- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2014-04-16
- Bylos Nr.
- 1A-317-354-2014
- Teisminio proceso Nr.
- 1-73-1-01164-2012-9
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Nijolė Matuzevičienė (pirm.), Boleslovas Kalainis, Virginija Žindulienė
- Nuteistasis
- D. V.
- Nukentėjusysis
- I. D.
Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Nijolės Matuzevičienės,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios D. V. apeliacinį skundą dėl Mažeikių rajono apylinkės teismo 2014 m. sausio 9 d. nuosprendžio, kuriuo D. V. pripažinta kalta ir nuteista:
pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 140 str. 2 d. laisvės atėmimu 4 mėnesiams;pagal BK 165 str. 1 d. viešaisiais darbais 4 mėnesiams, įpareigojant neatlygintinai dirbti po 20 valandų per mėnesį visuomenės labui.
Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 5 d. 1 p., paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu, griežtesne bausme apimant švelnesnę, ir nustatyta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 4 mėnesiams.
Vadovaujantis BK 75 str. 1 d., 2 d. 1 p., 8 p., 4 d., laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 1 metams, įpareigojant 10 mėnesių neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistosios priežiūrą vykdančios institucijos leidimo ir per 1 mėnesį nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos atsiprašyti nukentėjusiosios I. D..
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
D. V. buvo nuteista dėl to, kad dirbdama UAB „(duomenys neskelbtini)“ vadybininke-konsultante, siekdama atlikti dujų skaitiklio patikrą Mažeikių m., (duomenys neskelbtini) esančiame bute, 2012 m. lapkričio 9 d., apie 12.35 val., M. M. atidarius buto duris sugriebė norinčiai įeiti į butą U. M., gimusiai 2004 m., už kairės rankos ir įstūmė į buto prieškambarį, dėl to ši suklupo ant grindų, ir taip smurtaudama sukėlė jai fizinį skausmą.
Be to, D. V. buvo nuteista dėl to, kad tuo pačiu metu, t. y. 2012 m. lapkričio 9 d., apie 12.35 val., neteisėtai atvirai ir panaudodama fizinį smurtą prieš buto savininkės I. D. mažametę dukrą U. M. – viena ranka sugriebusi už kairės rankos mažametę U. M., gimusią 2004 m., norinčią įeiti į Mažeikių m., (duomenys neskelbtini) esantį butą, o kita ranka griebusi už buto durų, kurias M. M. atidarė, siekdamas įleisti į butą dukrą U. M., ir atvėrusi plačiau duris, pirma savęs stumdama U. M., įsibrovė į I. D., M. M. ir U. M. gyvenamą butą, esantį Mažeikių m., (duomenys neskelbtini), taip ji pažeidė asmens būsto neliečiamumą.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu nuteistoji D. V. prašo panaikinti Mažeikių rajono apylinkės teismo 2014 m. sausio 9 d. nuosprendį ir priimti naują – išteisinamąjį nuosprendį, nes teismas netinkamai vertino surinktus rodymus, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą bei paskyrė bausmę.
Skunde apeliantė teigia, kad pirmosios instancijos teismas nevisapusiškai ištyrė ir įvertino nukentėjusiosios, liudytojų bei jos parodymus ir juose esančius akivaizdžius prieštaravimus, dėl to buvo padarytos nepagrįstos ir neteisingos išvados. Pažymi, kad jos parodymai baudžiamojoje byloje nuo pat pradžių buvo nuoseklūs, teisingi ir logiški, o nukentėjusiosios U. M., pastarosios tėvų I. D. bei M. M., ir kaimynės A. Š. parodymai teismui akivaizdžiai turėjo sukelti daug abejonių.
Apeliantė skunde atkreipia dėmesį, kad pareiškimą policijai dėl jos tariamų nusikalstamų veiksmų nukentėjusiosios atžvilgiu rašė I. D., nors paties įvykio pastaroji teigė nemačiusi, kadangi buvusi balkone. Tačiau pareiškime bei vėlesniuose I. D. parodymuose aiškiai išdėstytos aplinkybės, apie kurias ši nežinojo ir negalėjo žinoti. Nurodo, kad visų nukentėjusiosios pusę palaikančių asmenų parodymai vėliau dėstomi taip, kad atitiktų pareiškime nurodytas aplinkybes, kas labiausiai atsispindi liudytojos A. Š. parodymuose. Ši liudytoja ikiteisminio tyrimo metu davė teisingus parodymus, o teisme juos pakeitė taip, kad būtų naudingiau nukentėjusiajai. Atkreipia dėmesį, kad M. M. teisme sakė, jog apie tai, kad kažkas ketina tikrinti dujų skaitiklius, jis neva nieko nežinojo ir atidaręs buto duris nesuprato, kad ji (apeliantė) atėjo patikrinti dujų skaitiklio, todėl jos į butą neįsileido, o ji pati per jėgą įsiveržė. Apeliantė teigia, kad liudytojai D. L. ir J. B. nurodė, jog pats M. M. vartojo prieš ją fizinį smurtą.
