Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Valdas Meidus, sekretoriaujant Rimai Pačešiūnienei,

neviešame teismo posėdyje išnagrinėjęs asmens, kuriam taikoma priverčiamoji medicinos priemonė – J. M., skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmų 2019 m. birželio 27 d. nutarties, kuria jam buvo pratęstas priverčiamosios medicinos priemonės – stacionarinio stebėjimo bendro stebėjimo sąlygomis VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje, taikymas,

Aprašomoji dalis

nustatė:

1. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. spalio 24 d. baudžiamuoju įsakymu J. M. buvo nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 2 dalį laisvės apribojimu 1 metams. Ši bausmė buvo subendrinta su to paties teismo 2016 m. gegužės 23 nuosprendžiu paskirta bausme ir jam skirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės apribojimas 2 metams, įpareigojant jį būti namuose nuo 22 val. iki 6 val., jeigu tai nesusiję su darbu, uždraudžiant bausmės atlikimo laikotarpiu vartoti psichiką veikiančias medžiagas, paskiriant baudžiamojo poveikio priemonę – dalyvavimą smurtinį elgesį keičiančiose programose, įpareigojant ją įvykdyti per 6 mėnesius nuo teismo baudžiamojo įsakymo įsiteisėjimo.

2. To paties teismo 2018 m. liepos 5 d. nutartimi J. M. šios paskirtos bausmės vykdymas buvo sustabdytas ir jam paskirta priverčiamoji medicinos priemonė – stacionarinis stebėjimas bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje – VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje, kuri tęsiama iki šiol, paskutinį kartą – 2019 m. sausio 3 d. Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmų nutartimi.

3. Skundžiama apylinkės teismo nutartimi J. M. buvo pratęstas stacionarinis stebėjimas bendro stebėjimo sąlygomis VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje. Teismas padarė išvadą, kad J. M. psichikos sveikatos būsena nėra pagerėjusi ir stabili, jo socialinis pavojingumas nesumažėjęs, todėl jį reikalinga stebėti ir gydyti stacionare.

Motyvuojamoji dalis

5. Skundas atmetamas.

6. Iš skundo turinio galima suprasti, kad J. M. įsitikinimu, jis visiškai pasveiko, todėl nebėra pagrindo jį toliau gydyti VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje. Su tuo negalima sutikti.

7. Priverčiamųjų medicinos priemonių paskirtis yra neleisti asmeniui padaryti pavojingą veiką, taikant medicinos priemones bei stebint jo elgesį. BK 98 straipsnio 6 dalyje ir Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 405 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad priverčiamoji medicinos priemonė taikoma, kol asmuo pasveiksta arba pagerėja jo psichikos būklė bei išnyksta jo pavojingumas.

8. Bylos duomenimis, J. M. buvo diagnozuotas organinis kliedesinis sutrikimas, psichikos ir elgesio sutrikimai dėl alkoholio vartojimo, priklausomybės sindromas. Taip pat 2017 m. jam buvo diagnozuota paranoidinė šizofrenija. Anksčiau J. M. buvo gydytas Vilniaus psichiatrijos ligoninėje, ambulatorinio gydymo metu vaistų vartojimą nutraukdavo. Skundžiamą nutartį priėmęs apylinkės teismas, spręsdamas dėl priverčiamosios medicinos priemonės pratęsimo tikslingumo J. M., pagrįstai rėmėsi VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninės Komisijos dėl priverčiamųjų medicinos pobūdžio priemonių pratęsimo (toliau – Komisija) 2019 m. birželio 6 d. medicininės apžiūros išvada Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje nurodoma, kad J. M. psichinė būsena nepakankamai stabili, jis nekritiškas, jo greita nuotaikų kaita, greitai sudirgsta, supyksta, nenori vartoti vaistų; neadekvačių, paviršutiniškų emocijų, mąstymas nenuoseklus, žemo produktyvumo, paralogiškas, socialinė adaptacija sutrikusi, nesupranta, kodėl turi būti ligoninėje (3 b. l.). Todėl Komisija rekomendavo pratęsti J. M. priverstinį gydymą bendro stebėjimo sąlygomis VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje. Šios ligoninės atstovė apylinkės teismo posėdyje sutiko su Komisijos išvada. Ji teismo posėdyje papildomai paaiškino, kad praeito pusmečio metu J. M. ilgą laiką buvo psichozė. Šį pusmetį jo psichikos sveikatos būklė šiek tiek geresnė, tačiau jis yra labai nekritiškas, prieštarauja gydymui, dėl ko skiriami prailginto veikimo vaistai, stebima nuotaikų kaita, pykčio protrūkiai (18 b. l.). Iš to seka, kad tiek Komisija, tiek ligoninės atstovė buvo vieningos nuomonės ir rekomendavo tęsti priverstinį J. M. gydymą stacionare dėl to, kad jo psichikos sveikatos būsena nepagerėjo, jo pavojingumas neišnyko ir nesumažėjo. Duomenys, paneigiantys ar sukeliantys abejonių dėl minimos Komisijos išvados bei ligoninės atstovės paaiškinimų pagrįstumo, nėra pateikti, todėl šiais bylos duomenimis nėra jokio pagrindo netikėti.

