Panevėžio apygardos teismo nuosprendis

Pranešėjas Ričardas Gilys Baudžiamoji byla Nr. 1A-625-193/2010

Teisėja Silvija Jakštienė Teisminio proceso Nr. 1-07-1-00407-2008-0

PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMAS

NUOSPRENDIS

2010 m. lapkričio 4 d.

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Ričardo Gilio, teisėjų Tomo Zdanavičiaus ir Nijolės Sušinskienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. P. apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2010-07-01 nuosprendžio, kuriuo A. P. pripažintas kaltu ir nubaustas:

- pagal BK 228 str. 2 d. teisės dirbti valstybės tarnyboje atėmimu vieneriems metams;

- pagal BK 300 str. 1 d. 10 MGL (1250 litų) bauda.

Į bausmės laiką įskaitytas laikas, A. P. išbūtas laikinajame sulaikyme nuo 2008-07-31 iki 2008-08-01, vieną sulaikyme išbūtą dieną prilyginant 2 MGL (260 litų) baudai. Taip pat nuosprendžiu: konfiskuota 50 litų vertės A. P. turto bei iš A. P. priteista 138,70 Lt proceso išlaidų valstybei.

Šiuo nuosprendžiu A. P. išteisintas pagal BK 228 str. 2 d.,300 str. 1 d. (piktnaudžiavimas ir suklastojimas R. G. atžvilgiu), pagal BK 228 str. 2 d., 300 str. 1 d. (piktnaudžiavimas ir suklastojimas K. Č. atžvilgiu),- pagal BK 228 str. 2 d., 300 str. 1 d. (piktnaudžiavimas ir suklastojimas A. K. atžvilgiu), pagal BK 228 str. 2 d., 300 str. 1 d. (piktnaudžiavimas ir suklastojimas Z. V. atžvilgiu), nepadarius veikų turinčių nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 str. 5 d. 1 p.). Šioje dalyje nuosprendis apeliacine tvarka nėra skundžiamas.

Aprašomoji dalis

NUSTATĖ:

A. P. nuteistas už tai, kad jis, būdamas valstybės tarnautoju – Valstybinės kelių transporto inspekcijos Panevėžio regiono departamento Panevėžio kontrolės skyriaus inspektoriumi 2006 m. rugpjūčio 30 d., siekdamas turtinės naudos nesant kyšininkavimo požymių, pažeisdamas 1999-07-08 „Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo” Nr. VIII-1316 3 straipsnyje ir Valstybinės kelių transporto inspekcijos viršininko 2005-11-15 įsakymu Nr. 2B-330 patvirtinto „Valstybinės kelių transporto inspekcijos prie Susisiekimo ministerijos valstybės tarnautojų ir darbuotojų etikos kodekso” 8 punkte numatytus pagrindinius valstybės tarnybos ir valstybės tarnautojų veiklos etikos principus: teisingumą, nesavanaudiškumą, padorumą, atsakomybę, pavyzdingumą, sąžiningumą, menkindamas Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 1 straipsnyje (2000 m. vasario 17 d. įstatymo Nr. VIII-1543 redakcija) iškeltus įstatymų dėl administracinės teisės pažeidimų uždavinius saugoti nustatytą valdymo tvarką, stiprinti teisėtumą, užkirsti kelią teisės pažeidimams, auklėti piliečius, pažeisdamas Valstybinės kelių transporto inspekcijos viršininko 2006-02-28 įsakymu Nr. 2B-73 patvirtintų „Baudos kvitų taisyklių” 23 punkto reikalavimus užpildyti baudos kvitą taip, kad įrašai persikopijuotų į antrąjį kvito egzempliorių, o antrąjį baudos kvito egzempliorių įteikti pažeidėjui, pagal Valstybinės kelių transporto viršininko 2004-07-30 įsakymu Nr. 2B-220 patvirtintų „Kontrolės aktų blankų apskaitos, naudojimo ir saugojimo laikinųjų taisyklių” 13 punktą būdamas atsakingas už kontrolės akte esančių duomenų tikslumą, piktnaudžiavo tarnybine padėtimi, dėl ko Lietuvos valstybė patyrė didelės neturtinio pobūdžio žalos, pasireiškusios valstybinės institucijos – Valstybinės kelių transporto inspekcijos prie Susisiekimo ministerijos funkcijų ir veiklos principų sumenkinimu ir iškraipymu bei valstybės tarnautojo vardo diskreditavimu, suklastojo tikrus dokumentus – kontrolės aktą Nr. 028109, baudos kvito B Nr. 001915 pirmąjį egzempliorių, baudos kvito B Nr.001914 antrąjį egzempliorių – ir suklastotus dokumentus mėnesio laikotarpyje po suklastojimo panaudojo, o būtent:

