- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-02-21
- Bylos Nr.
- A-858-405-11
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Laimutis Alechnavičius (pirm.), Irmantas Jarukaitis (pran.), Romanas Klišauskas
- Atsakovas
- Migracijos
- Pareiškėjas
- A. K.
- Kategorijos
- 3.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Irmanto Jarukaičio (pranešėjas) ir Romano Klišausko,
dalyvaujant atsakovo Migracijos departamento prie Respublikos vidaus reikalų ministerijos atstovui Viktorui Ostrovnojui,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. K. (A. K.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. vasario 11 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. K. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nust a t ė:
I.
Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2009 m. rugsėjo 18 d. priėmė sprendimą Nr. (15/6-5)-15PR-142 (toliau – ir Sprendimas) (b. l. 6–8), kuriuo nusprendė nesuteikti Gruzijos piliečiui A. K. laikino teritorinio prieglobsčio Lietuvos Respublikoje, nes jis pateikė akivaizdžiai nepagrįstą prašymą suteikti prieglobstį.
Šalies argumentai
Pareiškėjas A. K. skundu (b. l. 2–5) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, panaikinti Sprendimą ir įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl prieglobsčio suteikimo. Pareiškėjas nurodė, kad kilmės valstybėje (Gruzijoje) bendra padėtis yra sunki, nors karo veiksmai su Rusija nevyksta, tačiau kyla dažni susirėmimai su Pietų Osetija ir Abchazija, prezidentas M. Saakašvilis laikosi neigiamos pozicijos šių dviejų teritorijų atžvilgiu ir pasisako už ginkluotus veiksmus. Migracijos departamentas tinkamai neįvertino pareiškėjo pateiktų duomenų apie jo priverstinę karo tarnybą Gruzijos kariuomenėje, apie tai, kad jis dalyvavo karo veiksmuose prieš osetinus, nors jo šeimos nariai iš tėvo pusės yra osetinai, apie Gruzijos policijos pareigūnų reidus į pareiškėjo namus, policijos paskelbtą pareiškėjo paiešką, tai, kad pareiškėjas turėjo slapstyti beveik metus, norėdamas išvengti teisėsaugos institucijų sankcijų. Pareiškėjas prašymą dėl prieglobsčio suteikimo padavė vėliau, nes norėjo įsitikinti, kad jo prašymas bus išnagrinėtas kompetentingų valstybės institucijų, jam negrės pavojus. Pareiškėjas yra pabėgęs iš Gruzijos kariuomenės, už tai jo laukia neadekvati bausmė. Gruzijos prezidentas siekia numalšinti Pietų Osetijos nepriklausomybės siekį, todėl pareiškėjas, grįžęs į Gruziją, nebus atleistas nuo karinės tarnybos ir bausmės dėl savo įsitikinimų ir giminystės ryšių su osetinais. Sprendimas priimtas pažeidžiant Įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas, UTPĮ) 87 straipsnį.
Atsiliepimas
Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepimu į skundą (b. l. 17–19) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjo prašyme dėl prieglobsčio akivaizdžiai nėra persekiojimo pavojaus kilmės valstybėje pagrindimo. Pareiškėjas nepateikė jokios įtikinamos informacijos, leidžiančios manyti, kad jam reikalinga tarptautinė apsauga nuo kilmės valstybėje gresiančio persekiojimo, smurto arba žmogaus teisių pažeidimų. Vienintelis pareiškėjo pateikto prašymo tikslas – išvengti išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos. Pagal Jungtinių Tautų Vyriausiojo pabėgėlio komisaro išleistą „Pabėgėlio statuso nustatymo ir kriterijų vadovo“ (toliau – ir Vadovas) 5 skyriaus B dalį dezertyras nėra pabėgėlis, jeigu vienintelė dezertyravimo priežastis yra tai, kad pareiškėjui nepatinka karinė tarnyba arba jis bijo dalyvauti mūšyje. Atsižvelgus į byloje esančią medžiagą, nėra pagrindo manyti, kad pareiškėjo prievolė atlikti karo tarnybą arba galima bausmė už