Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo S. K. (S. K.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2007 m. liepos 20 d. nuosprendžio, kuriuo:

S. K. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 1 dalyje, ir nuteistas laisvės atėmimu 7 (septyneriems) metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Aprašomoji dalis

n ustatė:

S. K. Vilniaus apygardos teismo nuteistas už tai, kad 2006-12-23 apie 23 val. 00 min., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, Vilniuje, (duomenys neskelbtini) namo kambaryje, asmeninio konflikto su seserimi G. K. metu tyčia peiliu sudavė ne mažiau kaip tris smūgius į nukentėjusiosios kaklą, tuo padarydamas pastarajai pjautinę kaklo žaizdą su abiejų bendrinių miego arterijų ir jungo venų, ryklės ir stemplės bei aplinkinių minkštųjų audinių trachėjos perpjovimu, po ko ši mirė nuo nukraujavimo per perpjautas kaklo bendrines miego arterijas ir jungo venas, ir taip tyčia ją nužudė.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje dalyvaujantis nuteistasis S. K. , jo gynėjas prašo apeliacinį skundą patenkinti, prokuroras prašo skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo S. K. skundas atmetamas.

Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus ir jų pagrindu padarė teisingas išvadas dėl faktinių bylos aplinkybių, baudžiamojo įstatymo taikymo, nuteistojo kaltės bei jam paskirtos bausmės dydžio.

Pagal BK 28 straipsnio 2 dalį būtinoji gintis yra tada, kai asmuo padaro baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėties požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi, jei nebuvo peržengtos būtinosios ginties ribos. Pavojingas kėsinimasis yra viena iš būtinų būtinosios ginties teisėtumo sąlygų, todėl, nesant pavojingo kėsinimosi, nėra pagrindo pripažinti asmenį veikus būtinosios ginties sąlygomis.

Patikrinusi baudžiamąją bylą apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nuosprendyje teisingai nustatė, jog nėra teisinio pagrindo vertinti nuteistojo S. K. smurtinius veiksmus kaip padarytus būtinosios ginties situacijoje ar jam peržengus būtinosios ginties ribas. Apie tai, kad nukentėjusioji įvykio metu pati, rankoje laikydama peilį, puolė nuteistąjį S. K. , pastarasis parodė tik teisminio bylos nagrinėjimo metu. Ikiteisminio tyrimo metu net dviejose savo apklausose S. K. apie tai, kad buvo peiliu užpultas, neminėjo. Iš šioje proceso stadijoje duotų S. K. parodymų, psichiatrinės-psichologinės ekspertizės metu jo papasakotų įvykio aplinkybių galima daryti išvadą, kad prieš nukentėjusiąją smurtą jis vartojo ne gindamasis nuo pavojingo kėsinimosi, o kilus tarp jų eiliniam žodiniam konfliktui, kurio metu jis supyko ir ėmė smurtauti (1 t., b. l. 138, 141, 192). Teisminio bylos nagrinėjimo metu nuteistasis tik apklausos pabaigoje atsiminė ir abejodamas ėmė tvirtinti, kad nukentėjusiosios buvo puolamas peiliu ir tą peilį atėmė (2 t., b. l. 41). Liudytojui P. T. , kurį pirmąjį pamatė po įvykio, nuteistasis nieko apie savo užpuolimą su peiliu neminėjo, o priešingai netgi nurodė, kad ne jis (nuteistasis) dūrė peiliu, o „Galiną kažkas papjovė“. Todėl apygardos teismas įvertinęs šiuos duomenis ir kitus nuosprendyje išdėstytus įrodymus, pagrįstai nustatytose faktinėse aplinkybėse neįžvelgė būtinosios ginties situacijos ir jos ribų peržengimo.

Išties už tiesiogine tyčia padarytą nužudymą nebaudžiama, jei būtinosios ginties situacijoje gynyba aiškiai neatitinka kėsinimosi pobūdžio, tačiau kaltininkas yra didelio sumišimo ar išgąsčio būsenos (BK 28 straipsnio 3 dalis). Nuteistasis skunde ir bando nurodyti, kad buvo būtent tokia situacija. Tačiau skundo argumentai, kad įvykio metu jis atėmęs iš puolusios jį nukentėjusiosios peilį, peiliu ją mirtinai sužalojo, nes buvo labai sumišęs ir išsigandęs dėl jo gyvybei kilusios realios grėsmės, todėl turėtų būti laikytina, kad jis veikė būtinosios ginties sąlygomis, yra nepatvirtinti bylos medžiaga.

Sprendžiant klausimą, ar nuteistasis, nužudydamas G. K. , neperžengė būtinosios ginties ribų ar jas peržengė, būtina išsiaiškinti, ar tarpusavio konflikto metu tarp jų buvo kilusi būtinosios ginties situacija, ar mirusi nukentėjusioji pradėjo tiesiogiai gresiantį pavojingą, akivaizdų ir realų kėsinimąsi į nuteistąjį. Jei kėsinimasis buvo, tai koks tokio kėsinimosi pobūdis ir pavojingumas ir ar panaudotos gynybos priemonės atitinka šį kėsinimąsi.