- 2006 m. rugpjūčio 30 d. apie 10 val. kelyje A10 Panevėžys-Ryga Saločių autobusų stotelėje Pasvalio rajone patikrinęs K. Ū. vairuojamą automobilį „IVECO”, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), bei paskyręs baudą už nustatytą administracinį teisės pažeidimą, tyčia užpildė tik baudos kvito B Nr. 001914 pirmąjį egzempliorių ir neįteikė vairuotojui antrojo egzemplioriaus;

- 2006 m. rugpjūčio 30 d. apie 11.10 val. kelyje A10 Panevėžys-Ryga Saločių autobusų stotelėje Pasvalio rajone patikrinęs A. P. vairuojamą automobilį „SCANIA”, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), ir nustatęs poilsio trukmės pažeidimą, numatytą Administracinių teisės pažeidimų kodekso 142(4) straipsnyje 4 dalyje (2002 m. sausio 15 d. įstatymo Nr. IX-707 redakcija), paėmė iš vairuotojo 150 litų baudą, kurios dalį – 50 litų - pasisavino ir sąmoningai, siekdamas nuslėpti nustatytą pažeidimą bei pinigų pasisavinimą į baudos kvito B Nr. 001914 antrąjį egzempliorių, kurį privalėjo užpildyti kartu su baudos kvito B Nr. 001914 pirmuoju egzemplioriumi, į jį įrašant duomenis apie prieš tai tikrinto automobilio vairuotojui K. Ū. skirtą baudą ir jam jį įteikti, neteisėtai įrašė duomenis apie A. P. skirtą 150 litų baudą, šį suklastotą dokumentą patvirtino savo parašu ir įteikė A. P., o į kontrolės aktą Nr. 028109 bei baudos kvito B Nr. 001915 pirmąjį egzempliorių įrašė melagingus duomenis, kad vairuotojui paskirta tik 100 litų dydžio bauda, antrąjį baudos kvito B Nr. 001915 egzempliorių palikdamas neužpildytą, šią neteisingą informaciją patvirtino savo parašais ir įvedė į Valstybinės kelių transporto inspekcijos kompiuterinę pažeidimų programą „Kontrolės modulis”.

- Mėnesio laikotarpyje po kontrolės akto Nr. 028109 ir baudos kvito B Nr. 001915 pirmojo egzemplioriaus suklastojimo, jis šiuos suklastotus dokumentus pateikė savo darbovietės administracijai, esančiai J.Biliūno 3, Panevėžyje, o neužpildytą baudos kvito B Nr. 001915 antrąjį egzempliorių laikė nenustatytose vietose iki 2008 m. liepos 31 d., kol šis kvito egzempliorius apie 17 val. buvo rastas ir paimtas pareigūnų Valstybinės transporto inspekcijos tarnybinio automobilio „Mersedes Benz“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) apžiūros metu.

