- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2018-12-12
- Bylos Nr.
- AS-715-438/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-02276-2018-1
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Romanas Klišauskas, Veslava Ruskan, Ramutė Ruškytė
- Pareiškėjas
- A. B., E. B., S. B.
- Atsakovas
- Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Socialinių reikalų ir sveikatos departamentui, Vilniaus miesto savivaldybei, atstovaujamai Vilniaus miesto savivaldybės administracijos
- Kategorijos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Veslavos Ruskan ir Ramutės Ruškytės,
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjų A. B., E. B., S. B. ir E. B. prašymą dėl Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. spalio 16 d. nutarties išaiškinimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų A. B., E. B., S. B. ir E. B. skundus atsakovams Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Socialinių reikalų ir sveikatos departamentui, Vilniaus miesto savivaldybei, atstovaujamai Vilniaus miesto savivaldybės administracijos ir Vilniaus miesto savivaldybės tarybos, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, dėl sprendimo panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus, turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. rugsėjo 5 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjų A. B., E. B., S. B. ir E. B. (toliau – ir pareiškėjai) skundo dalį dėl reikalavimų panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2018 m. balandžio 25 d. sprendimą Nr. 2-60 ir įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybės tarybą pašalinti padarytą pažeidimą; iš naujo svarstyti sprendimą iš esmės ir priimti naują sprendimą; įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybės administraciją pateikti projektą Vilniaus miesto savivaldybės tarybai. Kitą pareiškėjų skundo dalį dėl reikalavimų panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Socialinių reikalų ir sveikatos departamento 2018 m. birželio 12 d. raštą Nr. A51-48603/18(3.3.12.1-EM4) ir įpareigoti atlikti veiksmus; kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą dėl išaiškinimo, ar Lietuvos Respublikos paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo (redakcija, įsigaliojusi nuo 2015 m. sausio 1 d.) 11 straipsnio 1 dalies, 2 dalies 3 punkto, 20 straipsnio 6 dalies nuostatos neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai; priteisti iš valstybės biudžeto atlyginti neturtinę žalą, atsiradusią dėl Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos neteisėtų veiksmų; priteisti iš savivaldybės biudžeto turtinę ir neturtinę žalą dėl Vilniaus miesto savivaldybės administracijos ir Vilniaus miesto savivaldybės tarybos neteisėtų veiksmų, priėmė. Pareiškėjų prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones atmetė.
Šalies argumentai
Pareiškėjai atskirajame skunde prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. rugsėjo 5 d. nutartį, taip pat nurodė, kad pirmosios instancijos teismas savo nutartyje nėra pasisakęs dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą dėl Lietuvos Respublikos socialinių paslaugų įstatymo atitikties Konstitucijos 29 straipsniui, nors toks pareiškėjų reikalavimas buvo pateiktas.
II.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2018 m. spalio 16 d. nutartimi pareiškėjų atskirąjį skundą atmetė, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. rugsėjo 5 d. nutarties dalį, kuria atsisakyta priimti pareiškėjų skundo dalį dėl reikalavimų panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2018 m. balandžio 25 d. sprendimą Nr. 2-60 ir įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybės tarybą pašalinti padarytą pažeidimą; iš naujo svarstyti sprendimą iš esmės ir priimti naują sprendimą; įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybės administraciją pateikti projektą Vilniaus miesto savivaldybės tarybai, paliko nepakeistą.
Šioje nutartyje teisėjų kolegija sprendė, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pripažinti, jog pareiškėjai skundo dėl Tarybos 2018 m. balandžio 25 d. sprendimo Nr. 2-60 terminą praleido dėl objektyvių ir nuo jų valios nepriklausančių priežasčių, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai neatnaujino termino skundui dėl Tarybos 2018 m. balandžio 25 d. sprendimo Nr. 2-60 panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus paduoti ir atsisakė priimti šią skundo dalį Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 33 straipsnio 2 dalies 9 punkto pagrindu.
Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl pareiškėjų atskirojo skundo teiginių, kad pirmosios instancijos teismas savo nutartyje nepasisakė dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą dėl Socialinių paslaugų įstatymo atitikties Konstitucijos 29 straipsniui, pažymėjo, kad reikalavimas kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu spręsti, ar įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją (ABTĮ 4 str. 2 d.) nėra priskirtas prie ABTĮ nustatyta tvarka nagrinėtinų administracinių ginčų ir nėra savarankiškas reikalavimas, kurį privalo išnagrinėti administracinis teismas. Reikalavimas kreiptis į Konstitucinį Teismą yra ne materialaus pobūdžio reikalavimas, o procesinio pobūdžio prašymas, kuris sprendžiamas, jeigu pareiškėjų skundas teisme priimamas nagrinėti. Teisėjų kolegija nenustatė pagrindo kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Socialinių paslaugų įstatymo atitikties Konstitucijai, kiek tai susiję su skundo priėmimo klausimu.