Šalies argumentai
Taip pat D. V. skunde nurodo, kad neva nuo jos nukentėjusiajai U. M. nebuvo nustatyta jokių sumušimų ar sužalojimų, visi kaltinimai grindžiami tik pastarosios parodymais, kurie kelia abejonių vien dėl to, kad apklausinėjant ją pas ikiteisminio tyrimo teisėją, I. D. prieš apklausą Vaiko teisių apsaugos skyriaus atstovei smulkiai papasakojo visas įvykio aplinkybes, kurias mergaitei vėliau reikėjo tik atpasakoti. Dėl to apeliantė deklaruoja manymą, jog vaikas buvo primokintas duoti tokius parodymus, siekiant išvengti atsakomybės jos tėvui M. M., kuris prieš ją naudojo fizinį smurtą.
Pasak apeliantės, kaltinimas dėl jos įsibrovimo j svetimą būstą taip pat yra išgalvotas ir nepagrįstas, nes M. M. pats ją įsileido į savo butą, sakydamas „Eik tikrink, eik“. Pažymi, kad jai nebuvo jokios prasmės veržtis į butą per prievartą, nes ji tik dirbo savo darbą ir net kelis kartus skambino I. D. dėl dujų skaitiklio patikros. Apeliantė nurodo, kad bekalbant su I. D. telefonu grįžo U. M. ir M. M. atidarė buto duris bei ją (apeliantę) įleido į butą.
Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistoji D. V. ir jos gynėja prašė tenkinti apeliacinį skundą, o prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas tenkintinas.
Pirmiausia pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 301 str. 1 d. nurodyta, kad teismo nuosprendis turi būti pagrįstas įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Šios normas esmė yra ta, kad teismas turi remtis ne subjektyviais išmąstymais, prielaidomis, o teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais. Konkrečiu atveju pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje išdėstė teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus, tarp jų nuteistosios, liudytojų, nukentėjusiosios parodymus, kitus rašytinius įrodymus, kuriuos, kolegijos nuomone, vertino ne pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, savo išvadų, išdėstytų nuosprendyje, aiškiai nepagrindė išsamia įrodymų visumos analize, neišdėstė motyvų, kuriais vadovaudamasis apeliantės viso baudžiamojo proceso metu nuoseklius parodymus atmetė, tačiau pritarė nukentėjusiosios mažametės U. M. bei jos tėvų liudytojų I. D. ir M. M. deklaruojamai kilusios situacijos interpretacijai. Teisėjų kolegija pritaria apeliacinio skundo argumentams, kad apylinkės teismo išvados neatitinka nustatytų bylos aplinkybių, įrodymų vertinimas neatitinka Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 20 str. nuostatų ir netinkamai pritaikyti baudžiamieji įstatymai (BK 140 str. 2 d.; 165 str. 1 d. ). Dėl to, kas paminėta, skundžiamas nuosprendis negali būti pripažintas pagrįstu ir teisingu.
BK 2 str. 4 d. įtvirtinta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Nusikalstamos veikos sudėtis – baudžiamajame įstatyme numatytų objektyvių ir subjektyvių požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką kaip tam tikrą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, visuma. Nusikalstamos veikos sudėties požymiai būtini, kad pavojinga veika būtų pripažinta nusikalstama, o kaltas asmuo patrauktas baudžiamojon atsakomybėn. Jei nėra bent vieno iš šių požymių, nėra ir nusikalstamos veikos sudėties. Nusikaltimo sudėties požymių visuma (objektyvieji požymiai – veika, padariniai, priežastinis ryšys ir subjektyvieji požymiai – kaltė, motyvas, tikslas) yra būtinas teisinis pagrindas asmenį patraukti baudžiamojon atsakomybėn. Nagrinėjamoje byloje apylinkės teismas padarė išvadą, kad D. V. veikoje yra nusikaltimų, numatytų BK 140 str. 2 d. ir 165 str. 1 d., subjektyviųjų ir objektyviųjų požymių visuma. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nepritaria tokiai pirmosios instancijos teismo išvadai.