Taip pat skunde teigiama, kad ikiteisminio tyrimo metu bei teisme iš esmės buvo pažeistos jo teisės apklausti liudytojus – nebuvo nustatytas ir nesudaryta jam galimybė apklausti K. Ū., nebuvo iškviestas ir teisme betarpiškai žodžiu apklaustas A. P., kurio parodymai dėl sumokėtos baudos dydžio, jo paties parašu patvirtintas kontrolės aktas Nr. 028109 ir baudos kvito B Nr. 001915 pirmasis egzempliorius iškelia abejonę, kuri turėtų būti vertinama jo, apelianto, naudai. Šių pažeidimų iš esmės ištaisyti nebeįmanoma, nors baigus ikiteisminį tyrimą jis reiškė prašymus, susijusius su šiais asmenimis, tačiau prašymai buvo atmesti. Apelianto manymu, taipogi reikalavimų neatitiko ir prokuroro surašytas kaltinamasis aktas. Nuteistojo A. P. įsitikinimu, STT Panevėžio valdybos pareigūnai bei Panevėžio apygardos prokuratūros prokurorai siekė bet kokiais neteisėtais būdais jį apkaltinti dėl veikų, kurių jis nėra padaręs. Tai įrodo visa bylos medžiaga. Apeliantas teigia, kad jam nepagrįstai ilgą laiką buvo inkriminuojama veika, su kuria jis neturėjo absoliučiai nieko bendra, t. y., kad bendrininkaudamas su kitu bendradarbiu paėmė kyšį. Tačiau net pareiškėjo pareiškime ikiteisminio tyrimo institucijai ir po to sekusiuose jo parodymuose akivaizdžiai matyti, jog apie jo galimą bet kokią nusikalstamą veiką nebuvo absoliučiai jokių duomenų, ir esant tokiai situacijai jo atžvilgiu buvo nepagrįstai pritaikyta procesinė prievartos priemonė – laikinas sulaikymas, taip pat buvo klastojami ikiteisminio tyrimo duomenys apie tariamą jo sulaikymą kyšio padavimo vietoje, nors tuo metu jis buvo labai toli. Visus jo, apelianto skundus dėl minėtų neteisėtų jo atžvilgiu taikytų priemonių ir suklastotų ikiteisminio tyrimo duomenų Panevėžio apygardos prokuratūros prokurorai atmetė. Šių prokurorų suinteresuotumą jo apkaltinimu patvirtina ir tokios aplinkybės, kad neįsiteisėjus procesiniam sprendimui prokuroras Vagrys surengė spaudos konferenciją, teikė interviu žiniasklaidai apie jo, A. P., pripažinimą kaltu ir nuteisimą, net nurodydamas tikrovės neatitinkančių duomenų apie neva jo įvykdytų nusikalstamų veiksmų apimtį. Tokiu būdu iš anksto siekiama paveikti ir suformuoti išankstinę apeliacinės instancijos teismo nuomonę dėl jo kaltės. Be to, jis ura diskredituojamas visuomenės akivaizdoje, jam daroma didelė moralinė žala. Todėl apelianto manymu, Panevėžio apygardos prokuratūra, atstovaujama prokuroro Vagrio, pažeidžia LR Konstitucijos, BPK ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos garantuojamas teises į nekaltumo prezumpciją, nešališką baudžiamąjį procesą.

Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė tenkinti apeliacinį skundą, o prokuroras prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Apeliacinės instancijos teismas bylą patikrina tiek, kiek prašoma apeliaciniame skunde, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti (BPK 320 str. 3 d.).

Išnagrinėjusi apeliacinį skundą, skundžiamą teismo nuosprendį bei baudžiamąją bylą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas teisingam bylos išsprendimui svarbias aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino įrodymus, tinkamai motyvavo savo išvadas. Pirmosios instancijos tinkamai kvalifikavo nuteistojo nusikalstamas veikas, pagrįstai pripažino jį kaltu pagal BK 228 str. 2 d. ir 300 str. 1 d., už atskiras veikas paskyrė teisingas bausmes, tačiau nepagrįstai nuteistojo atžvilgiu netaikė bausmių subendrinimo instituto, konkrečiai – BK 63 str. 5 d. 1 p., todėl nuosprendis šioje dalyje keistinas BPK 328 str. 1 p. numatytu pagrindu.

