- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-11-29
- Bylos Nr.
- 2S-1505-590/2012
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Vidas Stankevičius
- Skolininkas
- O. Č., S. Č.
- Kategorijos
- 32.5pavadinimo nepavyko patikrinti
- 122.4pavadinimo nepavyko patikrinti
- 128.17pavadinimo nepavyko patikrinti
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo suinteresuotų asmenų skolininkų O. Č. ir S. Č. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo hipotekos skyriaus 2012 m. gegužės 4 d. nutarties civilinėje byloje pagal pareiškėjo (kreditoriaus) „Swedbank“, AB pareiškimą suinteresuotiems asmenims skolininkams O. Č. ir S. Č. dėl priverstinio skolos išieškojimo, ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
O. Č. ir S. Č., užtikrindami iki 2029-02-28 gauto kredito grąžinimą, hipotekos lakštu Nr. 01120060005582, 2006-03-14 įregistruotu Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo hipotekos skyriuje su vėlesniais pakeitimais, įkeitė AB bankui „Hansabankas“ (dabartinis pavadinimas „Swedbank“, AB) skolininkams bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį turtą – 134,5 kv. m. ploto butą su rūsiu, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini). Kadangi hipoteka užtikrinta prievolė – 2006-03-09 kreditavimo sutartis Nr. 06-014763-FA – nebuvo vykdoma, kreditorius pateikė teismui pareiškimą, kuriuo prašė pradėti priverstinį skolos išieškojimą.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo hipotekos skyrius 2012-05-04 nutartimi areštavo įkeistą nekilnojamąjį turtą – 134,5 kv. m. ploto butą su rūsiu, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), uždraudžiant įkeisto daikto savininkams juo disponuoti; įspėjo skolininkus (įkeisto turto savininkus) O. Č. ir S. Č., kad negrąžinus skolos per vieną mėnesį nuo nutarties įteikimo dienos, įkeistas turtas bus parduotas iš varžytinių arba perduotas kreditoriui administruoti. Išaiškino kreditoriui, jeigu skola per vieną mėnesį nuo įkeisto turto arešto nutarties nuorašo įteikimo skolininkams dienos negrąžinta, kreditorius turi pakartotinai kreiptis su pareiškimu į hipotekos skyrių dėl skolos išieškojimo, kartu pateikdamas hipotekos lakšto originalą.
Šalies argumentai
Atskiruoju skundu skolininkai O. Č. ir S. Č. prašo panaikinti Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo hipotekos skyriaus 2012-05-04 nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – kreditoriaus „Swedbank“, AB pareiškimą dėl priverstinio skolos išieškojimo atmesti, taip pat priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad svarstydama kreditoriaus 2012-04-30 pareiškimą dėl priverstinio skolos išieškojimo, teisėja neatsižvelgė į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2011-06-15 nutartyje (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-06-15 nutartį c. b. 3K-7-272/2011) padarytas naujas išvadas bei suformuluotas ir teismams privalomas naujas teisės normų aiškinimo ir taikymo taisykles, susijusias su hipotekos teismo pareiga patikrinti ir įvertinti kreditoriaus reikalavimo, pradėti išieškojimą iš įkeisto turto, pagrįstumą, kurios pakeitė ankstesnę teisminę praktiką tokios kategorijos bylose. Skolininkų su banku sudarytos kredito ir hipotekos sutartys yra vartojimo sutartys, ir teisėja, nagrinėdama kreditoriaus pareiškimą dėl priverstinio skolos išieškojimo, turėjo jas vertinti sąžiningumo aspektu. Pažymi, jog kredito sutarties nutraukimą reglamentuojančios sutarties sąlygos, suteikiančios