Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2015-04-07 · Administracinė byla Nr. I-3294-142/2015

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2015-04-07
Bylos Nr.
I-3294-142/2015
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Margarita Stambrauskaitė, Arūnas Kaminskas, Halina Zaikauskaitė
Pareiškėjas
G. L.
Atsakovas
Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus rajono policijos komisariatui
Advokatai
Jonas Algirdas Smagurauskas, Jonas Algirdas Smagurauskassu
Administracinė byla Nr. I-3294-142/2015
Proc. Nr. 3-61-3-01331-2014-8
Procesinio sprendimo kategorija 38; 63.1; 74 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2015 m. balandžio 7 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Kaminsko, Margaritos Stambrauskaitės ir Halinos Zaikauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), dalyvaujant pareiškėjui G. L. (G. L.), pareiškėjo atstovui advokatui Jonui Algirdui Smagurauskui, atsakovo atstovui Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus rajono policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus Kelių policijos poskyrio viršininkui Andrejui Misko-Špileckiui (Andrej Misko-Špilecki) viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo G. L. skundą atsakovui Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus rajono policijos komisariatui dėl sprendimo panaikinimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

G. L. (toliau – pareiškėjas) 2014 m. kovo 5 d. kreipėsi į teismą su prašymu panaikinti atsakovo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus rajono policijos komisariato (toliau – Vilniaus r. PK ir atsakovas) 2014 m. vasario 27 d. sprendimą Nr. 10-57-IL-103, kuriuo pareiškėjui buvo atimta teisė vairuoti visų kategorijų transporto priemones (toliau – ir skundžiamas sprendimas) (b. l. 1–2). Nurodo, kad su skundžiamu sprendimu nesutinka, nes jo sveikatos būklė yra gera. Anot pareiškėjo, tai patvirtina VšĮ Vilniaus rajono centrinės poliklinikos (toliau – Centrinė poliklinika) 2014 m. vasario 4 d. (korektūros klaida – turėtų būti 2014 m. kovo 4 d.) vairuotojo sveikatos patikrinimo medicininė pažyma Nr. 531 (toliau – pažyma Nr. 531) (b. l. 5), kurioje nurodyta, kad pareiškėjas be apribojimų gali vairuoti 1 grupės „B“ kategorijos ir 2 grupės „C“ kategorijos transporto priemones. Todėl, anot pareiškėjo, skundžiamas sprendimas yra perteklinis ir pagrįstas jį pasirašiusio asmens klaidingu vidiniu įsitikinimu. Prideda Centrinės poliklinikos Rentgeno skyriaus 2014 m. vasario 3 d. radiologinio tyrimo aprašymą Nr. 2549-50, 2551-2, 2553-4 (toliau – Radiologinio tyrimo aprašymas) (b. l. 6), kaip įrodymą apie tai, kad neturi žymių sveikatos sutrikimų. Nurodo, kad skundžiamo sprendimo klaidingumą taip pat įrodo ir tai, kad atsakovas 2014 m. vasario 27 d. rašte Nr. 10-57-S-6046 „Dėl sprendimo atimti teisę vairuoti transporto priemones“ (toliau – Vilniaus r. PK raštas) (b. l. 4) nurodytas nuo 2009 m. sausio 1 d. nebegaliojantis Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2000 m. gegužės 31 d. įsakymas Nr. 301. Nurodo, kad su VšĮ Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų (toliau – Santariškių klinikos) pranešimo turiniu nebuvo supažindintas. Paaiškina, kad, atėmus teisę vairuoti, jis negalės atlikti darbų su savo mikrokrautuvu, todėl liks be pragyvenimo šaltinio, negalės išlaikyti ir tinkamai prižiūrėti savo senelės H. Š. Prideda dokumentus, pagrindžiančius H. Š. neįgalumą ir specialiojo nuolatinės slaugos poreikio nustatymą (b. l. 7–8). Pareiškėjo atstovas advokatas Jonas Algirdas Smagurauskas su 2014 m. balandžio 3 d. lydraščiu Nr. 19 pateikė 2014 m. kovo 14 d. pareiškėjui išduoto verslo liudijimo Nr. YF761772-1 nepatvirtintą kopiją, paaiškindamas, kad minėtas dokumentas pagrindžia vairuotojo pažymėjimo būtinumą (b. l. 24–25).