dezertyravimą yra savaime diskriminacinė arba taikoma diskriminuojant dėl priežasčių, susijusių su rase, religija, tautybe, priklausymu tam tikrai socialinei grupei ar politinėms pažiūroms. Pareiškėjas suklastotais dokumentais pasinaudojo Lietuvos Respublikoje, pirminės apklausos metu nurodė, kad vyksta į Europą, nesvarbu kur. Jis net nebandė prašyti prieglobsčio. Pareiškėjo pasakojimas apie bendrą padėtį kilmės valstybėje neturi įrodomosios galios, negali būti vertinamas besąlygiškai pareiškėjo naudai. Pareiškėjo argumentas dėl neadekvačios bausmės už dezertyravimą Gruzijoje yra nepagrįstas, nes neaišku, kokia šių bausmių praktika ir kokia su tuo susijusi politinė ir karinė padėtis Gruzijoje. Pareiškėjo teiginys dėl to, kad jis buvo priverstas kovoti prieš osetinus yra prieštaraujantis jo paties pasakojimai apie jo nedalyvavimą kare (jis pasitraukė iš kariuomenės, ištarnavęs joje 1 mėnesį), o jo užuomina apie tariamai jį ieškančių osetinų grupuočių nėra pagrįstas, nėra aišku, kokiu pagrindu ir kokiu tikslu „osetinų grupuotės“ ieškotų asmens, kuris dėl savo tariamų įsitikinimų nusprendė nedalyvauti kariniuose veiksmuose.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. vasario 11 d. sprendimu (b. l. 74–79) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad nėra priežasčių manyti, jog pareiškėjo prievolė atlikti karo tarnybą arba galima bausmė už dezertyravimą yra savaime diskriminacinė arba taikoma diskriminuojant dėl priežasčių, susijusių su rase, religija, tautybe, priklausymu tam tikrai socialinei grupei arba politinėms pažiūroms. Tai yra pilietinė pareiga, neprieštaraujanti žmogaus teisių apsaugos principams. Pareiškėjo pateikti argumentai bei apklausų metu išdėstyti teiginiai akivaizdžiai nėra susiję su grėsmėmis jo laisvei ir gyvybei dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar politinių įsitikinimų. Vienintelis pareiškėjo prašymo suteikti prieglobstį tikslas – bet kokias būdais išvengti išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos, o ne gauti tarptautinę apsaugą nuo persekiojimo ar smurto, kas yra kvalifikuojama kaip piktnaudžiavimas prieglobsčio procedūra. Pareiškėjas teismo posėdžio metu galėjo teikti paaiškinimus gruzinų kalba, dalyvavo gruzinų kalbos vertėjas, tačiau jis nepateikė naujų aplinkybių, kurias buvo pateikęs atsakovui. Pareiškėjas turėjo teisę reikalauti vertėjo, galėjo atsisakyti teikti paaiškinimus rusų kalba, nepasirašyti po apklausos protokolu, tačiau to nepadarė, jokių pretenzijų atsakovui nepareiškė.
III.
Pareiškėjas A. K. apeliaciniu skundu (b. l. 89–99) prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – panaikinti Sprendimą bei įpareigoti atsakovą išnagrinėti jo bylą ir priimti sprendimą iš naujo. Pareiškėjas, be aplinkybių, nurodytų skunde pirmosios instancijos teismui, pažymi, kad nagrinėjamu atveju taikoma abejonės privilegija, įtvirtinta Įstatymo 83 straipsnio 1 dalyje. Tiek atsakovas, tiek pirmosios instancijos teismas tinkamai neatsižvelgė į pareiškėjo pateiktas aplinkybes. Remiamasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika administracinėse bylose Nr. A556-243/2008, Nr. A4-354/2002, Nr. A2-2114/2006, Nr. A146-821/2008, Nr. A11-623/2004, Nr. A11-589/2003, Nr. A502-285/2008, Nr. A3-543/2004, Nr. A822-41/2009, Nr. A756-898/2009, Nr. A822-1525/2009, Nr. A822-1375/2009. Neaišku, kokiomis bylos aplinkybėmis ir įrodymais vadovavosi pirmosios instancijos teismas. Teismas netyrė ir nevertino laikino apsigyvenimo leidimo išdavimo dėl humanitarinio pobūdžio priežasčių asmens negrąžinimo principo. Vien aplinkybė, kad pareiškėjas nepateikė pakankamai įrodymų, kurie patvirtintų jo pasakojimo tikrumą, kurią