Baudžiamoji atsakomybė pagal BK 140 str. iškyla tais atvejais, kai jame numatytos veikos padaromos tyčia. Šių veikų pobūdis, jų padarymo būdas, padariniai suponuoja išvadą, kad nukentėjusiojo mušimas ar kitoks smurtavimas, sukėlęs jam fizinį skausmą (BK 140 str. 1 d.), padaromas tiesiogine tyčia. Vadinasi, sprendžiant dėl D. V. atsakomybės pagal BK 140 str. 2 d. dėl fizinio skausmo sukėlimo mažametei U. M., būtina nustatyta, kad apeliantė, atitinkamai elgdamasi, supranta savo veiksmų pavojingumą, numato jų padarinius – nukentėjusiajai sukeliamą fizinį skausmą, ir nori taip elgtis bei sukelti minėtus padarinius mažametei.
Pagal LR BK 165 straipsnį nusikalstama veika yra tada, kai asmuo neteisėtai <..> atvirai, panaudodamas <...> smurtą arba kitokiu būdu prieš savininko ar jo įgaliotų asmenų valią, įsibrovė į kito žmogaus <....> butą <...>. Įsibrovimas į būstą reiškia, kai kaltininkas aktyviais veiksmais pateko į jį prieš būsto savininko valią, neturėdamas tam teisėto pagrindo. Nusikaltimas yra baigtas nuo to momento, kai kaltininkas neteisėtai patenka į kito žmogaus būstą, tokio būsto priklausinį ar saugomą būsto teritoriją. Nusikaltimo subjektyvioji pusė yra tyčia. Tai reiškia, jog patraukti asmenį baudžiamojon atsakomybėn galima tik konstatavus, jog asmuo suvokė, jog savo veiksmais be teisėto pagrindo ir prieš būsto savininko ar jo valdytojo valią patenka į tą būstą ir nori tai daryti.
Kadangi apeliantei inkriminuotos nusikalstamos veikos yra glaudžiai susijusios tarpusavy, kolegija apie jas šiame nuosprendyje pasisako bendrai.
Tik įvertinus bylos duomenis jų patikimumo aspektu, galima pereiti prie įrodymų vertinimo. Tačiau to pirmosios instancijos teismas nepadarė, bylos duomenų patikimumas buvo tikrinamas tik vienu aspektu – lyginant nukentėjusiosios atstovės I. D., liudytojo M. M. ir nukentėjusiosios U. M. parodymų turinį ikiteisminio bylos tyrimo metu ir nagrinėjant bylą teisme, nekreipiant dėmesio, kad kaltinamosios parodymai viso baudžiamojo proceso metu taip pat buvo vienodi ir nuoseklūs, kad liudytoja A. Š. iš esmės jokių bylai reikšmingų aplinkybių nenurodė, o liudytojai D. L. ir J. B. palaikė apeliantės versiją. Toks metodas yra vienpusiškas, neatskleidžiantis apklaustų asmenų motyvacijos duoti vienokius ar kitokius parodymus, todėl nepakankamas.
Nuteistoji pagrįstai apeliaciniame skunde nurodo, jog duodama parodymus apie tai, dėl ko kilo konfliktas, ji buvo nuosekli visą procesą. Nagrinėjamu atveju, liudytojo M. M. ir nukentėjusiosios atstovės I. D. deklaruojamas nagrinėjamo įvykio vertinimas, kuris, kolegijos nuomone, ir nulėmė apkaltinamojo nuosprendžio priėmimą apeliantės atžvilgiu, bei argumentai, kad D. V., panaudodama fizinę jėgą prieš mažametę U. M., įsibrovė į jų butą, vertintini kaip siekimas pateisinti savo pačių elgesį, kuomet D. V., vykdančiai savo darbo funkcijas UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir siekiančiai atlikti dujų skaitiklio patikrą I. D., M. M. ir U. M. gyvenamajame bute, esančiame Mažeikiuose, (duomenys neskelbtini), tokia galimybė nebuvo suteikta – panaudojant fizinę jėgą ji paprasčiausiai buvo išstumta iš buto.