Teismo posėdyje pareiškėjas ir pareiškėjo atstovas palaikė skundo argumentus ir prašė jį tenkinti. Pateikė Vilniaus rajono savivaldybės administracijos Dūkštų seniūnijos 2014 m. kovo 18 d. pažymą Nr. P10-49, kuria pažymima, kad pareiškėjas gyvena kartu su mama J. L. ir senele H. Š., taip pat pateikė Santariškių klinikų Neurologijos centro Nervų ligų skyriaus 2014 m. sausio 27 d. epikrizę (b. l. 41–42).

Atsiliepimas

Atsakovas atsiliepime su skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 16–17). Nurodo, kad skundžiamas sprendimas buvo priimtas remiantis Santariškių klinikų 2014 m. vasario 10 d. pranešimu Nr. SR-623 „Dėl informacijos apie draudimą vairuoti“ (toliau – Santariškių klinikų pranešimas) (b. l. 20) ir yra teisėtas bei pagrįstas. Taip pat nurodo, kad Santariškių klinikų pranešime buvo nurodyta, kad pareiškėjo kitas sveikatos patikrinimas numatytas Santariškių klinikose po 6 mėnesių (t. y. 2014 m. rugpjūčio 27 d.), o pareiškėjas dar 2014 m. kovo 4 d. kreipėsi į kitą sveikatos priežiūros įstaigą, t. y. į Centrinę polikliniką. Atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas, nesutikdamas su Santariškių klinikų išvada, turėjo ją apskųsti įstatymų nustatyta tvarka. Nurodo, kad tokią skundų pateikimo tvarką nustato Vairuotojų sveikatos tikrinimo reikalavimų ir tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2008 m. spalio 10 d. įsakymu Nr. V-973, 30 punktas. Atsakovas su 2014 m. balandžio 18 d. lydraščiu Nr. 10-57-S-10820 pateikė teismui Centrinės poliklinikos 2014 m. balandžio 15 d. raštą Nr. 10-439 „Dėl informacijos pateikimo“ (toliau – Centrinės poliklinikos raštas), kuriuo Centrinė poliklinika atsakovą informavo, kad pažyma Nr. 531 laikytina negaliojančia (b. l. 29). Centrinės poliklinikos rašte taip pat buvo nurodyta, kad pareiškėjas dėl leidimo vairuoti transporto priemones turi kreiptis į Santariškių klinikas 2014 m. rugpjūčio mėnesį.

Teismo posėdyje atsakovo atstovas palaikė atsiliepimo argumentus ir prašė atmesti pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą.

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmestinas.

Nagrinėjamas ginčas kilo dėl Vilniaus r. PK 2014 m. vasario 27 d. sprendimo Nr. 10-57-IL-103 atimti teisę vairuoti transporto priemones (b. l. 3), kuriuo atsakovas, susipažinęs su Santariškių klinikų pranešimu, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo (toliau – Saugaus eismo įstatymas) 24 straipsnio 1 dalyje nustatytais pagrindais bei atsižvelgdamas į Motorinės transporto priemonės vairuotojo pažymėjimo atėmimo ir grąžinimo tvarkos aprašą, patvirtintą Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2009 m. liepos 29 d. įsakymu Nr. 1V-418 (toliau – Tvarkos aprašas), nusprendė atimti iš pareiškėjo teisę vairuoti visų kategorijų transporto priemones.

Bylos duomenimis nustatyta, kad Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas (toliau – VPK) 2014 m. vasario 21 d. persiuntė atsakovui Santariškių klinikų pranešimą, kuriuo VPK buvo informuotas apie tai, kad pareiškėjas negali vairuoti visų kategorijų transporto priemonių (b. l. 19–20). Minėtame pranešime taip pat buvo nurodyta, kad kitas pareiškėjo sveikatos patikrinimas Santariškių klinikose – po 6 mėnesių. Atsakovas Santariškių klinikų pranešimą gavo 2014 m. vasario 25 d., o 2014 m. vasario 27 d. priėmė skundžiamą sprendimą. Apie priimtą sprendimą pareiškėjas buvo informuotas Vilniaus r. PK raštu ir prie jo pridėta skundžiamo sprendimo kopija. Pareiškėjas, nesutikdamas su minėtu sprendimu, kreipėsi į teismą su 2014 m. kovo 5 d. prašymu (teisme gautas 2014 m. kovo 6 d.). Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 2 straipsnio 20 punktas nustato, kad privatūs asmenys kreipiasi į kompetentingą ginčo sprendimo instituciją su skundais, o su prašymais kreipiasi valstybės ir savivaldybių institucijos, jų atstovai, tarnautojai. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo pateiktas teismui prašymas, ABTĮ nuostatų prasme, laikytinas skundu.

