Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų D. D. ir G. A. D. skundus atsakovei Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Finansų ministerijos, trečiasis suinteresuotas asmuo Kauno apskrities valstybinė mokesčių inspekcija, dėl sprendimų panaikinimo ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Abiejų pareiškėjų skunduose nurodyti tokie patys nesutikimo su priimtais sprendimais motyvai. Pareiškėjai nurodo nesutinkantys su Komisijos ir mokesčių administratoriaus konstatuotu faktu, kad 2008 m. gruodžio 31 d. pareiškėjų išlaidos viršijo pajamas, todėl jie negalėjo turėti atitinkamai 20 000 Lt ir 46 000 Lt grynųjų pinigų likučio, kuris nurodytas pareiškėjų paaiškinimuose. Teigia, kad pareiškėjams niekada nebuvo pareikšti kaltinimai dėl nusikalstamų veikų, kurias padarius būtų buvę pajamų. Nurodo neneigiantys, kad nepateikė reikiamų pajamų deklaracijų ir jose nenurodė turimų santaupų, tačiau tai nepaneigia piniginių lėšų turėjimo fakto. Teigia, jog patikrinimo metu nebuvo vertinta, ar pareiškėjai galėjo turėti neapmokestinamų pajamų, kurių nereikėjo deklaruoti. Nurodo kiekvienais metais gaudavę iki 16 000 Lt pajamų už parduotas sodo gėrybes, grybus, uogas bei nenaudojamus daiktus, kurių nereikėjo deklaruoti ir nuo jų mokėti mokesčius. Teigia, jog šia veikla pareiškėjai nesivertė „komerciškai“ (kalba netaisyta), tačiau pardavę nereikalingus daiktus ir žinodami, kad pagal Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo (toliau – GPMĮ) nuostatas tokios pajamos nėra apmokestinamos, šia teise pasinaudojo. Be to, galiojantys teisės aktai neįpareigoja tokius pardavimus fiksuoti buhalterinės apskaitos dokumentuose.

Tuo pačiu teigia, kad nei mokesčių administratorius, nei kitos institucijos nenustatė jokių kitų galimų pareiškėjų pajamų gavimo šaltinių, todėl pareiškėjams akivaizdu, kad visos pajamos buvo gautos iš teisėtų šaltinių bei tinkamai apmokestintos jų gavimo momentu.

Nurodo, kad pareiškėjams apskaičiuotos per didelės statistinės vartojimo išlaidos, tokių išlaidų pareiškėjai nepatyrė, o pareiškėjų patirtos faktinės vartojimo išlaidos atsispindi bankų sąskaitų išrašuose. Pareiškėjai gyveno itin taupiai, nesilankė restoranuose ar kitose viešojo maitinimo įstaigose, neatostogavo, tikrinamuoju laikotarpiu turėjo skolų už komunalines paslaugas ir daugiau papildomų išlaidų nepatyrė.

Teigia, kad apskaičiuojant pareiškėjų šeimos patirtas vartojimo išlaidas į vartojimo išlaidas nebuvo įtrauktos grąžinant banko paskolą patirtos išlaidos. Pareiškėjas G. A. D. 2004 metais iš AB SEB banko gavo 65 000 Lt paskolą, kurią atsiėmė iš banko sąskaitos grynaisiais pinigais ir naudojo įvairiems mokėjimams, vartojimo išlaidoms dengti. Todėl mano, kad įmokos už šią paskolą turo būti priskiriamos vartojimo išlaidoms. Pareiškėjams akivaizdu, jog paimta paskola buvo naudojama vartojimo poreikiams tenkinti. Mano, kad nagrinėjamuoju atveju pareiškėjų šeimos vartojimo išlaidas grynaisiais pinigais apskaičiavus taip, kad iš Statistikos departamento pateiktų rodiklių atimant išlaidas pagal banko sąskaitas, tačiau neįtraukiant išlaidų, kuriomis buvo grąžinama iš banko paimta paskola, buvo dirbtinai padidintos vartojimo išlaidos grynųjų pinigų sumomis ir taip iškraipyti patirtų išlaidų dydžiai. Tuo atveju, jeigu banko paskolos grąžinimo išlaidos būtų priskirtos vartojimo išlaidoms, skirtumo tarp statistinių vartojimo išlaidų rodiklių ir per banko sąskaitas patirtų vartojimo išlaidų rodiklių neliktų arba jis būtų žymiai mažesnis.

