Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

dalyvaujant pareiškėjui Ž. J., nedalyvaujant atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės, atstovui,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Ž. J. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

1Skundas tenkintinas iš dalies.

1Ginčas šioje administracinėje byloje kilo dėl neturtinės žalos, atsiradusios dėl neteisėtų valdžios institucijos veiksmų, neužtikrinant pareiškėjui tinkamų laikymo sąlygų Laisvės atėmimo vietų ligoninėje (toliau – ir LAVL), atlyginimo.

Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 straipsnis). Žala turi būti atlyginta, kai institucija (jos pareigūnas) neįvykdo įstatymuose nustatytos pareigos arba atlieka veiksmus, kuriuos įstatymai draudžia atlikti, arba pažeidžia bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.246 str.). Turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginama civilinio kodekso ir kitų įstatymų nustatyta tvarka (pvz. Viešojo administravimo įstatymo 42 str., Tarnybos Kalėjimų departamente prie Teisingumo ministerijos statuto 27 str., Bausmių vykdymo kodekso 5 str. 3 d ir kt.). Valstybės pareiga atlyginti žalą pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas atsiranda dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės atsakomybei atsirasti pakanka, kad valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybinės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos 4 sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.), 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 str.), 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 str.), 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 str.). CK 6.271 straipsnyje yra numatyta griežta (objektyvi) atsakomybė, kuri atsiranda nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Taigi, viešajai (valstybės) atsakomybei atsirasti pakanka tik 3 sąlygų: neteisėtų veiksmų ar neveikimo, žalos ir priežastinio ryšio buvimo tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos.1

Pareiškėjas tvirtino, kad laikotarpiu nuo 2015-12-12 iki 2016-12-20 6D3p korpuso Tuberkuliozės skyriaus 3 aukšto pasivaikščiojimo kiemelio danga buvo netinkama, nes didžiąją dalį pasivaikščiojimo kiemo užėmė žolė ir žemė, todėl trūko tinkamo kiemo ploto pasivaikščiojimui.

Nuteistųjų teisė pasivaikščioti gryname ore įtvirtinta Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 103 straipsnyje. Nuteistųjų pasivaikščiojimas vyksta dienos metu specialiai tam skirtoje pataisos įstaigos teritorijoje laikantis BVK 70 straipsnyje numatytų nuteistųjų atskyrimo (izoliavimo) reikalavimų (BVK 103 straipsnio 2 dalis). Laisvės atėmimo vietų ligoninė prilyginama laisvės atėmimo bausmę vykdančiai įstaigai (BVK 62 straipsnis), todėl kilusiam ginčui aktualios Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklės (toliau - ir Taisyklės), patvirtintos Kalėjimų departamento direktoriaus 2011-03-03 įsakymu Nr. V-82, reglamentuojančios ir pasivaikščiojimo kiemų įrengimą pataisos įstaigose.

Taisyklių 18 punkte nurodyta, jog tam, kad nuteistieji galėtų pasivaikščioti ir mankštintis gryname ore, pataisos įstaigų uždaroje teritorijoje ant žemės arba ant nuteistųjų gyvenamųjų korpusų pastatų stogų įrengiami pasivaikščiojimo kiemai. Ant žemės įrengti pasivaikščiojimo kiemai gali būti sujungti su gyvenamaisiais pastatais antžeminėmis arba požeminėmis perėjomis nuteistiesiems lydėti (Taisyklių 18 punktas). Pasivaikščiojimo kiemuose įrengiamos rakinamos kameros su atviru stogu, uždengtu metaliniu grotuotu rėmu. Grotų akutė negali būti didesnė kaip 30 x 15 cm. Pasivaikščiojimo kiemų kamerų durys įrengiamos pagal Taisyklių 14 punkte nustatytus reikalavimus. Išilgai pasivaikščiojimo kiemų kamerų sienų, viršuje, priešpriešais prižiūrėtojo pakylą, kuria jis vaikšto stebėdamas nuteistuosius, įrengiami 1,2 metro pločio stogeliai, kad nuteistieji galėtų pasislėpti nuo atmosferos kritulių. Pasivaikščiojimo kiemų kamerose turi būti atmosferos kritulių šalinimo sistema (Taisyklių 19 punktas). Pagal Taisyklių nuostatas pasivaikščiojo kiemuose gali būti sumontuota sporto įranga ar sporto inventorius, skirtas nuteistiesiems mankštintis gryname ore. Sporto įranga ir inventorius turi būti techniškai tvarkingi, patikimai pritvirtinti prie sienų ar grindų, nekelti pavojaus pataisos įstaigose laikomų asmenų ir personalo sveikatai ir gyvybei (Taisyklių 20 punktas). Pasivaikščiojimo kiemų sienos dengiamos lygia, patvaria ir drėgmei atsparia danga, grindys turi būti lygios ir neslidžios (Taisyklių 21 punktas). Pabrėžtina, jog nuo 2015-11-01 įsigaliojusioje Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015-08-03 įsakymu Nr. V-908 patvirtintoje Lietuvos higienos normoje HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ reikalavimai pasivaikščiojimo kiemelių įrengimui nereglamentuoti.

Iš LAVL 6D3p korpuso Tuberkuliozės skyriaus 3 aukšto kiemo nuotraukų (b. l. 18-21) aiškiai matyti, kad dalis šio kiemelio dangos yra asfaltuota, kita dalis - apaugusi žole, kiemelio danga nelygi, drėgmei neatspari, todėl pripažintina, kad ginčo kiemo būklė neatitinka Taisyklių 21 punkte numatyto reikalavimo užtikrinti lygias, drėgmei atsparias ir neslidžias grindis. Atsižvelgiant į tai, pripažintina, kad LAVL neveikė taip, kaip pagal įstatymą turėjo veikti, laikotarpiu nuo 2015-12-12 iki 2016-12-20 neužtikrino, kad kiemelio grindys atitiktų Taisyklių 21 punkto reikalavimus.

