Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2016-06-14 · Administracinė byla Nr. A-795-552/2016

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Atskirasis skundasNutartis · 2015-01-28Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
  2. Pirmoji instancijaSprendimas · 2015-05-28Regionų apygardos administracinis teismas
  3. ApeliacijaNutartis · 2016-06-14Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2016-06-14
Bylos Nr.
A-795-552/2016
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-04899-2014-0
Bylos rūšis
administracinė byla
Rezultatas
Sprendimas paliktas nepakeistas
Teisėjai
Arūnas Sutkevičius (pirm.), Ričardas Piličiauskas, Ramūnas Gadliauskas (pran.)
Pareiškėjas
R. K.
Atsakovas
Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, Vidaus reikalų minsterija
Trečiasis asmuo
Sveikatos priežiūros tarnyba
Kategorijos
  • 6.6.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. A-795-552/2016Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04899-2014-0Procesinio sprendimo kategorija 6.6.1 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2016 m. birželio 14 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (pranešėjas), Ričardo Piličiausko ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas), rašytiniame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. K. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas R. K. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VRM) neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį, susidariusią nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. dėl Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 4 bei 15 straipsnių nuostatų taikymo.

Pareiškėjas nurodė, kad VRM sprendimu jam nuo 2003 m. gegužės 10 d. buvo paskirta pareigūnų ir karių valstybinė pensija, kuri įsigaliojus Laikinajam įstatymui buvo perskaičiuota. Skundą pareiškėjas grindė Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) nutarimuose pateiktais išaiškinimais bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika.

Atsiliepimas

Atsakovai VRM ir Lietuvos valstybė, atstovaujama VRM, prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovai paaiškino, kad Konstitucinis Teismas iš esmės pripažino, jog pareigūnų ir karių valstybinių pensijų ribojimas valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnį galimas. Konstitucinis Teismas Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nepripažino prieštaraujančiu Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – ir Konstitucija). Nepriemoka, susidariusi nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnį, galėtų būti išmokama tik Konstituciniam Teismui pripažinus Laikinojo įstatymo 15 straipsnį antikonstituciniu.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. gegužės 28 d. pareiškėjo skundą atmetė.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas pažymėjo, kad šioje administracinėje byloje nagrinėjamas tik pensijos sumažinimas nuo 2012 m. sausio 1 d. pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį. Kitą pareiškėjo skundo dalį buvo atsisakyta priimti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 14 d. nutartimi, kuri toje dalyje palikta nepakeista Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ( toliau – ir LVAT) 2015 m. sausio 28 d. nutartimi.

Teismas vadovavosi Konstitucinio Teismo 2015 m. gegužės 14 d. nutarime padarytomis išvadomis ir konstatavo, kad pensija pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį 2012–2013 m. galėjo būti perskaičiuojama, todėl nėra pagrindo tenkinti reikalavimą priteisti iš VRM neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį, susidariusią nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. dėl Laikinojo įstatymo 4 bei 15 straipsnių nuostatų taikymo

III.

Pareiškėjas R. K. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 28 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą.

Pareiškėjas nurodo, kad teismas nepagrįstai nesivadovavo Konstitucijos 23, 29 ir 52 straipsniais, Lietuvos Respublikos lygių galimybių įstatymo 7 straipsniu, Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos 2013 m. balandžio 23 d. pažymos Nr. (12)-SN-03 12 punktu, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos Pirmojo protokolo 1 straipsnio 1 dalimi.

Pareiškėjas pažymi, kad skundu be teismo išnagrinėto reikalavimo taip pat prašė priteisti pensijos nepriemoką, susidariusią nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies taikymo, tačiau teismas dėl šio reikalavimo nepasisakė.

Atsiliepimas

Atsakovai VRM ir Lietuvos valstybė, atstovaujama VRM, atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą ir apeliacinį skundą atmesti.

Atsakovai pažymi, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. lapkričio 5 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjo skundą ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. sausio 28 d. nutartimi pirmosios instancijos teismui buvo perduotas spręsti tik skundo reikalavimo priteisti pensijos nepriemoką, susidariusią nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. dėl Laikinojo įstatymo 4 bei 15 straipsnių taikymo priėmimo klausimas, todėl nutarties dalis, kuria atsisakyta priimti pareiškėjo skundo dalį dėl pensijos nepriemokos, susidariusios dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio taikymo, palikta nepakeista.

Atsakovai nurodo, kad sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, kuriuo atmestas pareiškėjo skundas.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjui neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies, kuri susidarė nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. pensiją mokančiai institucijai taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas, priteisimo.

Pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjo skundą, pripažinęs, kad Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija pagrįstai ir teisėtai pareiškėjo pensijos apskaičiavimui taikė Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas, kurios nėra pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde išsako teismo sprendimo kritiką tuo aspektu, kad teismas netinkamai interpretavo Konstitucinio teismo nutarimus bei neatsižvelgė į tai, kad iki šiol nėra numatyta valstybines pensijas gaunančių asmenų patirtų praradimų kompensavimo tvarka, kuo pažeidžiamas asmenų lygiateisiškumo principas, lyginant asmenis, gaunančius socialinio draudimo pensijas su asmenimis, gaunančiais valstybines pensijas. Be to, pareiškėjas tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl jo reikalavimo priteisti pensijos nepriemoką dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies taikymo.

Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą Administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsnyje nurodyta apimtimi, konstatuoja, kad pareiškėjo reikalavimas priteisti pensijos nepriemoką dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies taikymo buvo išspręstas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 5 d. nutartimi (šis pareiškėjo reikalavimas buvo atsisakytas priimti). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegijos 2015 m. sausio 28 d. nutartimi pirmosios instancijos teismui iš naujo spręsti priėmimo klausimą buvo perduotas tik pareiškėjo skundo reikalavimas priteisti pensijos nepriemoką, susidariusią nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. dėl Laikinojo įstatymo 4 bei 15 straipsnių taikymo. Taigi bylos nagrinėjimo ribos buvo apibrėžtos ir šioje byloje pirmosios instancijos teismui nebuvo pagrindo papildomai iš esmės pasisakyti dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies taikymo pareiškėjui teisėtumo.

Atsakydama į kitus pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija pažymi, kad LVAT išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 nurodė, jog teisės į pensiją turtiniai aspektai ginami pagal nuosavybės neliečiamumo principą, skelbiamą Konstitucijos 23 straipsnyje. Tačiau teisė į nuosavybę nėra absoliuti. Vertinant teisę į pensiją nuosavybės teisių apsaugos kontekste, būtina užtikrinti visuomenės ir asmens interesų pusiausvyrą, todėl tam tikrais atvejais ši teisė gali būti ribojama laikantis teisinės valstybės, lygiateisiškumo, proporcingumo principų ir kitų konstitucinių imperatyvų (mutatis mutandis žr. Konstitucinio Teismo 2010 m. balandžio 20 d. sprendimą, 2012 m. vasario 6 d. nutarimą).

Konstitucinis Teismas, išnagrinėjęs šiam ginčui aktualų Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies konstitucingumo klausimą, 2012 m. vasario 6 d. nutarime pripažino, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijai. Konstitucinis Teismas taip pat nurodė, kad susidarius ypatingai situacijai (inter alia dėl ekonomikos krizės) mažinant valstybines pensijas įstatymų leidėjui pareiga numatyti susidariusių praradimų kompensavimo asmenims, kuriems valstybinė pensija buvo paskirta ir mokama, mechanizmą atsiranda tuomet, kai valstybinė pensija mažinama dideliu mastu. Atsižvelgiant į tai, kad asmeniui paskirta valstybinė pensija, taip pat kelių valstybinių pensijų arba valstybinių pensijų ir rentų, valstybinių socialinio draudimo našlių pensijų bendra suma pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį sumažinta ne daugiau nei 20 procentų, nėra pagrindo konstatuoti, kad dėl šioje dalyje nustatyto teisinio reguliavimo valstybinės pensijos sumažintos dideliu mastu. Tai konstatavus, nėra pagrindo teigti, kad Laikinajame įstatyme nenustačius mechanizmo, pagal kurį būtų kompensuojami praradimai tiems asmenims, kuriems dėl šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyto valstybinės pensijos, taip pat kelių valstybinių pensijų arba valstybinių pensijų ir rentų, valstybinių socialinio draudimo našlių pensijų bendros sumos perskaičiavimo (sumažinimo) sumažėjo iki tokio perskaičiavimo (sumažinimo) paskirtos valstybinės pensijos, nukrypta nuo iš Konstitucijos 23, 29, 52 straipsnių, konstitucinio teisinės valstybės principo kylančių reikalavimų.