tiek Migracijos departamentas, tiek teismas pripažino pakankama atmesti pareiškėjo prašymą, negali būti vertinama kaip pagrįsta. Akivaizdžiai nepagrįstu gali būti pripažintas prašymas, tik atlikus išsamų tyrimą, atsižvelgus į visas bylos reikšmingas aplinkybes, vadovaujantis ir tinkamai taikant ir aiškinant teisės normas, reglamentuojančias konkrečių faktų konstatavimui keliamus reikalavimus. Migracijos departamentas pažeidė Įstatymo 130 straipsnio 1 dalį. Pareiškėjas, skųsdamas Sprendimą, kaip vieną iš jo argumentų nurodė protokolinio pažeidimo padarymo faktą, t. y. pirminės apklausos metu neužtikrintos jo teisės į gimtosios kalbos (gruzinų) vertimą. Todėl pareiškėjo teiginiai, išsakyti pirminės apklausos metu, galbūt nevisiškai aiškiai ir nuosekliai atspindi tikrąsias aplinkybes. Aiškinantis, ar prieglobsčio prašytojas turi visiškai pagrįstą baimę būti persekiojamas, būtina įvertinti galimas pasekmes tuo atveju, jei jis būtų grąžintas į kilmės valstybę. Nors ir netiesiogiai dėl tautybės, bet būtent dėl jos tiesioginės įtakos tokiam pareiškėjo elgesio pasirinkimui ir buvo inicijuotas persekiojimas. Nagrinėjant prieglobsčio prašymą, kuris grindžiamas vengimu atlikti karinę tarnybą dėl įsitikinimų, yra svarbūs šie elementai: asmens įsitikinimai, dėl kurių jis atsisako atlikti karinę tarnybą, turi būti tikri bei į juos turi neatsižvelgti jo šalies valdžios institucijos. Pareiškėjo įsitikinimai yra paremti tiek kilmės, tiek politiniu pagrindu, o faktas, kad valstybė į juos neatsižvelgė yra akivaizdus, dėl to pradėtas jo persekiojimas. Sugrąžinus pareiškėją į Gruziją, jis nebūtų atleistas nuo karinės tarnybos ar bausmės dėl savo įsitikinimų bei giminystės ryšių su osetinais.
Atsiliepimas
Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 115–118) prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovas, be argumentų, nurodytų atsiliepime pirmosios instancijos teisme, pažymi, kad pareiškėjo nurodyta Įstatymo 2 straipsnio 1 dalis nenustato pabėgėlio statuso suteikimo sąlygų bei yra neteisingai pritaikyta. Įstatymo 15 straipsnis nereglamentuoja įrodymų vertinimo, apskritai nėra susijęs su prieglobsčio suteikimo procedūra. Pareiškėjas netinkamai taiko Civilinio proceso kodekso 65 ir 215 straipsnius. Įstatymo 19 straipsnio 3 dalis nereglamentuoja leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo pagrindų, apskritai nėra susijusi su prieglobsčio suteikimo procedūra. Įstatymo 36 straipsnis nenustato humanitarinio pobūdžio priežasčių, nėra susijęs su prieglobsčio suteikimo procedūra. Pareiškėjas remiasi nebegaliojančiu teisės aktu (žr. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006 m. balandžio 3 d. nutarimą Nr. 319), teisinė bazė nenumato leidimo laikinai gyventi Lietuvoje išdavimo dėl humanitarinio pobūdžio priežasčių. Protokolinis pažeidimas priminės apklausos metu padarytas nebuvo, pareiškėjas pats nurodė, kad moka rusų kalbą, apklausa buvo atliekama šia kalba, jam buvo pranešta apie teises naudotis nemokamomis vertėjo paslaugomis, jis šia teise nepasinaudojo.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas atmestinas.
Byloje ginčas kyla dėl pareiškėjo teisės gauti prieglobstį (pabėgėlio statusą arba papildomą apsaugą). Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog atsakovo priimtas ginčijamas Sprendimas, kuriuo jam buvo atsisakyta suteikti prieglobstį, yra teisėtas ir pagrįstas.
Teisėjų kolegija pažymi, kad byloje kilusio ginčo išsprendimui reikšmingos, inter alia, UTPĮ 86 straipsnio 1 dalies nuostatos, kuriose nustatyta, jog pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės gynyba arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnyje.