Nesutinka su mokesčių administratoriaus konstatuota aplinkybe, jog V. A. ir M. A. 2011 m. neturėjo galimybės suteikti pareiškėjams 20 000 Lt paskolos, nes A. iš mokesčių administratoriui žinomų oficialių šaltinių neturėjo lėšų tokio dydžio paskolai pareiškėjams suteikti. Nurodo, kad sandoris atitinka šalių - G. V. D. ir V. A. valią, jo turinys ir forma – tuo metu galiojusių įstatymų keliamus reikalavimus. Teigia, jog mokesčių administratorius nevertino aplinkybės dėl A. galimų santaupų tikrinamojo laikotarpio pradžiai, apie ką buvo nurodyta pirminiame Komisijos sprendime. Teigia, jog mokesčių administratorius, vertindamas M. A. ir V. A. pajamas ir išlaidas, šios paskolos iš viso nevertino, nenurodė, kokiu pagrindu 2015 m. gruodžio 31 d. pranešimais apie atliktus mokestinius tyrimus Nr. FR0687-2340 ir Nr. FR0687-2341 nustatė išlaidas, gautas iš nenustatytų pajamų šaltinių (2010 metais – 8 018 Lt, 2012 metais – 5 694,59 Lt, 2013 metais – 5 418,19 Lt) ir siūlė atitinkamai patikslinti 2010-2012 ir 2013 metų pajamų deklaracijas, nurodant jose ne su darbo santykiais bei individualia veikla susijusias sumas, tačiau nesiūlė į deklaruojamų pajamų sumą įtraukti 20 000 Lt paskolą, kuri buvo suteikta taip pat iš galimai nenustatytų pajamų šaltinių.

Nurodo, kad A. ir M. A. pinigus paskolai pareiškėjui suteikti galėjo išsigryninti anksčiau, nei laikotarpyje nuo 2011 m. sausio 1 d. iki 2011 m. sausio 5 d., nes jų paaiškinimuose nurodyta tik tai, kad skolinamus pinigus jie paėmė iš banko, tačiau nenurodyta, kada jie buvo paimti, taip pat ar visa suma, ar tik jos dalis. Mano, kad aplinkybė, jog A. neturėjo galimybės suteikti paskolos nepaneigia pačios paskolos suteikimo fakto, nes jie galėjo skolinti pinigines lėšas, kurios buvo gautos iš nenustatytų šaltinių, o ši aplinkybė šiame mokestiniame ginče nebuvo paneigta.

Tuo pačiu teigia, kad būtina įvertinti aplinkybes, jog buvo atliktas pirminis mokestinis patikrinimas ir Komisija pirmą kartą išnagrinėjusi pareiškėjų skundus, grąžino bylą pakartotiniam mokestiniam patikrinimui. Mano, jog tai akivaizdu, kad ilgą delspinigių skaičiavimo laikotarpį lėmė ne tik pareiškėjų, bet ir mokesčių administratoriaus veiksmai. Šiuo metu delspinigių suma prilygsta priskaičiuotų mokesčių sumoms, todėl akivaizdžiai delspinigiai atlieka baudimo funkciją.

Vadovaujasi Mokesčių administravimo įstatymo (toliau – MAĮ) 3 straipsnio 5 dalies, 8 straipsnio, 10 straipsnio, 67 straipsnio, 69 straipsnio 1 ir 2 dalių, 70 straipsnio, 100 straipsnio, GPMĮ 17 straipsnio 28 dalies nuostatomis, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika.

Patikrinimo metu buvo vertinamos ir lyginamos pareiškėjų patirtos asmeninės išlaidos su faktiškai turėtomis (gautomis) pajamomis.

Pareiškėjų santuoka įregistruota (duomenys neskelbtini), pareiškėjų sūnus R. D. gimė (duomenys neskelbtini). Pareiškėjai nuo 2005 m. sausio 4 d. dirba UAB „Antis 1987” (buvusi D. D. įmonė, JAR kodas 135161142). Pareiškėja laikotarpyje nuo 1998 m. gegužės 11 d. iki 2017 m. vasario 19 d. buvo minėtos individualios įmonės D. D. savininkė; nuo 2017 m. kovo 1 d. pareiškėja dirba UAB „Antis 1987”.