Tačiau teismas pažymi, jog pasivaikščiojimo kiemų įrengimą reglamentuojančiuose teisės aktuose vienam asmeniui tenkanti pasivaikščiojimo kiemo ploto norma nėra reglamentuota. Teismui pateiktos LAVL 6D3p korpuso Tuberkuliozės skyriaus 3 aukšto kiemo nuotraukos patvirtina, kad ginčo pasivaikščiojimo kiemelis yra pakankamai erdvus, jame įrengta krepšinio lenta, pavėsinė, todėl teismo nuomone, šiame kiemelyje pareiškėjo nurodytam kalinamųjų skaičiui (15-25) buvo užtikrinta galimybė judėti.

Teismo nuomone, nagrinėjamoje byloje svarbu pažymėti, kad byloje nėra jokių duomenų apie pareiškėjo rašytus skundus LAVL administracijai dėl LAVL 6D3p korpuso Tuberkuliozės skyriaus3 aukšto kiemo būklės. Byloje taip pat nėra duomenų apie pareiškėjui kilusius sveikatos sutrikimus, kurie galėtų būti sąlygoti netinkamai įrengtos pasivaikščiojimo kiemo dangos. Pažymėtina, kad pareiškėjo argumentai, jog šlapia kiemo danga gali sukelti peršalimą, kuris galimai būtų pavojingas gyvybei, laikytini abstraktaus pobūdžio samprotaujamaisiais teiginiais, kurie nėra pagrįsti jokiais objektyviais įrodymais apie pareiškėjui realiai kilusias neigiamas pasekmes.

Šiuo atveju teismas atkreipia dėmesį į bylai svarbią aplinkybę, kad pareiškėjas gryname ore galėjo vaikščioti pasirinktu metu nuo signalo „Kėlimasis“ iki signalo „Pasiruošimas miegui“ (b. l. 14-15), taigi, teismo vertinimu, esant nepalankioms oro sąlygoms, pareiškėjas turėjo galimybę rinktis, ar leisti laiką gyvenamosiose patalpose, ar pasivaikščiojimo kieme. Be to, iš minėtų fotonuotraukų matyti, kad kieme yra įrengta pavėsinė, kurioje nuteistieji gali pasislėpti nuo kritulių. Pažymėtina, kad pasivaikščiojimas gryname ore yra nuteistųjų teisė, bet ne pareiga, todėl net ir pripažinus, jog pareiškėjas pasivaikščiojimo kiemelyje galėjo patirti tam tikrų nepatogumų, jis turėjo teisę nutraukti pasivaikščiojimą arba šia teise nesinaudoti, esant nepalankioms oro sąlygoms.

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala – tai fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas ir kt., teismo įvertinta pinigais.

Tačiau neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. ABTĮ 88 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta, kad teismas gali patenkinti skundą ir išspręsti ginčą kitu įstatymų numatytu būdu. CK 1.138 straipsnyje kaip asmens teisių gynimo būdas nurodytas ne tik turtinės ar neturtinės žalos išieškojimas (CK 1.138 str. 6 p.). CK 1.138 straipsnio 8 punkte numatyta, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais.

EŽTT ir LVAT praktikoje laikomasi nuostatos, kad teisės pažeidimo pripažinimas kai kuriais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas, o neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2000-10-10 sprendimą D. prieš Lietuvą; 2006-10-10 sprendimą L. L. prieš Prancūziją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013-12-16 nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013; 2013-12-02 nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1864/2013). Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, turi būti priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. LVAT praktikoje taip pat laikomasi nuostatos, jog teisės pažeidimo trukmė yra vienas iš faktorių, kurie turi būti vertinami sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo formos ir dydžio, o kai nustatyto pažeidimo laikotarpis yra pakankamai ilgas, tinkamu žalos atlyginimu negali būti laikomas vien teisės į teisės aktuose numatytas kalinimo sąlygas pažeidimo pripažinimas (žr. 2013-08-30 nutartį administracinėje byloje Nr. A756-1290/2013; 2013-08-07 sprendimą administracinėje byloje Nr. A146-797/2013; 2013-12-16 nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013).

Nagrinėjamu atveju teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo pobūdį, mastą bei intensyvumą, sprendžia, kad šiuo atveju nėra pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais. Pabrėžtina, jog pats pareiškėjas iš esmės nepateikė jokių įrodymų pagrįsti, kad jam buvo padaryta esminė neturtinė žala, kurią reikėtų įvertinti pinigais, ir byloje nėra jokio pagrindo išvadai, jog nustatyti pareiškėjo nepatogumai buvo tokio pobūdžio ir pareiškėjo teises pažeidė tokiu būdu, kad joms apginti nepakanka konstatuoti paties pažeidimo fakto. Taigi konstatuotina, jog byloje vertinamu atveju teisės pažeidimo pripažinimas yra proporcinga pareiškėjo teisių gynybos forma.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86 straipsniu, 87 straipsniu, 88 straipsnio 1 ir 4 punktais, teismas

nusprendė:

Skundą tenkinti iš dalies.

Pripažinti, kad buvo pažeista Ž. J. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo sąlygas Laisvės atėmimo vietų ligoninėje laikotarpiu nuo 2015-12-12 iki 2016-12-20.

Reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo sprendimo paskelbimo gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.