Nuteistojo teigimu, pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino surinktus įrodymus, tačiau A. P. argumentai nepagrįsti. Apelianto teiginiai iš esmės nėra nauji ir skundžiamu nuosprendžiu jau yra įvertinti. Teisėjų kolegija su pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstytu įrodymų vertinimu visiškai sutinka.

Nors nuteistasis A. P. savo skunde teigia dėl jam inkriminuotų nusikalstamų veiksmų, už kuriuos jis nuteistas, esantis nekaltas, tačiau pirmosios instancijos teismas, išsamiai ištyręs byloje surinktus įrodymus ir juos tinkamai įvertinęs, pagrįstai rėmėsi paties nuteistojo parodymais, liudytojų parodymais, dokumentų pateikimo bei dokumentų apžiūros protokolų duomenimis ir kitais bylos duomenimis, kurių pagrindu konstatavo, kad A. P. padarė jam inkriminuotas nusikalstamas veikas. Teisėjų kolegijos nuomone, tokia teismo išvada yra teisinga, todėl apeliantui, nuteistam pagal BK 228 str. 2 d. ir 300 str. 1 d., baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai ir išteisinti jį dėl jų nėra jokio pagrindo.

BK 300 straipsnio 1 dalis numato baudžiamąją atsakomybę tam, kas pagamino netikrą dokumentą, suklastojo tikrą dokumentą arba žinomai netikrą ar žinomai suklastotą tikrą dokumentą laikė, gabeno, siuntė, panaudojo ar realizavo. BK 228 straipsnio 1 dalyje nustatyta baudžiamoji atsakomybė už valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens piktnaudžiavimą tarnybine padėtimi arba įgaliojimų viršijimą, jeigu dėl to didelės žalos patyrė valstybė, tarptautinė viešoji organizacija, juridinis ar fizinis asmuo. Pagal BK 228 straipsnio 2 dalį atsako tas, kas padarė šio straipsnio 1 dalyje numatytą veiką siekdamas turtinės ar kitokios asmeninės naudos, jeigu nebuvo kyšininkavimo požymių. Byloje esančiais įrodymais nustatyta, kad nuteistojo A. P. piktnaudžiavimas tarnyba pasireiškė tikro dokumento suklastojimu ir pastarojo dokumento panaudojimu. Visas šias aplinkybes patvirtina byloje esančių duomenų visuma, tame tarpe ir paties nuteistojo parodymai. Iš nuteistojo A. P. bei liudytojo A. P. parodymų, o taip pat byloje esančių baudos kvitų matyti, kad 2006-08-30 11.10 A. P., patikrinęs A. P. vairuojamą transporto priemonę Skania, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), paskyrė šiam baudą surašydamas baudos kvitą. Kaip matyti iš teisiamajame posėdyje perskaityto 2008-08-01 A. P. apklausos protokolo, yra pildomi abu baudos kvito egzemplioriai. Tokiu būdu, abiejuose baudos kvito egzemplioriuose turi būti tas pats turinys, ta pati informacija. Tačiau kaip matyti, A. P. surašytas ir sau pasiliktas baudos kvito egzempliorius bei pažeidėjui A. P. duotas baudos kvito egzempliorius yra skirtingi – skiriasi tiek baudos kvitų numeriai, tiek pažeidimo straipsnis, tiek paskirtos baudos dydis. Visų pirma pažymėtina, kad A. P. darbovietei pateikto A. P. išrašyto baudos kvito B numeris yra 001915, o pažeidėjui A. P. išduotojo Nr. 001914. Byloje esančiais duomenimis, tame tarpe ir paties A. P. parodymais nustatyta, kad baudos kvito B Nr. 001914 antrasis egzempliorius buvo neįteiktas kitam A. P. nustatytam