Vadovaujasi Lietuvos Respublikos vienkartinio gyventojų turto deklaravimo įstatymo (toliau – VGTDĮ) 3 straipsnio 1 dalimi, kurioje nustatyta pareiga nuolatiniam Lietuvos gyventojui deklaruoti 2003 m. gruodžio 31 dienai turimas pinigines lėšas bankuose ir kitose kredito įstaigose, ne bankuose ir kitose kredito įstaigose, jei jų bendra suma viršija 50 000 Lt, taip pat VGTDĮ 4 straipsnio 2 dalimi, pagal kurią turto nedeklaravęs gyventojas, šiuo turtu negali pagrįsti kito turto įsigijimo šaltinių.

Mokesčių administratorius nustatė, kad pareiškėjai Vienkartinės gyventojo (šeimos) turėto turto deklaracijos (FR0593) nėra pateikę ir 2003 m. gruodžio 31 dienai turėtų piniginių lėšų nėra deklaravę. Atsižvelgęs į nurodytas VGTDĮ nuostatas, į pareiškėjų paaiškinimus ir vadovaudamasis MAĮ 8 straipsnio 3 dalies nuostatomis, mokesčių administratorius pakartotinio patikrinimo metu padarė išvadą, kad kiekvienas iš sutuoktinių 2003 m. gruodžio 31 d. galėjo turėti santaupų, neviršijančių 50 000 Lt (įvertinant grynųjų pinigų likutį ir likutį banko atsiskaitomojoje sąskaitoje), kuriuos galėjo turėti šeimos nariai, neprivalantys pateikti Vienkartinės gyventojo (šeimos) 2003 m. gruodžio 31 d. turėto turto deklaracijos. Įvertinęs tai ir atsižvelgęs į pareiškėjų 2004-2008 m. laikotarpyje gautas pajamas ir patirtas išlaidas, mokesčių administratorius nustatė, kad pareiškėjas 2009 m. sausio 1 d. negalėjo turėti 46 000 Lt, atitinkamai pareiškėja – 20 000 Lt grynų pinigų likučio, kaip nurodyta jų paaiškinimuose, nes 2009 m. sausio 1 d. nustatytas neigiamas 42 556,20 Lt pajamų - išlaidų balansas.

Išanalizavęs visą turimą informaciją apie pareiškėjų gautas pajamas bei išlaidas, mokesčių administratorius konstatavo, kad 2009 m. pareiškėjų patirtos išlaidos 65 156,44 Lt viršijo gautas pajamas, 2010 m. - 46 491,61 Lt, 2011 m. - 27 528,12 Lt, 2013 m. - 37 199,35 .

Vadovaudamasis Civilinio kodekso 3.87, 3.88 ir 4.73 straipsnių nuostatomis, mokesčių administratorius pareiškėjų kitas neapmokestintas pajamas padalino abejiems pareiškėjams, t. y. 2009 metais po 32 578,22 Lt (65 156,44 Lt/2), 2010 metais po 23 245,81 Lt (46 491,61 Lt/2), 2011 metais po 13 764,06 Lt (27 528,12 Lt/2), 2013 metais po 18 599,67 Lt (37 199,35 Lt /2).

Teigia, kad pareiškėjai patirtų šeimos vartojimo išlaidų nenurodė, todėl jų vartojimo išlaidos apskaičiuotos pagal Statistikos departamento teikiamą informaciją ir iš jų atėmus faktiškai patirtas vartojimo išlaidas atsiskaitant per banką. Pakartotinio patikrinimo metu pareiškėjų vartojimo išlaidos už 2004–2008 metus apskaičiuotos atsižvelgus į Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės teikiamą informaciją apie namų ūkio pajamas ir išlaidas internetiniame puslapyje adresu www.stat.gov.lt (Teminės lentelės ->Gyventojai ir socialinė statistika-> Namų ūkio tyrimai), už 2009-2013 metus statistinės vartojimo išlaidos apskaičiuotos, taikant Statistikos departamento skelbiamą vartojimo išlaidų indeksą. Pagal klasifikatoriaus COICOP struktūrą ir 12 skyriaus (įvairios prekės ir paslaugos) paaiškinimus, 12.6 grupei priklauso kitur nepriskirtos finansinės paslaugos, kurias sudaro netiesiogiai apskaičiuotos finansinio tarpininkavimo paslaugos, faktiniai mokesčiai už banko <...> ir panašių finansų įstaigų finansines paslaugas, brokerių, investavimo patarėjų, mokesčių konsultantų ir panašių mokesčių mokesčiai ir aptarnavimo mokesčiai, privačių pensijų fondų ir pan. administraciniai mokesčiai. Todėl mano, kad pagal šį klasifikatorių gyventojo paskolų grąžinimas nėra įtrauktas į statistines vartojimo išlaidas, todėl šiuo atveju paskolos grąžinimo išlaidos iš statistinių vartojimo išlaidų nebuvo atimtos.

