Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas, I1-1728-809/2020

Teismas: Vilniaus apygardos administracinis teismas
Dokumentas: Sprendimas
Data: 2020-05-14
Bylos Nr.: I1-1728-809/2020
Teisminio proceso Nr.: 3-61-3-04302-2019-4
Bylos rūšis: administracinė byla
Instancija: I-a instancija
Rezultatas: Skundas (prašymas) patenkintas iš dalies.

Teisėjas: Eglė Žulytė-Janulionienė (pirm.)
Pareiškėjas: R. B.
Atsakovas: Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus pataisos namų ( buvęs Lukiškių tardymo izoliatorius - kalėjimas)

Kategorijos

Administracinė byla Nr. I1-1728-809/2020Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04302-2019-4Procesinio sprendimo kategorijos: 20.5.1; 55.1.3 (S)

VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2020 m. gegužės 14 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Eglė Žulytė-Janulionienė

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. B. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teismas,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas R. B. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN) (iki reorganizavimo – Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K)), 10 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Nurodo, kad laikotarpiu nuo 2018 m. balandžio 17 d. iki 2019 m. spalio 11 d. buvo laikomas Vilniaus PN sąlygomis, neatitinkančiomis galiojančių teisės aktų reikalavimų. Vilniaus PN 2019 m. lapkričio 21 d. raštu Nr. 9-12286 pateikti duomenys nekorektiški ir neatitinka pareiškėjo kalinimo laikotarpio. Pareiškėjo teigimu, jis buvo laikomas kamerose Nr. 167, 37, 67, 123, 139, 183, 6, 17, 26, 24, 13, 23, kuriose nebuvo užtikrintas minimalus plotas. Paaiškina, kad ginčo laikotarpiu buvo laikomas pagalbinėse patalpose. Pareiškėjo teigimu, jis buvo formaliai supažindintas su vidaus nustatyta tvarka ir jam suteiktomis kalinimo sąlygomis, t. y. priverstiniu būdu verčiant pasirašyti dokumentus dėl supažindinimo, atsisakius pasirašyti atsakovės atstovo administracija iš karto imasi represinių veiksmų. Sanitariniame mazge nebuvo užtikrintas privatumas, o praustuvė įrengta už skiriamosios sienelės. Be to, atsakovės atstovas 2019 m. rugsėjo 13 d. raštu Nr. 9-10087 nepagrįstai atsisakė pateikti kadastro duomenų bylas. Pažymi, kad sanitariniai įrenginiai neturi būti įskaičiuojami į bendrą kameros plotą. Sanitariniame mazge nebuvo įrengta atskira vėdinimo sistema. Taip pat dėl inventoriaus trūkumo ir per didelio kalinamųjų skaičiaus vienoje kameroje, dažnai turėjo valgyti gulte arba valgyti atšalusį maistą prie stalo. Nurodo, kad nesant atitvertam sanitariniam mazgui, buvo stebimas prižiūrėtojų, tarp kurių buvo ir moterys. Kamerose vandens čiaupai buvo surūdiję, todėl geriamam vandeniui ir rūbų plovimui naudojo rudą vandenį. Be to, kamerose nebuvo sudarytos galimybės išsiskalbti rūbų ir juos džiovinti, o atskiros patalpos drabužių džiovinimui nebuvo suteiktos. Radiatoriai maži ir surūdiję, todėl kamera nebuvo pakankamai šildoma. Kamerose neveikė aliarmo mygtukai. Paaiškina, kad kamerose nebuvo įrengta ventiliacija, todėl vėdino per langus, tačiau vėdinti kameras trukdė ant langų įrengtos grotos. Taip pat žiemos metu kameras vėdinti buvo šalta. Kamerose ir prausyklose kaupėsi pelėsis, o kamerose kaupėsi drėgmė. Pažymi, kad dušas suteikiamas kartą per savaitę. Visose patalpose nebuvo užtikrintas tinkamas apšvietimas, kadangi lemputės buvo per silpnos arba jų trūko. Dėl nurodytų aplinkybių patyrė kankinimą, nežmonišką elgesį, orumo ir garbės pažeminimą, psichologinę žalą, antisanitarines sąlygas, išsekimą, psichologinę įtampą, stresą, emocinį šoką, kompleksus, nepilnavertiškumo jausmą ir žalą sveikatai.