Pareiškėjas, nesutikdamas su skundžiamu sprendimu, mano, kad Santariškių klinikų pranešimas nesudarė faktinio pagrindo atsakovui atimti pareiškėjo teisę vairuoti visų kategorijų transporto priemones. Pareiškėjas taip pat abejoja ir dėl teisinių pagrindų, nurodytų Vilniaus r. PK rašte. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija nagrinėjamoje byloje sprendžia skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo klausimą.

Siekiant apsaugoti eismo dalyvių ir kitų asmenų gyvybę, sveikatą ir turtą, gerinti transporto ir pėsčiųjų eismo sąlygas, 2000 m. spalio 12 d. buvo priimtas minėtas Saugaus eismo įstatymas, kurio 24 straipsnyje nustatytos bendrosios teisės vairuoti transporto priemones atėmimo ir grąžinimo nuostatos. Pagal minėto 24 straipsnio 1 dalies 2 punktą, teisė vairuoti transporto priemones nustatyta tvarka atimama, sutrikus elgesiui, asmenybei ir (ar) susirgus ligomis, įtrauktomis į patvirtintą sąrašą, kai dėl asmens sveikatos ar elgesio būklės asmuo negali tinkamai vairuoti transporto priemonių, o pagal minėto 24 straipsnio 2 dalį, teisė vairuoti transporto priemones grąžinama, kai asmens sveikatos būklė atitinka nustatytus reikalavimus. Kaip minėta, Saugaus eismo įstatymo 24 straipsnyje įtvirtintos bendro pobūdžio nuostatos dėl teisės vairuoti transporto priemonės atėmimo ir grąžinimo, t. y. nurodyti atvejai, kada minėta teisė yra atimama ir grąžinama. Detali šios teisės atėmimo ir grąžinimo tvarka patvirtinta poįstatyminiu teisės aktu. Todėl nagrinėjamu atveju aktualus minėtas Tvarkos aprašas ir jo 7 punktas, kuris inter alia nustato: „Policijos įstaigos, gavusios iš asmens sveikatos priežiūros įstaigos Vairuotojų sveikatos tikrinimo reikalavimų ir tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2000 m. gegužės 31 d. įsakymu Nr. 301 (Žin., 2000, Nr. 47-1365; 2008, Nr. 121-4626), 26 punkte nurodytą rašytinę informaciją, kad asmuo, kuriam yra išduotas vairuotojo pažymėjimas, dėl sveikatos būklės negali tinkamai vairuoti transporto priemonių, įgaliotas pareigūnas priima sprendimą atimti teisę vairuoti ir apie priimtą sprendimą per tris darbo dienas raštu informuoja asmenį, dėl kurio priimtas sprendimas“.

