- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2017-09-29
- Bylos Nr.
- 1A-481-175/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-13906-2016-1
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Edita Dambrauskienė, Algerdas Urbšys, Viktoras Preikšas
- Nuteistasis
- R. L.
- Nukentėjusysis
- V. B.
- Advokatai
- Dainius Gudas, Vincas Pacevičius
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Editos Dambrauskienės, Algerdo Urbšio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Viktoro Preikšo,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. L. apeliacinį skundą dėl Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2017 m. balandžio 10 d. nuosprendžio, kuriuo R. L. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 284 straipsnį ir nuteistas 30 MGL (1128,8 Eur) bauda, ją sumokant per 4 (keturis) mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.
Iš R. L. nukentėjusiajam V. B. priteista 700 Eur neturtinei žalai atlyginti, ją atlyginant per 4 (keturis) mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.
Valstybinei ligonių kasai prie Sveikatos apsaugos ministerijos iš R. L. priteista 28,23 Eur nukentėjusiojo gydymo išlaidoms atlyginti, jas atlyginant per 1 (vieną) mėnesį nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.
Aprašomoji dalis
nustatė:
R. L. nuteistas už tai, kad 2016 m. kovo 24 d., apie 8.00 val., (duomenys neskelbtini) , laidojimo įmonės „(duomenys neskelbtini)“ patalpose, viešoje vietoje, matant pašaliniams asmenims, be jokios paaiškinamos priežasties, elgdamasis agresyviai vartojo fizinį smurtą, t. y. suėmęs už striukės prisitraukė arčiau ir ne mažiau vieną kartą kumščiu sudavė į krūtinės sritį nukentėjusiajam V. B., dėl to nukentėjusysis jautė fizinį skausmą ir taip sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.Vilkaviškio rajono apylinkės teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, padarė išvadą, kad nusikalstamos veikos faktinės aplinkybės yra aiškios, R. L. kaltė įrodyta objektyviais ir patikimais įrodymais, jo veiksmai teisingai kvalifikuoti pagal BK 284 straipsnio 1 dalį.Apeliaciniame skunde nuteistasis R. L. prašo Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2017 m. balandžio 10 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują išteisinamąjį nuosprendį.Skunde nuteistasis tvirtina, kad nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas, surašytas atmestinai ir formaliai, todėl turi būti panaikintas. Teismas pažeidė procesinės ir materialinės teisės normas, nuosprendyje išdėstė išvadas, neatitinkančias faktinių bylos aplinkybių, pažeidė baudžiamojo proceso įstatymo nuostatas, skirtas užtikrinti teisminio nagrinėjimo išsamumą ir priimamo procesinio sprendimo objektyvumą, nesirėmė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota praktika. Nuosprendis iš esmės pagrįstas tik kaltinimui palankia įrodymų dalimi visiškai neatsižvelgiant ir nevertinant ikiteisminio tyrimo metu surinktų ir teisiamojo posėdžio metu tirtų įrodymų visumos, palankūs įrodymai iš viso neanalizuoti, nemotyvuoti ir nevertinti. Be to, nuosprendžio aprašomojoje dalyje yra tik išdėstyti bylos įrodymai, bet nepateiktos pagrįstos išvados ir motyvai dėl šios veikos kvalifikavimo ir įrodymų, patvirtinančių ar paneigiančių nusikalstamos veikos sudėties buvimą apelianto veiksmuose, kaltė pagrįsta išskirtinai prielaidomis, ignoruojant daugelį byloje esančių ir teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų. Pirmosios instancijos teismas pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio 5 dalies, 305 straipsnio 1, 2 dalių reikalavimus.Pasak nuteistojo, pirmosios instancijos teismas kaltę dėl inkriminuojamos nusikalstamos veikos grindė nukentėjusiojo V. B. ir liudytojo R. M. parodymais, teismo medicinos eksperto pateikta specialisto išvada, tačiau net nepalietė apelianto pateiktų įrodymų: vaizdo įrašo iš policijos komisariato patalpų, nuotraukų, įrodančių tiek nukentėjusiojo, tiek liudytojų artimus ir neabejotinus tarpusavio ryšius bei ryšius su laidojimo namų savininke R. bei jos dukra J. R. ir žentu A. R., kurie, be kita ko, yra policijos pareigūnai. Šių įrodymų teismas neanalizavo visų byloje esančių įrodymų visumoje juos ignoruodamas. Teismas neanalizavo liudytojų J. R., A. R., I. K. ir E. Š. parodymų, nors šie liudytojai buvo apklausti teismo posėdyje. Šių parodymų ir visų esminių prieštaravimų