Atsiliepimas

Atsakovės atstovas Vilniaus pataisos namai (iki reorganizacijos – Lukiškių TI-K) atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad su skundu nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Dėl pareiškėjo ginčijamų raštų nurodo, kad pareiškėjas Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) normų kontekste nėra subjektas, kurio atžvilgiu buvo atlikta administracinė procedūra, kadangi minėti Vilniaus PN raštai buvo adresuoti nevyriausybinei organizacijai „(duomenys neskelbtini)“ (toliau – ir Organizacija). Atkreipia dėmesį, kad Organizacija neginčijo šių raštų teisėtumo. Į bylą nėra pateikti jokie dokumentai, iš kurių būtų matyti pareiškėjo teisę reikšti teisme reikalavimus Organizacijos vardu, taip pat yra praleistas VAĮ 29 straipsnyje nustatytas vieno mėnesio nuo skundžiamo teisės akto paskelbimo arba individualaus teisės akto ar pranešimo apie veiksmą (atsisakymą atlikti veiksmus) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos.

Pateikia duomenis apie kameras, kuriose pareiškėjas buvo laikomas, t. y. kamerų numerius, plotus, laikomų asmenų skaičių, įskaitant patį pareiškėją. Paaiškina, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m. ploto. Lukiškių TI-K, skirstant atvykusius asmenis į kameras, laikomasi Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – ir Suėmimo vykdymo įstatymas) 10 straipsnio ir Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 70 straipsnio nuostatų.

Kiekvienas asmuo, atvykęs į Lukiškių TI-K, buvo pasirašytinai supažindinamas su Lukiškių TI-K vidaus tvarkos taisyklėmis, dienotvarke, suimtojo (nuteistojo) teisėmis ir pareigomis. Supažindinimo forma yra saugoma suimtojo (nuteistojo) asmens byloje. Pareiškėjui atvykus į Lukiškių TI-K, jis buvo pasirašytinai supažindintas su vidaus tvarkos taisyklėmis, dienotvarke, jo teisėmis, pareigomis ir draudimais. Supažindinimo forma yra saugoma pareiškėjo asmens byloje.

Lukiškių TI-K priežiūros posto pareigūnai nuolat stebi suimtuosius bei nuteistuosius per kamerose įrengtas stebėjimo akutes, siekiant užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, įgyvendinant nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardant konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje.

Nurodo, kad sanitariniame mazge yra įrengta šalto vandens tiekimo sistema. Tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas sienele, kuri yra ne žemesnė kaip 1,5 metro aukščio.

Tvarkyti gyvenamąsias kameras bei kamerose esančius sanitarinius mazgus turi jose apgyvendinti asmenys (išskyrus Nr. 104-125, kurias tvarko nuteistieji, įstaigoje atliekantys ūkio darbus ir paskirti į valytojo pareigas). Į visas gyvenamąsias kameras (išskyrus Nr. 104-125 kurias tvarko nuteistieji, Lukiškių TI-K atliekantys ūkio darbus ir paskirti į valytojo pareigas) yra išduotos švarios ir tvarkingos valymo priemonės: šepetys grindims, šiukšlių semtuvėlis, kibiras, šluostė. Per mėnesį išduodama 100 g geriamosios sodos indų plovimui ir 100 g kalcinuotos sodos sanitarinių techninių įrengimų dezinfekavimui. Taip pat į kameras buvo išduodamas universalus ploviklis, skirtas plauti grindis, sienas, indus ir kitus vandeniui atsparius paviršius. Vilniaus PN suimtiesiems (nuteistiesiems) vyrams išduotų skalbimo miltelių (400 g) ir dezodoranto arba antiperspiranto (75 ml) naudojimo laikas yra 3 mėn., dantų pastos (75 ml) – 2 mėn., tualetinio popieriaus (3 ritinėliai), tualetinio muilo (100 g), dantų šepetėlio (1 vnt.) ir skutimosi peiliukų (4 vnt.) - 1 mėn. Higienos priemonės išduodamos tik jų neturintiems ir nemokiems suimtiesiems (nuteistiesiems), esant jų rašytiniam prašymui. Nuteistasis laikomas mokiu tuo atveju, kai per mėnesį iki prašymo pateikimo laisvės atėmimo vietos administracijai dienos savo asmeninėje sąskaitoje turėjo ir (ar) išleido daugiau kaip 0,5 bazinės socialinės išmokos dydžio pinigų sumą (t. y. 19 Eur) arba asmeninėje sąskaitoje turimas lėšas naudojo tabako gaminiams ir (ar) reikmenims įsigyti. Pažymi, kad į Lukiškių TI-K gyvenamąsias kameras indų plovimo, kameros valymo ir sanitarinių techninių įrengimų dezinfekavimo priemonės buvo išduodamos du kartus per mėnesį, t. y. mėnesio pradžioje ir mėnesio viduryje. Tačiau gavus suimtųjų ir nuteistųjų prašymus, kad gyvenamosiose kamerose trūksta indų plovimo, kameros valymo ir sanitarinių techninių įrengimų dezinfekavimo priemonių, trūkstamos priemonės nedelsiant atnešamos.

