įrodymų liečiamumo bei leistinumo principų.

Atsiliepime daroma išvada, kad A. B. dalyvavimas padarant nusikalstamą veiką nustatytas remiantis ne prielaidomis, o sistemiškai analizuojant ir vertinant visus byloje surinktus įrodymus, kurie sudaro vieningą, vienas kitą atitinkančių ir papildančių įrodymų grandinę. Teismai pagal savo vidinį įsitikinimą motyvuotai, išsamiai ir nešališkai įvertino visus reikšmingus bylos duomenis. Įrodymai, kuriais grindžiamas apkaltinamasis nuosprendis, gauti teisėtais būdais, jų patikimumas BPK nustatytomis priemonėmis patikrintas teisminio nagrinėjimo metu. Apkaltinamasis nuosprendis surašytas nepažeidžiant BPK reikalavimų, yra teisėtas ir pagrįstas. Pagal byloje nustatytas faktines aplinkybes A. B. padaryta nusikalstama veika tinkamai kvalifikuota pagal BK 180 straipsnio 1 dalį.

Taip pat, prokuroro teigimu, apeliacinės instancijos teismo nutartyje visais bylai svarbiais aspektais, kurie buvo iškelti A. B. apeliaciniame skunde, pasisakyta pakankamai plačiai. Apeliacinės instancijos teismas nuteistojo apeliacinio skundo esminius argumentus palygino su byloje surinkta medžiaga ir pateikė motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės. Be to, skirtingai nei teigia kasatorius, apeliacinės instancijos teismas neprivalėjo atlikti įrodymų tyrimo, nes jokių naujų neištirtų aplinkybių proceso dalyviai nenurodė, o esminių prieštaravimų tarp jau ištirtų įrodymų teismas nenustatė. Nuteistojo prašymai apklausti apeliacinės instancijos teisme kaip liudytojus S. V., Ž. F., Alytaus nakvynės namų darbuotojus bei biologinių pėdsakų (DNR) tyrimą atlikusias specialistes teismo buvo išnagrinėti ir motyvuotai atmesti. Apygardas teismas konstatavo, kad byloje pakanka objektyvių įrodymų, patvirtinančių A. B. kaltę.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo A. B. kasacinis skundas netenkintinas.

Iš skundo turinio matyti, kad, prašydamas panaikinti teismų sprendimus ir bylą nutraukti, kasatorius iš esmės nesutinka su byloje surinktų ir ištirtų duomenų pripažinimu įrodymais, jų vertinimu, teismų nustatytomis bylos faktinėmis aplinkybėmis, pateikia savo nuomonę šiais klausimais bei tvirtina nepadaręs jam inkriminuotos veikos, kvalifikuotos pagal BK 180 straipsnio 1 dalį.

Pažymėtina, kad kasacinės instancijos teismo kompetencija įrodymų vertinimo srityje yra ribota, nes šis teismas nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, tikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis) pagal pagrindus, nustatytus BPK 369 straipsnyje, t. y. jeigu kasaciniame skunde nurodyta, jog teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (BPK 369 straipsnio 2 dalis) arba, nagrinėdami bylą, padarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų (BPK 369 straipsnio 3 dalis). Tai reiškia, kad, nagrinėdamas bylą, kasacinės instancijos teismas patikrina, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, ar nustatant šias aplinkybes nebuvo esmingai pažeisti baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimai. Taigi kasacinės instancijos teismas įrodymų nerenka, byloje esančių įrodymų netiria, jų nevertina ir naujų faktinių bylos aplinkybių nenustatinėja. Iš naujo tirti faktines bylos aplinkybes ir pateikti naują jų vertinimą yra apeliacinės instancijos teismo kompetencija. Be to, pagal BPK 367 straipsnio 3 dalies nuostatas kasacine tvarka apskųsti įsiteisėjusį nuosprendį ar nutartį galima tik dėl tų klausimų, kurie buvo nagrinėti apeliacinės instancijos teisme.