Apeliacinės instancijos teisme nuteistasis nurodė, kad sesers buvo puolamas peiliu, kurį atėmė, ir tolimesnių nei savo, nei sesers veiksmų neatsimena, buvo labai išsigandęs. Vien iš tokių nuteistojo parodymų negalima daryti išvados, kad šiuo atveju jis veikė neperžengdamas būtinosios ginties ribų. Net ir jeigu patikėtume S. K. pakeistais parodymais ir nustatytume, kad jis buvo sesers puolamas peiliu, visų pirma, atkreiptinas dėmesys į tai, kad byloje nėra jokių duomenų, kokiu būdu G. K. , pati jau neturėdama peilio, toliau pavojingai kėsinosi į nuteistojo gyvybę ar sveikatą. Nuteistasis viso proceso metu nenurodė, kad po peilio atėmimo būtų kaip nors buvęs S. K. puolamas ar toks puolimas jam grėstų tiesiogiai konflikto metu. Nuteistajam jokie pjautiniai sužalojimai įvykio metu nebuvo padaryti. Atėmęs iš sesers peilį S. K. turėjo suvokti, kad realus pavojus jo gyvybei jau pasibaigė, nebuvo jokio reikalo peiliu mažiausiai tris kartus smogti į nukentėjusiosios kaklą ir tokiu būdu gintis nuo galimų tolimesnių S. K. neteisėtų veiksmų. Antra, atkreiptinas dėmesys, kad 2006-12-26 teisės medicinos specialisto išvadoje nustatyta, jog labiausiai tikėtina, jog kaklo sužalojimai nukentėjusiajai G. K. padaryti, jai esant horizontalioje padėtyje, o užpuolikui esant iš priekio nukentėjusiosios atžvilgiu (t. 1, b. l. 60-67). Ši aplinkybė taip pat rodo, kad nukentėjusioji smūgių sudavimo metu gulėjo, o žmogui būnant tokioje padėtyje akivaizdu, jog yra labai maža tikimybė, kad jis galėtų kitą asmenį aktyviai pulti ar kitaip kelti grėsmę kito asmens gyvybei ar sveikatai. Ir, trečia, bylos medžiaga nepatvirtina BK 28 straipsnio 3 dalyje esančios aplinkybės, jog nuteistasis buvo labai sumišęs ar išsigandęs. Atliktos teismo psichiatrinės-psichologinės ekspertizės metu konstatuota, kad nusikalstamų veikų padarymo metu S. K. jokia psichikos liga nesirgo, nebuvo laikino psichikos veiklos sutrikimo būsenos, galėjo suvokti savo veiksmų esmę ir juos valdyti. Jis nebuvo fiziologinio ar patologinio afekto būsenos (1 t., b. l. 191-193). Iš liudytojų P. T. , A. B. parodymų matyti, kad nuteistasis su seserimi, būdami išgėrę, konfliktuodavo dažnai, grasindavo vienas kitą užmušti, keikdavo vienas kitą necenzūriniais žodžiais, tačiau smurto vienas prieš kitą nevartojo. Šios aplinkybės patvirtina, kad, nepaisant nukentėjusiosios polinkio smurtauti (tai liudija tik nukentėjusiosios anksčiau padarytų nusikaltimų pobūdis), nuolatiniai S. K. sesers žodiniai, bet realiai nevykdomi grasinimai kėsintis į nuteistojo gyvybę, buvo įprasti, todėl įvykio dieną neturėjo būti nelaukti ir itin bauginantys bei sukeliantys didelį sumišimą ar išgąstį. Atsižvelgtina ir į tai, kad pats S. K. įvykio metu buvo neblaivus, jam nustatytas 2,40 promilės girtumas (1 t., b. l. 131), kas irgi turėjo įtakos jo veiksmams. Esant apsvaigimo nuo alkoholio poveikiui savaime keičiasi situacijos suvokimas ir įvertinimas, sunkėja tinkamų sprendimų paieška, pervertinamos galimybės, susilpnėja savikontrolė, keičiasi emocinių išgyvenimų ir poelgių pobūdis. Todėl nuteistojo prašymas panaikinti apkaltinamąjį nuosprendį ir nustatyti, kad jo veiksmai turėtų būti vertinami kaip būtinoji gintis yra netenkinamas.

Skirdamas S. K. bausmę teismas atsižvelgė į BK 54 straipsnyje numatytas aplinkybes: nuteistojo kaltės formą ir rūšį, nuteistojo asmenybę, amžių, sunkinančią ir lengvinančią jo atsakomybę aplinkybes, ir paskyrė jam bausmę, mažesnę už BK 129 straipsnio 1 dalies sankcijos vidurkį, artimesnę už šį nusikaltimą skirti galimos bausmės minimaliam dydžiui. Tokia bausmė negali būti laikoma aiškiai per griežta. Kolegijos patikrintoje bylos medžiagoje nėra jokių kitų palankių ir teisiškai reikšmingų aplinkybių, kurios leistų švelninti nuteistajam paskirtą laisvės atėmimo bausmę.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais motyvais ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo S. K. apeliacinį skundą atmesti.