pažeidėjui K. Ū., ir būtent tas baudos kvito B Nr. 001914 antrasis egzempliorius buvo užpildytas ir įteiktas jau kitam pažeidėjui A. P.. Pastarosios aplinkybės patvirtina, kad A. P. nesilaikė jam pačiam žinomos privalomos tvarkos dėl baudos kvito abiejų egzempliorių pildymo vienu metu. Kritiškai vertintini apelianto teiginiai apie sąžiningą jo suklydimą dėl minėtų baudos kvitų pildymo, nes byloje esantys objektyvūs duomenys patvirtina priešingai. Tiek kontrolės akte Nr. 028109, tiek pažeidėjui A. P. išrašytame baudos kvite B Nr. 001915 nurodytas baudos dydis – 100 litų, o pažeidėjui A. P. įteiktame baudos kvito egzemplioriuje – 150 litų. Be to, A. P. išrašytame baudos kvite B Nr. 001915 nurodytas LR ATPK 142(4) str. 3 d., o pažeidėjo A. P. turimame baudos kvite B Nr. 001914 – LR ATPK 142(4) str. 4 d. Skirtingai nurodytos ir šiuose kvituose nustatyto pažeidimo esmės aplinkybės - baudos kvite B Nr. 001914 įteiktame A. P. nurodytas laikas – nuo 06-08-29 02.15 iki 06-08-29 10;, baudos kvite B Nr. 001915 – nuo 06-08-29 02:45 iki 06-08-29-10:15. Visos aukščiau nurodytos aplinkybės patvirtina, kad A. P. veiksmai buvo sąmoningi, tyčiniai, siekiant turtinės naudos sau, o ne padaryti suklydimo įtakoje. T. y. A. P. pažeidėjui išrašyto baudos kvito egzemplioriuje buvo nurodyta tikroji pastarojo pareigūnui mokėta suma – 150 Lt, o tuo tarpu savo turimame baudos kvito egzemplioriuje įrašant bei oficialiai į Valstybinės kelių transporto inspekcijos kompiuterinę pažeidimų programą “Kontrolės modulis” įvedant mažesnę sumą – 100 Lt, tokiu būdu skirtumą 50 litų sumoje pasisavinant. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pats apeliantas 2008-08-01 apklausos metu, kurios duomenys buvo perskaityti teisiamajame posėdyje, parodė, kad buvo keletas atvejų, kai jis į baudos kvitus buvo įrašęs mažesnes paimamų pinigų sumas, nei buvo paėmęs iš pažeidėjų, tuos pinigus jis pasilikdavo sau. Taigi, byloje nustatytų aplinkybių visuma atskleidžia A. P. kaltės formą – tiesioginę tyčią jo nusikalstamuose veiksmuose, t. y. nuteistasis A. P. suprato, kad tikslu gauti turtinės naudos sau, jis vykdydamas savo pareigas klastojo tikrus dokumentus bei juos panaudojo, ir norėjo taip veikti. Apeliantas žinojo, kad abu baudos kvito egzempliorius reikia pildyti vienu metu, bet neužpildė pažeidėjui K. Ū. antrojo baudos kvito egzemplioriaus ir jo neįteikė pažeidėjui, taip pat ne vienu metu įrašydamas skirtingas aplinkybes pildė baudos kvito egzempliorius pažeidėjui A. P., taip gaudamas juridiškai ir faktiškai nurodytos baudos skirtumą, po to savo paties suklastotus dokumentus panaudojo. To pakanka baudžiamajai atsakomybei pagal BK 228 str. 2 d. ir 300 str. 1 d. atsirasti.

Tokiu būdu, A. P. veiksmuose nustačius BK 228 str. 2 d. ir 300 str. 1 d. numatytų nusikalstamų veikų tiek objektyviuosius, tiek subjektyviuosius požymius konstatuotina, kad nuteistojo A. P. veiksmų turinys visiškai atitiko minėtų Baudžiamojo kodekso straipsnių dispozicijose numatytų veikų sudėtį, todėl jis pagrįstai buvo pripažintas kaltu pagal minėtus baudžiamuosius įstatymus ir už tai nubaustas.