Iš UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ pateiktos informacijos (1 t., 52–54 b. l.), teisiamajame posėdyje apklaustos nuteistosios D. V., liudytojų A. Š., D. L., J. B. parodymų, taip pat ir iš nukentėjusiosios atstovės pagal įstatymą I. D. paaiškinimų matyti, kad apeliantės atėjimo į Mažeikiuose, (duomenys neskelbtini) esantį butą tikslas buvo patikrinti bute įrengtus dujų skaitiklius. Būtent dėl to D. V. kelis kartus skambino I. D., prašė pastarosios suteikti galimybę patikrinti skaitiklius, tačiau I. D. nurodžius, kad šiuo metu jos nėra namuose, buvo sutarta suteikti apeliantei galimybę atlikti savo darbą kitą dieną atitinkamą valandą. Tačiau, pasak apeliantės, atlikdama dujų skaitiklių patikrinimą I. D. kaimynės liudytojos A. Š. bute, iš pastarosios sužinojo, kad I. D. paprastai yra namuose, nes augina mažą vaiką, o, be to, panašiu laiku iš mokyklos grįžta vyresnioji I. D. dukra. Taigi apeliantė, pasinaudojusi susiklosčiusia situacija, dar būdama namo laiptinėje ir pamačiusi, kad į laiptinę įėjusi mergaitė (kaip nustatyta – U. M.) užlipo laiptais į penktą namo aukštą ir pasibeldė į buto, kuriame apeliantė turėjo atlikti patikrą, duris, pastarosios atsidarė – suprato, kad I. D. melavo, sakydama, jog pastarosios nėra namuose. Apeliantė nurodė, kad tuo metu, kai mergaitė įėjo į butą, ji (nuteistoji) kalbėjo telefonu su I. D. ir pastarajai papriekaištavo dėl melo. Tada liudytojas M. M. leido jai įeiti į butą ir atlikti skaitiklių patikrą, bet po to staiga persigalvojo ir ją kartu su I. D., panaudodami fizinę jėgą, išstūmė iš buto.
Visą šią situaciją I. D. ir liudytojas M. M. apibūdino kitaip. Pasak nukentėjusiosios atstovės ir minėto liudytojo, jie nežinojo, kokiu tikslu nepažįstama ir neprisistačiusi moteris, smurtaudama prieš jų mažametę dukrą, jėga bandė patekti į jų butą, todėl jėga ir išstūmė D. V. iš buto, nežinodami, kad pastaroji nori patikrinti dujų skaitiklius ir kad ji yra UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ darbuotoja. Tokie I. D. ir M. M. aiškinimai prieštarauja byloje nustatytoms aplinkybėms ir loginei įvykių sekai.
Pirmiausia pažymėtina, kad D. V. į namą, esantį Mažeikiuose, (duomenys neskelbtini), atėjo ne dėl savo asmeninių interesų, o vykdydama jai pavestas darbo funkcijas. Pagal sutarties, sudarytos tarp UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ ir I. D., 4.8. punktą dujų vartotojas, konkrečiu atveju – I. D., tiekėjo (UAB ,,(duomenys neskelbtini)“) įgaliotiems atstovams, pateikusiems tarnybinį pažymėjimą, nuo 8 val. iki 22 val. privalo leisti įeiti į butą (namą) ir tikrinti dujotiekio, skaitiklių, buitinių dujinių prietaisų techninę būklę bei jų eksploatavimo sąlygas <...>, vykdyti kitus įsipareigojimus, prisiimtus sutartimi (1 t., 59–61 b. l.). Taigi I. D. pagal sutartį privalėjo įsileisti apeliantę į butą, kad ši galėtų atlikti dujų skaitiklių patikrą, ir būtent dėl to D. V. kelis kartus skambino I. D. ir mėgino susitarti dėl patikrinimo, tačiau pastaroji teigė nesanti namuose ir siūlė kitą skaitiklių patikrinimo datą, nors realiai namuose buvo. Šių aplinkybių neneigė ir pati I. D.. Byloje nenustatytos jokios logiškos objektyvios priežastys, dėl ko I. D. D. V. gera valia nesuteikė galimybės patikrinti dujų skaitiklius įvykio dieną, dėl ko neigė esanti namuose, kai pati ir jos sugyventinis liudytojas M. M. iš tikrųjų buvo namuose. Nepaisant to, D. V. visgi į I. D. butą pateko, tačiau patikrinti dujų skaitiklių neturėjo galimybės, nes buvo išstumta lauk iš buto. I. D. ir M. M. teigė nesupratę, ko pas juos į butą veržiasi nepažįstama moteris, tvirtino, kad pastaroji į butą įstūmė jų mažametį vaiką (nukentėjusiąją U. M.). Tačiau viso baudžiamojo proceso metu D. V. tvirtino, kad ji ant kaklo matomai buvo pasikabinusi darbuotojo pažymėjimą, telefonu