Vilniaus apygardos teismo nutartis

2012-05-11 · Civilinė byla Nr. 2A-1405-611/2012

Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2012-05-11
Bylos Nr.
2A-1405-611/2012
Teisminio proceso Nr.
2-01-3-13492-2010-8
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Romualda Janovičienė, Andžej Maciejevski, Jelena Šiškina
Ieškovas
UAB „Sauda“
Atsakovas
G. B., Š. B.
Kategorijos
  • 43.1pavadinimo nepavyko patikrinti

Įžanginė dalis

Civilinė byla Nr. 2A-1405-611/2012Teisminio proceso Nr. 2-01-3-13492-2010-8Procesinio sprendimo kategorija:43.1;62;121.14;121.18(S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTIS2012 m. gegužės 11 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romualdos Janovičienės, Andžej Maciejevski (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Jelenos Šiškinos, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo UAB „Sauda“ ir atsakovo G. B. apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. balandžio 11 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo UAB „Sauda“ ieškinį atsakovams G. B. ir Š. B. dėl išlaidų už transporto priemonės nuvežimą ir saugojimą priteisimo.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas iš atsakovų solidariai priteisti 4584 Lt už automobilio saugojimo paslaugas, 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2008-07-13 buvo surašytas transporto priemonės „FORD Fiesta“, v/n (duomenys neskelbtini) paėmimo protokolas, automobilis buvo perduotas saugoti ir transportuoti į ieškovui priklausančią saugojimo aikštelę. Už automobilio nuvežimą ir saugojimą privalo atlyginti savininkas ir valdytojas solidariai. Atsakovas Š. B. – transporto priemonės valdytojas - jau yra sumokėjęs už transporto priemonės transportavimą ir už dviejų mėnesių automobilio saugojimo paslaugas, tačiau automobilis iki šiol yra ieškovo saugojimo aikštelėje.

Atsakovas Š. B. prašė atmesti ieškinio dalį, kuria prašoma skolą priteisti solidariai iš abiejų atsakovų. Nurodė, kad vairuodamas G. B. nuosavybės teise priklausantį automobilį padarė administracinius teisės pažeidimus, todėl automobilis buvo pristatytas į ieškovui priklausančią automobilių stovėjimo aikštelę. 2008-09-12 atsakovas sumokėjo jam paskirtą baudą ir nuo tada automobilio savininkas įgijo teisę atsiimti savo automobilį ir tai buvo jo pareiga. Tolesnis automobilio saugojimas ieškovo aikštelėje nebepriklausė nuo jo valios.

Atsakovas G. B. su jam pareikštu ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad jam priklausantis automobilis neprivalėjo būti nuvežtas į saugojimo aikštelę, be to, tuo metu galiojusios teisės normos nenumatė automobilio savininkui pareigos apmokėti jo priverstinio nuvežimo ir saugojimo išlaidų. Ieškovas neteisėtai prieš atsakovo valią laikydamas automobilį saugojimo aikštelėje ir taip didindamas saugojimo išlaidas siekė praturtėti atsakovo sąskaita. Ieškovo reikalaujamos atlyginti išlaidos yra nepagrįstai didelės.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus m. 1 apylinkės teismas 2011 m. balandžio 11 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies, priteisė ieškovui iš atsakovo G. B. už automobilio saugojimą 1510 Lt, 45 Lt žyminį mokestį bei 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas nuo bylos iškėlimo 2010-08-02 ir iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Likusią ieškinio dalį bei ieškinį atsakovui Š. B. teismas atmetė.

Teismas nustatė, kad Vilniaus m. 1 apylinkės teismo 2008-08-06 nutarimu atsakovas Š. B. pripažintas padaręs pažeidimą, numatytą APTK 126 straipsnio 1 dalyje ir APTK 124¹ straipsnio 6 dalyje ir jam paskirta subendrinta 1000 Lt bauda su teisės vairuoti kelių transporto priemones atėmimu vieneriems metams. Teismo nutarime nurodyta, jog vadovaujantis APTK 269 straipsnio 7 dalies nuostatomis sulaikytas automobilis „FORD fiesta“, v.n. (duomenys neskelbtini) saugomas aikštelėje, esančioje Minsko pl.21, Vilniuje, yra grąžintinas savininkui (atsakovui G. B.) po to, kai bus sumokėta skirtoji bauda. Teismas konstatavo, kad automobilis buvo sulaikytas pagal tuo metu galiojusius įstatymus ir perduotas ieškovui saugoti pagrįstai.