bankui/kreditoriui teisę, jei kredito gavėjai laiku negrąžina bankui net nedidelės (t. y. vienos) kredito dalies, lyginant su didele 325 932,39 EUR kredito suma, ir nepašalina šio pažeidimo per 30 dienų, nutraukti sutartį ir pareikalauti grąžinti prieš terminą visą likusį kreditą kartu su visomis priskaičiuotomis palūkanomis ir kitomis mokėtinomis sumomis, prieštarauja bendriesiems sąžiningumo reikalavimams ir iš esmės pažeidžia kreditoriaus ir skolininko teisių ir pareigų pusiausvyrą skolininko nenaudai, todėl jos yra nesąžiningos ir negaliojančios ab initio. Hipotekos teisėja, nagrinėdama kreditoriaus 2012-04-30 pareiškimą dėl priverstinio skolos išieškojimo, pagal kreditoriaus pateiktus dokumentus, nustačiusi, jog pagrindinė ir (ar) hipotekos sutartis kvalifikuotina kaip vartojimo, ex officio privalėjo įvertinti, ar kredito ir hipotekos sutarčių sąlygos, kuriomis grindžiamas kreditoriaus reikalavimas, yra sąžiningos bei turėjo pripažinti šias kredito sutarties bendrosios dalies 11.2.1 ir 11.2.1.1. punktų sąlygas nesąžiningomis, vadovaudamasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teismine praktika ir CK 6.188 str. nuostatomis, tačiau to nepadarė. Pažymi, jog ginčijama nutartimi hipotekos teisėja areštavo kreditoriaus naudai įkeistą skolininkams bendros jungtinės nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį turtą – butą už skolą pagal kredito sutartį, kurią iš viso sudaro 410 376,33 EUR suma. Iš šios skolos sumos net 62 554,84 EUR sudaro kreditoriaus priskaičiuoti delspinigiai už laiku negrąžintą paskolą. Pagal skolininkų skaičiavimus didžioji šios kreditoriaus priskaičiuotos delspinigių už laiku negrąžintą paskolą/kreditą sumos dalis buvo paskaičiuota nuo kreditoriaus nurodytos kredito sutarties nutraukimo dienos, t. y. nuo 2011-09-07 iki 2012-04-30. Teismas, priimdamas ginčijamą nutartį, kuria buvo patvirtinta mūsų skolos kreditoriui suma, pažeidė imperatyvią materialinės teisės normą, t. y. CK 6.73 str. 1 d., kuri imperatyviai draudžia kreditoriui reikalauti iš skolininko kartu ir netesybų (šiuo atveju delspinigių) ir realiai įvykdyti prievolę, t. y. grąžinti visą kredito sumą prieš terminą, išskyrus atvejus, kai skolininkas praleidžia prievolės įvykdymo terminą. Prievolės įvykdymo termino skolininkai nėra praleidę, nes jos terminas kredito sutartyje buvo nustatytas iki 2029-02-28. Kreditorius vienašališkai nutraukė kredito sutartį nuo 201 1-09-06 dienos, todėl neturėjo teisinio pagrindo nuo šios dienos skaičiuoti delspinigius nuo visos negrąžintos kredito sumos, t. y. nuo 325 932,39 EUR iki 2012-04-30, o teismas ginčijama nutartimi negalėjo pripažinti tokią skolos sumą teisinga ir pagrįsta bei ją patvirtinti.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į atskirąjį skundą kreditorius „Swedbank“, AB prašo Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo hipotekos skyriaus 2012-05-04 nutartį palikti nepakeistą, o atskirąjį skundą atmesti. Nurodo, jog nesutinka su skolininkų teiginiu, kad bankas nebendradarbiavo su skolininkais. Bankas sąžiningai bendradarbiavo ir kooperavosi su skolininkais, taip pat geranoriškai sprendė visas iškilusias jų problemas. Mano, kad bankas išnaudojo visas galimybes bendrai su skolininkais išspręsti prievolės nevykdymo klausimus, tiek pertvarkant kredito sutartį, atidedant susikaupusių įsiskolinimų sumas, tiek duodant protingus terminus padengti įsiskolinimus ar pasiūlyti kitus mokėjimo būdus, tačiau skolininkai tuo nepasinaudojo. Nurodo, kad skolininkai