Kauno apygardos teismo nutartis

Pranešėja: Danguolė Šiugždinytė Baudžiamoji byla Nr. 1A-313-238/2016;

Teisėjas: Nerijus Brinevičius Teisminio proceso Nr. 1-64-1-01564-2014-5;

2016 m. birželio 17 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Antanavičiaus, Algirdo Remeikos, Danguolės Šiugždinytės (kolegijos pirmininkė), sekretoriaujant Evelinai Dzenytei,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios J. Š. apeliacinį skundą dėl Marijampolės rajono apylinkės teismo 2016 m. vasario 12 d. nuosprendžio, kuriuo J. Š. nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – LR BK) 182 straipsnio 1 dalį ir jai paskirta bausmė – laisvės apribojimas 1 (vieniems) metams, įpareigojant bausmės vykdymo metu dirbti arba būti registruotai darbo biržoje, per 10 dešimt mėnesių nuo bausmės vykdymo pradžios atlyginti nukentėjusiesiems 1262,16 Eur turtinę žalą.

Tuo pačiu nuosprendžiu civilinio ieškovo G. R. pareikštas ieškinys tenkintas iš dalies, priteista jo naudai iš J. Š. 1262,61 Eur turtinės žalos (dėl apgaulės būdu užvaldytų prekių vertės), kita dalis dėl turtinės žalos atlyginimo civiliniam ieškovui pripažinta teisė į civilinio ieškinio patenkinimą, jo dydžio klausimą perduota spręsti Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka.

Aprašomoji dalis

nustatė:

J. Š. pagal LR BK 182 straipsnio 1 dalį nuteista už tai, kad 2013 m. spalio mėn., tikslus laikas nenustatytas, Marijampolėje, tikslesnė vieta nenustatyta, asmeniškai neturėdama realios galimybės vykdyti sutartį, žodžiu susitarė (sudarė žodinę sutartį) su J. R., kad ji savo vardu išsimokėtinai nupirks baldus J. Š., kuri įsipareigojo kas mėnesį J. R. mokėti nustatytas pinigines įmokas už baldus, dėl ko 2013 m. spalio 29 d. nukentėjusioji J. R. iš UAB „Inmondus“, adresu: Prekybos miestelis „Urmas“, Pramonės pr. 16-9 salė, Kaunas, išsimokėtinai pirkdama sau baldus „minkštą kampą“, savo vardu nupirko ir J. Š. sekciją, kurios vertė 489,46 euro (1690 litai), ir komodą, kurios vertė 179,56 euro (620 litai), pasirašydama vieną bendrą baldų pirkimo – pardavimo sutartį Nr. B-1189, vėliau, 2013 m. lapkričio mėn., ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu tiksliu laiku, Marijampolėje, tikslesnė vieta nenustatyta, žodžiu susitarė (sudarė žodinę sutartį) su J. R., kad ji savo vardu išsimokėtinai nupirks nešiojamus kompiuterius ir jų priedus J. Š., kuri įsipareigojo kas mėnesį J. R. mokėti nustatytas pinigines įmokas už šiuos daiktus, dėl ko 2013 m. lapkričio 6 d. nukentėjusioji R. R. parduotuvėje „Topo Centras“, esančioje adresu: Dariaus ir Girėno g. 3A, Marijampolė, pirkdama sau išsimokėtinai kompiuterį „Dell“, savo vardu išsimokėtinai nupirko ir J. Š. nešiojamus kompiuterius: „Asus“, kurio vertė 463,10 euro (1599 litai), ir „HP“, kurio vertė 492,06 euro (1699 litai), bei dvi kompiuterio peles „LOGITECH“, kurių vertė 28,09 euro (97 litai), dvi antivirusines programas „KASPERSKY“, kurių vertė 51,55 euro (178 litai), ir kompiuterio krepšį „CASE LOGIC“, kurio vertė 21,72 euro (75 litai), pasirašydama vieną bendrą „General Financing“ vartojimo kredito sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), J. Š. savo sutartinius įsipareigojimus J. R. vykdė iki J. Š. motinos I. J. mirties, t. y. iki 2014-05-07, vėliau J. Š. J. R. dar sumokėjo 100 litų (28,96 euro), taip iš viso J. Š. J. R. pagal sandorius sumokėjo 463,39 euro (1600 litų), tačiau nuo 2014 m. spalio mėn. J. Š. veikdama apgaulingai, siekdama išvengti būtinumo vykdyti 2013 m. spalio mėn. ir lapkričio mėn. sutartinius įsipareigojimus J. R. (mokėti įmokas už daiktus), pradėjo neigti šių žodinių sandorių egzistavimą, nemokėjo įmokų, taip sudarė situaciją, kad J. R. negali civilinėmis teisinėmis priemonėmis atkurti savo pažeistos teisės, toks pažeistų teisių gynimo būdas jai yra suvaržytas, tokiu būdu J. Š. apgaule savo naudai išvengė turtinės prievolės – grąžinti J. R. 1262,16 euro (4358 litus).