Dėl bausmių subendrinimo

Teisingai kvalifikavęs nuteistojo A. P. nusikalstamas veikas, pirmosios instancijos teismas, laikydamasis baudžiamojo įstatymo reikalavimų, teisingai paskyrė apeliantui atskiras bausmes už padarytas nusikalstamas veikas. Tačiau teismas, paskyręs bausmę už kiekvieną nusikalstamą veiką atskirai, nepaskyrė nuteistajam galutinės subendrintos bausmės, kaip to reikalauja BK 63 str. 1 d.

BK 63 straipsnis numato du už atskirus nusikaltimus paskirtų bausmių bendrinimo būdus: bausmių sudėjimą ir bausmių apėmimą. BK 63 straipsnio 5 dalis numato, kad bausmių apėmimą teismas taiko, kai: 1) yra ideali nusikalstamų veikų sutaptis; 2) padarytos nusikalstamos veikos labai skiriasi pagal pavojingumą ir priskiriamos skirtingoms nusikalstamų veikų rūšims ar kategorijoms pagal šio kodekso 10 ar 11 straipsnius; 3) už vieną nusikalstamą veiką paskirta dvidešimt metų laisvės atėmimo arba laisvės atėmimas iki gyvos galvos. Visais kitais atvejais teismas bausmes bendrina bausmių sudėjimo būdu.

Teisėjų kolegija pažymi, kad jei asmuo, piktnaudžiaudamas tarnyba, padaro kitą nusikalstamą veiką, padarytos veikos vertinamos kaip nusikalstamų veikų daugėtas ir veikos kvalifikuojamos pagal BK 228 straipsnį ir kitą BK specialiosios dalies straipsnį. Priklausomai nuo nusikalstamų veikų padarymo aplinkybių (ar jos buvo padarytos tuo pačiu metu ir viena veika, ar keliomis veikomis, tarp kurių yra laiko tarpas), jos gali sudaryti kaip idealią, taip ir realią nusikalstamų veikų sutaptį. Ideali nusikalstamų veikų sutaptis suprantama kaip atvejis, kai kaltininkas viena pavojinga veika tuo pačiu metu padaro kelias nusikalstamas veikas, numatytas skirtinguose BK specialiosios dalies straipsniuose. Tuo tarpu reali nusikalstamų veikų sutaptis – tai atvejis, kai kaltininkas keliomis savarankiškomis pavojingomis veikomis, kurias skiria laiko tarpas, padaro dvi ar daugiau nusikalstamų veikų, numatytų tame pačiame ar skirtinguose BK specialiosios dalies straipsniuose. Skundžiamu teismo nuosprendžiu konstatuota, kad A. P. suklastojo ir panaudojo suklastotus tikrus dokumentus piktnaudžiaudamas tarnybine padėtimi ir veikdamas priešingai tarnybos interesams. Taigi, abi nusikalstamos veikos buvo padarytos viena veika tuo pačiu metu, todėl šios veikos sudaro idealią nusikalstamų veikų sutaptį. Esant idealiai nusikalstamų veikų sutapčiai, A. P. už atskirus nusikaltimus paskirtos bausmės, vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu, bendrintinos bausmių apėmimo būdu.

Dėl apeliaciniame skunde nurodomų baudžiamojo proceso pažeidimų

Apeliantas skunde ginčija apylinkės teismo atliktą įrodymų vertinimą. Tačiau apylinkės teismas vertindamas byloje surinktus duomenis ir juos pripažindamas įrodymais, BPK 20 str. reikalavimų nepažeidė. A. P. apeliaciniame skunde pateikiami samprotavimai apie įrodymus ir jų vertinimą yra subjektyvūs ir nepaneigia teismo išvadų šiuo klausimu. Apylinkės teismas šioje byloje savo išvadas dėl nuteistojo kaltės grindė įrodymų visuma, be to, skunde išdėstyti teiginiai dėl byloje surinktų įrodymų vertinimo nėra nauji ir skundžiamu nuosprendžiu jau yra įvertinti. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su šių bylos duomenų vertinimu, nes apylinkės teismas pagal savo vidinį įsitikinimą bei vadovaudamasis įstatymu išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo bylos aplinkybes. Laikyti, kad teismas, vertindamas bylos aplinkybes ir įrodymus, susijusius A. P. kalte, nesilaikė šių BPK reikalavimų, nėra pagrindo.