Nurodo, kad buvo įvertintos V. A. 20 000 Lt paskolos pareiškėjui suteikimo aplinkybės pagal 2011 m. sausio 5 d. beprocentinės paskolos sutartį. Išanalizavus pačią sutartį, V. A. bei jos sutuoktinio M. A. paaiškinimus, atlikus jų 2009-2013 metų pajamų ir išlaidų analizę (2015 m. sausio 6 d. mokestinio tyrimo rezultatų ataskaita Nr. FR0686-16), nustatyta, kad šie asmenys grynųjų pinigų likučio 2009 m. sausio 1 d. neturėjo, jų išlaidos 2009 m., 2010 m., 2012 m., 2013 m. viršijo pajamas. V. A. likutis banko sąskaitose 2010 m. gruodžio 31 d. buvo 7 861,60 Lt, M. A. – 359,20 Lt. Laikotarpyje nuo 20111 sausio 1 d. iki 2011 sausio 5 d. į šių asmenų sąskaitas ir iš jų nebuvo nei pervestos, nei išimtos pinigų sumos, kurios galėjo būti panaudotos minėtos paskolos suteikimui, be to šie asmenys 2011 m. metinėse gyventojo (šeimos) turto deklaracijose suteiktų paskolų nedeklaravo. Atsižvelgdamas į tai bei į aplinkybę, kad nei pareiškėjas, nei V. A. nepateikė piniginių lėšų perdavimo/grąžinimo faktą patvirtinančių įrodymų, mokesčių administratorius nurodo šios paskolos nevertinęs.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Kauno AVMI atsiliepimo į skundą nepateikė.

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmestinas.

Nagrinėjant bylą, nustatyta, kad Byloje esanti medžiaga patvirtina, kad Kauno AVMI atliko pareiškėjų GPM ir PSD įmokų apskaičiavimo, deklaravimo bei sumokėjimo teisingumo patikrinimą už laikotarpį nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. patikrinimo rezultatus užfiksavo 2017 m. liepos 27 d. patikrinimo akte Nr. (7.46)FR0680-346 ir Nr. (7.46) FR0680-345 (Komisijos D. D. bylos I t. b. l. 102-111, Komisijos G. A. D. bylos II t. b. l. 1-121). Kauno AVMI 2017 m. rugsėjo 29 d. sprendimais dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. (7.46-4.7.2) FR0682-392 ir Nr. (7.46-4.7.2) FR0682-391 minėti patikrinimo aktai buvo patvirtinti ir pareiškėjai nurodyta sumokėti 3 961,43 Eur GPM, 2 105,6 Eur GPM delspinigių, 1 188 Eur GPM baudą, 566,21 Eur PSD įmokų, 400 Eur PSD įmokų delspinigių, 170 Eur PSD įmokų baudą (Komisijos D. D. bylos I t. b. l. 50-57. Pareiškėjui nurodyta sumokėti 4 602,06 Eur GPM, 2 447,51 Eur GPM delspinigių, 1 381 Eur GPM baudą, 566,21 Eur PSD įmokų, 400,93 Eur PSD įmokų delspinigių, 170 Eur PSD įmokų baudą (Komisijos G. A. D. bylos I t. b. l. 40-48).

Nesutikdami su minėtais Kauno AVMI sprendimais, pareiškėjai pateikė skundus VMI prie FM, kuri juos išnagrinėjusi 2017 m. gruodžio 29 sprendimais Nr. 68-203 ir Nr. 68-204 patvirtino Kauno AVMI 2017 m. rugsėjo 29 d. sprendimus dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. (7.46-4.7.2) FR0682-392 ir Nr. (7.46-4.7.2) FR0682-391 (Komisijos D. D. bylos I t. b. l. 18-21; Komisijos G. A. D. bylos I t. b. l. 18-21).