UTPĮ 87 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad papildoma apsauga gali būti suteikta prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jo kaip žmogaus teisės ir pagrindinės laisvės bus pažeistos; 3) yra grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl paplitusios prievartos, kuri kyla karinio konflikto metu arba kuri sudaro sąlygas sistemingiems žmogaus teisių pažeidimams.
Administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsnyje įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan., kita vertus, vartojama sąvoka baimė yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2010 m. birželio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858 – 901/2010; 2010 m. rugsėjo 16 d. LVAT administracinėje byloje Nr. A822-334/2010; 2010 m. gruodžio 8 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A756-686/2010).
Pareiškėjas prašymą suteikti jam prieglobstį Lietuvos Respublikoje motyvuoja baime, sugrįžus į kilmės valstybę Gruziją, būti persekiojamu, nes jis, būdamas osetinų kilmės gruzinu, atsisakė dalyvauti karo veiksmuose prieš savo tėvynainius, dėl to jo atžvilgiu buvo inicijuotas persekiojimas dezertyravimo pagrindais. Byloje rašytinių įrodymų, kurie patvirtintų pareiškėjo nurodomas aplinkybes nesurinkta, tokių įrodymų nepateikė bei nenurodė ir pareiškėjas.
Sprendžiant pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo klausimą, būtina įvertinti, ar teismas pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjas neturi teisės gauti pabėgėlio statusą ar papildomą apsaugą. Kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo sprendimo, teismas kritiškai įvertino pareiškėjo teiginius apie tai, kad jį grąžinus į kilmės valstybę jam grėstų persekiojimo grėsmė, ar jam kiltų grėsmės, nurodytos Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje, ir konstatavo, jog pareiškėjui negali būti suteikiamas pabėgėlio statusas, nes tam nėra jokio teisinio ir faktinio pagrindo, o papildoma apsauga nesuteiktina, nes nėra nustatyta faktinių duomenų, leidžiančių teigti esant pagrindui imtis priemonių prieglobsčio prašytojo apsaugai.
Įvertinusi bylos medžiagą teisėjų kolegija iš esmės sutinka su tokia pirmosios instancijos teismo išvada.
Pažymėtina, kad UTPĮ 83 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, jog kai nagrinėjant prieglobsčio prašytojo prašymą suteikti prieglobstį nustatoma, jog su jo statuso nustatymu susiję duomenys, nepaisant prieglobsčio prašytojo nuoširdžių pastangų, negali būti patvirtinti rašytiniais įrodymais, šie duomenys vertinami prieglobsčio prašytojo naudai ir prašymas suteikti prieglobstį laikomas pagrįstu, jei prieglobsčio prašytojo paaiškinimai iš esmės neprieštaringi bei nuoseklūs ir neprieštarauja visuotinai žinomiems faktams. 83 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad šio straipsnio 1 dalis netaikoma ir duomenys, kurie negali būti patvirtinti rašytiniais įrodymais, atmetami, jei prieglobsčio prašytojo prašymo nagrinėjimo metu prieglobsčio prašytojas klaidina tyrimą, savo veiksmais ar neveikimu jį vilkina, bando sukčiauti arba nustatomi prieštaravimai tarp prieglobsčio prašytojo nurodytų faktų, turinčių esminę įtaką prieglobsčiui suteikti.
Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, kad pagal Įstatymo 83 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas nuostatas dėl įrodinėjimo priemonių leistinumo prioritetas suteikiamas rašytiniams įrodymams ir tik nesant galimybės jų surinkti, prioritetas suteikiamas nuosekliems ir neprieštaringiems prieglobsčio prašytojo paaiškinimams. Pagal Įstatymo 71 straipsnio 3 dalies 4 punktą, kuris atitinka 2004 m. balandžio 29 d. Tarybos direktyvos 2004/83/EB dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo pabėgėliams ar asmenims, kuriems reikalinga tarptautinė apsauga, jų statuso ir suteikiamos apsaugos pobūdžio būtiniausių standartų 4 straipsnį (pagal šį straipsnį valstybės narės gali laikyti prašytojo pareiga kuo greičiau pateikti visą informaciją pareiškimui dėl tarptautinės apsaugos pagrįsti), prieglobsčio prašytojas turi pareigą prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimo metu pateikti visus turimus dokumentus ir tikrovę atitinkančius išsamius paaiškinimus dėl prašymo suteikti prieglobstį motyvų, savo asmenybės bei atvykimo ir buvimo Lietuvos Respublikoje aplinkybių. Taip pat ir pagal Užsieniečių prašymų suteikti prieglobstį nagrinėjimo, sprendimų priėmimo ir jų vykdymo tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas), patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2004 m. lapkričio 15 d. įsakymu Nr. 1V-361, 7 punktą prieglobsčio prašymas turi būti motyvuotas, jame turi būti išdėstyti faktai, patvirtinantys persekiojimo pavojų jo kilmės valstybėje arba trečiojoje valstybėje; jeigu prieglobsčio prašymas yra nemotyvuotas, jo pateikimo motyvai turi būti atskleisti pirminėje prieglobsčio prašytojo apklausoje, nurodytoje šio aprašo 9.5 punkte.
Kaip minėta, byloje rašytinių įrodymų, kurie patvirtintų pareiškėjo nurodomas aplinkybes nesurinkta, tokių įrodymų nepateikė bei nenurodė ir pareiškėjas. Iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėjas Lietuvos Respublikoje buvo sulaikytas 2009 m. rugpjūčio 1 d. (Migracijos departamento byla, b. l. 14). Pareiškėjas sulaikytas maršrutiniame autobuse, vykusiame maršrutu Ryga – Paryžius (Migracijos departamento byla, b. l. 13). Pažymėtina, kad iš faktinių bylos aplinkybių matyti, jog dėl prieglobsčio pareiškėjas į Migracijos departamentą kreipėsi praėjus daugiau kaip vienam mėnesiui po jo sulaikymo (Migracijos departamento byla, b. l. 5), ši aplinkybė patvirtina atsakovo poziciją dėl to, kad prieglobsčio prašymas nagrinėjamu atveju yra susijęs su siekiu kuo ilgiau būti neišsiųstam iš Lietuvos Respublikos, bet ne su realiu interesu gauti prieglobstį Lietuvoje. Be to, pareiškėjas atsakovui nurodė, kad jis vyko į Vakarų Europą prašyti pabėgėlio statuso (Migracijos departamento byla, b. l. 9–10), tačiau vienintelis motyvas, kodėl jis nepateikė prašymo Lietuvoje ar kitur buvo tai, jog jis nežinojo, kad gali tai padaryti Lietuvoje (Migracijos departamento byla, b. l. 9–10, b. l. 13). Šis argumentas atmestinas, nes yra nepagrįstas, neaišku, kokiu pagrindu pareiškėjas diferencijavo valstybes pagal tai, kur galima ir kur negalima pateikti prašymo dėl prieglobsčio, to jis ir nenurodė. Be to, laikant tokį argumentą pagrindžiančiu pareiškėjo nesikreipimą dėl prieglobsčio, kiekvienas pareiškėjas iki jo faktinio sulaikymo bet kurioje valstybėje galėtų teigti, kad jis nežinojo, jog atitinkamoje valstybėje gali pateikti prašymą dėl prieglobsčio ir nepagrįsti to kokiais nors argumentais. Pažymėtina ir tai, kad pareiškėjas teismo posėdžio pirmosios instancijos teisme metu pakeitė savo poziciją ir nurodė, kad jis vyko iš Lietuvos į Bulgariją, norėjo patekti į Europą (b. l. 71) – tai nesutampa su iki tol pareiškėjo išreikšta pozicija dėl jo kelionės tikslo – Vakarų Europos, kur jis sieks gauti prieglobstį. Tą patį pareiškėjas nurodė ir pirminės apklausos metu (Migracijos departamento byla, b. l. 21). Pareiškėjas nenurodė jokių argumentų, kodėl, jo nuomone, Lietuva nėra Europos dalis, kurioje jis vis dėlto nepateikė prašymo gauti prieglobstį, nors toks buvo jo kelionės tikslas (patekti į Europą ir prašyti prieglobsčio). Pažymėtina, kad pareiškėjas parodymų pirmosios instancijos teisme metu (b. l. 70) ir apeliaciniame skunde (b. l. 90) nurodė, jog jis neva buvo kankinamas, mušamas, vėliau dėl didelių sveikatos problemų keturis mėnesius gulėjo ligoninėje. Tokių aplinkybių pareiškėjas nebuvo nurodęs nei prašydamas prieglobsčio (Migracijos departamento byla, b. l. 5, 9–10), nei pirminės apklausos metu (Migracijos departamento byla, b. l. 16–24), nei skunde pirmosios instancijos teismui (b. l. 2–5), todėl jomis negalima besąlygiškai tikėti, neaišku, kodėl šios aplinkybės nebuvo pateiktos anksčiau, pats pareiškėjas nurodė, jog po pabėgimo iš kariuomenės 2008 m. rugpjūčio mėn., jis vienerius metus slapstėsi nuo teisėsaugos institucijų (b. l. 3). Todėl teiginys, kad pareiškėjas keturis mėnesius gulėjo ligoninėje ir tokiu būdu tuo pačiu metu slapstėsi, yra prieštaringas – manytina, kad Gruzijos teisėsaugos institucijos būtų galėjusios surasti ligoninėje keturis mėnesius besigydantį asmenį.