Pareiškėjas suabejojo Tvarkos aprašo 7 punkte minimo Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2000 m. gegužės 31 d. įsakymo Nr. 301 „Dėl profilaktinių sveikatos tikrinimų sveikatos priežiūros įstaigose“ (toliau – SAM įsakymas Nr. 301) galiojimu. Pažymėtina, kad minėtu įsakymu inter alia buvo patvirtinta vairuotojų sveikatos tikrinimo tvarka, numatant, kad vairuotojų sveikatos tikrinimo tikslas – nustatyti, ar dėl sveikatos būklės tikrinamas asmuo gali vairuoti atitinkamos kategorijos mechanines transporto priemones. Minėta vairuotojų sveikatos tikrinimo tvarka, priėmus Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2008 m. spalio 10 d. įsakymą Nr. V-973 „Dėl Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2000 m. gegužės 31 d. įsakymo Nr. 301 „Dėl profilaktinių sveikatos tikrinimų sveikatos priežiūros įstaigose“ pakeitimo“ (toliau – SAM įsakymas Nr. V-973), buvo išdėstyta nauja redakcija ir pavadinta Vairuotojų sveikatos tikrinimo reikalavimų ir tvarkos aprašu (toliau – Sveikatos tikrinimo tvarkos aprašas). Naujos redakcijos Sveikatos tikrinimo tvarkos aprašas įsigaliojo 2009 m. sausio 1 d. (ir galioja iki šiol), tačiau, priešingai nei teigia pareiškėjas, tai nereiškia, kad SAM įsakymas Nr. 301, kuris buvo iš dalies pakeistas SAM įsakymu Nr. V-973, nuo 2009 m. sausio 1 d. nebegalioja. Minėto Sveikatos tikrinimo tvarkos aprašo 26 punktas nustatė: „Apie asmenis, kurie dėl sveikatos būklės vairuoti negali, per 5 darbo dienas reikia raštu informuoti policijos komisariatą pagal tikrinamojo gyvenamąją vietą, nurodant tikrinamojo asmens kodą, vardą, pavardę, adresą“. Ši nuostata Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. rugsėjo 20 d. įsakymu Nr. V-802 „Dėl Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2000 m. gegužės 31 d. įsakymo Nr. 301 "Dėl profilaktinių sveikatos tikrinimų sveikatos priežiūros įstaigose" pakeitimo“ (toliau – SAM įsakymas Nr. V-802) buvo pakeista (įsigaliojo 2010 m. rugsėjo 26 d.), išdėstant ją taip: „Bet kurios profesinės kvalifikacijos gydytojas, nustatęs, kad asmuo dėl sveikatos būklės vairuoti negali, raštu (arba elektroniniu būdu) informuoja savo sveikatos priežiūros įstaigos administraciją, o jos įgaliotas asmuo nedelsdamas elektroniniu būdu ir per 5 darbo dienas raštu informuoja policijos komisariatą pagal tikrinamojo gyvenamąją vietą arba Lietuvos kelių policijos tarnybą, kad asmuo dėl sveikatos būklės vairuoti negali, nurodydamas tikrinamojo asmens kodą, vardą, pavardę, adresą ir kito sveikatos patikrinimo laiką“. Taigi nurodyto turinio nuostata (Sveikatos tikrinimo tvarkos aprašo 26 punktas) dėl policijos komisariato informavimo apie asmens negalėjimą dėl sveikatos būklės vairuoti transporto priemonių įsigaliojo 2010 m. rugsėjo 26 d. ir galioja iki šiol.

Iš aptarto teisinio reguliavimo matyti, kad atsakovas, iš bet kurios asmens sveikatos priežiūros įstaigos gavęs minėtame Sveikatos tikrinimo tvarkos aprašo 26 punkte nurodytą informaciją (t. y., kad asmuo dėl sveikatos būklės vairuoti negali, nurodant asmens kodą, vardą, pavardę, adresą ir kito sveikatos patikrinimo laiką), privalo priimti sprendimą atimti nurodyto asmens teisę vairuoti. T. y. ši pareiga Tvarkos aprašo 7 punkte įtvirtinta imperatyviai, policijos įstaigoms nepaliekant diskrecijos spręsti dėl teisės vairuoti atėmimo arba neatėmimo. Taigi atsakovas priėmė skundžiamą sprendimą, vadovaudamasis aukščiau nurodytu teisiniu reguliavimu ir jo nepažeisdamas.