Taip pat apeliantas skunde teigia apie nekaltumo prezumpcijos principo pažeidimą, tačiau šis jo teiginys nepagrįstas, todėl atmestinas. Nekaltumo prezumpcija, įtvirtinta Europos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 2 dalyje, garantuoja, kad kiekvienas kaltinamas nusikaltimo padarymu asmuo laikomas nekaltu tol, kol jo kaltė neįrodyta pagal įstatymą. Analogiškas principas įtvirtintas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje, kurioje nustatytas konkretus momentas, iki kada asmuo laikomas nekaltu: iki tol, kol asmens kaltumas nepripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu. Šis principas garantuoja, kad tik pagal baudžiamojo proceso įstatyme nustatytas taisykles ištyrus bei išnagrinėjus baudžiamąją bylą, asmenį galima pripažinti kaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo. Teisėjų kolegijos manymu, vertinant skundžiamą teismo nuosprendį nekaltumo prezumpcijos konstitucinių nuostatų kontekste, nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme nekaltumo prezumpcijos principas nebuvo pažeistas, A. P. teisių apsauga buvo tinkamai užtikrinta. Vien apkaltinamojo nuosprendžio, netenkinančio nuteistojo norų bei interesų, priėmimas nėra pagrindas minėto principo pažeidimui konstatuoti. Taip pat teisėjų kolegija konstatuoja, kad skundžiamo nuosprendžio aprašomojoje dalyje pateikti įrodymai ir jų analizė nekelia jokių abejonių dėl nuosprendžio rezoliucinėje dalyje padarytų teismo išvadų, liečiančių A. P. nusikalstamų veikų padarymo faktus ir BK specialiojoje dalyje numatytų nusikalstamų veikų sudėčių buvimą jo padarytose veikose.

Skunde teigiama ir apie ikiteisminį tyrimą atlikusiųjų pareigūnų šališkumą. Šie apelianto teiginiai yra nepagrįsti, todėl atmestini. Vien tai, kad ikiteisminio tyrimo metu prokurorai motyvuotais nutarimais atmetė A. P. ar jo gynėjo prašymus, nesudaro pagrindo pastarųjų šališkumui konstatuoti. Be to, atkreiptinas dėmesys į tai, kad nuteistasis bei jo gynėjas nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisminio nagrinėjimo metu nušalinimų prokurorui nereiškė. Teisėjų kolegijos nuomone, procesas buvo rungtyniškas, užtikrinta proceso šalių – prokuroro ir kaltinamojo lygybė. Byloje nėra procesinės nelygybės faktų. Kaltinimo ir gynybos funkcijas vykdantys proceso dalyviai turėjo vienodas sąlygas teisminio bylos nagrinėjimo metu. Nagrinėjant bylą teismas su abiem proceso šalimis elgėsi vienodai, nerodydamas nei vienai iš jų palankumo. Procesas buvo teisingas nuo pat pradžios.

Kaip nepagrįsti atmestini apelianto teiginiai dėl kaltinamojo akto neatitikimo BPK 219 straipsnio reikalavimams. Apeliantas skunde nedetalizuoja, kokie konkrečiai BPK 219 str. punktai buvo pažeisti, o tik deklaratyviai teigia apie pastarųjų pažeidimus. Konkretumo dėl kaltinamojo akto trūkumų nebuvimas ir BPK 219 str. numatytų reikalavimų pažeidimų neįvardijimas nepagrindžia kaltinamojo akto neatitikimo teisės normų reikalavimams. Pažymėtina, kad tokios nuomonės dėl kaltinamojo akto apeliantas pirmosios instancijos teisme neišreiškė, ją išsakydamas tik apeliaciniame skunde. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad BPK 219 straipsnyje nurodytų reikalavimų pažeidimų nenustatyta.