Teismas nurodė, kad nei davėjo ir saugotojo (ieškovo) sudaryta transporto priemonių pasaugos sutartis, kurios šalimi atsakovai nedalyvavo, nei LR saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 33 straipsnio nuostatos nesuteikė ieškovui teisės sulaikyti automobilį iki tol, kol atsakovai atlygins už saugojimo paslaugas. Teismas konstatavo, kad atsakovui Š. B. sumokėjus jam paskirtą baudą 2008-09-12, savininkas turėjo teisę reikalauti grąžinti automobilį. Atsakovas Š. B., sumokėjęs baudą ir automobilio saugojimo išlaidas iki 2008-09-12, savininkui G. B. suteikė galimybę atsiimti savo automobilį. Esant tokioms aplinkybėms teismas konstatavo, kad atsakovas Š. B. yra atsiskaitęs su ieškovu, o už likusį įsiskolinimą atsakingas yra atsakovas G. B., kuris suteikta galimybe atsiimti savo automobilį nepasinaudojo.

Teismas nurodė, kad LR Konstitucinis Teismas 2009 m. balandžio 10 d. nutarimu pripažino, kad ATPK 269 straipsnio 7 dalies nuostata, jog priverstinai nuvežtą transporto priemonę leidžiama susigrąžinti tik sumokėjus skirtąją baudą ar atlikus administracinį areštą, prieštaravo LR Konstitucijos 23 straipsnio 1 ir 2 dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui. Konstitucinio Teismo nutarimą 2009-04-16 paskelbus Valstybės žiniose, apskritai išnyko teisinis pagrindas priverstiniam automobilio saugojimui ir tolesnis automobilio saugojimas tapo neteisėtu. Todėl teismas likusį įsiskolinimą iš atsakovo G. B. priteisė tik už laikotarpį iki minėto Konstitucinio Teismo nutarimo paskelbimo. Teismas sumažino įsiskolinimo sumą iki 1510 litų dar ir dėl to, kad iš atsakovų ieškoma suma už 1989 m. gamybos automobilio saugojimą kelis kartus viršija jo vertę ir tai prieštarauja LR CK 1.5 straipsnyje įtvirtintiems protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principams.

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į skundus argumentai

Ieškovas apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus m. 1 apylinkės teismo 2011 m. balandžio 11 d. sprendimą dalyje dėl atsakovo G. B. ir šioje dalyje priimti naują sprendimą, kuriuo priteisti iš atsakovo G. B. 4584 Lt išlaidų už transporto priemonės nuvežimą ir saugojimą, 5 % dydžio metinių palūkanų ir 138 Lt bylinėjimosi išlaidų ieškovui, be to, priteisti iš atsakovo G. B. 92 Lt žyminio mokesčio už apeliacinio skundo padavimą. Likusią sprendimo dalį dėl atsakovo Š. B. prašo palikti nepakeistą. Apeliacinį skundą grindžia šiomis aplinkybėmis:

1. Išlaidos už automobilio priverstinį nuvežimą ir saugojimą privalo būti padengtos už visą saugojimo laikotarpį, kaip tai numato LR saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 33 straipsnio 6 dalis, taip užtikrinant transporto priemonės saugotojo teisėtus interesus į susidariusių išlaidų atlyginimą, nepaisant to, kad automobilį galima atsiimti ir nesumokėjus skirtos baudos ar neatlikus administracinio arešto. Pirmos instancijos teismas neturėjo pagrindo remtis Konstitucinio Teismo nutarimu ir mažinti priteistiną sumą. Pripažinus ATPK 269 straipsnio 6 dalies nuostatas kaip prieštaraujančias LR Konstitucijai, neišnyko pagrindas saugoti transporto priemonę, o tik atsirado galimybė nesumokėjus valdytojui paskirtos baudos atsiimti saugomą transporto priemonę. Nutarimu buvo panaikinta tik Administracinių teisės pažeidimų kodekso norma, tačiau ne Civilinio kodekso kito asmens reikalų tvarkymą reglamentuojančios nuostatos, todėl pagrindas transporto priemonės saugojimui neišnyko.

