Šiaulių apylinkės teismo nutarimas

Įžanginė dalis

vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 224 str., išnagrinėjęs administracinio teisės pažeidimo bylą pagal 2011-11-18 Šiaulių apskrities VPK Radviliškio raj. PK administracinio teisės pažeidimo protokolą Nr. 81P-1261272-11, ir pagal 2011-11-18 Šiaulių apskrities VPK Radviliškio raj. PK administracinio teisės pažeidimo protokolą Nr. 81P-1261295-11,

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. K., gimęs (duomenys neskelbtini), a.k. (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini) dirbantis, 2011-11-05 apie 18 val. prie medžiotojų namelio (duomenys neskelbtini) sav., po pasibaigusios medžioklės neteisėtai šaudė iš ginklo – 12-ojo kalibro lygiavamzdžio medžioklinio šautuvo, tuo padarė pažeidimą, numatytą ATPK 176 str. 1 d.

Be to, jis, tuo pačiu metu ir toje pačioje vietoje, šaudamas iš šautuvo į išmestą į viršų kepurę ją tyčia sugadino, tuo padarydamas 60 Lt turtinės žalos nukentėjusiajam A. V., t.y. padarė pažeidimą, numatytą ATPK 50³ str.

Posėdžio metu A. K. kaltu prisipažino visiškai. Paaiškino, kad 2011-11-05 buvo pradėtas medžioklės sezonas, medžioklei vadovavo A. V.. Medžioklės metu niekas nenušovė nei vieno žvėrelio, todėl medžiotojai bendrai juokavo, kad tokiomis aplinkybėmis, pagal seną medžiotojų tradiciją, medžioklės vadovui peršaunama kepurė; nukentėjusysis taip pat tai girdėjo, juokėsi. Po medžioklės visi atvažiavo į medžiotojų namelį (duomenys neskelbtini) kur sėdint už stalo vėl visi garsiai šurmuliuodami ėmė juokauti dėl kepurės peršovimo. A. V. vienu metu pasakė, kad kas nori – tegul šauna, bet jei vienu šūviu nepataikys – statys dėžę degtinės. A. P. nuėmė nuo v?gio kepurę, leido A. K. paimti jo ginklą, nes juo jau buvo šovęs, o A. K. savuoju – ne; A. V. viską matė ir nieko nesakė, einant jiems į lauką kartu su jais nėjo. A. K., A. P. ir dar keli vyrai nuėjo į pamiškę, kur A. P. metė kepurę, bet A. K. nešovė, sakė, kad per žemai išmesta; antro metimo metu antiniais šratais peršovė kepurę, kurią A. P. nunešė į namelį; A. K. liko lauke. Vėliau iš A. P. išgirdo, kad A. V. supyko. Nuėjęs pas jį klausė, ar šis pyksta, jis atsakė, kad pyksta ant A. P. dėl kitų dalykų; tą dieną draugiškai atsisveikino. Kitą dieną, atvykus į tą patį medžiotojų namelį A. V. pareiškė, kad A. K. ir A. P. turi parašyti pareiškimus išeiti iš medžiotojų būrelio, kitaip parašys pareiškimą policijai. Bandė su juo kalbėtis draugiškai, atlyginti už kepurę, bet šis sakė, kad vyrai visą naktį iš jo tyčiojosi. Jei A. V. pats nebūtų sutikęs duoti kepurės, tikrai nebūtų jos ėmęs ir šovęs. Šovė būrelio medžioklės plotuose, medžioklės pabaiga paskelbta nebuvo, niekam grėsmė nebuvo sukelta. Prašo bylą nutraukti.

Nukentėjusysis A. V. paaiškino, kad 2011 metų lapkritį vadovavo medžioklės sezono atidarymo medžioklėje, jos metu niekas nenušovė jokio žvėries, vyrai juokavo, kad reikia peršauti vadovo kepurę. Visiems susirinkus medžiotojų namelyje paskelbė medžioklės pabaigą, apdovanojo netaiklųjį šaulį „M.“ – V. K., perduodamas jam medalį per A. K., sėdėjusį priešais. Vėliau, kai visi juokais sakė, kad reikia peršauti vadovo kepurę, juokais atsakė: „Gerai, einam, bet jei vienu šūviu nepataikysit – statysit dėžę degtinės“. Nematė, ar kas nors paėmė kepurę, negirdėjo, kaip A. K. su A. P. tarėsi kepurę peršauti, tik sėdėdamas už stalo išgirdo šūvį. Atėjo A. P. su peršauta kepure, tarp jų kilo konfliktas, tačiau jo metu A. P. negrasino jį išmesti iš klubo. Vėliau buvo priėjęs A. K., siūlė jam nupirkti kepurę. Kitą dieną, kaip medžioklės vadovas, liepė jiems parašyti pasiaiškinimus. Po dviejų savaičių būrelio narių balsavimu A. K. ir A. P. buvo pašalinti iš medžiotojų būrelio. Tokios tradicijos, kad reikia peršauti kepurę – nėra; pajuokavimų būna, tačiau niekas niekada per jo medžiojimą niekam nėra peršovęs kepurės. Turtinės žalos atlyginimo nereikalauja.