Taip pat pabrėžtina, kad pareiškėjo nurodytos aplinkybės, dėl ko jam turėtų būti suteiktas prieglobstis Lietuvoje, kiekvieną kartą buvo papildomos tam tikrais naujais faktais – nuo abstraktaus „Gruzijoje aš turiu problemų“ prašyme suteikti prieglobstį (Migracijos departamento byla, b. l. 9–10) iki žiauraus sumušimo 2008 m. spalio mėn. sulaikymo metu, patirto smegenų sutrenkimo, plėštinės peties žaizdos ir kitų faktų apeliaciniame skunde (b. l. 90). Toks kiekvieną kartą papildomas pareiškėjo pasakojimas prieštarauja neprieštaringumo ir nuoseklumo reikalavimams, keliamiems prieglobsčio prašytojų bylose, kai prieglobsčio prašytojo pasakojimas faktiškai yra esminis įrodymas, kuriuo asmuo grindžia būtinybę jam suteikti prieglobstį.
Kitos pareiškėjo nurodytos aplinkybės, dėl kurių, jo nuomone, jam turėtų būti suteiktas prieglobstis Lietuvoje, taip pat yra prieštaringos ir nenuoseklios. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad karo tarnyba Gruzijoje buvo priverstinė – pareiškėjas buvo priverstas dalyvauti karo veiksmuose prieš osetinus, nors jo šeimos nariai iš tėvo pusės yra osetinai (b. l. 90). Pagal Migracijos departamento Prieglobsčio skyriaus 2008 m. spalio 28 d. pažymą Nr. GEO-15/6-7-10-179 (Migracijos departamento byla, b. l. 27–43) Rusijos ir Gruzijos pajėgų susirėmimai Pietų Osetijoje prasidėjo 2008 m. rugpjūčio 8 d. (Migracijos departamento byla, b. l. 31), tuo tarpu tiek iš pirminės apklausos (Migracijos departamento byla, b. l. 18), tiek iš pareiškėjo skundo pirmosios instancijos teismui (b. l. 4) matyti, kad pareiškėjas Gruzijos kariuomenėje tarnavo 2008 m. liepos mėn., o vėliau pabėgo iš kariuomenės. Todėl iš bylos aplinkybių nėra aišku, kaip pareiškėjas, nebūdamas Gruzijos kariuomenės sudėtyje, galėjo būti priverstas dalyvauti karo veiksmuose prie osetinus. Pažymėtina, kad pareiškėjas nagrinėjamu atveju nenurodė jokių įtikinamų priežasčių, kodėl jo prievolė atlikti karinę tarnybą Gruzijoje gali būti pagrindu suteikti jam prieglobstį – nėra jokių priežasčių bausmę už vengimą atlikti karinę tarnybą vertinti kaip neproporcingą ar taikomą diskriminuojant pareiškėją. Pareiga atlikti karo tarnybą Gruzijoje yra reglamentuota įstatymais ir neprieštarauja žmogaus teisių apsaugos prioritetams, tai paneigiančių duomenų byloje nėra, o pareiškėjo nurodytos aplinkybės taip pat neįrodo tokių karo tarnybos Gruzijoje ypatumų. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad dezertyravimas savaime nėra laikoma sąlyga, galinčia būti pagrindu suteikti prieglobstį Lietuvoje, nebent būtų duomenų, galinčių patvirtinti, jog karo tarnybos atlikimas prieglobsčio prašytojui gali sukelti Įstatymo 86 ir 87 straipsnių sąlygas, kurios gali būti pagrindas prieglobsčio prašytojui suteikti pabėgėlio statusą ar papildomą apsaugą. Nagrinėjamoje byloje tokių sąlygų nėra konstatuota, vien pareiškėjo priklausymas nedominuojančiai valstybėje, kurioje jis turi atlikti karo tarnybą, etninei grupei savaime nereiškia, jog jis bus diskriminuojamas, jį persekios ar kitaip pažeis jo žmogaus teises. Be to, nėra pagrindo ir konstatuoti, kad pareiškėjo vengimas atlikti karo tarnybą taip pat būtų pagrindu konstatuoti Įstatymo 86–87 straipsniuose numatytų sąlygų suteikti prieglobstį buvimą.