su I. D. apie skaitiklių patikrinimą kalbėjo iki to momento, kai M. M. leido jai užeiti į butą, todėl tiek I. D., tiek M. M. turėjo galimybę suprasti, kas ir kokiu tikslu pas juos atėjo. Tiesa, I. D. ir M. M. teigė, kad jokio pažymėjimo, užkabinto ant kaklo pas apeliantę, nebuvo, tą patį teisiamajame posėdyje tvirtino ir I. D. kaimynė liudytoja A. Š., kurios bute D. V. tikrino dujų skaitiklius prieš nagrinėjamą įvykį (1 t., 45; 164–166 b. l.). Tačiau kolegija laiko teisingais apeliantės parodymus, kad ji visgi darbuotojo pažymėjimą buvo pasikabinusi ant kaklo ir jis buvo matomas. Tokią išvadą teismas pirmiausia daro dėl to, kad D. V. vykdė savo darbines funkcijas kaip UAB ,, (duomenys neskelbtini)“ įgaliota atstovė, todėl slėpti savo tapatybę ir atvykimo tikslą jai nebuvo jokios logiškos priežasties, priešingu atveju ji negalėtų atlikti savo darbo. Visiškai nelogiškai liudytoja A. Š. teisiamajame posėdyje paaiškino, kodėl ji D. V. įsileido į savo butą ir leido tikrinti dujų skaitiklius – ,,<...> ėjau į butą <...> prie durų stovi nežinomas žmogus <...> gal nori padegti <...> Kalbėjo su manimi kaip su kokiu nuteistuoju, skolininke.“. Iš tokių liudytojos teiginių reiktų daryti išvadą, kad ji D. V. į savo butą įleido ne dėl to, kad pastaroji prisistatė, kas esanti ir kokiu tikslu atvykusi, ne dėl to, kad turi atitinkamą darbo pažymėjimą, o dėl to, kad apeliantė neturėjo darbo pažymėjimo, nebuvo apsirengusi jokiais specialiais rūbais, ir pamaniusi – ,,...gal nori padegti...“. Tokia išvada prasilenktų su elementaria logika.
Nėra pagrindo abejoti, kad tiek I. D., tiek M. M. suprato, kokiu tikslu pas juos į butą atvyko D. V., ir dėl to, kad pastaroji iki pat patekimo į butą, kalbėjo telefonu su I. D. apie dujų skaitiklių tikrinimą ir dar papriekaištavo – ,,...ar taip jūsų nėra namuose...“, o M. M., įleisdamas į butą, dar pasakė ,,...eik tikrink...“. Tiesa, šias aplinkybes I. D. ir M. M. neigia, tačiau nėra pagrindo tikėti jų versija, nes nukentėjusiosios U. M. ir jos atstovės I. D., liudytojo M. M. parodymai apie tai, kaip D. V. pateko į jų butą, kelia pagrįstų abejonių.
Pažymėtina, kad I. D. objektyviai nematė, kaip D. V. pateko į butą, nes, kaip pati nurodė, tuo metu buvo balkone. Liudytojas M. M. teigė, kad pradarius buto duris, D. V. atplėšė buto duris labiau, stvėrė jo dukrą (U. M.) už rankos ir įstūmė pastarąją į butą, dėl to nukentėjusioji mažametė, pargriuvusi ant kelių, slydo kelis metrus buto koridoriumi, užsigavo ir pradėjo verkti. Pas ikiteisminio tyrimo teisėją apklausta mažametė nukentėjusioji U. M. (1 t., 23–25 b. l.) nurodė, kad nematė, kaip prie jos priėjo apeliantė, teigė, kad D. V. tuo metu, kai M. M. atidarė duris, ją sugriebė už kairės rankos ties riešu, įstūmė į butą, paleido ranką, o tada stūmė į nugarą, nuo to ji parklupo, jautėsi blogai. Iš tokių M. M. ir U. M. parodymų reiktų daryti išvadą, kad M. M. atidarius buto duris iš mokyklos grįžusiai dukrai, D. V. stovėjo šalia U. M., nors pastaroji teigia, jog nematė, kaip namo laiptinėje tarp ketvirto ir penkto aukšto stovėjusi apeliantė prie jos priėjo. Tokia išvada būtų nelogiška, nes neįtikėtina, kaip apeliantė nepastebėta galėjo prisigretinti prie nukentėjusiosios. Tai reiškia, kad D. V. negalėjo į butą įeiti vienu metu su U. M., plėšdama buto duris ir už rankos įstumdama vaiką į butą, kaip teigia liudytojas M. M.. Visa tai nepaneigia D. V. nuosekliai deklaruojamos versijos, kad į butą ji įėjo leidus M. M. ir kad nukentėjusiosios ji nestūmė. Faktas tas, kad, apeliantei įėjus į butą, tarp jos, liudytojo M. M. ir I. D. kilo konfliktas – D. V. norėjo patikrinti dujų skaitiklius, o M. M. ir I. D., kaip jie nurodo, nesupratę ar abejodami dėl apeliantės ketinimų, susigrūmė su D. V. ir panaudodami fizinę jėgą išstūmė ją lauk iš buto.