Kasaciniame skunde nuteistasis A. B., kritikuodamas atskirus bylos įrodymus ir jų vertinimą, daugeliu atveju pateikia visiškai naujus argumentus, kurie nebuvo nurodyti jo apeliaciniame skunde, t. y., dėstydamas atitinkamus motyvus, teigia, jog nukentėjusysis P. K., liudytoja tyrėja R. G. davė melagingus parodymus, ginčija daiktų, dokumentų pateikimo, daiktų (megztinio, jo kišenėje rasto šaukimo, nukentėjusiojo rankinės ir dviejų raktų) apžiūros protokolų, tyrėjo R. L. užduoties atlikti objektų tyrimą, tyrėjos N. L. veiksmų teisėtumą, taip pat nurodo apeliacine tvarka nenagrinėtus argumentus dėl pirmosios instancijos teismo šališkumo, gynybos teisių pažeidimo, tarp jų ir kasatoriaus interesus gynusių valstybės paskirtų gynėjų netinkamo pareigų atlikimo. Tačiau, atsižvelgiant į BPK 367 straipsnio 3 dalies nuostatas ir nenustačius esminių BPK pažeidimų, konstatuotina, kad visi šie kasacinio skundo teiginiai ir juos pagrindžiantys argumentai, kaip neatitinkantys kasaciniam skundui keliamų reikalavimų, paliktini nenagrinėtini.

Įrodymais baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pagal Baudžiamojo proceso kodeksą byloje esančių duomenų pripažinimas įrodymais yra išimtinė teismo, kurio žinioje yra byla, teisė ir pareiga (BPK 20 straipsnio 2 dalis). Įrodymus teismas privalo ištirti ir patikrinti laikydamasis BPK 20 straipsnio 3, 4 dalių nuostatose įtvirtintų sąsajumo, leistinumo reikalavimų bei juos vertinti vadovaudamasis BPK 20 straipsnio 5 dalyje numatytomis pagrindinėmis įrodymų vertinimo taisyklėmis, t. y. pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Įrodymų leistinumo kriterijus apibrėžtas BPK 20 straipsnio 4 dalyje, kurioje nustatyta, kad įrodymais gali būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais. Tai reiškia, kad, spręsdamas, ar išnagrinėti bylos duomenys pripažintini įrodymais, teismas turi patikrinti, ar jų gavimo būdas neprieštarauja įstatyme nustatytiems reikalavimams, ir nustatyti, ar jie patikrinti BPK numatytais veiksmais.

Kasaciniame skunde teisingai nurodoma, kad P. K. kaip liudytojo apklausos protokole bei jo parodymų patikrinimo vietoje protokole nurodytas šių procesinių veiksmų atlikimo laikas sutampa, tačiau tai nelaikytina esminiu BPK 20 straipsnio 3 dalies pažeidimu. Pažymėtina, kad nukentėjusysis P. K. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek vėliau teisme davė vienodus ir nuoseklius parodymus apie esmines bylos aplinkybes ir teismai rėmėsi būtent tais jo parodymais, kurie buvo duoti teisme, todėl nukentėjusiojo parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu apklausiant jį kaip liudytoją, nėra grindžiamas apkaltinamasis nuosprendis. Tuo tarpu parodymų patikrinimo vietoje protokole užfiksuotų duomenų tikrumu nėra pagrindo abejoti, ypač atsižvelgiant į tai, kad jo metu buvo daromos nuotraukos, kuriose nukentėjusysis matomas sužalotas po įvykio, bei rastas A. B. priklausęs megztinis.