Pagal Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – VAĮ) 8 straipsnio 1 dalį, individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas teisės aktų normomis ir objektyviais duomenimis (faktais), o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog VAĮ nėra nustatyta, keliuose rašytiniuose dokumentuose turi būti išdėstytas individualaus administracinio akto pagrindimas (jo turinys) ir pats sprendimas, t. y. nereikalaujama, kad individualus administracinis aktas būtų surašytas vientisame dokumente (žr. LVAT 2009 m. balandžio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-426/2009; 2011 m. kovo 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-651/2011; 2011 m. gegužės 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1411/2011). Kaip minėta, skundžiamas sprendimas iš esmės buvo grindžiamas Santariškių klinikų pranešimu, kuris nagrinėjamu atveju laikytinas skundžiamo sprendimo sudėtine dalimi. Minėtame Santariškių klinikų pranešime nurodoma, kad jis parengtas, vadovaujantis SAM įsakymu Nr. V-802. Kaip minėta, šiuo įsakymu buvo nauja redakcija išdėstytas Sveikatos tikrinimo tvarkos aprašo 26 punktas, kuris inter alia nustato, kad asmens sveikatos priežiūros įstaigos administracijos įgaliotas asmuo informuoja policijos komisariatą arba Lietuvos kelių policijos tarnybą, kad asmuo dėl sveikatos būklės vairuoti negali, po to, kai gauna tokią informaciją iš bet kurios profesinės kvalifikacijos gydytojo. Toks reguliavimas sietinas su tuo, kad asmens sveikatos priežiūros įstaigos pagal kompetenciją negali suteikti ar atimti vairavimo teisių, todėl minėti teisės aktai numato šių įstaigų prievolę nedelsiant apie gydytojo išvadą (dėl draudimo vairuoti) pranešti kompetentingoms institucijoms. Kaip minėta, pagal Sveikatos tikrinimo tvarkos aprašo 26 punktą, pranešime turi būti nurodomas tikrinamojo asmens kodas, vardas, pavardė, adresas ir kito sveikatos patikrinimo laikas. Nurodomos informacijos sąrašas yra baigtinis. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad Santariškių klinikų pranešime nepagrįstai nurodytos Santariškių klinikos, kaip asmens sveikatos priežiūros įstaiga, kurioje turi būti atliekamas kitas pareiškėjo sveikatos patikrinimas (po 6 mėnesių). Visgi, šis trūkumas nelaikytinas esminiu, nes skundžiamame sprendime, kurį gavo pareiškėjas, konkreti sveikatos priežiūros įstaiga nenurodyta.

Iš bylos duomenų matyti, kad išvadą, jog pareiškėjas dėl sveikatos būklės 6 mėnesius negali vairuoti transporto priemonių, padarė pareiškėją gydžiusi Santariškių klinikų gydytoja J. K., nustačiusi pareiškėjui lėtinę liumbalgiją ir nepatikslintą sąmonės sutrikimo epizodą (b. l. 42). Gydytojos diagnozuota pareiškėjo liga yra įtraukta į Sveikatos tikrinimo tvarkos aprašo 3 lentelės „Minimalios fizinio ir psichikos tinkamumo normos, taikomos asmenims, vairuojantiems variklio varomą transporto priemonę“ 6.2 punktą, kuris inter alia nustato, kad dėl minėtos ligos vairuotojai negali vairuoti 6 mėnesius. Taigi diagnozuota pareiškėjo liga patenka į patvirtintą ligų sąrašą, kaip tai numatyta Saugaus eismo įstatymo 24 straipsnio 1 dalies 2 punkte. Atkreiptinas dėmesys, kad gydytojos išvada dėl pareiškėjo sveikatos būklės ir draudimo 6 mėnesius vairuoti transporto priemones 2014 m. sausio 27 d. buvo pateikta pareiškėjui, išduodant pareiškėjo ligos istorijos Nr. 14-3086 baigiamąją dalį (epikrizę). Atsižvelgiant į tai, sutiktina su atsakovo atsiliepimo argumentais dėl to, kad pareiškėjas, nesutikdamas su jį gydžiusios gydytojos išvada, turėjo galimybę ją skųsti teisės aktų nustatyta tvarka ir terminais.

Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad skundžiamas sprendimas yra teisėtas, pagrįstas ir motyvuotas.

Kitos asmens sveikatos priežiūros įstaigos (t. y. Centrinės poliklinikos) 2014 m. kovo 4 d. išduota pažyma Nr. 531 (dėl pareiškėjo sveikatos būklės ir galėjimo vairuoti transporto priemones be apribojimų) teisėjų kolegijos nevertinama, nes pagal bylos duomenis nustatyta, kad šią pažymą išdavusi įstaiga 2014 m. balandžio 15 d. pripažino ją negaliojančia (b. l. 29). Kaip minėta, į bylą buvo pateiktas taip pat ir radiologinio tyrimo aprašymas (b. l. 6). Pastebėtina, kad minėtas dokumentas pateikia išvadą tik apie vieno pareiškėjui atlikto tyrimo rezultatus, tačiau nepateikia galutinės išvados apie pareiškėjo sveikatos būklę, todėl šis dokumentas nepaneigia pareiškėjui konstatuotos galutinės diagnozės ir su tuo susijusių išvadų dėl galimybės vairuoti transporto priemones. Pastebėtina, kad asmeniui, kuriam buvo atimta teisė vairuoti transporto priemones, yra numatyti specialūs reikalavimai, kuriuos asmuo turi įvykdyti tam, kad teisė vairuoti transporto priemones būtų grąžinta teisės aktų nustatyta tvarka. Kaip minėta, tokie reikalavimai numatyti Saugaus eismo įstatymo 24 straipsnio 2 dalyje bei Tvarkos aprašo 12 punkte. Nagrinėjamoje byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad pareiškėjas įvykdė nurodytas sąlygas.