Įvertinus visas minėtas aplinkybes konstatuotina, kad pagrindo aptartus pareiškėjo pateiktus parodymus vertinti kaip neprieštaringus ir nuoseklius nėra.
Pareiškėjo argumentai dėl pažeistos teisės į vertėją yra atmestini, nes pirminės apklausos metu jam buvo išaiškinta teisė turėti vertėją (Migracijos departamento byla, b. l. 16), pareiškėjas visas aplinkybes papasakojo rusų kalba, neprašė gruzinų kalbos vertėjo iki teismo posėdžio pirmosios instancijos teisme (b. l. 42), be to, byloje nėra duomenų dėl to, kad pareiškėjui būtų buvusios neaiškios jo teisės į vertėją. Šis jo prašymas buvo įvykdytas ir kitame teismo posėdyje, dalyvaujant gruzinų kalbos vertėjui, pareiškėjas nenurodė jokių naujų esminių aplinkybių (b. l. 70–71). Be to, ne lietuvių kalba rašyti pareiškėjo dokumentai yra rusų kalba (Migracijos departamento byla, b. l. 9, b. l. 9–10, 14), todėl neaišku, kodėl jis, jeigu jam kyla sunkumų vartojant rusų kalbą, dokumentus byloje surašė ne gruzinų, o būtent rusų kalba. Atsižvelgiant į tai konstatuotina, kad atsakovas, priimdamas Sprendimą, nepadarė procedūrinio pažeidimo ir tinkamai užtikrino pareiškėjo teisę į vertėją.
Vertindama papildomos apsaugos suteikimo Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu poreikį teisėjų kolegija, įvertinusi Migracijos departamento Prieglobsčio skyriaus 2008 m. spalio 28 d. pažymoje Nr. GEO-15/6-7-10-179 (Migracijos departamento byla, b. l. 27–43) pateiktą informaciją, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nėra pagrindo manyti, jog pareiškėjo teisėms ir laisvėms gali grėsti pavojus dėl bendros situacijos kilmės valstybėje.
Todėl teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktus įrodymus jų leistinumo ir pakankamumo aspektais, daro išvadą, kad pareiškėjas neįrodė savo teiginių dėl pagrįstos baimės būti persekiojamam dėl jo karo tarnybos Gruzijos, byloje surinkti įrodymai nepatvirtina pareiškėjo paaiškinimų, jog egzistuoja visiškai pagrįsta baimė, kad jo kilmės valstybėje jis bus persekiojamas dėl vengimo atlikti karo tarnybą Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 86 straipsnio 1 dalyje prasme. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo išvada, jog pareiškėjo paaiškinimai negali būti vertinami prieglobsčio prašytojo naudai ir laikytini nepagrįstais ir kad pareiškėjo atžvilgiu nėra pagrindo taikyti Įstatymo 87 straipsnio 1 dalį, nes nenustatyta priežasčių, dėl kurių jam būtų reikalinga papildoma apsauga ir nėra duomenų dėl galimo pavojaus jo gyvybei ar sveikatai grįžimo į kilmės valstybę atveju, yra pagrįsta.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo A. K. (A. K.) apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. vasario 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama. Teisėjai Laimutis Alechnavičius Irmantas Jarukaitis Romanas Klišauskas