teismas nevertino. Nesivadovauta aktualia kasacine praktika. Atmesdamas apelianto ir liudytojų J. L. ir J. L. parodymus, teismas nepagrįstai konstatavo, kad jie iš esmės skiriasi tarpusavyje. Taip pat nurodė, kad liudytojos J. ir J. L. juos pakeitė apelianto naudai. Teismas konstatavo, kad kaltinamasis ir minėtos liudytojos bandė skirtumus šalinti teisminio nagrinėjimo metu, dalį parodymų pakeitė. Taip pat konstatavo, kad apeliantas teismo posėdžio metu nurodė, kad vienokiu ar kitokiu būdu kontaktavo su nukentėjusiuoju.Nuteistasis R. L. nurodo, kad tokios teismo išvados šokiruoja. Jos visiškai neatitinka faktinių aplinkybių, kadangi tiek jis, tiek liudytojos J. ir J. L. ikiteisminio tyrimo metu parodymus duoti atsisakė, juos davė tik teisminio nagrinėjimo metu. Parodymai net dėl smulkmenų sutampa. Be to, R. L. pabrėžia, kad niekada nepripažino ir nenurodė, kad vienokiu ar kitokiu būdu kontaktavo su nukentėjusiuoju. Priešingai, jis teigė, kad jokio, net ir menkiausio, kontakto su nukentėjusiuoju nebuvo. Pirmosios instancijos teismas, netgi cituodamas jo parodymus skundžiamo nuosprendžio aprašomojoje dalyje, tokio fakto nenurodė. Teismo nuosprendyje išdėstytos aplinkybės ir argumentai visiškai neatitinka faktinių aplinkybių, o padarytos išvados dėl kaltės yra akivaizdžiai tendencingos ir tai suponuoja išvadą, kad teismas buvo šališkas, pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies, 305 straipsnio 2 dalies reikalavimus.Skunde pažymima, kad šioje byloje valstybinis kaltintojas turėjo pareigą įrodyti inkriminuojamos veikos tiek objektyviuosius, tiek subjektyviuosius požymius, tačiau iš valstybinio kaltintojo elgesio, t. y. tik kaltinančių duomenų rinkimo ir visiško teisinančių duomenų rinkimo bei vertinimo ignoravimo, pasakytos lakoniškos ir paviršutiniškos baigiamosios kalbos akivaizdu, kad šios pareigos valstybinis kaltintojas neįvykdė. Nebuvo atskleisti inkriminuojamo nusikaltimo objektyvieji ir subjektyvieji požymiai, įrodinėjimo našta perkelta apeliantui. Pirmosios instancijos teismas to nenustatinėjo ir neištaisė.Nuteistojo įsitikinimu, dėl BK 284 straipsnyje numatyto nusikaltimo padarymo jis kaltu pripažintas nepagrįstai, nesant jokių jo kaltę patvirtinančių įrodymų. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad nėra pagrindo netikėti nukentėjusiojo ir liudytojo R. M. parodymais, kadangi jie dėl esminių aplinkybių nesiskyrė, juos iš dalies patvirtino pats kaltinamasis bei jo gynėjas, prašęs R. L. veiksmus vertinti kaip administracinį nusižengimą. Apelianto ir liudytojų J. L. ir J. L. parodymus teismas vertino neteisingai nurodydamas, kad jų parodymai skiriasi, yra nelogiški, prieštaraujantys objektyviai bylos medžiagai. Nuteistojo įsitikinimu, šioje byloje surinkti ir teismo posėdyje ištirti įrodymai visiškai nepatvirtino, kad jis padarė inkriminuotą nusikaltimą. Atkreipiamas dėmesys, kad tiek R. M., tiek nukentėjusiojo parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu ir nagrinėjant bylą teisme skiriasi detalėse, akivaizdžiai prieštaringi net tarpusavyje, tačiau teismas jų visiškai neanalizavo. Iš nuosprendžio nėra aišku, kuo remdamasis teismas padarė išvadą, kad jo ir liudytojų J. bei J. L. parodymai iš esmės skiriasi, kad jos keitė parodymus, siekė padėti kaltininkui išvengti atsakomybės. Šiuo atveju yra priešingai – liudytojo R. M. ir nukentėjusiojo parodymai yra prieštaringi. Šių asmenų parodymai, taip pat ir kitų liudytojų parodymai nuosprendyje nėra analizuoti ir įvertinti. Be to, teismas net neužsiminė apie apelianto pateiktą ir posėdyje ištirtą vaizdo įrašą iš policijos komisariato patalpų įvykio dieną bei nuotraukų. Pateiktos nuotraukos vienareikšmiškai patvirtina, kad nukentėjusysis V. B. ir liudytojai R. M., A. R. ir J. R. yra pažįstami, juos sieja tamprūs tarpusavio santykiai, kuriuos minėti proceso dalyviai itin stengėsi paneigti. O tai tik patvirtina jų suinteresuotumą bylos baigtimi. Todėl jų parodymus pirmosios instancijos teismas privalėjo vertinti kritiškai, tačiau jis pasielgė priešingai – parodymų neanalizavo, nemotyvavo ir jais grindė apelianto kaltę. Šį faktą patvirtina ir pateiktas vaizdo įrašas, iš kurio matyti, kad po tariamo įvykio V. B. nuvyko į policijos komisariatą ir 10 minučių tarėsi su tyrėja Š. bei R. Išanalizavus minėtą įrašą konstatuotina, kad liudytojų I. K., E. Š., A. R., E. R. bei nukentėjusiojo V. B. parodymai