Skunde teisingai nurodoma, kad 2009 m. lapkričio 9 d. L. C. tarnybiniame pranešime, kuriuo kaip įrodymu vadovavosi pirmosios instancijos teismas, nurodytos kitokios, nei nustatė teismai, aplinkybės dėl veikos padarymo laiko ir nukentėjusįjį užpuolusių asmenų skaičiaus. Tačiau pažymėtina, kad šiame tarnybiniame pranešime užfiksuota informacija buvo gauta telefonu iš ligoninės nusikalstamos veikos padarymo dieną, taigi tai buvo pirminė informacija apie nusikalstamą veiką, gauta ne iš tiesioginio šaltinio, kuri vėliau buvo tikslinama, todėl esminės reikšmės teismams nustatant bylos aplinkybes neturėjo. Nusikalstamos veikos padarymo laikas nustatytas įvertinus nuoseklius nukentėjusiojo parodymus ir kitus juos patvirtinančius bylos įrodymus.

Pagrįstais laikytini kasacinio skundo argumentai dėl 2011 m. birželio 16 d. asmens parodymo atpažinti protokole nurodyto kito nei byloje nustatyta nusikalstamos veikos padarymo laiko, dėl asmens parodymo atpažinti atlikimo nepagrįstumo. Iš tikrųjų protokole klaidingai nurodytas veikos padarymo laikas, o nukentėjusiajam, jau ikiteisminio tyrimo pradžioje tvirtinant, kad negalėtų užpuoliko atpažinti, atlikti asmens parodymo atpažinti veiksmą nebuvo prasmės. Vis dėlto šie kasacinio skundo argumentai nėra pagrindas konstatuoti, kad ikiteisminio tyrimo metu buvo padaryti esminiai BPK pažeidimai, dėl kurių kasacine tvarka apskųsti teismų sprendimai turėtų būti keičiami ar naikinami.

Nėra pagrindo sutikti su kasacinio skundo argumentais, kad teismai netinkamai vertino specialisto išvadas dėl biologinių (DNR) tyrimų. Nors teismų sprendimuose ir neužsimenama, kad šių tyrimų metu, be kita ko, buvo nustatyta aplinkybė, jog ant megztinio, kurį grumtynių metu nukentėjusysis nuvilko nuo užpuoliko, buvo rasta ne tik A. B., bet ir asmens tapatybei nustatyti tiriant DNR tinkamų kito vyro pėdsakų, tačiau teismai byloje gautas specialisto išvadas įvertino kitų bylos duomenų kontekste ir motyvuotai pasisakė, kodėl pripažįsta, jog būtent A. B. dalyvavo padarant nusikalstamą veiką.

Nepagrįstais laikytini kasacinio skundo teiginiai, jog apeliacinės instancijos teismas neišnagrinėjo visų nuteistojo apeliaciniame skunde nurodytų argumentų. Pagal BPK 320 straipsnio 3 dalį teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose; pagal BPK 332 straipsnio 3 ir 5 dalis apeliacinės instancijos teismas nutarties aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės, o jeigu apeliacinis skundas atmetamas, nutartyje turi būti nurodyti motyvai, paaiškinantys, kodėl skundas atmetamas, o nuosprendis pripažįstamas teisingu. Teismų praktikoje pripažįstama, kad šių nuostatų nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą, tačiau, nesant motyvuotų išvadų bent dėl dalies apeliacinio skundo prašymų ar esminių argumentų, laikoma, kad skundas liko neišnagrinėtas. Apeliacinės instancijos teismo nutarties turinys patvirtina, kad šis teismas pasisakė dėl visų esminių nuteistojo apeliacinio skundo argumentų. Apeliaciniame skunde išdėstytus prašymus dėl papildomų įrodymų ištyrimo teismas išsprendė teisiamojo posėdžio metu priimdamas motyvuotą nutartį, taigi nepažeisdamas BPK 324 straipsnio 2 dalies reikalavimų ir nesuvaržydamas kasaciniame skunde akcentuojamų kaltinamojo teisių, įtvirtintų BPK 44 straipsnio 5 dalyje, 7 straipsnio 2 dalyje bei 6 straipsnio 2 ir 3 dalyse.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismai, nagrinėdami šią bylą, esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nepadarė, todėl pagal kasacinio skundo argumentus nėra pagrindo naikinti teismų sprendimus ir bylą nutraukti.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

nutaria:

Nuteistojo A. B. kasacinį skundą atmesti.