nepagrįstai teigia, jog bankas nesprendė su skolininkais sutarties nutraukimo klausimo, ir kad apie galimą sutarties nutraukimą skolininkai nežinojo. Atkreipia dėmesį į tai, kad bankas po sutarties nutraukimo dar laukė skolininkų pasiūlymų daugiau kaip septynis mėnesius ir dėl priverstinio skolos išieškojimo į teismą kreipėsi tik 2012-04-30 (pažymi, kad nuo 2010 m. vasario mėn. skolininkai kredito dengimui nieko nemokėjo). Nurodo, kad skolininkai įsipareigojo kreditą grąžinti kredito sutarties grafike nurodytais terminais ir sumomis. Faktinės aplinkybės patvirtina, kad skolininkai nevykdė savo įsipareigojimų grąžinti suteikto kredito dalių, mokėti palūkanas ir kitus mokėjimus. Iš pateiktų teismui įrodymų matyti, kad prieš nutraukiant kredito sutartį skolininkų pradelsimai buvo ilgesni nei 30 (trisdešimt) dienų (307 dienos), t. y. skolininkai dešimt mėnesių pradelsė grąžinti numatytas kredito dalis ir kitus mokėjimus. Skolininkų pradelsta skola bankui prieš nutraukiant kredito sutartį buvo 22 798,95 EUR. Bankas ir skolininkai, pasirašydami kredito sutartį nustatė ir susitarė dėl galimybių vienašališkai nutraukti kredito sutartį (sutarties 11.2 ?.), todėl, skolininkams nesilaikant kredito sutarties sąlygų ir nevykdant prisiimtų įsipareigojimų, bankas, remdamasis kredito sutartimi, įspėjęs skolininkus, nutraukė kredito sutartį. Kredito sutartis buvo nutraukta ne dėl to, kad skolininkai praleido vieną ar kelių kredito dalių mokėjimą, bet dėl to, kad skolininkų nemokos įgavo sisteminį charakterį, ir toks pastovus bei ilgalaikis kredito sutarties pažeidimas davė bankui pagrindą nesitikėti, kad sutartis bus vykdoma ir įvykdyta ateityje. Bankas ne vieną kartą skolininkams nustatinėjo papildomus terminus kredito sutarties pažeidimams pašalinti (CK 6.209 str.), tačiau skolininkai per nustatytus terminus nepašalino kredito sutarties pažeidimų, todėl kredito sutartis laikoma nutraukta teisėtai tiek kredito sutarties, tiek įstatymo numatytais pagrindais. Pažymi, jog vartotojai negali tam tikra apimtimi nevykdyti hipoteka užtikrintų prievolių ir tuo pačiu metu naudotis įstatymo jiems suteiktomis vartotojų apsaugos priemonėmis, siekiant nesąžiningai išvengti laisva valia prisiimtą prievolių vykdymo. Skolininkai atskirajame skunde be kredito sutarties nutraukimo kelia ir skolos dydžio klausimą. Bankas, teikiant teismui pirmą prašymą dėl priverstinio skolos išieškojimo, pateikė skolos paskaičiavimo lentelę, taip pat pateikė kredito panaudojimo ataskaitą, iš kurios matyti mokėtinos ir pradelstos tiek kredito, tiek palūkanų ir delspinigių sumos. Skolininkai nesutinka su skolos paskaičiavimu, tačiau savo paskaičiavimo ar motyvuotų pastabų dėl banko atlikto paskaičiavimo neteikia. Kita vertus, pažymi, jog hipotekos bylų teisenos tvarka nenagrinėjami hipotekos kreditoriaus ir skolininko ginčai, todėl atskirajame skunde keliami klausimai dėl skolos dydžio ar delspinigių nėra bylos dėl hipotekos teisinių santykių, nagrinėjamos ypatingosios teisenos tvarka, nagrinėjimo dalykas.
Motyvuojamoji dalis
Atskirasis skundas atmetamas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų nebuvimo patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Nagrinėjant atskiruosius skundus taikomos taisyklės, reglamentuojančios civilinį procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 str.). Teismas konstatuoja, kad CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl pasisako dėl atskirojo skundo faktinių bei teisinių pagrindų.