prieštarauja faktinėms aplinkybėms, detalėse yra prieštaringi net tarpusavyje. Peržiūrėjus vaizdo įrašą kylą klausimas, ką V. B. 2016 m. kovo 24 d., nuo 8.44 val. iki 9.00 val. kalbėjo ir tarėsi su liudytojais policijos pareigūnais A. R., J. R., I. K. ir E. Š. ir dėl kokių tikrųjų priežasčių iš nukentėjusiojo nebuvo priimtas pareiškimas dėl pareigūnams suteiktos informacijos apie galimai padarytą nusikalstamą veiką, bei ką iš tikrųjų E. Š. kabinete veikė ir kalbėjo A. R. ir J. R. 2016 m. kovo 24 d., nuo 12.59 val. iki 13.02 val., kuomet pagal V. B. pasakojimą buvo rašomas protokolas-pareiškimas.Nuteistasis R. L. savo abejones R. bei tyrėjos Š. parodymų objektyvumu grindžia ir ta aplinkybe, kad prieš nuvykstant į laidojimo namus „(duomenys neskelbtini)“, nuvykus pas tyrėją Š., su ja dėl jos nekompetencijos bei netinkamai atliktų pareigų iš įvykio vietos paimant nuteistojo tėvo lavoną, kilo žodinis konfliktas, po kurio nuteistasis pagrasino dėl tyrėjos veiksmų kreiptis į visas įmanomas institucijas. Dėl šio pagrasinimo tą pačią dieną buvo inicijuota ir administracinio teisės pažeidimo byla dėl neva netinkamo nuteistojo elgesio su policijos pareigūnais. Ši byla buvo nutraukta. Tuo tarpu tyrėjai Š. dėl netinkamo pareigų vykdymo, grubių procesinių pažeidimų buvo iškelta drausmės byla. Aptarta situacija, nukentėjusiojo ir liudytojų parodymuose esantys esminiai prieštaravimai suponuoja vienintelę ir teisiškai pagrįstą išvadą, kad joks fizinis smurtas V. B. atžvilgiu panaudotas nebuvo, o nuosprendyje padarytos išvados iš esmės yra grindžiamos tik prielaidomis ir abejonėmis.Apeliantas taip pat nurodo, kad teismas kaltę grindė ir specialisto išvada, tačiau ją tik lakoniškai paminėjo, nors išvada reikalauja išsamesnės analizės, kadangi joje nurodyta, jog V. B. išorinių kūno sužalojimų nekonstatuota, todėl sveikatos sutrikdymo mastas nevertinamas. Jokių sužalojimų nebuvo konstatuota ir V. B. nuvykus į VšĮ „(duomenys neskelbtini)“ priėmimo skyrių bei kitą dieną nuvykus pas teismo medicinos ekspertus. Pats V. B. tvirtino, kad jautė didelį fizinį skausmą, jam svaigo galva, sutriko pulsas, vos nuvažiavo iki priėmimo. Akivaizdu, kad tariamo panaudoto fizinio smurto, fizinio skausmo jutimo bei kitų sveikatos sutrikimo požymių faktas paremtas išskirtinai tik paties nukentėjusiojo subjektyviais parodymais, kurių nepatvirtina jokios kitos bylos aplinkybės. Priešingai, nukentėjusiojo parodymus dėl fizinio smurto ir skausmo paneigia jo apsilankymas ir elgesys policijos komisariate iš karto po įvykio.Nuteistasis R. L. skunde sutinka su tuo, kad tariama nusikalstama veika padaryta viešoje vietoje. Tačiau tai dar nėra pakankamas pagrindas veiką kvalifikuoti pagal BK 284 straipsnio 1 dalį. Būtina nustatyti, kad veika padaryta pažeidžiant viešąją rimtį ar tvarką ar visuomenės rimtį. Šiame kontekste atkreipiamas dėmesys, kad žodinis konfliktas tarp apelianto ir nukentėjusiojo kilo dėl apelianto tėvo staigios ir netikėtos mirties bei su tuo susijusių tyrimo veiksmų. Nuteistasis teigia tuo metu buvo susijaudinęs, šoko ir psichologinės įtampos būsenoje, niekas nepaaiškino, kur yra tėvo lavonas, jam nebuvo suprantama, kodėl jo tėvo lavoną be jo žinios paėmė UAB „(duomenys neskelbtini)“, kodėl jis nebuvo nuvežtas į ligoninės morgą. Šias aplinkybes dėl didelio nuteistojo susijaudinimo, šoko patvirtino ir pats nukentėjusysis bei liudytojas R. M.. Įvertinus tai, konstatuoti, kad apelianto tikslas buvo sutrikdyti viešąją tvarką ir rimtį nėra pagrindo. R. L. atkreipia dėmesį, kad tokią jo būseną paaštrino ir netinkamas bei nepateisinamas tyrėjos E. Š. elgesys policijos komisariato patalpose, po ko jis iš karto nuvyko į laidojimo namus „(duomenys neskelbtini)“. Apeliantas buvo blaivus, neteistas ir administracine tvarka nebaustas, todėl nėra jokio pagrindo teigti, kad jis, tik įėjęs ir nieko nesakęs, iš karto sudavė smūgį nukentėjusiajam. Iš byloje surinktų duomenų net logiškai neįmanoma pagrįsti ir paaiškinti tokio inkriminuoto smurtinio elgesio tikslo, motyvo bei priežasčių. Su V. B. nuteistasis yra pažįstamas, yra kartu dirbę, todėl akivaizdu, kad žodinio konflikto kontekstas buvo asmeninio pobūdžio. Pasak apelianto, neatskleidus visų objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių, negalima teisinga ir pagrįsta išvada dėl jo kaltumo. Nuosprendyje tik lakoniškai pasisakyta dėl viešosios tvarkos ir