2. Ieškovas (saugotojas), prisiimdamas saugoti transporto priemones pagal sudarytą sutartį su Vyriausiuoju policijos komisariatu, prisiima ir pareigas: automobiliai privalomai saugomi specialiai nutemptoms transporto priemonėms saugoti pritaikytoje aikštelėje, saugotojas neturi teisės vertinti, ar turtas yra mažos ar didelės vertės, jis privalo jį tinkamai išsaugoti pagal nustatytus reikalavimus, kadangi yra materialiai atsakingas už jo žinioje esantį turtą. Ieškovas be savininko valios negalėjo savavališkai atsikratyti saugomu turtu, neturėjo teisės atsisakyti saugoti transporto priemonės.

3. Pirmos instancijos teismas neteisingai taikė saugaus eismo automobilių keliais įstatymo ir Civilinio kodekso nuostatas dėl kito asmens reikalų tvarkymo. Nei ši aktuali Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo nuostata, nei minėtos Civilinio kodekso normos nėra pripažintos kaip prieštaraujančios LR Konstitucijai jokiu Konstitucinio Teismo nutarimu, nėra jokio kito pagrindo, kuris leistų netaikyti šių nuostatų ar draustų teisėtai reikalauti atlyginti patirtas išlaidas.

Atsakovas G. B. apeliaciniu skundu prašo Vilniaus m. 1 apylinkės teismo 2011 m. balandžio 11 d. sprendimą panaikinti iš dalies ir priimti naują sprendimą - ieškinį atsakovui G. B. atmesti. Jei atmesti ieškinį nebūtų pagrindo, prašo Vilniaus m. 1 apylinkės teismo 2011 m. balandžio 11 d. sprendimą panaikinti iš dalies ir priimti naują sprendimą - išlaidas už automobilio saugojimą ieškovui priteisti iš atsakovų solidariai bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinį skundą grindžia šiomis aplinkybėmis:

1. Apeliantui priklausantis automobilis galėjo būti ir buvo sulaikytas vadovaujantis ATPK 269 straipsnio 7 dalimi, t.y. transporto priemonė priverstinai galėjo būti nuvežta net ir tuo atveju, jei padarius atitinkamus pažeidimus, transporto priemonė saugiam eismui nebetrukdė ir nekėlė jam grėsmės, tačiau reikėjo užtikrinti paskirtinos administracinės nuobaudos įvykdymą. Taigi automobilio sulaikymui taikyti LR saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 33 straipsnio 1 dalį - transporto priemonė priverstinai galėjo būti nuvežta tik jei ji trukdo saugiam eismui arba kėliajam grėsmę - nebuvo pagrindo, ir pirmos instancijos teismas neatsižvelgė, kad nesant pagrindo taikyti LR saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 33 straipsnio 1 dalies, nebuvo pagrindo taikyti ir šios straipsnio 6 dalies, t.y. transporto priemonės savininkas ir valdytojas solidariai privalo atlyginti tokias ūkio subjekto išlaidas, kurios susijusios su priverstiniu transporto priemonės nuvežimu į transporto priemonės stovėjimo aikštelę ir saugojimu LR saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 33 straipsnio 1 dalyje nurodytais atvejais.

2. Jei būtų nustatyta, kad yra pagrindas taikyti LR saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 33 straipsnio 6 dalį, tai reikėtų pripažinti, kad ieškovas turėjo teisę atsisakyti grąžinti apeliantui automobilį iki kol nebus sumokėtos saugojimo išlaidos.

3. Pirmos instancijos teismas neatsižvelgė ir nevertino abiejų atsakovų paaiškinimų, kad apeliantas siekė atsiimti automobilį iš ieškovo, ne vieną kartą buvo pas ieškovą nuvykęs, tačiau ieškovas automobilio negrąžino, argumentuodamas tuo, kad neapmokėtos automobilio saugojimo išlaidos. Š. B. sumokėjus baudą, apeliantui nebuvo sudaryta galimybė atsiimti automobilį, nes nebuvo sumokėtos automobilio priverstinio nuvežimo ir saugojimo iki baudos sumokėjimo išlaidos.

4. Ieškovas byloje reiškė reikalavimą išieškoti saugojimo išlaidas solidariai iš abiejų atsakovų, todėl teismas neturėjo pagrindo įsiskolinimą ieškovui priteisė tik asmeniškai iš apelianto.