Apeliaciniame skunde (toliau – ir Skundas) nuteistoji J. Š. prašo Marijampolės rajono apylinkės teismo 2016 m. vasario 12 d. nuosprendį panaikinti ir priimti jos atžvilgiu naują išteisinamąjį nuosprendį. Skunde nurodo, kad objektyviais duomenimis, išskyrus neobjektyvius nukentėjusiųjų, kurie suinteresuoti bylos baigtimi, parodymus, ir liudytojos S. G., kuri net neslėpė, kad pyksta ant jos už nubaudimą administracine tvarka, parodymus, byloje nenustatyta jokių esminių aplinkybių, kurios leistų daryti neabejotiną išvadą, kad ji yra kalta dėl šio nusikaltimo padarymo. Byloje surinkta pakankamai duomenų, kad kažkokie piniginiai reikalai siejo nukentėjusiąją J. R. su jos motina I. J., kuri iki mirties mokėjo nukentėjusiajai pinigus, tai nustatyta byloje pačios nukentėjusiosios J. R. aiškinimu. Byloje yra duomenų apie iš civilinės teisės normų kylančią atsakomybę. Bylos duomenimis nustatyta, kad konfliktas tarp J. R. ir J. Š. kilo dėl to, kad po J. Š. motinos mirties, J. R. pagal kažkokius žodinius sandorius su jos motina pradėjo negauti pinigų. Tiriamos bylos aplinkybės leidžia daryti išvadą apie civilinę J. R. ir J. Š. konflikto prigimtį. Teismų praktikoje nepritariama, kai įvairūs tarpusavyje kylantys konfliktai dirbtinai kriminalizuojami kaltinant vieną iš konfliktuojančių pusių, neanalizuojant, ar pakankamas padarytų veiksmų pavojingumas, ar pakankamas kiekis įrodymų, neįvertinus kitų teisės šakų veiksmingumo atkuriant pažeistas teises. Įvertinus byloje surinktus faktinius duomenis akivaizdu, kad nepadaryta veika, turinti nusikaltimo požymių, o J. R. galimai pažeistos teisės turi būti ginamos civilinės teisės tvarka, ir tai tik tokiu atveju, jeigu J. Š. tapo paveldėtoja po motinos I. J. mirties.

Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistosios gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti. Prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistosios J. Š. apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – LR BPK) 320 straipsnio 3 dalimi, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde.

Konstatuojama, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas bylos aplinkybes ir motyvuotai, remdamasis teisme ištirtais ir nuosprendyje aptartais įrodymais, pagrįstai pripažino J. Š. kalta padarius LR BK 182 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką. Teismo padarytos išvados visiškai atitinka bylos aplinkybes, o baudžiamasis įstatymas ir bausmė nuteistajai pritaikyti tinkamai.

Pagal LR BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas, teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis LR BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus yra ta, kad vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismo, vertinusio įrodymus, vidinis įsitikinimas nebuvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad byloje nenustatyta jokių esminių aplinkybių, kurios leistų daryti neabejotiną išvadą, kad J. Š. yra kalta dėl šio nusikaltimo padarymo.

