Kauno apygardos teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo L. M. atskirąjį skundą dėl Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2017 m. vasario 23 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovės E. M. ieškinį atsakovui L. M. dėl santuokos nutraukimo dėl kito sutuoktinio kaltės, kitų su santuokos nutraukimu susijusių reikalavimų išsprendimo, išvadą duodanti institucija – Vilkaviškio rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Ginčo esmė

Vilkaviškio rajono apylinkės teisme yra nagrinėjama civilinė byla pagal ieškovės E. M. ieškinį atsakovui L. M. dėl santuokos nutraukimo dėl kito sutuoktinio kaltės, kitų su santuokos nutraukimu susijusių reikalavimų išsprendimo, išvadą duodanti institucija – Vilkaviškio rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius.

Su ieškiniu ieškovė pateikė teismui prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones – priteisti iš atsakovo laikiną materialinį išlaikymą šalių nepilnametėms dukroms M. M., gimusiai (duomenys neskelbtini), ir K. M., gimusiai (duomenys neskelbtini), po 140 Eur kiekvienai kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis. Prašymą grindė tuo, kad atsakovas dukroms neteikia išlaikymo, būtino jų poreikiams patenkinti.

Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl naujų įrodymų priėmimo

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 314 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, kad apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvieno naujai pateikto įrodymo, turi aiškintis, ar šis konkretus įrodymas galėjo būti pateiktas pirmosios instancijos teismui, ar vėlesnis įrodymo pateikimas užvilkins bylos nagrinėjimą, bei atsižvelgti į prašomo naujai priimti įrodymo įtaką šalių ginčo išsprendimui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-506/2008). Atsakovas su atskiruoju skundu pateikė naujus įrodymus – Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2009 m. lapkričio 27 d. sprendimo kopiją, 2017 m. kovo 7 d. pažymos apie priskaičiuotą ir išmokėtą darbo užmokestį bei kitas išmokas Nr. SF-009(2017) kopiją. Atsakovas neprašo priimti prie atskirojo skundo pridėtų įrodymų, neargumentuoja jų priėmimo būtinybės, be to, tuos pačius įrodymus atsakovas pridėjo prie atsiliepimo į ieškinį ir pirmosios instancijos teismas juos priėmė. Dėl nurodytų aplinkybių apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti atsakovo su atskiruoju skundu pateiktus įrodymus.

Dėl atsakovo atskirojo skundo

Apeliacijos dalykas – patikrinimas, ar pagrįstai buvo pritaikyta laikinoji apsaugos priemonė – 140 Eur dydžio laikino išlaikymo kiekvienai iš šalių nepilnamečių dukrų priteisimas iš atsakovo.

Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį teismas dalyvaujantiems byloje ar kitiems suinteresuotiems asmenims prašant gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą, ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra preliminari priemonė, kuria siekiama kiek įmanoma greičiau užkirsti galimybę atsirasti aplinkybėms, galinčioms pasunkinti ar padaryti nebeįmanomu būsimo teismo sprendimo įvykdymą. Konkrečios laikinosios apsaugos priemonės parenkamos ir taikomos atsižvelgiant į tai, kokio pobūdžio byla nagrinėjama, į ieškinio pareiškimo reikalavimų dydį ir rūšį, į atsakovo veiksmus ir kitas reikšmingas šio klausimo išsprendimui aplinkybes ir tik tuo atveju, jeigu jos gali padėti užtikrinti būsimo teismo sprendimo realų įvykdymą, padėti išvengti neigiamų padarinių, apsaugoti asmenų turtinius arba neturtinius interesus bei užkirsti kelią galimai žalai šiems interesams atsirasti. Šeimos bylose tokių priemonių taikymo pagrindas yra tam tikros aplinkybės, kurioms esant, nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, gali nukentėti turtinės ar asmeninės neturtinės vaiko ar vieno sutuoktinio teisės. Pagal CK 3.65 straipsnio 2 dalies 4 punktą teismas, atsižvelgdamas į vaikų interesus, gali taikyti laikinąją apsaugos priemonę – priteisti iš vieno sutuoktinio laikiną išlaikymą nepilnamečiams vaikams.

Pirmosios instancijos teismas, tenkindamas ieškovės prašymą, priteisė iš atsakovo nepilnametėms dukroms laikiną išlaikymą po 140 Eur kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis, motyvuodamas tuo, kad atsakovas privalo prisidėti prie šalių nepilnamečių vaikų poreikių tenkinimo.

Atsakovas nesutinka su pirmosios instancijos teismo nutartimi nustatyto laikino išlaikymo nepilnametėms dukroms dydžiu, atskirąjį skundą argumentuodamas tuo, kad 140 Eur dydžio išlaikymo šalių dukroms nereikia, atsakovas neturi finansinių galimybių dukroms teikti tokio dydžio išlaikymą.

Apeliacinės instancijos teismas šiuos atskirojo skundo argumentus atmeta kaip nepagrįstus.