Liudytojas A. P. paaiškino, kad 2011-11-05 medžioklės metu niekas nenušovė nei vieno žvėries, todėl pagal seną medžiotojų tradiciją peršaunama medžioklės vadovo kepurė; vadovas nebūtinai turi būti būrelio pirmininkas, nors tuo metu jis ir buvo. Medžioklės pabaigoje visi kalbėjo, kad reikia šauti vadovo kepurę, A. V. irgi juokais pritarė. Sutemus, medžiotojų namelyje, A. V. visiems kišo kepurę siūlydamas šauti, sakė, kad jei nepataikysit – statot dėžę degtinės: matyt tikėjosi, kad sutemus niekas nešaus. A. K. pasakė, kad pataikys, todėl A. P. A. V. matant nuėmė nuo v?gio kepurę, išėjo į lauką, paėjo pamiškėn, metė į viršų, A. K. iš vieno šūvio į kepurę pataikė. A. P. atnešė kepurę A. V., šis supykęs kepurę metė į jį, pasakė, kad išmes A. P. iš būrelio. Liudytojas supykęs išvažiavo namo. A. K. šovė lauke, saugiu atstumu, medžiotojų namelis neįteisintas, negyvenamas.

Liudytojas V. P. davė tokius pačius parodymus. Papildė, kad medžioklės pabaigoje apdovanojamas taikliausias šaulys ir netaiklusis šaulys „M.“; medžioklės pabaigos nebuvo, tai nebuvo ir apdovanojimo.

Liudytojas L. P. davė tokius pat parodymus, tik nebuvo tikras, ar buvo paskelbtas taikliausias ir netaiklusis šaulys; nurodė, kad A. K. šovė po to, kai jau būrelio vadovas buvo paskelbęs medžioklės pabaigą.

Liudytojas B. A. davė tokius pačius parodymus, išskyrus tai, kad girdėjo vyrų kalbą prie stalo, nes buvo virtuvėje. Girdėjo paskelbtą medžioklės pabaigą, vėliau – šūvį. Matė peršautą kepurę A. P. rankoje. Tradiciją yra girdėjęs, bet niekad niekas nešovė kepurės.

ATPK 176 straipsnyje numatyta atsakomybė už neteisėtą šaudymą iš šaunamojo ginklo gyvenamosiose vietovėse bei šaudymui neskirtose vietose, taip pat šaudymui skirtose vietose pažeidžiant nustatytą tvarką.

Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo, reglamentuojančio ginklų, ginklų priedėlių ir šaudmenų apyvartą siekiant užtikrinti žmogaus, visuomenės ir valstybės saugumą (1 straipsnio 1 dalis), 34 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmuo turi teisę ginklą ir šaudmenis naudoti šio įstatymo 11 straipsnyje nustatytiems tikslams, t.y. 1) medžioklei; 2) sportui; 3) savigynai; 4) profesinei veiklai; 5) kolekcijoms sudaryti; 6) mokymui; 7) moksliniam tyrimui; 8) kitiems tikslams, jeigu tai neprieštarauja įstatymams, tarptautinėms sutartims ir susitarimams, taip pat 1) profesinei veiklai; 2) mokymui; 3) kitiems tikslams, jeigu tai neprieštarauja įstatymams, tarptautinėms sutartims ir susitarimams. Nagrinėjamuoju atveju, ginklas galėjo būti panaudotas tik medžioklės metu. 2000 m. birželio 27 d. aplinkos ministras įsakymu Nr. 258 „Medžioklės Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklių“ 63 punkte nustatyta, kad ne medžioklės metu medžioklinis ginklas turi būti įdėtas į dėklą, šoviniai iš medžioklinio ginklo išimti, mušamasis mechanizmas nuleistas ir, jeigu yra techninių galimybių, šautuvas turi būti išnarstytas.