J. Š. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek nagrinėjant bylą teisme savo kaltę neigė nurodydama, jog ji su J. R. jokių žodinių sutarčių, susijusių su baldų ir kompiuterių jai nupirkimu išsimokėtinai savo vardu, nesudarinėjo, mokėti nustatytų piniginių įmokų už šiuos daiktus neįsipareigojo.

Tačiau apeliacinio teismo nuomone, tokių duomenų, kurie patvirtina priešingas aplinkybes nei teigia apeliantė, byloje visiškai pakanka. Faktą, kad J. Š. sudarė žodinę sutartį su J. R. dėl daiktų išsimokėtinai pirkimo jos naudai, patvirtina tiek nukentėjusiųjų J. R. ir G. R. parodymai, tiek liudytojų S. G., J. K. parodymai, tiek kiti byloje esantys rašytiniai įrodymai. Nukentėjusioji J. R. teisminio bylos nagrinėjimo metu nurodė, kad J. Š. prašė jos išsimokėtinai įgyti daiktus, kadangi ji nedirbo. Ją įtikinėjo apie mėnesį, ir ji sutiko jai nupirkti du kompiuterius ir baldus – sekciją ir komodą. Po to, kai daiktus nupirko, porą mėnesių su ja atsiskaitydavo, grynuosius pinigus paduodavo J. Š. motina arba ji pati. Po J. Š. motinos mirties vasarą padavė 100 litų I. G. (J. Š. anūkė). Kol kaltinamosios motina buvo gyva, ji ir mokėjo. Su kaltinamąja po motinos mirties kalbėjosi apie įmokas, ši nurodė, kad laidotuvės, sunku, žadėjo atiduoti po mėnesio, o dar po mėnesio žadėjo atiduoti vėliau. Nukentėjusysis G. R. teismo posėdžio metu paaiškino, kad yra girdėjęs, kaip ir pati J. Š. garantavo, kad pinigai bus mokami. Pinigai buvo mokami iki buvo gyva J. Š. motina. Jie yra gavę penkis kartus po 300 litų, pinigus yra perdavusi J. Š. motina ir ji pati. J. Š. jam asmeniškai yra perdavusi 300 litų ir 100 litų. Ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusysis G. R. paaiškino, kad jam su J. R. būnant pas Šaduikius, pinigus tris kartus po 300 litų perdavė J. Š. motina, o pati J. Š. tuo metu buvo šalia ir tai matė. Po savaitės, kai buvo įgyti baldai, J. Š. pasakė, kad jiems paimti kompiuteriai. Būdamas jų namuose matė kompiuterius, kurie atitiko pagal dokumentuose nurodytus pavadinimus. Apie tai, kad išsimokėtinai buvo įgyti ir kompiuteriai, žinojo iš J. R., kuri pasakė, kad „Topo centro“ parduotuvėje įgijo tris kompiuterius, vieną jų dukrai, o du J. Š.. Liudytoja S. G. teismo posėdžio metu paaiškino, kad žino, jog J. R. įgijo daiktus savo vardu, tačiau buvo susitarta, kad J. Š. kas mėnesį už juos mokės, už kompiuterius turėjo mokėti I. G. ir jos motina. Yra buvusi pas J. Š. namuose, o kaltinamoji buvo sakiusi, kad juos padėjo parvežti G. R.. Liudytojas J. K. teismo posėdžio metu paaiškino, kad buvo atvejis, kuomet paprašytas G. R. padėjo iškrauti naujus baldus, o senus išnešti iš buto. Baldus nešė dviese su G. R.. Nešė baldus iš kiemo, iš lengvos mašinos su priekaba, ją atvairavo nepažįstamas vyras. Iš priekabos išnešė ne visus baldus, joje liko supakuotų baldų. Senus baldus išnešę padėjo laiptinėje, po to patys sudėjo į priekabą. Byloje esanti Priekabų nuomos sutarties Nr. 0006519 kopija patvirtina, kad nuo 2013-10-29 iki 2013-10-30 A. Š., gyv. Uosupio g. 12-37, Marijampolė, iš UAB „SIR AUTORENT“, kuri atstovaujama UAB „LUKOIL BALTIJA“, buvo išsinuomojęs priekabą, o UAB „INMONDUS“ 2013-10-29 baldų pirkimo-pardavimo sutarties Nr. B-1189 kopija patvirtina, kad 2013-10-29 J. R. įsigijo 576,34 Eur (1990 Lt) vertės minkštą kampą, 489,46 Eur (1690 Lt) vertės sekciją ir 179,56 Eur (620 Lt) vertės komodą. Vartojimo kredito sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) kopija patvirtina, kad J. R. 2013-11-06 įsigijo 3 nešiojamuosius kompiuterius, 2 antivirusines programas, 3 kompiuterio peles bei 1 nešiojamojo kompiuterio krepšį, kurių bendra vertė 5340 litų. Daiktų pateikimo protokolu ir apžiūros protokolu nustatyta, kad nukentėjusi J. R. savanoriškai pateikė apžiūrai savo mobiliojo ryšio telefoną, kuriame fiksuojamos išsaugotos žinutės su jų siuntimo datomis, turiniu, susirašinėjant su abonento numeriu (duomenys neskelbtini), kuris telefone įvestas vardu “J.”