9. Pažymėtina, kad teismas, spręsdamas dėl tolimesnio priverčiamosios medicinos priemonės rūšies taikymo, įvertina ne tik gautus medicininius duomenis apie ligos eigą, bet ir asmens socialinį pavojingumą, konkrečias sąlygas bei galimybes toliau užtikrinti reikalingų priverčiamųjų gydymo priemonių taikymą. Ambulatorinį stebėjimą teismas taiko asmeniui, kurio dėl padarytos veikos pavojingumo ir jo psichikos sutrikimo nereikia stebėti ir gydyti stacionare arba kuris gali toliau ambulatoriškai gydytis, kai po stacionarinio gydymo jo psichikos sveikatos būsena pagerėja (BPK 405 straipsnio 3 dalies 2 punktas). Stacionarinis stebėjimas bendro stebėjimo sąlygomis taikomas asmeniui, kurį dėl jo psichikos sutrikimo reikia stebėti ir gydyti specializuotame stacionare (BK 98 straipsnio 3 dalis). Teismas panaikina asmeniui taikytą priverčiamąją medicinos priemonę, jeigu jis pasveiko ir išnyko reikalas tokią priemonę jam taikyti (BPK 405 straipsnio 3 dalies 3 punktas).

10. Nagrinėjamu atveju tiek Komisijos posėdžio metu, tiek skunde J. M. išsakyta nesavikritiška nuomonė apie jo psichikos sveikatos būklę nepaneigia byloje esančių bei prieš tai jau aptartų duomenų ir nepatvirtina jo socialinio pavojingumo sumažėjimo ar išnykimo. Iš byloje pateiktų duomenų matyti, kad J. M. nėra kritiškas nei savo ligai, nei padarytoms nusikalstamoms veikoms, jis vaistų pats nevartoja (jam skiriami leidžiami vaistai). Ligoninės atstovė teismo posėdyje taip pat nurodė, kad J. M. tėvas sūnumi nesugebėtų pasirūpinti, kadangi jis pats serga, jam reikalinga priežiūra; J. M. sesuo taip pat neturėtų galimybių pasirūpinti broliu, kadangi prižiūri tėvą. Komisijos išvadoje taip pat pažymima, kad J. M. socialiniai ryšiai nepakankami, tėvas jo nelanko ligoninėje. Įvertinęs šiuos duomenis, skundą nagrinėjantis apygardos teismas, atsižvelgęs į Komisijos išvadą, sutinka su apylinkės teismu, kad J. M. psichikos sveikatos būsena esmingai nepagerėjo – ji išliko nestabili, jo pavojingumas nesumažėjęs, todėl priverčiamosios medicinos priemonės – stacionarinio stebėjimo bendro stebėjimo sąlygomis taikymas VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje, jam buvo pratęstas pagrįstai. Tik tokiu būdu galima užtikrinti veiksmingą tolimesnį J. M. gydymą. Taikyti jam ambulatorinį gydymą ar visiškai panaikinti priverčiamosios medicinos priemonės taikymą šiuo metu nėra jokių reikalingų sąlygų ir duomenų.

11. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad J. M. priverstinis gydymas ambulatorinio stebėjimo sąlygomis pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis ar apskritai jo priverstinio gydymo panaikinimas kol kas yra negalimas ne tik dėl nestabilios jo psichikos sveikatos būsenos, tačiau ir dėl neišnykusio jo socialinio pavojingumo. Tai leidžia teigti, kad gydant J. M. be jokios jo priežiūros iškiltų grėsmė jam vėl susidurti su faktoriais, didinančiais jo ligos paūmėjimą (vaistų vartojimo nutraukimas, piktnaudžiavimas alkoholiu), todėl priverčiamųjų medicinos priemonių tikslui pasiekti šiuo metu jo nuolatinis stebėjimas bei gydymas stacionare yra būtinas ir reikalingas. Todėl skundžiama apylinkės teismo nutartis yra pagrįsta ir teisėta, ją naikinti skunde išdėstytais argumentais pagrindo nėra.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 442 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Atmesti J. M. skundą ir Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmų 2019 m. birželio 27 d. nutartį palikti galioti.

Ši nutartis neskundžiama.