Ieškovas atsiliepimu į atsakovo G. B. apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą dalyje dėl išlaidų priteisimo iš atsakovo G. B. atmesti, o apeliacinį skundą dalyje dėl atsakovo Š. B. solidarios atsakomybės kartu su G. B. tenkinti. Atsiliepimą grindžia šiomis aplinkybėmis:

1. Apeliantas daro jokiais įrodymais nepagrįstą prielaidą, kad automobilis galėjo būti ir buvo nutemptas ne LR saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 33 straipsnio pagrindais, o ATPK 269 straipsnio 7 dalyje numatytais pagrindais, ir dėl šios priežasties apeliantas neprivalo atlyginti saugojimo išlaidų. Pagal kokią teisės normą buvo sulaikytas automobilis reikšmės bylai neturi, kadangi pagal LR CK kiekvienas asmuo privalo atsakyti už savo veiksmais ar neveikimu padarytą žalą. Būtent dėl atsakovų neveikimo kilo žala ieškovui. Atsakovas pats turėjo elgtis rūpestingai, atsakingai ir protingai, rūpintis ja taip, kad nebūtų pažeisti teisės aktai ar kitų asmenų teisės ir teisėti interesai. Atsakovas nesirūpino savo turtu, nesielgė su juo taip, kad nebūtų pažeisti teisės aktai ir kitų asmenų teisės ir teisėti interesai. Būtent dėl G. B. aplaidumo, nesirūpinimo savo turtu atsirado nuostoliai, susiję su transporto priemonės saugojimu.

2. Byloje nėra duomenų apie G. B. ketinimus atsiimti automobilį, į ieškovą nebuvo kreiptasi pateikiant reikiamus dokumentus leidžiančius grąžinti automobilį, nebuvo jokių pastangų suderinti skolos grąžinimą, todėl automobilis ir toliau buvo saugomas.

3. Sutinka, kad transporto priemonės nutempimo ir saugojimo išlaidos atsirado dėl abiejų solidarių atsakovų kaltės.

Atsakovas G. B. atsiliepimu į ieškovo apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepimą grindžia šiomis aplinkybėmis:

1. Ieškovas nepagrįstai teigia, kad faktas, jog automobilio saugojimo išlaidos kelis kartus viršija automobilio vertę, neturi esminės reikšmės sprendžiant išlaidų atlyginimo klausimą. Ieškovas neatkreipia dėmesio, kad atsakovas G. B. nebuvo tarp ieškovo ir Vyriausiojo policijos komisariato sudarytos sutarties šalis ir ši sutartis G. B. negalėjo sukurti jokių pareigų. Be to, ieškovas neatsižvelgia LR CK 6.229 straipsnio 1 dalies nuostatą, kad asmuo, savanoriškai ir be jokio pavedimo, nurodymo ar išankstinio sutikimo tvarkantis kito asmens reikalus, kuriuos tvarkyti nėra jo pareiga, privalo juos tvarkyti taip, kad tai atitiktų asmens, kurio reikalai tvarkomi, interesus. Ieškovas privalėjo žinoti, kad 1989 metų gamybos automobilio vertė yra maža ir remdamasis LR CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais bendrais protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principais, negalėjo turėti jokių pagrįstų lūkesčių, kad savininko interesus atitiks automobilio saugojimas, kurio išlaidos kelis kartus viršys paties automobilio vertę.

2. Bylą nagrinėjant pirmos instancijos teisme abu atsakovai patvirtino, kad ieškovą dėl automobilio buvo kreiptasi ne vieną kartą, o ieškovo atstovas teismo posėdyje šios aplinkybės neneigė.

Atsakovas Š. B. atsiliepimu į šalių apeliacinius skundus prašo Vilniaus m. 1 apylinkės teismo G. B. sprendimą paliktą nepakeistą.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Ieškovo apeliacinis skundas netenkintinas, atsakovo apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis LR CPK 320 str. įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, neperžengiant apeliaciniame skunde nustatytų ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą teisėtumo ir pagrįstumo aspektu, taip pat ex officio patikrinti ar nėra LR CPK 329 str. 2 d. ir 3 d. nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą, daro išvadą, kad absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nėra.