. Iš minėto telefono abonento gautos žinutės „Žinau kad tau reik pinigėlių, bet tik nuo birželio galėsiu atidavinėt. Dabar turėjau daug išlaidų, va ir šiandien du teismai net raseiniuose. Tai nepyk“ pranešimo informacija: Siuntėjas: J. (duomenys neskelbtini) Gautas: 09:05:54 2014-05-27; „Db negaliu atsiliept, dar neturiu lt, jiems pranešiau, kad vėliau sumokesim“ pranešimo informacija: Siuntėjas: J. (duomenys neskelbtini) Gautas: 14:20:52 2014-06-10; „Nepyk teks palaukt važiuoju pas Irmantą“ pranešimo informacija: Siuntėjas: J. (duomenys neskelbtini) Gautas: 19:37:57 2014-06-11; „Man labai nepatogu, bet nenoriu apgaut, juk nežinojau, kad taip atsitiks“ pranešimo informacija: Siuntėjas: J. (duomenys neskelbtini) Gautas: 16:04:17 2014-06-15; „Gausiu alga, būtinai paduosiu“ pranešimo informacija: Siuntėjas: J. (duomenys neskelbtini) Gautas: 16:05:07 2014-06-15; „Labas, padaviau indrei 100 lt, paduos tau“ pranešimo informacija: Siuntėjas: J. (duomenys neskelbtini) Gautas: 16:16:31 2014-07-10; „Labas šendien pradėjau dirbt, gal bus geriau“ pranešimo informacija: Siuntėjas J. (duomenys neskelbtini) Gautas: 13:33:49 2014-08-28. Iš tarnybinio pranešimo nustatyta, kad J. Š. naudojasi abonento numeriu 863369492. Aukštesnysis teismas neabejoja, kad šias žinutes rašė būtent J. Š. ir kad susirašinėjimas vyko dėl atsiskaitymo už išsimokėtinai paimtus ir J. Š. perduotus daiktus, kadangi apie jokių kitų sandorių tarp šių asmenų egzistavimą nenurodė nei nuteistoji, nei nukentėjusioji. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, visų šių įrodymų visetas neabejotinai paneigia J. Š. keliamą versiją, kad ji jokių reikalų su nukentėjusiąja J. R. neturėjo, o šią versiją teismas laiko tik siekiu išvengti tiek skolos sumokėjimo, tiek baudžiamosios atsakomybės savo atžvilgiu. Teismas neturi jokio pagrindo netikėti nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymais, taip pat rašytiniais įrodymais, tarp jų ir trumposiomis žinutėmis, kurių turinys akivaizdžiai patvirtina, jog J. Š. bendravo su J. R., nurodė ateityje grąžinsianti pinigus, tačiau vėliau jų sandorį pradėjo neigti. Byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių, jog žodinis susitarimas dėl daiktų pirkimo išsimokėtinai įvyko tarp nukentėjusiosios J. R. ir J. Š. motinos I. J., kaip tą nurodo nuteistoji. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad I. J. iš tiesų mokėjo įmokas iš savo pensijos, tačiau tai nepatvirtina, kad ji tą daryti buvo įsipareigojusi žodine sutartimi, taigi nėra ir pagrindo teigti, kad ji turėjo pareigą grąžinti skolą J. R.. Bylos duomenys patvirtina, kad tokia pareiga kilo būtent J. Š., tačiau ji šią pareigą įvykdyti vengė, o vėliau ir apskritai atsisakė tai daryti. Taigi, įvertinus anksčiau aptartus įrodymus, apeliacinės instancijos teismo nuomone, jokių abejonių dėl to, kad tarp nuteistosios J. Š. ir nukentėjusiosios J. R. buvo žodinis susitarimas nukentėjusiosios vardu išsimokėtinai nupirkti J. Š. sekciją (vertė 489,46 Eur), komodą (vertė 179,56 Eur), nešiojamus kompiuterius „Asus“ (vertė 463,10 Eur) ir „HP“ (vertė 492,06 Eur), ir dvi kompiuterio peles „LOGITECH“ (vertė 28,09 Eur), dvi antivirusines programas „KASPERSKY“, (vertė 51,55 Eur) ir kompiuterio krepšį „CASE LOGIC“ (vertė 21,72 Eur), nėra.

Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad byloje surinkta pakankamai duomenų, kad kažkokie piniginiai reikalai siejo nukentėjusiąją J. R. su jos motina I. J., kuri iki mirties mokėjo nukentėjusiajai pinigus, taigi bylos aplinkybės leidžia daryti išvadą apie civilinę J. R. ir J. Š. konflikto prigimtį.

Sukčiavimo (LR BK 182 straipsnis) esmė – tai neteisėtas turtinės naudos sau ar kitam asmeniui gavimas panaudojant apgaulę. Sukčiavimas objektyviai pasireiškia tam tikrų alternatyvių veikų padarymu: 1) svetimo turto savo ar kitų naudai įgijimu apgaule; 2) svetimos turtinės teisės savo ar kitų naudai įgijimu apgaule; 3) turtinės prievolės savo ar kitų naudai išvengimu apgaule; 4) turtinės prievolės savo ar kitų naudai panaikinimu apgaule. Subjektyvusis sukčiavimo požymis yra tai, kad šią nusikalstamą veiką darantis asmuo veikia tyčia. Tyčia sukčiavimo atveju pasireiškia tuo, kad asmuo suvokia turtinės naudos sau ar kitam asmeniui gavimo panaudojant apgaulę pavojingą pobūdį ir nori panaudodamas apgaulę tokią turtinę naudą gauti (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-255/2012).

Esminis sukčiavimo, kaip nusikalstamos veikos, požymis, skiriantis jį nuo kitų teisės pažeidimų, tarp jų ir nuo civilinio delikto, ir darantis turto užvaldymą ar turtinės teisės įgijimą neteisėtą baudžiamąja teisine prasme, yra apgaulės naudojimas prieš turto savininkus, teisėtus valdytojus, asmenis, kurių žinioje yra turtas, ar asmenis, turinčius teisę spręsti teisinį ginčą ir priimančius privalomai vykdytiną sprendimą, siekiant tokiu būdu įgyti svetimą turtą ar turtinę teisę (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-620/2010). Apgaulė sukčiavimo atveju naudojama kaip turto užvaldymo ar turtinės teisės įgijimo būdas ir gali pasireikšti nukentėjusiojo suklaidinimu jam pateikiant objektyvios tikrovės neatitinkančią informaciją arba nutylint esmines jo apsisprendimui dėl turto, turtinės teisės perleidimo aplinkybes, turint teisinę pareigą apie jas pranešti (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-161/2013). Asmuo gali būti suklaidinamas dėl bet kokių aplinkybių ar faktų, susijusių su turto, turtinės teisės perleidimu kaltininkui arba kaltininko turtinės prievolės įvykdymu, tačiau kaltininko apgaulė turi būti esminė, t. y. turėti lemiamą įtaką asmens apsisprendimui minėtiems veiksmams atlikti ar pripažinti kaltininko turtinių prievolių įvykdymą (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-322/2013).