Atsakovas nepateikė įrodymų apie nepilnametėms dukroms teikiamą išlaikymą, todėl nėra pagrindo abejoti ieškovės nurodytomis aplinkybėmis apie atsakovo nepilnametėms dukroms neteikiamą išlaikymą. Atsakovui šiuo metu tinkamai nevykdant pareigos išlaikyti nepilnametes dukras, pirmosios instancijos teismas priteisė joms iš atsakovo po 140 Eur dydžio laikiną išlaikymą, įvertinęs, kad nepilnamečiams vaikams priteistino laikino išlaikymo, kaip laikinosios apsaugos priemonės, pagrindinis tikslas – užtikrinti, kad iki teismo sprendimo priėmimo vaikai gautų jų būtinuosius poreikius atitinkantį išlaikymą. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad laikino išlaikymo dydis yra nustatomas tik preliminariai atsižvelgiant į nepilnamečių vaikų poreikius bei tėvų turtinę padėtį, išsamiai nevertinant tėvų finansinių galimybių teikti realius vaikų poreikius atitinkantį išlaikymą, išlaikymo dydžio proporcingumo tėvų turtinei padėčiai, nes šios aplinkybės yra nustatomos bylą nagrinėjant iš esmės. Taigi teisminio proceso pradžioje, spręsdamas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, teismas negali vertinti argumentų, susijusių su atsakovo galimybėmis teikti vienokio ar kitokio dydžio išlaikymą, vaikų poreikiais ir jiems patenkinti reikalingos pinigų sumos, jie išsamiai bus išnagrinėti bylos nagrinėjimo iš esmės metu, priimant sprendimą byloje, nes, priešingu atveju, tai būtų vertinama kaip pasisakymas dėl bylos esmės, neatlikus įrodymų tyrimo ir vertinimo. Atsakovo argumentai dėl jo turtinės padėties, šalių dukroms reikalingo išlaikymo dydžio, atsakovo turimo dar vieno išlaikytinio bus vertinami sprendžiant dėl byloje pareikšto ieškinio reikalavimo priteisti iš atsakovo išlaikymą nepilnametėms dukroms pagrįstumo, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl šių atskirojo skundo argumentų išsamiau nepasisako ir tik preliminariai vertina byloje esančius duomenis.

Atsižvelgdamas į prioritetinės vaiko teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principą, tėvų pareigą išlaikyti savo vaikus, į tai, jog pagal šalių vaikų amžių (16 metų ir beveik 15 metų) jų poreikiai yra pakankamai dideli, apeliacinės instancijos teismas, preliminariai įvertinęs byloje esančius duomenis, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo priteistas laikinas išlaikymas nepilnametėms dukroms po 140 Eur kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis nėra per didelis laikinai užtikrinti jų būtinuosius poreikius. Atsakovo prašomas priteisti 80 Eur išlaikymo šalių nepilnametėms dukroms dydis, atsižvelgiant į dukrų amžių, tokio amžiaus vaikų poreikius, šalių galimybes teikti vaikams jų poreikius atitinkantį išlaikymą, yra nepakankamas, negalintis užtikrinti minimalių vaikų poreikių patenkinimo. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, pirmosios instancijos teismo vaikams priteistas laikino išlaikymo dydis nėra neproporcingas, pernelyg suvaržantis atsakovo teises ir teisėtus interesus. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad atsakovas, teigdamas, jog 140 Eur dydžio išlaikymo šalių dukroms nereikia, atsakovas neturi finansinių galimybių dukroms teikti tokio dydžio išlaikymą, nepateikė įrodymų šiems atskirojo skundo argumentams pagrįsti. Byloje nėra duomenų, kad šalių nepilnamečių dukrų poreikiams patenkinti pakanka 160 Eur (po 80 Eur iš kiekvienos šalies) per mėnesį sumos, atsakovas dėl objektyvių priežasčių (sveikatos būklės) negali dirbti kitokio darbo, gauti didesnes pajamas, ieškojo kito darbo, tačiau dėl konkrečių aplinkybių jo negavo. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad laikinosiomis apsaugos priemonėmis šeimos bylose yra siekiama tik laikinai, t. y. iki teismo sprendimo priėmimo, užtikrinti, kad būtų kuo mažiau pažeidžiami nepilnamečių vaikų interesai, sureguliuoti ginčo situaciją, o ginčas tarp šalių šioje proceso stadijoje nėra sprendžiamas. Laikino išlaikymo priteisimas neatima galimybės, išnagrinėjus bylą iš esmės, priimti kitokį teismo sprendimą, nes laikinosios apsaugos priemonės nėra civilinių teisių gynybos būdas (pareikštų reikalavimų tenkinimas ar jų atmetimas), o tik priemonė, užtikrinanti materialiųjų teisių gynybą.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 329 straipsnis). Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 straipsnis). Nagrinėjamoje byloje nenustatyta absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų, atsakovas atskirojo skundo argumentais nepaneigė pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumo ir pagrįstumo, todėl ji nekeistina.

Kauno apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Palikti nepakeistą Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2017 m. vasario 23 d. nutartį.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.