Pareiškėjai VMI prie FM 2017 m. gruodžio 29 d. sprendimus Nr. Nr. 68-203 ir Nr. 68-204 apskundė Komisijai, kuri išnagrinėjusi pareiškėjų skundus 2018 m. balandžio 9 d. sprendimu Nr. S-62 (7-25/2018) pakeitė VMI prie FM 2017 m. gruodžio 29 d. sprendimą Nr. 68-204 ir nurodė pareiškėjai sumokėti 3 961,43 Eur GPM, 2 105,6 GPM delspinigių, 396 Eur (10 procentų) GPM baudą, 566,21 PSD įmokų, 400,93 Eur PSD įmokų delspinigių ir 57 Eur (10 procentų) PSD įmokų baudą (Komisijos D. D. bylos II t. b. l. 156-170). Komisija 2018 m. balandžio 9 d. sprendimu Nr. S-63 (7-26/2018) pakeitė VMI prie FM 2017 m. gruodžio 29 d. sprendimą Nr. 68-203 ir nurodė pareiškėjui sumokėti 4 602,06 Eur GPM, 2 447,51 GPM delspinigių, 460 Eur GPM baudą, 566,21 PSD įmokų, 400,93 Eur PSD įmokų delspinigių ir 57 Eur (10 procentų) PSD įmokų baudą (Komisijos G. A. D. bylos II t. b. l. 161-174).

Mokestinis ginčas šioje byloje kilo dėl to, ar mokesčių administratorius pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjų patirtos išlaidos viršijo pajamas ir pareiškėjai turėjo po 88 187,76 Lt GPMĮ nustatyta tvarka neapmokestintų pajamų.

Dėl įmokų už banko paskolą priskyrimo vartojimo išlaidoms.

Mokestinio patikrinimo metu nustatyta, kad pareiškėjas 2004 m. gavo 65 000 Lt paskolą iš AB SEB banko, kurią išsiėmė grynaisiais pinigais. Tuo pačiu nustatyta, kad 37 012,21 Lt paskolos dalis buvo grąžinta bankui laikotarpyje nuo 2004 m. sausio 1 d. iki 2008 m. gruodžio 31 d. (2004 m. – 2 779,79 Lt, 2005 m. – 7 397 Lt, 2006 m. – 7 447,06 Lt, 2007 m. – 7 481,85 Lt, 2008 m. – 11 906,21 Lt). Kauno AVMI 2017 m. rugsėjo 29 d. sprendimuose dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. (7.46-4.7.2) FR0682-392 ir nurodyta, kad mokestinio patikrinimo metu, vertinant pareiškėjų grynaisiais pinigais patirtas vartojimo išlaidas, iš bendrų statistinių vartojimo išlaidų atimta ta išlaidų dalis, kuri patirta atsiskaitant bankiniais mokėjimo pavedimais. Tuo pačiu pažymėta, jog į patirtas išlaidas per banko sąskaitą įtrauktos sumokėtos palūkanos už banko paskolą, delspinigiai už banko paskolą, pavedimai advokatams ir antstoliams, mokesčiai už banko paslaugas, atsiskaitymai už prekes prekybos centruose ir maitinimo paslaugas kavinėse (Komisijos D. D. bylos I t. b. l. 55; Komisijos G. A. D. bylos I t. b. l. 45). Taigi, matyti, kad mokesčių administratorius neįtraukė į pareiškėjų patirtas išlaidas pačios paskolos bankui mokėjimo išlaidų.

Mokesčių administratorius pareiškėjų vartojimo išlaidas už 2004–2008 metus apskaičiavo atsižvelgdamas į Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės teikiamą informaciją apie namų ūkio pajamas ir išlaidas internetiniame puslapyje adresu www.stat.gov.lt (Teminės lentelės ->Gyventojai ir socialinė statistika-> Namų ūkio tyrimai), už 2009-2013 metus statistinės vartojimo išlaidos apskaičiuotos, taikant Statistikos departamento skelbiamą vartojimo išlaidų indeksą. Pagal klasifikatoriaus COICOP struktūrą ir 12 skyriaus (įvairios prekės ir paslaugos) paaiškinimus, 12.6 grupei priklauso kitur nepriskirtos finansinės paslaugos, kurias sudaro netiesiogiai apskaičiuotos finansinio tarpininkavimo paslaugos, faktiniai mokesčiai už banko <...> ir panašių finansų įstaigų finansines paslaugas, brokerių, investavimo patarėjų, mokesčių konsultantų ir panašių mokesčių mokesčiai ir aptarnavimo mokesčiai, privačių pensijų fondų ir pan. administraciniai mokesčiai (Komisijos D. D. bylos I t. b. l. 80-89; Komisijos G. A. D. bylos I t. b. l. 76-85). Atsižvelgiant į tai, kad pagal klasifikatoriaus COICOP struktūrą 12.6 grupei nepriskirtos paskolų įmokos, mokesčių administratorius pagrįstai apskaičiuodamas pareiškėjų vartojimo išlaidas neįtraukė į statistines vartojimo išlaidas pareiškėjų bankui grąžintų paskolų.