Vienas iš apgaulės sukčiaujant būdų yra piktnaudžiavimas pasitikėjimu. Pažymėtina, kad piktnaudžiavimas pasitikėjimu nėra savarankiškas sukčiavimo požymis, o tik vienas iš apgaulės būdų, naudojamų siekiant įgyti turtą, turtinę teisę. Be to, apgaulė piktnaudžiaujant pasitikėjimu sukčiavimo atveju turi būti esminė, t. y. nukentėjusiojo suklaidinimas dėl kaltininko ketinimų turi turėti lemiamą įtaką asmens apsisprendimui dėl turto ar turtinės teisės perdavimo kitam asmeniui. Jei asmens suklaidinimas neturėjo lemiamos įtakos asmens apsisprendimui perduoti turtą ar turtinę teisę, tokia apgaulė nedaro veikos sukčiavimo nusikaltimu (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-329/2011, 2K-7-255/2012). Piktnaudžiavimas pasitikėjimu kaip apgaulės būdas sukčiaujant yra tada, kai kaltininkas LR BK 182 straipsnyje numatytas veikas padaro piktnaudžiaudamas tarp jo ir turto savininko susiklosčiusiais pasitikėjimo santykiais. Tokie santykiai gali susiklostyti dėl asmeninių, tarnybinių, giminystės ar kitokių kaltininko ir nukentėjusiojo tarpusavio ryšių.

Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina ir tai, kad tais atvejais, kai vertinama veika susijusi su turtinės prievolės nevykdymu ar apskritai nukentėjusiojo asmens įtraukimu į jam nenaudingą sandorį, apie baudžiamąjį teisinį pažeidimo pobūdį turi būti sprendžiama atsižvelgiant ir į tai, ar kaltinamas asmuo sąmoningai sudarė situaciją, kad nukentėjusysis negalėtų civilinėmis teisinėmis priemonėmis atkurti savo pažeistos teisės arba toks pažeistų teisių gynimo būdas būtų apsunkintas, pvz.: sandoris sąmoningai sudarytas taip, kad vėliau būtų neįmanoma įrodyti jo tikrojo turinio, asmuo skolinosi nuslėpdamas nuo nukentėjusiojo esminę informaciją apie didelę skolų naštą ir nemokumą, vengdamas prievolės tyčia tapo beturčiu, kad nebūtų į ką nukreipti reikalavimo, pasislėpė ir pan. (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2A-7-9/2013).