Byloje nustatyta, jog skolininkai O. Č. ir S. Č. su pareiškėju „Swedbank“, AB 2006-03-09 sudarė kreditavimo sutartį Nr. 06-014763-FA su vėlesniais pakeitimais. Suteikto kredito grąžinimas buvo užtikrintas hipoteka (hipotekos lakštas Nr. 01120060005582), įkeičiant O. Č. ir S. Č. bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį turtą – 134,5 kv. m. ploto butą su rūsiu, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini). Prievolė pagal 2006-03-09 kreditavimo sutartį Nr. 06-014763-FA nebuvo vykdoma, todėl kreditorius kreipėsi į teismą su pareiškimu dėl priverstinio skolos išieškojimo. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo hipotekos skyrius 2012-05-04 nutartimi kreditoriaus pareiškimą tenkino ir nutarė areštuoti įkeistą nekilnojamąjį turtą – 134,5 kv. m. ploto butą su rūsiu, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), uždraudžiant įkeisto daikto savininkams juo disponuoti. Skolininkai O. Č. ir S. Č., nesutikdami su 2012-05-04 nutartimi, pateikė atskirąjį skundą.
Kadangi pirmosios instancijos teismas klausimą dėl priverstinio skolos išieškojimo iš įkeisto turto sprendė pagal proceso (Civilinio proceso kodekso) ir materialiosios teisės (Civilinio kodekso) normas, galiojusias iki 2012-07-01, apeliacine tvarka nagrinėjant atskirąjį skundą, taikomos procesinio sprendimo priėmimo metu galiojusios proceso ir materialiosios teisės normos, reglamentavusios priverstinio skolos išieškojimo iš įkeisto turto procedūras.
Pažymėtina, jog kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad specialiosios proceso teisės normos (CPK XXXVI skyrius), nustatančios bylų dėl hipotekos teisinių santykių nagrinėjimo tvarką, skirtos užtikrinti hipotekos institutą sudarančių materialiosios teisės normų, suteikiančių hipotekos kreditoriui privilegijuotą padėtį prieš kitus kreditorius siekiant priverstinio skolos išieškojimo iš įkeisto turto, įgyvendinimą – hipotekos procedūros turi sudaryti prielaidas hipotekos kreditoriui gauti išieškojimą iš įkeisto turto supaprastinta ir pagreitinta tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 15 d. nutartis civilinėje byloje V. S. v. AB DnB NORD bankas, bylos Nr. 3K-7-272/2011). Atlikdamas įstatymo jam priskirtas funkcijas hipotekos teisėjas tik patikrina, ar egzistuoja visos CK, CPK ir (ar) kituose teisės aktuose nustatytos sąlygos hipotekos įregistravimui, įkeitimui, priverstiniam išieškojimui iš įkeisto turto ir kt., bet nesprendžia ginčų dėl teisės, nagrinėtinų ginčo teisenos tvarka (CPK 542 straipsnio 1 dalis). Kasacinio teismo praktikoje, aiškinant bylų dėl hipotekos teisinių santykių nagrinėjimo ypatumus, konstatuota, kad tuo atveju, kai konkrečioje byloje kyla ginčas, susijęs su pagrindine prievole – skolos atsiradimo pagrindu, jos dydžiu ir kt., šie klausimai byloje dėl hipotekos ar įkeitimo nenagrinėjami (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. spalio 29 d. nutartį civilinėje byloje Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija v. AB „Lithun“, bylos Nr. 3K-3-523/2005; 2008 m. sausio 31 d. nutartį civilinėje byloje AB DnB NORD bankas v. A. U., bylos Nr. 3K-3-103/2008; 2009 m. lapkričio 27 d. nutartį civilinėje byloje AB bankas „Snoras“ v. G. A., bylos Nr. 3K-3-536/2009), todėl apeliantų atskirojo skundo argumentai, jog jie nesutinka su skolos dydžiu, ir mano, kad teismas turėjo išsiaiškinti, ar kreditorius pagrįstai reikalauja būtent tokios skolos priteisimo bei, kad skolininkai nesutinka ir su išieškomais delspinigiais, jų dydžiu, atmetami kaip nepagrįsti. Nagrinėjamu atveju skolininkai, nesutikdami su skolos, delspinigių dydžiu, būdami suinteresuoti savo interesų gynimu ir teisių užtikrinimu, gali ieškininės teisenos tvarka ginčyti skolos, delspinigių dydį, prašyti ieškinine tvarka taikyti laikinąsias apsaugos priemones – sustabdyti išieškojimą ne ginčo tvarka hipotekos kreditoriaus naudai iki ginčo teisenos bylos išnagrinėjimo.