Byloje esantys duomenys patvirtina, kad Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2008 m. rugpjūčio 6 d. nutarimu atsakovas Š. B. buvo pripažintas 2008-07-13 padaręs APTK 126 str. 1 d. ir APTK 124¹ str. 6 d. numatytus administracinės teisės pažeidimus (b.l.24). Teismas minėtame nutarime nurodė sulaikytą automobilį „FORD Fiesta“, valst.reg.Nr.(duomenys neskelbtini) saugomą ieškovui priklausančioje aikštelėje, esančioje Minsko pl.21, Vilniuje, vadovaujantis APTK 269 str. 7 d. nuostatomis, grąžinti savininkui (atsakovui G. B.) po to, kai bus sumokėta skirtoji bauda. Pažeidimo metu minėtas automobilis buvo priverstinai nuvežtas ir policijos pareigūnų perduotas saugoti atsakovui (b.l.13). Atsakovas Š. B. paskirtą administracinę baudą sumokėjo 2008-09-12 (b.l.25), o už automobilio nuvežimą ir 2 mėnesių saugojimą sumokėjo 2010 m. rugpjūčio mėn. (b.l.26), t.y. po civilinės bylos iškėlimo.

LR Konstitucinis Teismas 2009 m. balandžio 10 d. nutarimu pripažino, kad LR ATPK 269 str. 7 d. nuostata, kad nuvežtą transporto priemonę leidžiama susigrąžinti (išskyrus atvejus, kai ji konfiskuojama) tik po to, kai sumokėta skirtoji bauda ar atliktas administracinis areštas ta apimtimi, kuria joje nustatyta, kad priverstinai nuvežtą transporto priemonę leidžiama susigrąžinti tik sumokėjus skirtąją baudą ar atlikus administracinį areštą, prieštarauja LR Konstitucijos 23 str. 1, 2 dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui. Todėl nuo minėto nutarimo paskelbimo (Valstybės žinios, 2009-04-16, Nr. 42-1624) LR ATPK 269 str. 7 d. nurodytoje LR Konstitucijai prieštaraujančioje apimtyje negali būti taikoma. Atitinkamai nuo minėto nutarimo paskelbimo bet koks transporto priemonės priverstinis nuvežimas ir laikymas saugomoje aikštelėje, siekiant ATPK 269 str. 7 d. numatyto nurodyto tikslo, yra neteisėtas, o iki minėto nutarimo atlikti tokie veiksmai tampa neteisėti nuo minėto nutarimo paskelbimo dienos ir transporto priemonė privalo būti grąžinta savininkui nepriklausomai nuo to, ar buvo sumokėta paskirta administracinė bauda. Bet, kaip teisingai pažymėjo ieškovas apeliaciniame skunde, toks nutarimas nepanaikino jo teisės gauti atlyginimą už automobilio saugojimą. Teisėjų kolegija pažymi, kad administracinę baudą atsakovas Š. B. sumokėjo 2008-09-12 ir nuo minėtos dienos atsakovas G. B. įgijo teisę reikalauti grąžinti jam automobilį, t.y. iki minėto LR Konstitucinio Teismo 2009 m. balandžio 10 d. nutarimo paskelbimo, todėl minėtas LR Konstitucinio Teismo nutarimas neturi teisinės reikšmės nagrinėjamai bylai.

Pagal saugaus eismo automobilių keliais įstatymo (2007-11-22 įstatymo Nr.X-1337 redakcija) 33 str. 1 d. priverstinai transporto priemonė gali būti nuvežama į ūkio subjekto, kuris teisės aktų nustatyta tvarka turi teisę verstis tokia ūkine komercine veikla, transporto priemonių stovėjimo aikštelę arba uždraudžiama važiuoti, jei transporto priemonės valdytojas, naudodamas transporto priemonę, sukelia grėsmę eismo dalyvių ar kitų asmenų sveikatai ar gyvybei arba trukdo saugiam transporto priemonių ar pėsčiųjų eismui ir pažeidžia Kelių eismo taisykles ar kitų teisės aktų reikalavimus. Priverstinis transporto priemonės nuvežimas, kai transporto priemonę vairavo neblaivus asmuo, nustatytas ir ATPK 269 str. 7 d.. Byloje nustatyta, kad automobilį, kuris buvo priverstinai nuvežtas ir saugomas, atsakovas Š. B. vairavo neblaivus (b.l.24), taip jis pažeidė Kelių eismo taisyklių 14 punktą, draudžiantį vairuoti transporto priemonę neblaiviems asmenims, toks pats draudimas įtvirtintas ir ATPK 126 straipsnyje. Taigi, esant atsakovo Š. B. padarytam pažeidimui, jo vairuotas automobilis galėjo būti nuvežtas į ieškovo automobilių saugojimo aikštelę. Todėl teisėjų kolegija atmeta atsakovo G. B. apeliacinio skundo argumentus, kad ginčo automobilis buvo nuvežtas išimtinai administracinės nuobaudos sumokėjimo užtikrinimo tikslu.

Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 33 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad išlaidas, susijusias su priverstiniu transporto priemonės nuvežimu į transporto priemonės stovėjimo aikštelę šio straipsnio 1 dalyje nurodytais atvejais ir jos saugojimu transporto priemonės stovėjimo aikštelėje, ūkio subjektui transporto priemonės savininkas ir valdytojas atlygina solidariai. Išlaidos turi būti atlygintos iki transporto priemonės paėmimo iš transporto priemonės stovėjimo aikštelės. Taigi šioje įstatymo normoje nustatyti du subjektai – transporto priemonės savininkas ir valdytojas, kurie privalo solidariai atlyginti transporto priemonės priverstinio nuvežimo ir saugojimo išlaidas. Kita vertus, LR saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 33 str. 6 d. nuostata, kad automobilio saugojimo išlaidos turi būti atlygintos iki transporto priemonės paėmimo iš transporto priemonės stovėjimo aikštelės reglamentuoja saugojimo paslaugų apmokėjimo tvarką ir momentą, tačiau ji nereiškia, kad transporto priemonė negrąžinama tol, kol neapmokamos saugojimo išlaidos. Atsakovas G. B. teismo posėdyje pirmosios instancijos teisme nurodė, kad jo reikalavimu ieškovas atsisakė grąžinti automobilį, kol nebus sumokėta už automobilio saugojimą. Todėl teisėjų kolegija konstatuoja, kad pats ieškovas prisidėjo prie saugojimo išlaidų, atitinkamai ir nuostolių, didėjimo.

Tai, kad policijos pareigūnai pagal su ieškovu sudarytą sutartį perdavė saugoti atsakovo G. B. automobilį ieškovui, o šis atliko veiksmus – automobilį saugojo, atitiko CK 6.229 str. nustatytą prievolės atsiradimo pagrindą – kito asmens reikalų tvarkymą. Ieškovas automobilį išsaugojo ir tokie jo veiksmai atitiko atsakovo interesus. Taigi ieškovo išlaidos, kurias patyrė veikdamas atsakovo interesais, kaip teisingai nurodo ieškovas ir pažymėjo pirmosios instancijos teismas, turi būti atlygintos (CK 6.233 str.). Kitoks tuo metu galiojusio įstatyminio reglamentavimo aiškinimas paneigtų automobilio savininko pareigą laikytis Kelių eismo taisyklių ir reikštų, kad viešosios teisės pažeidėjas neatsako už jo padaryto pažeidimo pasekmių, atsiradusių išlaidų forma, šalinimą. Teisinio reglamentavimo aiškinimas, kad viešosios teisės pažeidėjas neprivalo atlyginti atitinkamų išlaidų, prieštarautų ir CK 1.5 str. įtvirtintam protingumo principui.

Nagrinėjamu atveju pasaugos santykiai atsirado ne šalių sudarytos pasaugos sutarties, bet kitu pagrindu. Nustatant ieškovui atlygintiną sumą, svarbus ne tik pasaugos atsiradimo pagrindas ir aplinkybės, bet ir ta aplinkybė, kad ieškovas, žinodamas, kokiu pagrindu pasaugai buvo perduotas automobilis, ilgą laiką nesiėmė priemonių išsiaiškinti savininko ir pranešti, kad jo automobilis yra saugomas už atlyginimą. Pareiga pranešti savininkui apie jo saugojamą automobilį kyla ir iš CK 6.229 str. 3 d. normos, kurioje nustatyta, kad apie viską, ką yra atlikęs, asmuo, tvarkantis kito asmens reikalus, privalo pastarajam kaip įmanoma greičiau pranešti, kai tai tampa galima, ir pateikti raštu išsamią gautų pajamų, išlaidų bei nuostolių ataskaitą. Be to, ieškovas nepagrįstai atsisakė grąžinti atsakovui G. B. automobilį, šiam neapmokėjus už saugojimą, tokiu būdu pats prisidėdamas prie nuostolių atsiradimo. Esant tokioms aplinkybėms ir išdėstytam teisiniam reglamentavimui, teisėjų kolegija, atsižvelgdama į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teismų praktiką šiuo klausimu (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-436/2009) laiko, kad už automobilio saugojimą (kito asmens reikalų tvarkymą) pirmosios instancijos teismo ieškovui priteista 1510 Lt suma yra teisinga, nors ir pirmosios instancijos teismo motyvai, dėl kurių jis sumažino ieškovui priteistiną sumą, yra netinkami. Priešingu atveju 240 Lt dydžio tarifo už kiekvieną pasaugos mėnesį taikymas tuo atveju, kai automobilio savininkas ar valdytojas neatsiima ilgą laiką, kai iš automobilio savininko ir pasaugos davėjo sutartinių santykių atsirandanti pasauga yra žymiai pigesnė, reikštų nepagrįstą saugotojo praturtėjimą dėl kito asmens padaryto teisės pažeidimo. Dėl nurodytų motyvų atmetami ieškovo apeliacinio skundo argumentai dėl to, kad pirmosios instancijso teismas nepagrįstai sumažino priteistinas saugojimo išlaidas. Atitinkamai atmestini atsakovo G. B. apeliacinio skundo argumentai, kad saugojimo išlaidos iš jo negalėjo būti priteisiamos.