Byloje nustatyta, kad J. Š. ir A. Š. 2013 m. rugpjūčio 7 d. kreipėsi į Marijampolės rajono apylinkės teismą su prašymu jų atžvilgiu iškelti fizinio asmens bankroto bylą. Pareiškime nurodoma, kad J. Š. ir A. Š. 2003 m. liepos 23 d. su AB Vilniaus bankas sudarė kredito sutartį, kredito suma – 44 500 Lt, taipogi buvo sudarę kredito sutarčių su „Swedbank“ AB, bei DNB bankais. J. Š. nuo 2013 m. rugpjūčio mėn. išeina į pensiją, todėl jos gaunamas pajamas sudarys tik mokama senatvės pensija. Esant tokiai situacijai esami įsiskolinimai ne tik nemažėja, tačiau ir toliau auga. Pareiškime taip pat nurodoma, kad dabar jų turtinė padėtis yra ypatingai sudėtinga, nes jie yra nemokūs ir susidariusio įsiskolinimo kreditoriams grąžinti neturi galimybės (2 t., b. l. 39–47). Tačiau nepaisydama šios padėties, J. Š. žinodama, kad turi didelių įsiskolinimų, jai keliama fizinio asmens bankroto byla, 2013 m. spalio mėn. įtikino J. R. nupirkti išsimokėtinai jai daiktus – baldus bei kompiuterius, kurių bendra vertė siekė daugiau nei 1700 Eur. J. Š. nagrinėjamu atveju suvokė, jog turėdama didelių įsipareigojimų pati niekaip negalės grąžinti pinigų už jai nupirktus daiktus, todėl, nuslėpusi savo itin prastą finansinę padėtį, pradėtą fizinio asmens bankroto procedūrą, piktnaudžiaudama pasitikėjimu ir nurodydama, kad pinigus grąžinti padės jos motina, paveikė nukentėjusiąją J. R., kad ši įsigytų daiktus savo vardu ir perleistų juos jai. Teismui nekyla abejonių, kad nukentėjusioji J. R. buvo suklaidinta dėl J. Š. tariamo mokumo, jos galimybių grąžinti skolą, o nuteistosios nemokumo faktą patvirtinančių duomenų nuslėpimas šiuo atveju laikytinas turėjusiu lemiamą įtaką nukentėjusiosios apsisprendimui sudaryti tokio pobūdžio sutartį. Manytina, kad apgaulė šiuo atveju buvo esminė, o nukentėjusiosios suklaidinimas dėl kaltininkės mokumo turėjo lemiamą įtaką asmens apsisprendimui dėl turto jai perdavimo. Tai, kad vėliau J. Š. pradėjo neigti sandorio buvimą, vengė grąžinti pinigus arba jai nukentėjusiosios perduotus daiktus, tik patvirtina nuteistosios tyčią apgaule užvaldyti svetimą turtą. Nors nukentėjusiajai buvo sumokėta dalis pinigų, tačiau juos iš esmės mokėjo J. Š. motina, o tai suponuoja išvadą, jog J. Š., nors ir pati sudarė sandorį su J. R., mokėti įmokų iš savo lėšų neplanavo – šį faktą patvirtina tiek tai, kad ji neturėjo tam finansinių galimybių, tiek ir tai, kad mirus motinai, kuri iki tol mokėjo įmokas, sandorio egzistavimą ji pradėjo neigti. Kaip ir nurodė pirmosios instancijos teismas, tokie J. Š. veiksmai iš esmės apsunkino nukentėjusios galimybę prisiteisti skolą civilinio proceso tvarka.

Skunde taip pat nurodoma, kad byloje taip pat neginčijamai nenustatytos aplinkybės, jog J. Š. bute esanti sekcija ir komoda yra kaip nors susijusi su kaltinimu, be to, byloje nenustatyta, kad J. Š. apie J. R. pirktus kompiuterius apskritai ką nors žinojo, kompiuteriai jos gyvenamojoje vietoje nebuvo rasti. Tačiau apeliacinės instancijos teismo nuomone, vien tai, kad kompiuteriai nerasti, o identifikuoti baldus pagal individualius požymius, kaip tuos pačius, kurie buvo įgyti sudarant sutartį J. R., nėra galimybės, nepaneigia anksčiau padarytos išvados dėl žodinio sandorio tarp J. Š. ir J. R. egzistavimo. Po tokio sandorio, kuomet išsimokėtinai nupirkti daiktai perleidžiami kitam asmeniui, už kuriuos jis vėliau įsipareigoja mokėti įmokas, nėra svarbu ar šie daiktai lieka pas asmenį, kuriam jie buvo perduoti, ar ne. Perleidus nupirktus daiktus J. Š. įgijo į juos nuosavybės teisę, tuo pačiu įgydama ir pareigą grąžinti nukentėjusiajai už daiktus sumokėtus pinigus. Taigi, J. Š. galėjo laisvai disponuoti jai perleistais daiktais, todėl faktas, kad šie daiktai nebuvo rasti ir identifikuoti, byloje esant kitiems objektyviems ir neginčijamiems įrodymams, savaime negali paneigti aplinkybės, kad šie daiktai J. Š. faktiškai buvo perduoti. Anksčiau aptartų įrodymų visetas patvirtina ne tik faktą, kad tarp nuteistosios ir nukentėjusiosios buvo įvykęs žodinis sandoris dėl išsimokėtinai nupirktų daiktų perdavimo, tačiau ir tai, kad visi kaltinime nurodyti daiktai J. Š. realiai buvo perduoti.

Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į surinktų įrodymų visumą, daro neabejotiną išvadą, kad ne kas kitas, o būtent J. Š. padarė jai inkriminuotą nusikalstamą veiką ir ši veika pagal LR BK 182 straipsnio 1 dalį buvo kvalifikuota teisingai.

Skirdamas nuteistajai J. Š. bausmę, pirmosios instancijos teismas bausmių skyrimo taisyklių nepažeidė, atsižvelgė į tai, kad J. Š. anksčiau neteista, administracine tvarka nebausta, charakterizuojama teigiamai. Teismas taip pat atsižvelgė į tai, kad jos atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Teismas įvertino šių aplinkybių visumą ir pagrįstai skyrė bausmę – laisvės apribojimą su įpareigojimais, bausmės dydį parinkdamas sankcijos ribose, artimą vidurkiui.

Konstatuojama, kad nuosprendis yra pagrįstas ir teisėtas, įstatyminio pagrindo jį naikinti ar keisti apeliacinio skundo motyvais nėra, todėl Marijampolės rajono apylinkės teismo 2016 m. vasario 12 d. nuosprendis paliekamas galioti, o nuteistosios J. Š. apeliacinis skundas atmetamas.

Kauno apygardos teisme 2016 m. gegužės 16 d. iš Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Kauno skyriaus buvo gauta pažyma dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų priteisimo už nuteistajai J. Š. suteiktą antrinę teisinę pagalbą baudžiamojoje byloje, prašoma išieškoti iš nuteistosios valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas – 34,74 Eur.

Toks prašymas netenkintinas.

LR BPK 106 straipsnio 1 dalis nustato, kad kai įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam būna paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, advokatui apmokama Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo nustatyta tvarka. Kitais atvejais advokatui moka įtariamasis, kaltinamasis ar nuteistasis arba jų pavedimu ar sutikimu – kiti asmenys. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, išskyrus šio Kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose numatytus atvejus, taip pat nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti.

Teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti.

Šioje byloje antrinės teisinės pagalbos išlaidų pripažinimo procesinėmis ir išieškojimo iš nuteistojo klausimas sprendžiamas apeliacinio proceso stadijoje, kurioje vertinamas pirmosios instancijos teismo priimto apkaltinamojo teismo nuosprendžio teisėtumas bei pagrįstumas. LR BPK 322 straipsnio 1 dalyje imperatyviai nurodyta, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje dalyvauja prokuroras ir gynėjas. Ši nuostata reiškia, kad įstatymų leidėjas numatė, kad apeliaciniame procese, siekiant užtikrinti rungtyniškumo principo įgyvendinimą, dalyvauja tiek kaltinimo, tiek gynybos pusės. Esant tokiam teisiniam reguliavimui, pagal kurį yra numatytas tiek gynybos, tiek kaltinimo dalyvavimas apeliaciniame procese, antrinės teisinės pagalbos išlaidų pripažinimas procesinėmis ir jų priteisimas iš nuteistojo nesuderinamas su šio teise į gynybą ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje įtvirtinta valstybės pareiga garantuoti asmeniui, neturinčiam pakankamai materialinių galimybių pasikviesti į baudžiamąjį procesą savo pasirinktą gynėją, valstybės garantuojamą teisinę pagalbą teikiančio gynėjo dalyvavimą.

Todėl teisėjų kolegija sprendžia netenkinti Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Kauno skyriaus prašymo priteisti iš nuteistojo valstybės garantuojamos teisinės pagalbos turėtas išlaidas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistosios J. Š. apeliacinį skundą atmesti.