Taip pat pažymėtina, jog aukščiau nurodytos teismų praktikos nuostatos negali būti suprantamos kaip paneigiančios hipotekos bylų, kaip teismo veiklos vykdant teisingumą, esmę ir hipotekos teisėjo vaidmenį apribojančios tik formalių veiksmų atlikimu. Hipotekos bylą nagrinėjantis teisėjas privalo vadovautis bendraisiais teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, turi pareigą ir teisę veikti ex officio, kai to reikalauja viešojo intereso apsauga (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nordea Bank Finland Plc (AB) v. BUAB „Neto“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-433/2010). Teismo pareiga ex officio įvertinti vartojimo sutarties sąlygas sąžiningumo aspektu turi būti vykdoma visuotinai nepriklausomai nuo to, kokioje teisminėje procedūroje teisėjas priima su tokių sąlygų vertinimu susijusius procesinius sprendimus. Ši taisyklė taikytina ir ypatingajai teisenai, todėl hipotekos teisėjas, vykdydamas išieškojimo iš įkeisto turto procedūras, pagal pateiktus dokumentus nustatęs, jog pagrindinė ir (ar) hipotekos sutartis kvalifikuotina kaip vartojimo, ex officio privalo vertinti, ar sutarčių sąlygos, kuriomis grindžiamas kreditoriaus reikalavimas dėl atitinkamo hipotekos teisėjo atliekamo veiksmo (pavyzdžiui, sutarties nutraukimo pagrindus ir tvarką nustatančios sąlygos), yra sąžiningos (CK 6.188 straipsnis).
Kaip jau minėta skolininkai O. Č. ir S. Č. (fiziniai asmenys) su pareiškėju (kreditorium) „Swedbank“, AB (kredito įstaiga, kuri turi licenciją verstis ir verčiasi indėlių ar kitų grąžintinų lėšų priėmimu iš neprofesionalių rinkos dalyvių ir jų skolinimu ir prisiima su tuo susijusią riziką bei atsakomybę) 2006-03-09 sudarė kreditavimo sutartį Nr. 06-014763-FA su vėlesniais pakeitimais, pagal kurią suinteresuotiems asmenims buvo suteiktas kreditas buto, esančio Gedimino pr. 64-15, Vilniuje, pirkti (Kreditavimo sutarties Specialiosioji dalis, b. l. 35-36, 63-65); kredito grąžinimas užtikrintas įsigyto nekilnojamojo turto hipoteka. Taigi, šie kreditavimo sutarties duomenys leidžia daryti išvadą, kad tarp O. Č. ir S. Č. bei „Swedbank“, AB banko buvo sudarytos kreditavimo ir hipotekos sutartys kvalifikuotinos kaip vartojimo, todėl nagrinėjamu atveju hipotekos teisėja turėjo pareigą atlikti šios sutarties nutraukimo teisėtumo ir pagrįstumo kontrolę. Atsižvelgiant į tai, kad hipotekos teisėja sutarties sąlygų sąžiningumo aspektu nevertino, sutarties nutraukimo teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės neatliko, šie veiksmai atliekami apeliacinės instancijos teismo.
Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad kreditavimo sutarties bendrosios dalies 11.2.1. ir 11.2.1.1. punktai, nustatantys, kad jeigu kredito gavėjai ilgiau kaip 30 (trisdešimt) kalendorinių dienų negrąžina sutartyje numatytais terminais nustatytos kredito dalies ir/ar nesumoka priskaičiuotų palūkanų ir/ar kitų mokėjimų, bankas turi teisę, ne mažiau kaip prieš 15 (penkiolika) kalendorinių dienų raštu įspėjęs kredito gavėjus, vienašališkai, nesikreipdamas į teismą nutraukti sutartį prieš terminą ir pareikalauti, kad kredito gavėjai grąžintų bankui visą negražintą kreditą, prieštarauja bendriesiems sąžiningumo reikalavimams ir iš esmės pažeidžia šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą vartotojo (kredito gavėjo) nenaudai. Tokia išvada darytina atsižvelgiant į tai, jog kreditavimo sutartis yra ilgalaikė (remiantis 2006-03-09 kredito sutartimi Nr. 06-014763-FA, paskutinė kredito grąžinimo diena yra 2029-02-28), todėl vienos mėnesinės įmokos vėlavimas negali būti pripažįstamas esminiu sutarties sąlygų pažeidimu.