Kaip minėta, pagal saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 33 str. 6 d. išlaidas, susijusias su priverstiniu transporto priemonės nuvežimu į transporto priemonės stovėjimo aikštelę šio straipsnio 1 dalyje nurodytais atvejais ir jos saugojimu transporto priemonės stovėjimo aikštelėje, atlygina transporto priemonės savininkas ir valdytojas solidariai. Ieškovas saugojimo išlaidas prašė priteisti solidariai iš abiejų atsakovų – atsakovo Š. B. kaip valdytojo ir atsakovo G. B. kaip transporto priemonės savininko. Pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė minėto įstatymo 33 str. 6 d., dėl ko nepagrįstai minėtas saugojimo išlaidas priteisė tik iš atsakovo G. B., be teisėto pagrindo tai motyvuodamas tuo, kad atsakovas Š. B. sumokėjo jo priklausančią dalį. Todėl teisėjų kolegija sutinka su atsakovo G. B. apeliacinio skundo argumentais, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai saugojimo išlaidas priteisė tik iš apelianto. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas dalyje, kuria ieškinys buvo patenkintas tik iš atsakovo G. B. keičiamas, saugojimo išlaidas priteisiant solidariai iš abiejų atsakovų (CPK 326 str. 1 d. 3 p., 330 str.).

Pakeitus teismo sprendimą, atitinkamai pakeistinas bylinėjimosi išlaidų paskirtymas tarp šalių (CPK 93 str. 5 d.). Pirmosios instancijos teismo priteistos ieškovui 45 Lt dydžio bylinėjimosi išlaidos priteisiamos iš abiejų atsakovų lygiomis dalimis (CPK 93 str.). Be to, atsakovui G. B., atsižvelgiant į patenkintą jo apeliacinio skundo dalį, kadangi jo skundas patenkintas prieš atsakovą Š. B., iš atsakovo Š. B. priteistina ½ dalis jo sumokėto žyminio mokesčio už apeliacinį skundą - 34 Lt ir 500 Lt advokato teisinės pagalbos apeliacinės instancijos teisme išlaidų (CPK 93 str., 98 str. 2 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 331 straipsniu, teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nutarė:

Vilniaus m. 1 apylinkės teismo 2011 m. balandžio 11 d. sprendimą pakeisti ir teismo sprendimo rezoliucinės dalies pirmą sakinį išdėstyti taip:

„Ieškovo UAB „Sauda“ ieškinį patenkinti iš dalies ir priteisti jam iš atsakovų G. B. ir Š. B. solidariai už automobilio saugojimą 1510 Lt, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteisto 1510 Lt sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos 2010-08-02 iki teismos sprendimo visiško įvykdymo.“

Vilniaus m. 1 apylinkės teismo 2011 m. balandžio 11 d. sprendimu priteistas ieškovui UAB „Sauda“ iš atsakovo G. B. 45 Lt bylinėjimosi išlaidas priteisti iš atsakovų G. B. ir Š. B. lygiomis dalimis.

Kitoje dalyje Vilniaus m. 1 apylinkės teismo 2011 m. balandžio 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti atsakovui G. B. 534 (penkis šimtus trisdešimt keturis) Lt bylinėjimosi išlaidų iš atsakovo Š. B..

Teisėjai Romualda JanovičienėAndžej MaciejevskiJelena Šiškina