rimties pažeidimo nepateikiant įrodymų, kurie patvirtintų, kad viešoji tvarka buvo pažeista.Skunde atkreipiamas dėmesys ir į tai, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad kaltę patvirtina ir ta aplinkybė, jog kaltinamojo gynėjas prašė kaltininko veiksmus vertinti kaip administracinį nusižengimą. Tokia teismo argumentacija yra nepagrįsta, paviršutiniška ir deklaratyvi, ištraukta iš baigiamosios kalbos konteksto tik tokia apimtimi, kuri leistų apeliantą pripažinti kaltu. Gynėjas baigiamojoje kalboje nurodė tik tai, kad net jei ir daryti prielaidą, jog apeliantas atliko inkriminuotus veiksmus, jie neužtraukia baudžiamosios atsakomybės, t. y. veiksmų pavojingumas nepasiekė tokio laipsnio, kuris veiką daro nusikalstama. Atkreipiamas dėmesys, kad tarp apelianto ir V. B. buvo asmeniniai santykiai, abu yra pažįstami ilgą laiką, todėl akivaizdu, kad konflikto paskatos nebuvo chuliganiškos. Konfliktą neva matęs liudytojas jokių pretenzijų neturi. Konfliktas truko neilgai, intensyvumas buvo minimalus, tačiau pirmosios instancijos teismas į tai nekreipė jokio dėmesio, nors privalėjo vertinti neva padarytų nusikalstamų veiksmų pavojingumo laipsnį. Nuteistojo įsitikinimu, jo kaltė nėra įrodyta, veikoje nenustatyti objektyvieji ir subjektyvieji BK 284 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo požymiai. Kaltinimui nepasitvirtinus, jis turi būti išteisintas, o baudžiamasis procesas nutrauktas. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas pritarė apeliaciniame skunde pareikštam prašymui ir nurodytiems skundo argumentams, prašė apeliacinį skundą tenkinti. Prokurorė ir nukentėjusiojo atstovas apeliacinį skundą prašė atmesti, kaip nepagrįstą.Nuteistojo R. L. apeliacinis skundas tenkinamas.
Nuteistasis R. L. savo apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl jo kaltės padarius nusikaltimą, numatytą BK 284 straipsnio 1 dalyje tvirtindamas, kad teismas neteisingai vertino byloje surinktus įrodymus, dalies iš jų iš viso nevertino taip pažeisdamas įrodymų vertinimo taisykles, neatsižvelgė į situaciją ir nevertino jos specifikos ir tai sąlygojo nepagrįsto apkaltinamojo nuosprendžio priėmimą.Apygardos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamame nuosprendyje padarytų išvadų teisėtumą ir pagrįstumą pagal apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, dar kartą įvertinusi baudžiamojoje byloje surinktus įrodymus, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo išvados dėl to, jog R. L. kaltė padarius BK 284 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą abejonių nekelia ir yra įrodyta objektyviais, abejonių nekeliančiais įrodymais, yra nepagrįstos.BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodyta, kad teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis įrodymų vertinimo taisyklėmis, tai yra įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai teisingai išspręsti. Baudžiamojo proceso įstatyme įrodymų pripažinimo, tyrimo ir vertinimo bendrosios nuostatos yra įtvirtintos BPK 20 ir 301 straipsniuose. Tačiau baudžiamojo proceso įstatymas nenumato taisyklių ir metodų, kurie reglamentuotų patį įrodymų vertinimo procesą. Įrodymų vertinimas iš esmės yra subjektyvus loginis procesas, kuris vyksta BPK normų sistemos nustatytose ribose. Esminis reikalavimas šiam loginiam procesui yra išsamus ir nešališkas visų bylos aplinkybių išnagrinėjimas, vadovaujantis įstatymu. Svarbi įrodymų vertinimo sąlyga tai, kad turi būti vertinamas tiek kiekvienas įrodymas atskirai, tiek įrodymų visuma, nei vienas įrodymas iš anksto nėra svarbesnis už kitą, nepriklausomai nuo įrodymų šaltinio (kaltinamojo, liudytojo, nukentėjusiojo parodymai, rašytiniai įrodymai ir panašiai). Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas įrodymų vertinimą reglamentuojančias normas ir reikalavimus taikė netinkamai, dėl to nepagrįstai R. L. pripažino kaltu dėl viešos tvarkos pažeidimo.R. L. nuteistas už tai, kad viešoje vietoje, matant pašaliniam asmeniui, be jokios priežasties elgdamasis agresyviai, vartojo fizinį smurtą nukentėjusiojo V. B. atžvilgiu, t. y. suėmė už striukės, prisitraukė arčiau ir ne mažiau vieną kartą kumščiu sudavė į krūtinės sritį, dėl to nukentėjusysis jautė fizinį skausmą, taip sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką. BK 284 straipsnyje numatyta atsakomybė už viešosios tvarkos pažeidimą tam, kas viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, patyčiomis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką. Šio nusikaltimo objektas – viešoji tvarka, papildomi objektai – žmogaus sveikata, garbė, orumas, nuosavybė. Taikant šią normą būtina nustatyti, kad kaltininko veiksmai atlikti viešoje vietoje. BK 284 straipsnio 1 dalies dispozicijoje nurodyti keli alternatyvūs viešosios tvarkos pažeidimo būdai: 1) įžūlus elgesys; 2) grasinimai; 3) patyčios; 4) vandališki veiksmai. Nusikalstama veika paprastai pasireiškia kaip nepagarbos aplinkiniams ar aplinkai demonstravimas ar visuotinai priimtų elgesio taisyklių nepaisymas. Įžūlus elgesys reiškia agresyvų, moralės požiūriu nepriimtiną, aplinkinius šokiruojantį veikimą ar neveikimą, kuriuo sutrikdoma visuomenės rimtis ar viešoji tvarka. Toks elgesys gali būti fizinis smurtas prieš žmogų, trukdymas kitiems žmonėms dirbti, mokytis, ilsėtis ir panašiai. Pažymima, kad Baudžiamajai atsakomybei pagal BK 284 straipsnio 1 dalį veikos požymių nepakanka, reikia nustatyti padarinius – realų visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. birželio 13 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-242/2011). Šių padarinių konstatavimas kartu reiškia ir tai, kad vertinama veika peržengė privataus konflikto ribas ir yra pavojinga ne tik konkrečiam konflikto dalyviui, bet ir aplinkai ar aplinkiniams. Visuomenės tvarkos ar rimties sutrikdymu paprastai laikomi veiksmai, kai prieš asmenį buvo panaudotas fizinis smurtas, aplinkiniai pasijuto šiurkščiai pažeminti ar šokiruoti, buvo nutrauktas žmonių poilsis ar darbas, padaryta didelė materialinė žala, sutrikdyta normali įmonių ar įstaigų veikla, žmonėms sukeltas didelis išgąstis ar kilo sumaištis, nutrauktas jiems skirtas renginys, sustabdytas eismas ir panašiai. Sprendžiant, ar kaltininko veiksmai sukėlė šiuos padarinius, turi būti atsižvelgiama ir į tai, kokia buvo aplinkinių reakcija, koks nukentėjusiųjų skaičius, kiek truko neteisėti veiksmai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 19 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-303/2014, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. sausio 13 d. nutartis baudžiamojoje byloje 2K-141/2015).Nuteistasis R. L. viso proceso metu neigė savo kaltę dėl BK 284 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo padarymo. R. L. pripažino, kad kaltinime nurodytu laiku jis buvo laidojimo įmonės „(duomenys neskelbtini)“ patalpose. Ten jis nuvyko po apsilankymo policijos komisariate, kur buvo informuotas, kad mirusio tėvo kūnas nuvežtas į minėtus laidojimo namus. Dėl tėvo mirties buvo ištikęs didelis šokas, policijos komisariate buvo elgiamasi nepagarbiai, arogantiškai ir toks bendravimas sukėlė dar didesnį šoką. Nuvykus į laidojimo namus „(duomenys neskelbtini)“ susitiko su V. B.. Su juo bendravo mama. Mamai paklausus, kodėl mirusiojo kūnas atsidūrė šiuose laidojimo namuose, V. B. sudirgo, kalbėjo pakeltu tonu, padavė vizitinę kortelę ir pasakė, kad kūną atiduos. Mama dėlto labai susijaudino, ištiko dar didesnis šokas. V. B. susinervino dar labiau, atsistojo, buvo nusiteikęs agresyviai. R. L. kategoriškai neigia naudojęs fizinį smurtą V. B. atžvilgiu, nebuvo sugriebęs, smūgio nesudavė. Tik pasakė nesiartinti prie mamos ir kartu su ja bei savo žmona išėjo. Kabinete kitų asmenų nebuvo. Tokias pačias su V. B. įvykusio konflikto aplinkybes nurodė ir liudytojos J. L. ir J. L.. Nukentėjusysis V. B. paaiškino, kad viešoje vietoje, laidojimo namų „(duomenys neskelbtini)“ patalpose, prieš jį be jokio pagrindo buvo panaudota fizinė jėga. R. L. atėjo su dviem moterimis, iš karto sugriebė jį už striukės, prisitraukė, trenkė į krūtinę tokiu pagrindu, kad jis negalėjo paimti ir parvežti velionio R. L. tėvo. Fiziniai sužalojimai padaryti nebuvo, tačiau pasijuto blogai, svaigo galva, jautė spaudimą krūtinės srityje, buvo nervinis stresas, vos nuvažiavo iki priėmimo. Per 10 metų darbo toks įvykis buvo pirmas, anksčiau neteko matyti taip įžūliai besielgiančio asmens. Tuo metu patalpoje buvo dar vienas asmuo – R. M.. R. L. pažįsta iš anksčiau, tačiau jokių artimų santykių nebuvo. Šias V. B. nurodytas aplinkybes patvirtino liudytoju apklaustas R. M.. Liudytojais apklausti J. R., A. R., E. Š., I. K. laidojimo namuose vykusiame konflikte nedalyvavo, jokių esminių aplinkybių, susijusių su minėtu konfliktu, nenurodė. J. R. nurodė šioje byloje nežinanti nieko. A. R., E. Š., I. K. nurodė, kad kaltinamąjį ir nukentėjusįjį pažįsta tik iš matymo dėl savo darbo policijoje, tikslių V. B. atvykimo į policiją aplinkybių neatsimena, V. B. lyg buvo atvykęs rašyti pareiškimą dėl kliento chuliganiško elgesio laidojimo namuose. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs R. L., V. B., J. L., J. L. paaiškinimus, taip pat kitų liudytojų parodymus, rašytinius bylos duomenis, padarė išvadą, kad R. L. veiksmai atitinka visus, tiek objektyviuosius, tiek subjektyviuosius BK 284 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo požymius, jo kaltė įrodyta abejonių nekeliančiais nukentėjusiojo V. B. ir liudytojo R. M. parodymais. Dėl J. L. ir J. L., taip pat ir dėl R. L. parodymų teismas padarė išvadą, kad jais tikėti pagrindo nėra. Su tokiu pirmosios instancijos teismo vertinimu ir padarytomis išvadomis nesutiktina.Kolegija daro išvadą, kad šiuo atveju faktinė aplinkybė, kad laidojimo namų „(duomenys neskelbtini)“ patalpose tarp V. B. ir R. L. įvyko konfliktas, abejonių nekelia. Nors tiek nuteistasis, tiek nukentėjusysis pateikia skirtingas versijas dėl to, kas buvo konflikto iniciatorius, kokie buvo kiekvieno iš konflikte dalyvavusių asmenų veiksmai, tai išvados, kad konfliktas vis tik įvyko, nepaneigia. Sprendžiant atsakomybės dėl viešosios tvarkos pažeidimo klausimą visų pirmą pažymima tai, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tas asmuo, kurio veika atitinka baudžiamajame įstatyme numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Nusikalstamos veikos sudėtis – tai baudžiamajame įstatyme numatytų objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką kaip tam tikrą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, visuma (BK 2 straipsnio 4 dalis). Jei nėra bent vieno iš šių požymių, nėra ir nusikalstamos veikos sudėties.Apygardos teismo teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad šiuo atveju sprendžiant dėl R. L. baudžiamosios atsakomybės padarius BK 284 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą, svarbi yra konflikto tarp R. L. ir V. B. kilmė. Nors teismų praktikoje paprastai laikomasi pozicijos, kad BK 284 straipsnyje numatyto nusikaltimo padarymo motyvai neturi reikšmės kvalifikavimui, jie gali būti tiek chuliganiški, tiek dėl asmeninių paskatų, šios bylos kontekste konfliktą lėmusios priežastys yra itin svarbios pateikiant teisinį subjektyviųjų požymių R. L. veiksmuose vertinimą. Aukštesnysis teismas, vertindamas konflikto pobūdį, R. L. elgesį konflikto metu, sprendžia, kad šiuo atveju R. L. veiksmai negali būti vertinami, kaip siekis pažeisti viešąją tvarką. Jie vertintini kaip spontaniška reakcija į su netikėta tėvo mirtimi susijusius įvykius. Žinia apie tėvo mirtį R. L. buvo netikėta. Neabejotina, kad artimo žmogaus netektis sukelia itin neigiamus išgyvenimus ir jausmus artimiesiems ir netektį kiekvienas asmuo išgyvena skirtingai. Apie tėvo mirtį buvo sužinota iš policijos pareigūnės, kuri paskambino J. L. ir nurodė, kad nuteistojo tėvas surastas negyvas gatvėje. R. L. nuvykus į nurodytą gatvę, tėvo kūno nerado. Ligoninėje jo taip pat nebuvo. Tuomet policijos komisariate sužinojo, kad tėvo kūną pasiėmė laidojimo namų „(duomenys neskelbtini)“ darbuotojai. Analizuojant R. L., taip pat jo žmonos ir motinos paaiškinimus, matyti, kad ta aplinkybė, jog tėvo kūnas laidojimo namų darbuotojų buvo paimtas be jų žinios ir valios, jie apie mirtį buvo informuoti tik po lavono paėmimo, kėlė dar didesnius neigiamus dvasinius išgyvenimus, nepasitenkinimą, neaiškumą. Tokią būseną dar labiau paaštrino policijos komisariate įvykęs žodinis konfliktas su tyrėja E. Š., kuri R. L. įsitikinimu, elgėsi netinkamai. Iš karto po to buvo nuvykta į laidojimo namus „(duomenys neskelbtini)“, kur ir įvyko konfliktas su V. B.. Tai, kad į laidojimo namus atvykęs R. L. buvo labai susijaudinęs, ištiktas šoko, patvirtino ir pats nukentėjusysis bei liudytojas R. M.. Šių aplinkybių kontekste pažymima, kad nors R. L. buvo kaltinamas ir fizinio skausmo sukėlimu nukentėjusiajam, ši aplinkybė, kolegijos įsitikinimu, vienareikšmiškai nenustatyta. Pirmosios instancijos teismas savo išvadą dėl to, kad R. L. suėmė nukentėjusiajam už striukės, prisitraukė ir ne mažiau vieną kartą kumščiu sudavė į krūtinę, dėl to nukentėjusysis jautė fizinį skausmą, grindė paties nukentėjusiojo, liudytojo R. M. parodymais, taip