Iš administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens, nukentėjusiojo ir visų liudytojų parodymų matyti, kad medžioklei pasibaigus visi medžiotojai atvyko į medžiotojų namelį. Nors jų parodymai dėl medžioklės pabaigos paskelbimo nesutampa, aplinkybė, kad medžioklė buvo baigta, yra akivaizdi, nes visi ruošėsi vakarienei. Be to, Medžioklės įstatymo 2 straipsnio 8 punkte nustatyta, kad medžioklė – tai medžiojamųjų gyvūnų apsauga ir racionalus naudojimas vadovaujantis šiuo įstatymu, kitais medžioklę reglamentuojančiais teisės aktais bei atsižvelgiant į ekologines medžioklės plotų sąlygas, etikos normas bei šalies medžioklės kultūros tradicijas. Dar akivaizdžiau, kad medžioklės metu šaudoma tik į šio įstatymo 2 straipsnio 7 dalyje nurodytus medžiojamuosius gyvūnus. Dėl to neturi teisinės reikšmės aplinkybės, ar medžioklė tebesitęsė, ir ar ji vyko medžioklės plotuose. A. K. tyčia, viešoje vietoje, kur tuo metu buvo susirinkę žmonės, suprasdamas, kad šauna į ne medžiojamąjį gyvūną, o kepurę, į ją iššovė, panaudojo šaunamąjį ginklą ne pagal jo paskirtį, tuo pažeidė Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo, 1 straipsnio 1 dalies ir 34 straipsnio 1 dalies normas, padarydamas administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 176 str. 1 d.

Tuo pačiu veiksmu ji, tyčia, suprasdamas, kad šūvis sugadins svetimą turtą, šovė į kepurę ir ją sugadino, todėl tais pačiais veiksmais padarė administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 50³ straipsnyje. Nukentėjusysis kepurę įvertino 60 Lt, ir nors vėliau nuo žalos atlyginimo atsisakė, negalima laikyti, kad sugadinta kepurė neturėjo jokios turtinės reikšmės, nes nukentėjusiojo dispozityva yra reikalauti ar nereikalauti žalos atlyginimo.

Administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens atsakomybę sunkinančių ir lengvinančių aplinkybių nėra.

Skiriant administracines nuobaudas ypatingą dėmesį teismas atkreipia į tai, kad pažeidimui padaryti didelę reikšmę turėjo amoralus ir provokuojantis nukentėjusiojo elgesys, nes visų apklaustųjų parodymu jis, būdamas būrelio pirmininku, tyčia, suprasdamas, kad ragina atlikti neteisėtą veiką, siūlė visiems (ne tik A. K.), padaryti šiuos administracinės teisės pažeidimus, ir dar daugiau – pats, savo iniciatyva, rengė lažybas. Tokie veiksmai laikomi kurstymu, tačiau už juos administracinė atsakomybė nenumatyta. Vis gi, teismo nuomone, toks medžiotojų būrelio vadovo elgesys turėtų būti įvertintas medžiotojų būrelyje, todėl apie tai medžiotojų būrelis informuojamas (ATPK 290 str.).

Atsižvelgus aukščiau nurodytas aplinkybes, į tai, kad A. K. yra vedęs, dirbantis, iš karto pasiūlė nukentėjusiajam atlyginti žalą bei į tai, kad nukentėjusysis nuo žalos atlyginimo priteisimo atsisakė, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais administracinėn atsakomybėn traukiamam asmeniui teismas skiria švelnesnes nuobaudas nei numatyta sankcijoje (ATPK 30¹ str.)

Teisėjas, vadovaudamasis ATPK 30 str., 30¹ str., 50³ str., 176 str. 1 d., 284, 287 str.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

A. K. už pažeidimą, numatytą ATPK 50³ str. skirti įspėjimą; už pažeidimą, numatytą ATPK 176 str. 1 d. skirti įspėjimą.

Subendrinus abi administracines nuobaudas, A. K. skirti įspėjimą.

Priimti A. V. atsisakymą nuo turtinės žalos priteisimo.

Pranešti Kauno medžiotojų klubui „Gomerta“ apie 2011-11-05 klubo pirmininko A. V. elgesį raginant jį visus būrelio narius atlikti neteisėtą veiką – neteisėtą šaudymo iš ginklo, pasiūlyti šį elgesį apsvarstyti medžiotojų būrelyje, ir įpareigoti per 1 mėnesį nuo pasiūlymo gavimo dienos pranešti teismui, kokių imtasi priemonių.

Nutarimas per 20 dienų nuo priėmimo dienos gali būti apskųstas Šiaulių apygardos teismui.