Dėl vartojimo išlaidų.

Pareiškėjai skunduose nurodo, kad jų skaičiuojamos vartojimo išlaidos yra ženkliai didesnės, nei faktiškai patirtos. Teigia, jog nurodytos statistinės išlaidos neatitinka patirtų faktinių vartojimo išlaidų, kurios atsispindi bankų sąskaitų išrašuose. Nurodo, kad pareiškėjai gyveno itin taupiai, nesilankydavo restoranuose ar kitose viešojo maitinimo įstaigose, neatostogavo, turėjo skolų už komunalines paslaugas, kas patvirtina aplinkybę, kad jie gyveno taupiai ir papildomų išlaidų nepatyrė. Pareiškėjai jokių šias aplinkybes patvirtinančių įrodymų nepateikė, skunduose nedetalizavo aplinkybių, kokiu būdu nurodytos statistinės išlaidos neatitinka pareiškėjų faktiškai patirtų vartojimo išlaidų (išskyrus argumentus dėl banko paskolų įmokų įtraukimo į vartojimo išlaidas), apsiribodami abstrakčiomis frazėmis dėl neteisingai apskaičiuotų vartojimo išlaidų ir citatomis iš LVAT nutarčių, todėl šie pareiškėjų teiginiai laikytini deklaratyviais ir teismas dėl jų plačiau nepasisako.

Dėl pareiškėjų pajamų, kurių nereikėjo deklaruoti ir kurios yra neapmokestinamos.

Pareiškėjai skunduose nurodo kiekvienais metais gavę iki 16 000 Lt pajamų, kurių neprivalėjo deklaruoti ir nuo jų mokėti mokesčių už parduotas sodo gėrybes, grybus, uogas bei nebenaudojamus daiktus, tačiau jokių šias aplinkybes patvirtinančių įrodymų į bylą nepateikė. Nors pareiškėjai nėra pagal teisės aktus įpareigoti pardavimus fiksuoti tam tikrame buhalterinės apskaitos dokumente, tačiau tuo atveju, jeigu tam tikri sandoriai iš tikrųjų buvo įvykę, pareiškėjai turėjo teisę rinkti netiesioginius įrodymus, pvz., iš atsakingo turgavietės asmens pasireikalauti dokumentų, patvirtinančių aplinkybę, jog pareiškėjai buvo sumokėję už prekybos joje vietą ir pan.

Dėl V. A. 2011 m suteiktos paskolos.

Pareiškėju teigimu, mokesčių administratorius nepagrįstai nevertino V. A. pareiškėjui 2011 m. sausio 5 d. suteiktos 20 000 Lt paskolos. Teismas su šiuo pareiškėjų argumentu nesutinka. Mokesčių administratorius 2016 m. sausio 6 d. atliko V. A. ir jos sutuoktinio M. A. laikotarpio nuo 2009 iki 2013 metų pajamų – išlaidų analizę, išanalizavo šių asmenų teiktas deklaracijas, bankų išrašus ir nustatė, kad pastarieji asmenys 2011 m. sausio 1-5 d. negalėjo turėti 20 000 Lt sumos, todėl negalėjo suteikti tokio dydžio paskolos pareiškėjams. Pareiškėjai šių mokesčio administratoriaus nustatytų aplinkybių neginčija, tačiau teigia, kad mokesčių administratorius negali nevertinti rašytinių įrodymų, kuriuose šalys patvirtino tarp jų susiklosčiusius sutartinius santykius.