Tiek D. V., tiek M. M. ir I. D. neginčijo, kad tarp jų įvyko konfliktas, pasibaigęs fiziniu kontaktu, tačiau baudžiamojoje byloje nesurinkta neabejotinų įrodymų, kad apeliantė būtų turėjusi išankstinį neteisėtą tikslą prieš savininko valią patekti į I. D., M. M. ir U. M. gyvenamą būstą ir kad į butą ji pateko smurtaudama prie mažametę nukentėjusiąją, kad atplėšė buto duris ir pan. Akivaizdu, kad M. M., atidaręs buto duris, ir I. D., pamačiusi D. V. savo bute, demonstravo nedraugišką nusiteikimą vienas kito atžvilgiu – M. M. ir I. D. dėl netikėto apeliantės vizito, o D. V. dėl trukdymo atlikti jai savo darbines funkcijas.
Apylinkės teismas, prieš vertindamas skirtingas pozicijas deklaruojančių šalių parodymus ir pripažindamas juos įrodymais byloje, turėjo įvertinti bylos aplinkybes iki konflikto pradžios, atsižvelgti į tai, jog kiekviena iš šalių yra suinteresuota atitinkama bylos baigtimi. Pirmosios instancijos teismas, kaip minėta, nenurodydamas jokių argumentų teisingais laikė I. D., M. M. ir nukentėjusiosios U. M. parodymus, pastarieji yra vienos šeimos nariai ir aiškiai suinteresuoti savaip pateikti susidariusią situaciją iki konflikto bei įvykusio konflikto aplinkybes. Kiti byloje surinkti objektyvios kilmės įrodymai minėtų asmenų parodymus patvirtina lygiai tiek pat, kiek apeliantės ir jos poziciją palaikiusių UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ darbuotojų liudytojų D. L. ir J. B. parodymai (1 t., 170–171 b. l.). Pastarieji liudytojai konflikto nematė ir žino tik tai, kas vyko po konflikto, ką jiems papasakojo D. V..
Atsižvelgiant į byloje surinktais ir teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais atkurtą įvykio seką, atlikus visumos bylos duomenų analizę, sprendžiama, kad byloje nėra neginčijamų duomenų, rodančių, kad D. V. veikdama tiesiogine tyčia savo veiksmais būtų sukėlusi fizinį skausmą nukentėjusiajai mažametei U. M., taip pat nėra patikimų įrodymų, iš kurių būtų galima vienareikšmiškai spręsti apie apeliantės naudotą fizinį smurtą prieš nukentėjusiąją, ir atsižvelgiant į tai, kad D. V. patekimo į butą tikslas buvo grįstas sutartiniais įsipareigojimais ir susijęs su darbinių funkcijų įgyvendinimu, o ne asmeninis, laikytina, kad pirmos instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog D. V. įsibrovė į svetimą būstą, panaudodama fizinį smurtą prieš nukentėjusiąją ir taip nukentėjusiajai dar ir sukeldama fizinį skausmą. Remiantis išdėstytu, konstatuojama, kad D. V. veiksmuose nėra nusikaltimų, numatytų BK 140 str. 2 d. ir 165 str. 1 d., sudėties, todėl skundžiamas apkaltinamasis nuosprendis naikinamas ir priimamas naujas – išteisinamasis nuosprendis (BPK 329 str. 1 p.), nes nenustatyta, kad buvo padaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 3 str. 1 d. 1 p., 303 str. 5 d. 1 p.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 4 d., 329 str. 1 p., teisėjų kolegija
nusprendžia:
panaikinti Mažeikių rajono apylinkės teismo 2014 m. sausio 9 d. apkaltinamąjį nuosprendį ir priimti naują nuosprendį:
D. V. išteisinti pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 str. 2 d. ir Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 165 str. 1 d., nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.