Be kita ko apeliantas skunde teigia apie jo teisės pačiam apklausti liudytoją pažeidimą. Bet šis teiginys atmestinas kaip nepagrįstas. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 3 dalies d punkte įtvirtinta kaltinamo nusikaltimo padarymu asmens teisė pačiam apklausti kaltinimo liudytojus arba turėti galimybę, kad tie liudytojai būtų apklausti. Ši teisė atkartota BPK 44 straipsnio 7 dalyje. Tačiau BPK 276 str. įtvirtina ir ikiteisminio tyrimo metu liudytojų (nukentėjusiųjų) duotų parodymų perskaitymo galimybes. Viena tokių galimybių – tai atvejis, kai liudytojas (nukentėjusysis) teisiamajame posėdyje nedalyvauja dėl svarbių priežasčių, bet buvo apklaustas ikiteisminio tyrimo teisėjo arba pirmiau teisme. Svarbiomis liudytojo nedalyvavimo teisiamajame posėdyje priežastimis gali būti pripažįstami atvejai, kai liudytojas (nukentėjusysis) sunkiai serga, yra išvykęs į tolimąjį plaukiojimą, nutrūkęs susisiekimas dėl nenugalimos jėgos. Esant šioms ir kitoms teismo pripažintomis svarbiomis (BPK 37 straipsnio 2 dalis) liudytojo (nukentėjusiojo) neatvykimo į teisiamąjį posėdį priežastims (pvz., būdamas užsienyje negali atvykti, nepavyksta nustatyti jo buvimo vietos ir kt.), jo anksčiau duoti parodymai gali būti pripažįstami įrodymais (BPK 20 straipsnis) net ir neapklausus asmens teisiamajame posėdyje. Sistemiškai aiškinant BPK 276 straipsnio normas, analogiškas išvadas galima padaryti ir dėl ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duotų, bet teisiamajame posėdyje dėl svarbių priežasčių nedalyvavusio liudytojo (nukentėjusiojo) parodymų perskaitymo (BPK 276 straipsnio 4 dalis) ir jų įrodomosios reikšmės, tikrinant kitus byloje esančius įrodymus. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad liudytojas A. P. gyvenamoji vieta yra užsienio valstybėje ir jis apklaustas teisinės pagalbos užsienio valstybei pagrindu. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad teisminio nagrinėjimo metu teisinės pagalbos pagrindu buvo kreiptasi dėl papildomos liudytojo apklausos, tokiu būdu sudarant A. P. ir jo gynėjui galimybę pateikti liudytojui jiems rūpimus klausimus. Tai reiškia, kad A. P. BPK 44 straipsnio 7 dalyje įtvirtinta teisė nebuvo pažeista.

Remiantis išdėstytu, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Panevėžio miesto apylinkės teismo 2010-07-01 nuosprendis keistinas dalyje dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo (BPK 328 str. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio pirmu punktu

NUSPRENDŽIA:

Panevėžio miesto apylinkės teismo 2010-07-01 nuosprendį pakeisti:

Už Lietuvos Respublikos BK 228 str. 2 d. ir 300 str. 1 d. numatytų nusikalstamų veikų padarymą A. P. Panevėžio miesto apylinkės teismo nuosprendžiu paskirtas bausmes, vadovaujantis BK 63 str. 5 d. 1 p. subendrinti apėmimo būdu ir A. P. paskirti galutinę subendrintą bausmę – 10 MGL dydžio (vieno tūkstančio dviejų šimtų penkiasdešimties litų) baudą.

Likusios nuosprendžio dalies nekeisti.