Pažymėtina tai, kad siekiant įrodyti esamus / buvusius paskolinius teisinius santykius pagal Civilinio kodekso nuostatas nepakanka pateikti rašytinę paskolos sutartį – Civilinio kodekso 6.870 straipsnio 1-2 dalyse įtvirtinta imperatyvi taisyklė, pagal kurią paskolos sutartis pripažįstama sudaryta nuo pinigų arba daiktų perdavimo momento. Pinigų (20 000 Lt) pagal 2011 m. sausio 5 d. paskolos sutartį perdavimo pareiškėjui faktą patvirtinančių įrodymų byloje nėra, todėl šis pareiškėjų teiginys laikytinas nepagrįstu.

Pareiškėjai teigia, kad mokesčių administratorius neturi teisė pripažinti sandorio negaliojančius, nes tai teismo prerogatyva. Pažymėtina tai, kad šiuo atveju mokesčių administratorius ginčijamuose sprendimuose nepripažino sandorio negaliojančiu, tačiau taikė MAĮ 70 straipsnio 1 dalies nuostatą ir apskaičiavo pareiškėjų mokestinę nepriemoką pagal savo įvertinimą, atsižvelgdamas į visas reikšmingas aplinkybes, turimą informaciją ir parinkęs savo nustatytus metodus (šiuo atveju – išlaidų metodą).

Pareiškėjų teigimu, mokesčių administratorius nevertino V. A. ir jos sutuoktinio galimų santaupų tikrinamojo laikotarpio pradžiai, taip pat vertindama šių asmenų išlaidas, nevertino pareiškėjui suteiktos 20 000 Lt paskolos, taip pat nenurodo motyvo, kodėl 2015 m. gruodžio 31 d. pranešimais apie atliktus mokestinius tyrimus Nr. FR0687-2340 ir Nr. FR0687-2341 nustatė 2010, 2012, 2013 metų išlaidas, patirtas iš nenustatytų pajamų šaltinių ir siūlė atitinkamai patikslinti nurodytų metų deklaracijas, tačiau nesiūlė deklaruoti ir į pajamų sumą įtraukti 20 000 Lt paskolos sumą pagal paskolos sutartį, kuri galimai buvo suteikta iš nenustatytų pajamų šaltinių. Atkreiptinas pareiškėjų dėmesys į tai, kad šioje byloje nagrinėjami pareiškėjų atžvilgiu priimti sprendimai, tačiau ne V. A. bei M. A. mokestinio tyrimo eiga ir jo rezultatai, kurių pareiškėjai ginčyti šiuo atveju neturi teisės, todėl teismas dėl šių pareiškėjų argumentų, susijusių su V. A. ir M. A. atliktų mokestinių tyrimų teisėtumu nagrinėjamoje byloje negali vertinti.

Pažymėtina tai, kad mokesčių administratorius rėmėsi šių mokestinių tyrimų rezultatais, kiek jie susiję su pareiškėjui suteikta paskola ir tinkamai juos įvertino, atsižvelgė į šių asmenų pajamas bei išlaidas, teiktas metines gyventojo (šeimos) turto deklaracijas, grynųjų pinigų likučius, bankų sąskaitų išrašus, t. y. vertino mokestinio tyrimo metu gautus duomenis.

Dėl atleidimo nuo priskaičiuotų delspinigių.

Pareiškėjai teismui pateiktuose skunduose prašo atleisti juos nuo delspinigių. Nurodo, kad pirmą kartą atlikus mokestinį patikrinimą, Komisija, išnagrinėjusi jų skundus, grąžino pakartotiniam mokestiniam aptikrinimui, todėl ilgą delspinigių skaičiavimo laikotarpį sieja ne tik su pareiškėjų, bet ir su mokesčių administratoriaus netinkamai atliktais veiksmais. Teigia, kad delspinigių sumos prilygsta priskaičiuotų mokesčių mokėtinoms sumoms, todėl jų manymu, delspinigiai atlieka baudimo funkciją.

MAĮ 100 straipsnio 1 dalyje nustatyta galimybė atleisti mokesčių mokėtoją nuo skaičiuojamų (apskaičiuotų) delspinigių ar jų dalies, jeigu yra MAĮ 141 straipsnio 1 dalyje nustatytas pagrindas, taip pat kitais atvejais, kai delspinigius išieškoti netikslinga ekonominiu ir (ar) socialiniu požiūriu, kaip tai suprantama pagal MAĮ 113 straipsnio 1 dalies 3 punktą. Šis atleidimo pagrindas gali būti taikomas tik mokesčių mokėtojams – fiziniams asmenims.