Tačiau bylos medžiaga patvirtina, kad kredito gavėjai (skolininkai) pažeidė ne vienos mėnesinės įmokos mokėjimo terminą. Sprendžiant iš banko 2011-12-16 pranešime dėl kredito sutarties sąlygų pakeitimo ir dėl skolos „Swedbank“, AB (b. l. 185) atliktų paskaičiavimų, kredito gavėjų (skolininkų) pradelsimai buvo ilgesni nei 30 (trisdešimt) dienų, t. y. iki kredito sutarties nutraukimo sutartinių prievolių nesilaikyta 307 dienas (dešimt mėnesių). Toks sistemingas prievoles pažeidžiantis skolininkų elgesys duoda pagrindą nukentėjusiai šaliai nesitikėti, kad sutartis bus tinkamai vykdoma ateityje. Sprendžiant, ar sutarties pažeidimas, šios bylos kontekste vertinant neįvykdytų prievolių mastą ir vartotojų teisių apsaugos aspektus, buvo pagrindas vienašališkai nutraukti sutartį, reikia įvertinti, ar pagal sutarties esmę griežtas prievolės sąlygų laikymasis turi esminę reikšmę. Kasacinis teismas yra pasisakęs, kad finansų sistemos stabilumas yra viešasis interesas, todėl griežtas paskolos sąlygų laikymasis, atsižvelgiant į kreditavimo verslo specifiką, turi esminę reikšmę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. vasario 20 d. nutartis civilinėje byloje A.P. ir D.P. v AB DnB NORD bankas, bylos Nr. 3K-3-58/2012). Todėl teismas pripažįsta, jog griežtas prievolės sąlygų laikymasis ir nagrinėjamu atveju turi esminę reikšmę.
Bylos duomenys patvirtina, kad kredito gavėjai sistemingai laiku nevykdė prievolių, kas laikytina esminiu sutarties pažeidimu. Nors vartotojų teisių apsauga skirta išvengti stipresnės šalies primestų sąlygų, taip siekiant atkurti šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą, tačiau kasacinis teismas taip pat yra nurodęs, kad ši papildoma apsauga nedaro išimčių iš vieno svarbiausių privatinės teisės principų – pacta sunt servanda (CK 6.38, 6.59 straipsniai), todėl nereiškia, kad vartotojai gali tam tikra apimtimi nevykdyti hipoteka užtikrintų prievolių ar naudotis įstatymo jiems suteiktomis vartotojų apsaugos priemonėmis siekiant nesąžiningai išvengti laisva valia prisiimtų prievolių vykdymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. vasario 20 d. nutartis civilinėje byloje A.P. ir D.P. v AB DnB NORD bankas, bylos Nr. 3K-3-58/2012). Nagrinėjamu atveju kredito gavėjams sistemingai nevykdant prievolės mokėti įmokas, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, kredito davėjas įgijo teisę prieš laiką nutraukti pagrindinę sutartį bei pradėti priverstinio skolos išieškojimo procedūras iš įkeisto turto.
Atsižvelgiant į aptartas aplinkybes, darytina išvada, kad, nors hipotekos teisėja ginčijamoje nutartyje ex officio nevertino kredito (vartojimo) sutarties sąlygų sąžiningumo, sutarties nutraukimo teisėtumo, tačiau sutarties kvalifikavimas vartojimo sutartimi, vertinant atskirojo skundo argumentus bei byloje nustatytus faktus, nesudaro pagrindo panaikinti ar pakeisti Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo hipotekos skyriaus 2012-05-04 nutartį.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas
nutaria:
Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo hipotekos skyriaus 2012 m. gegužės 4 d. nutartį palikti nepakeistą.