Taigi pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareigūnų ir karių valstybinės pensijos sumažinimas remiantis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatomis buvo pagrįstas ir teisėtas, yra teisinga. Kadangi minėtu pagrindu perskaičiuotos pareiškėjo valstybinės pensijos neigiamas pokytis neviršijo leistino (nediskriminacinio) pensijų mažinimo masto (daugiau nei 20 proc.), teisėjų kolegija neturi priežasčių konstatuoti, jog tikrinamu atveju buvo taip pažeistos pareiškėjo teisės, kad būtų pagrindas taikyti pareiškėjo pasirinktą šių teisių gynimo būdą – priteisti susidariusią nepriemoką. Be to, tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyse, priimtose nagrinėjant iš esmės analogiškus teisinius ginčus dėl tokioje situacijoje taikytino teisinio reguliavimo (pvz., 2015 m. liepos 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-848-143/2015, 2015 m. rugsėjo 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-935-552/2015). Dėl šių priežasčių apelianto argumentai, susiję su VRM veiksmų neteisėtumu, jam 2012 – 2013 metais neišmokant valstybinės pensijos dalies, pripažįstami nepagrįstais.

Kiti pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai yra susiję su asmenų lygiateisiškumo prieš įstatymą pažeidimu, Lietuvos valstybei iki šiol nenustačius negautų valstybinių pensijų dalių kompensavimo mechanizmo.

Šiame kontekste pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas 2015 m. gegužės 14 d. nutarime nurodė, kad valstybinės pensijos savo prigimtimi ir pobūdžiu skiriasi nuo valstybinio socialinio draudimo senatvės pensijos, taip pat nuo kitų valstybinio socialinio draudimo pensijų: jos yra mokamos iš valstybės biudžeto; jos skiriamos asmenims už atliktą tarnybą ar nuopelnus Lietuvos valstybei, taip pat kaip kompensacija įstatyme nurodytiems nukentėjusiesiems asmenims; įstatymų leidėjo diskrecija nustatant valstybinių pensijų skyrimą yra platesnė nei reglamentuojant kitas pensijas, jų skyrimo sąlygos gali būti labai įvairios ir priklausyti inter alia nuo tarnybos ypatumų, ekonominių valstybės išgalių. Valstybėje susiklosčius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai valstybines pensijas, kurios savo prigimtimi ir pobūdžiu skiriasi nuo senatvės ir invalidumo pensijų, mažinant didesniu mastu nei senatvės ar invalidumo pensijas, inter alia gali būti nustatytas ilgesnis sumažintų valstybinių pensijų mokėjimo terminas. Teisinis reguliavimas, pagal kurį buvo nustatytas ilgesnis sumažintų valstybinių pensijų, paskirtų ir mokamų iš valstybės biudžeto pagal Valstybinių pensijų įstatymą, Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą ir Mokslininkų valstybinių pensijų laikinąjį įstatymą, mokėjimo terminas nei kai kurių kitų sumažintų socialinių išmokų, inter alia valstybinių socialinio draudimo pensijų, mokėjimo terminas, vertintinas kaip valstybinių pensijų mažinimas didesniu mastu atsižvelgiant į kitokią, nei kitų socialinių išmokų (inter alia senatvės ir invalidumo pensijų), šių pensijų prigimtį ir pobūdį, t. y. kaip objektyviai pateisinamas skirtingų kategorijų pensininkų skirtingas traktavimas, kuriuo savaime nepažeidžiamos pensijų tos pačios kategorijos pensininkams dydžių proporcijos.

Konstituciniam teismui pripažinus, kad: 1) mažinant valstybines pensijas įstatymų leidėjui pareiga nedelsiant numatyti susidariusių praradimų kompensavimo asmenims, kuriems valstybinė pensija buvo paskirta ir mokama, mechanizmą atsiranda tik tuomet, kai valstybinė pensija mažinama dideliu mastu; 2) kad įstatymų leidėjo diskrecija nustatant valstybinių pensijų skyrimą yra platesnė nei reglamentuojant kitas pensijas ir sumažintų valstybinių pensijų mokėjimo ilgesnio termino nustatymas yra objektyviai pateisinamas, teisėjų kolegija negali konstatuoti, kad Lietuvos valstybė privalėjo teisės aktais numatyti valstybinių pensijų gavėjų dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies taikymo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą.

Apibendrindama tai, kas išdėstyta ir atsižvelgdama į Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. ir 2015 m. gegužės 14 d. nutarimus, teisėjų kolegija daro išvadą, jog Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija, mokėdama valstybinę pensiją pareiškėjui, pagrįstai ir teisėtai taikė Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį, o Lietuvos valstybei nekilo tiesioginė pareiga nustatyti šiuo pagrindu sumažintų valstybinių pensijų kompensavimo mechanizmą, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Pareiškėjo R. K. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

TeisėjaiRamūnas GadliauskasRičardas PiličiauskasArūnas Sutkevičius