III.
Pareiškėjai pateikė Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui prašymą išaiškinti 2018 m. spalio 16 d. nutartį, nes joje neatsakyta į jų reikalavimus dėl Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos įtraukimo į procesą trečiuoju suinteresuotu asmeniu, taip pat dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą, t. y. nurodyti, kaip pareiškėjai, būdami neįgalūs asmenys, galėtų veiksmingai apginti savo teises.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Šioje administracinėje byloje nagrinėjamas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. spalio 16 d. nutarties išaiškinimo klausimas.
ABTĮ 96 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad kol sprendimas neįvykdytas, proceso šalių prašymu teismas turi teisę išaiškinti savo priimtą sprendimą, tačiau nekeisdamas jo turinio.
Sprendimo išaiškinimas, nekeičiant jo turinio, yra būtinas tuo atveju, kai teismo priimtas ir įsiteisėjęs sprendimas tiesioginių teisinių pasekmių atsiradimo aspektu gali būti traktuojamas nevienareikšmiškai, kai yra neaiškiai (nesuprantamai arba nevienareikšmiškai suprantamai) suformuluota sprendimo rezoliucinė dalis ir dėl to gali kilti keblumų sprendimą įvykdyti.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi pozicijos, kad priimto sprendimo išaiškinimo būtinumas yra suponuojamas šio sprendimo rezoliucinės dalies nepakankamo aiškumo, kalbant apie tiesioginį prašomo išaiškinti sprendimo taikymą, t. y. tokio išaiškinimo tikslas negali būti tolimesnės situacijos aiškinimas teismo sprendimo galimų pasekmių atsiradimo aspektu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-786-662/2015, 2016 m. sausio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-104-662/2016, 2017 m. sausio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-49-438/2017).
Teisėjų kolegija pažymi, kad nuostata, jog aiškinant neturi būti keičiamas sprendimo turinys, be kita ko, reiškia ir tai, jog aiškindamas savo sprendimą, teismas negali jo turinio aiškinti taip, kad būtų pakeista sprendimo esmė, argumentai bei motyvai, kuriais priimtas sprendimas, taip pat jį priėmęs teismas negali išeiti už byloje, kurioje priimtas aiškinamas sprendimas, išspręstų klausimų ribų, t. y. aiškinti to, ko jis toje administracinėje byloje netyrė ir nekonstatavo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. balandžio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS556-200/2009, 2016 m. lapkričio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-851-261/2016).
Prašomoje išaiškinti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. spalio 16 d. nutartyje buvo sprendžiamas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. rugsėjo 5 d. nutarties dalies, kuria atsisakyta priimti pareiškėjų skundo dalį dėl reikalavimų panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2018 m. balandžio 25 d. sprendimą Nr. 2-60 ir įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybės tarybą pašalinti padarytą pažeidimą; iš naujo svarstyti sprendimą iš esmės ir priimti naują sprendimą; įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybės administraciją pateikti projektą Vilniaus miesto savivaldybės tarybai, teisėtumo ir pagrįstumo klausimas. Iš apeliacinės instancijos teismo nutarties rezoliucinės dalies matyti, kad ja teismas nutarė pareiškėjų atskirąjį skundą atmesti, o skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutarties dalį palikti nepakeistą. Taigi prašomos išaiškinti apeliacinės instancijos teismo nutarties rezoliucinė dalis yra aiški, vienareikšmė ir nereikalaujanti papildomo išaiškinimo.
Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjų prašyme išaiškinti apeliacinės instancijos teismo nutartį nurodyti argumentai yra susiję ne su minėtos nutarties rezoliucinės dalies neaiškumu, bet su procesinio pobūdžio klausimais, kurie bus sprendžiami nagrinėjant pareiškėjų skundą (priimtoje nagrinėti dalyje) pirmosios instancijos teisme. Taigi pareiškėjų nurodyti argumentai nepatenka į teismo sprendimo išaiškinimo dalyką, apibrėžtą ABTĮ 96 straipsnio 3 dalyje.
Apibendrinant tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad prašoma išaiškinti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. spalio 16 d. nutartis yra aiški ir suprantama. Prašymas išaiškinti šią nutartį neatitinka ABTĮ 96 straipsnio 3 dalyje nustatytų sąlygų, todėl negali būti patenkintas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 96 straipsnio 3 dalimi, 107 straipsnio 1 dalimi, 137 straipsniu, teisėjų kolegija
nutaria:
pareiškėjų A. B., E. B., S. B. ir E. B. prašymą dėl Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. spalio 16 d. nutarties išaiškinimo atmesti.
Nutartis neskundžiama.