pat specialisto išvada. Nuteistasis R. L. šią aplinkybę neigė kategoriškai. Jo poziciją, kaip minėta, patvirtino ir kartu laidojimo namuose buvusi žmona ir motina. Apylinkės teismas konstatavo, kad tikėti J. L. ir J. L. parodymais negalima, kadangi jos parodymus pakeitė, yra susijusios šeiminiais ryšiais su apeliantu ir suinteresuotos padėti R. L. išvengti baudžiamosios atsakomybės. Tačiau atkreipiamas dėmesys, kad J. L. ir J. L. ikiteisminio tyrimo metu parodymus duoti atsisakė, o teisiamojo posėdžio metu jų duoti paaiškinimai iš esmės nesiskiria, atitinka ir R. L. nurodytas aplinkybes, be to, teismų praktikoje artimų, šeiminių ryšių buvimas, pats savaime, nelaikytinas pagrindu asmens parodymus vertinti kritiškai, kaip nepatikimus ir neobjektyvius, kadangi, kaip minėta, visi įrodymai, nepriklausomai nuo jų gavimo šaltinio, vertinami taikant tas pačias įrodymų vertinimo taisykles. Byloje esančioje specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) kuria teismas taip pat rėmėsi spręsdamas dėl R. L. kaltės, nurodyta, kad V. B. išorinių kūno sužalojimų nekonstatuota. Jei kaltinime nurodytu laiku ir aplinkybėmis buvo suduota kumščiu į krūtinę, tai dėl to jis galėjo jausti fizinį skausmą. Taigi, specialistas padarė tik teorinę išvadą dėl galimybės jausti fizinį skausmą esant kaltinime nurodytoms aplinkybėms. Liudytojas R. M., nors ir patvirtino V. B. teiginius dėl fizinio smurto, vertinant jo paaiškinimų patikimumą negali būti neįvertinta aplinkybė, kad R. M. vis tik nebuvo nuoširdus kalbėdamas apie savo asmeninius santykius su nukentėjusiuoju, taip pat apie bendravimą su R. Ikiteisminio tyrimo metu ir pirmą kartą apklausiamas teisme R. M. tvirtino, kad asmeniškai V. B. nepažįsta, jį žino tik dėl to, kad jis padėjo palaidoti mamą. V. B. taip pat neigė asmeniškai pažįstantis R. M. ir su juo bendraujantis. Tačiau teisminio bylos nagrinėjimo metu nuteistojo gynėjui pateikus naujus duomenis (nuotraukas, vaizdo įrašą), suponuojančius manymą, kad V. B. su R. M., taip pat ir su R., yra pažįstami ne tik dėl suteiktų laidojimo paslaugų, R. M. ir V. B. šį ryšį bandė neigti. Nors gynėjo pateikti duomenys nei patvirtina, nei paneigia R. L. kaltę padarius BK 284 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą, jie yra svarbūs vertinant R. M. parodymus jų patikimumo aspektu. Iš paminėtų aplinkybių matyti, kad dėl smūgio sudavimo nukentėjusiajam ir fizinio skausmo sukėlimo nagrinėjamu atveju yra prieštaravimų ir pašalinti šiuos prieštaravimus vienai iš konflikto pusių tvirtinant, kad fizinis smurtas buvo naudotas, o kitai šią aplinkybę kategoriškai neigiant ir nesant jokių kitų įrodymų, nėra galimybės. Esant tokiai situacijai ir vadovaujantis principu, kad visos abejonės ir neaiškumai, kurių negalima pašalinti, vertinami baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai, kolegija laiko, kad aplinkybė dėl smūgio kumščiu nukentėjusiajam sudavimo ir fizinio skausmo sukėlimo nėra įrodyta.Teisėjų kolegija, įvertinusi šioje byloje nustatytas aplinkybes, konstatuoja, kad R. L. veiksmai negali būti vertinami kaip atitinkantys BK 284 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius. Nors formaliai R. L. veiksmai galėtų būti vertinami kaip atitinkantys BK 284 straipsnyje apibrėžtą nusikalstamą veiką, tačiau to nepakanka asmenį pripažinti kaltu ir jį nuteisti. Kaip minėta, asmuo kaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo gali būti pripažintas tik jo veikoje nustačius tiek objektyviuosius, tiek subjektyviuosius nusikalstamos veikos, dėl kurios padarymo jis kaltinamas, požymius ir jų buvimą pagrindus patikimais, abejonių nekeliančiais įrodymais. Šiuo konkrečiu atveju akivaizdu, kad konflikto paskatos nebuvo chuliganiškos, jį lėmė asmeninės, su neigiamais dvasiniais išgyvenimais susijusios priežastys. Duomenų apie tai, kad R. L. būtų siekęs aplinkiniams demonstruoti nepagarbą, o savo veiksmais sutrikdyti visuomenės rimtį ar tvarką, byloje nėra. Taip pat nėra nustatytas ir pats visuomenės rimties sutrikdymo faktas, kuris yra būtinas kaltininko veiksmus kvalifikuojant pagal BK 284 straipsnį. Teismų praktika visuomenės rimties sutrikdymą apibrėžia kaip žymios turtinės žalos padarymą, normalios įstaigų ar įmonių veiklos sutrikdymą, didelės žmonių grupės poilsio ar darbo nutraukimą, fizinio smurto su sveikatos sutrikdymais padarymą, veiksmus, kai aplinkiniai pasijunta