MAĮ 113 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodytu atveju mokestinė nepriemoka gali būti pripažįstama beviltiška, kai netikslinga priverstinai išieškoti nepriemoką, kadangi sunki fizinio asmens ekonominė (socialinė) padėtis: fiziniam asmeniui reikia valstybės paramos (asmuo yra pensinio amžiaus, neįgalusis, asmeniui reikalingas gydymas, medicininė profilaktika ir reabilitacija, asmuo yra bedarbis, gauna socialinę pašalpą) arba tokia parama jau teikiama. Šis nepriemokos pripažinimo beviltiška pagrindas taikomas tik mokesčių mokėtojams, kurie yra fiziniai asmenys, arba kai individualių (personalinių) įmonių savininkų ar ūkinių bendrijų narių sunki ekonominė (socialinė) padėtis.

Pagal MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 1-4 punktus mokesčio mokėtojas gali būti atleistas nuo paskirtos baudos <...> „jei mokesčių mokėtojas įrodo, kad nėra kaltas dėl padaryto pažeidimo; jei mokesčio įstatymas pažeistas dėl aplinkybių, kurios nepriklausė nuo mokesčių mokėtojo valios ir kurių jis nenumatė ir negalėjo numatyti. Tokiomis aplinkybėmis nelaikomi mokesčių mokėtojo ar jo darbuotojų veiksmai ar neveikimas, taip pat mokesčių mokėtojo nemokumas; kai mokesčių mokėtojo atskira veika, nors ir pažeidžiančia mokesčio įstatymo nuostatas, nepadaroma žala biudžetui; kai mokesčių mokėtojas mokesčio įstatymą pažeidė dėl klaidingo apibendrinto mokesčio įstatymo paaiškinimo arba mokesčių administratoriaus raštu ar telefonu, jei suteikta konsultacija centrinio mokesčių administratoriaus nustatyta tvarka buvo įrašyta ir yra galimybė nustatyti skambinantį asmenį – mokesčių mokėtoją (ar jo atstovą), suteiktos klaidingos konsultacijos mokesčių mokėjimo klausimais.

Nagrinėjamuoju atveju byloje nėra duomenų, iš kurių galima būtų daryti išvadą, kad pareiškėjų socialinė, ekonominė padėtis yra sunki, todėl nėra pagrindo atleisti pareiškėjų nuo apskaičiuotų mokesčių delspinigių vadovaujantis MAĮ 113 straipsnio 1 dalies 3 punktu. Pažymėtina tai, jog pareiškėjai iš esmės nenurodo nė vienos iš MAĮ 141 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų aplinkybių. Tuo pačiu teismas nekonstatavo, kad nagrinėjamuoju atveju buvo pažeisti MAĮ 153 straipsnio 3 dalyje įtvirtinti pareiškėjų skundų nagrinėjimo terminai. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad pareiškėjai neįrodė, jog egzistuoja teisinės sąlygos atleisti juos nuo priskaičiuotų delspinigių ir MAĮ 141 straipsnio 1 dalyje nurodytais pagrindais.

Ginčijamuose sprendimuose nurodyti jų priėmimo teisiniai pagrindai, įvertintos tiek pareiškėjų nurodytos aplinkybės, tiek mokesčių administratoriaus surinkti duomenys, nurodyti motyvai, dėl kurių atsakovas nesutiko su pareiškėjų nurodytomis aplinkybėmis. Atsižvelgdamas į tai, teismas sprendžia, kad ginčijami sprendimai priimti šių institucijų kompetencijos ribose, neprieštarauja jų tikslams bei uždaviniams, atitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nurodytus teisėtumo ir pagrįstumo kriterijus, pagrįsti objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, todėl nėra Administracinių bylų teisenos įstatymo 91 straipsnyje nustatytų pagrindų, dėl kurių jie turėtų būti panaikinti pareiškėjo skunde nurodytais argumentais. Esant šioms aplinkybėms, pareiškėjų skundai dėl juose išdėstytų argumentų laikytini nepagrįstais, todėl atmestini (Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu, teismas,

nusprendžia:

Pareiškėjų D. D. ir G. A. D. skundus atmesti kaip nepagrįstus.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.