Pareiškėjas prašymą panaikinti skundžiamą sprendimą grindžia taip pat ir tuo, kad teisė vairuoti transporto priemones jam yra itin svarbi kaip pragyvenimo šaltinis ir galimybė tinkamai prižiūrėti neįgalų šeimos narį. Atsakovui priėmus skundžiamą sprendimą, pareiškėjas nuo minėto sprendimo priėmimo dienos laikomas netekęs savo specialiosios teisės (vairuoti transporto priemones), kurią laiko itin svarbia savo ir savo šeimos kasdieniniame gyvenime. Kaip minėta, pareiškėjo teisės vairuoti atėmimas siejamas su gydytojo išvada, kad pareiškėjas dėl sveikatos būklės negali tinkamai vairuoti transporto priemonių, todėl, laikytina, kad skundžiamo sprendimo priėmimas buvo būtinas, siekiant apsaugoti paties pareiškėjo ir kitų eismo dalyvių gyvybę, sveikatą ir turtą.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – Konstitucinis teismas) savo jurisprudencijoje yra pažymėjęs, jog tarp asmens teisių iš vienos pusės ir visuomenės interesų – iš kitos neretai kyla konfliktų, o kartais atsiranda ir prieštaravimų. Demokratinėje visuomenėje tokie prieštaravimai sprendžiami derinant skirtingus interesus ir siekiant nepažeisti jų pusiausvyros. Vienas iš interesų derinimo būdų yra asmens teisių ir laisvių ribojimas. Tokią galimybę numato ir Europos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau – ir Konvencija). Pagal šią Konvenciją ir susiformavusią Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką tokie apribojimai galimi, t. y. laikomi pagrįstais, jeigu atitinka dvi sąlygas: 1) yra teisėti ir 2) būtinai reikalingi demokratinėje visuomenėje. Teisėtumo reikalavimas reiškia, kad apribojimai turi būti nustatomi tik įstatymu, kuris viešai paskelbiamas, o jo normos suformuluojamos pakankamai aiškiai (Konstitucinio Teismo 1997 m. vasario 13 d. nutarimas). Kaip minėta, teisės vairuoti transporto priemones atėmimas ir jį lemiančios sąlygos yra aiškiai ir nedviprasmiškai nustatytos Saugaus eismo įstatymo 24 straipsnyje. Pabrėžtina, kad asmens teisė vairuoti transporto priemones, kai yra kompetentingo subjekto išvada, kad dėl sveikatos būklės jis to negalėtų daryti tinkamai, gali kelti pavojų viešajai tvarkai ir visuomenės saugumui. Taigi, atsižvelgiant į tai, prielaidų teigti, kad skundžiamu sprendimu buvo nepagrįstai apribotos pareiškėjo teisės, atsižvelgus į byloje nustatytų aplinkybių visetą, nagrinėjamu atveju taip pat nėra. Teisėjų kolegija, nenustatė ir kitų skundžiamo sprendimo naikinimo pagrindų, t. y. to, kad jį būtų priėmęs nekompetentingas administravimo subjektas ar jo priėmimo metu būtų pažeistos pagrindinės procedūros, todėl tenkinti pareiškėjo prašymą ir naikinti skundžiamą sprendimą nėra pagrindo.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjo skundas atmetamas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 127 straipsnio 1 dalimi, 129 straipsniu,

nusprendžia:

Pareiškėjo G. L. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per keturiolika dienų nuo jo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėjai Arūnas KaminskasMargarita StambrauskaitėHalina Zaikauskaitė