šiurkščiai pažeminti ar šokiruoti, kai veiksmai tęsiasi ilgą laiką. Iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas šių aplinkybių iš viso neanalizavo ir nevertino apsiribodamas tik formaliu BK 284 straipsnio 1dalyje numatyto nusikaltimo sudėties požymių konstatavimu R. L. veiksmuose. Pagal nukentėjusiojo ir R. M. paaiškinimus, konflikto metu jokių kitų pašalinių asmenų, išskyrus R. M., nebuvo. Pats R. M. nurodė, kad situacija buvo nemaloni, jam buvo šokas, jis nenorėjo ten ilgiau būti. Tačiau to nepakanka konstatuoti, kad visuomenės rimtis ir tvarka buvo sutrikdyta, kadangi policija į įvykio vietą kviečiama ir atvykusi nebuvo, duomenų, kad laidojimo namų veikla dėl to nutrūko ar buvo sutrikusi, nėra, pats R. M. jokių pretenzijų R. L. neturi. Pažymima, kad tik iš tiesų intensyvius, agresyvius ir aplinkinius trikdančius veiksmus galima laikyti tiek pavojingais, kad už juos kiltų baudžiamoji atsakomybė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 28 d. nutartis baudžiamosiose byloje Nr. 2K-198/2015). Šiuo atveju konstatuojama, kad R. L. veiksmai, nors ir buvo nepriimtini, pasireiškė netinkamu ir nepateisinamu elgesiu, tačiau nepasižymėjo ypatingu agresyvumu ir intensyvumu, truko neilgai ir nebuvo padaryta žala. Pirmosios instancijos teismas, padarydamas priešingą išvadą, tokio savo vertinimo tinkamai neargumentavo ir nepagrindė, įrodymus įvertino nesilaikydamas BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų, nes byloje surinktų įrodymų nevertino visumoje, neįsigilino į įvykio situaciją, nevertino parodymus davusių asmenų tarpusavio santykių, išskirtinę reikšmę suteikė nukentėjusiojo V. B. ir liudytojo R. M. parodymams ir šių asmenų parodymus vertino atsietai nuo kitų byloje surinktų įrodymų ir tai nulėmė neteisingas išvadas dėl BK 284 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo požymių R. L. veiksmuose buvimo.Kolegija, įvertinusi paminėtų teisinių ir faktinių aplinkybių visumą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, pripažindamas R. L. kaltu dėl BK 284 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo padarymo, padarė faktinių bylos aplinkybių neatitinkančias išvadas, netinkamai, nesilaikydamas BPK 20 straipsnio 5 dalies, 305 straipsnio nuostatų, vertino įrodymus ir netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, todėl pirmosios instancijos teismo apkaltinamasis nuosprendis naikinamas ir priimamas naujas išteisinamasis nuosprendis nustačius, kad nepadaryta veika, turinti minėto nusikaltimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas). Priėmus išteisinamąjį nuosprendį iš naujo spręstinas civilinio ieškinio ir proceso išlaidų atlyginimo klausimas. BPK 115 straipsnio 3 dalies 2 punkte nurodyta, kad tuo atveju, kai kaltinamasis išteisinamas, nes nėra nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių turinčios veikos, civilinį ieškinį teismas palieka nenagrinėtą. Nukentėjusysis V. B. byloje pareiškė 1000 Eur civilinį ieškinį neturtinei žalai atlyginti. Taip pat pareikštas (duomenys neskelbtini) teritorinės ligonių kasos ieškinys dėl nukentėjusiojo gydymo išlaidų, kurias sudaro 28,23 Eur, atlyginimo. Atsižvelgiant į esamą teisinį reglamentavimą civiliniai ieškiniai paliekami nenagrinėti. Proceso išlaidų atlyginimo klausimą reglamentuoja BPK 103-106 straipsniai. Pagal BPK 105 straipsnio 5 dalį, kai kaltinamasis išteisinamas, proceso išlaidos apmokamos iš valstybės lėšų teisės aktų nustatyta tvarka. Atsižvelgiant į tai, nukentėjusiojo V. B. turėtos 350 Eur proceso išlaidos už advokato suteiktą teisinę pagalbą pirmosios instancijos teisme, taip pat 300 Eur už advokato teisinę pagalbą apeliacinėje instancijoje, iš R. L. nepriteistinos.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 4 dalimi, 329 straipsnio 1 punktu,
nusprendžia:
nuteistojo R. L. apeliacinį skundą tenkinti.
Panaikinti Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2017 m. balandžio 10 d. nuosprendį ir priimti naują nuosprendį: R. L. dėl nusikaltimo, numatyto BK 284 straipsnio 1 dalyje, išteisinti jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).
V. B. ir (duomenys neskelbtini) teritorinės ligonių kasos pareikštus civilinius ieškinius palikti nenagrinėtus.
V. B. turėtų proceso išlaidų už advokato teisinę pagalbą nagrinėjant bylą pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme, kurias sudaro 650 Eur, iš R. L. nepriteisti.