Lukiškių TI-K kamerose esančios lovos matmenys yra apie 1,9 kv. m x 0,7 (1,33 kv. m). Stalo matmenys yra apie 0,6 m x 0,5 (0,3 kv. m), taburetės matmenys yra apie 0,3 x 0,3 m (0,07 kv. m), sanitarinio mazgo su klozetu patalpos matmenys yra apie 0,8 x 0,7 (0,56 kv. m). Pažymi, kad visose kamerose yra įrengtos taburetės (suoliukai), stalai, lentynos maisto produktams laikyti, tiek higienos priemonėms sudėti. Atsižvelgiant į tai, kiek miegamųjų vietų yra kamerose, atitinkamai ir lentynos yra padarytos arba didesnės, arba mažesnės, taip, kad visiems asmenims užtektų vietos maistui sudėti, higienos reikmenims sudėti. Kamerų plotas yra pakankamai mažas, dėl to ne visada įmanoma įrenti daugiau papildomų spintelių, lentynų ar taburečių ir kitų baldų. Kamerose įrengiamas dieninis ir naktinis elektros apšvietimas, atitinkantis dirbtinio dieninio ir naktinio apšvietimo normas. Lukiškių TI-K buvo įrengta centrinė šildymo sistema. Visose kameros yra centrinio šildomo įranga. Šildymo sezono metu visose gyvenamosiose kamerose palaikoma optimali temperatūra. Kamerų remontas Lukiškių TI-K buvo atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, pagal esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, o taip gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Kamerose esantys langai vėdinimui yra pritaikyti, kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus. Apgyvendinti asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko savo kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose kamerose.

Pareiškėjo nusiskundimai yra bendro pobūdžio ir nekonkretūs, o žalos dydis nepagrįstas jokiais įrodymais. Šiuo atveju nėra būtinos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Žemesnės instancijos teismas

Byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš to, kad laikotarpiu nuo 2018 m. balandžio 17 d. iki 2019 m. spalio 11 d. buvo laikomas Vilniaus PN sąlygomis, neatitinkančiomis galiojančių teisės aktų reikalavimų, atlyginimo priteisimo.

Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 42 straipsnio 1 dalis nustato, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama CK ir kitų įstatymų nustatyta tvarka.

CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės.

Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 straipsnis). Pažymėtina, kad neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis, jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt.

Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalį, draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes.

Pareiškėjas yra asmuo, turintis specifinį teisinį statusą, jis atlieka laisvės atėmimo bausmę, todėl tam tikras jo asmeninių laisvių suvaržymas yra neišvengiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktikoje pripažįstama, kad įkalinimo įstaigose, atsižvelgiant į jų pobūdį, gali būti pateisinami platesni apribojimai nei laisvėje esančių asmenų atžvilgiu (žr. 2005 m. spalio 6 d. sprendimą byloje H. prieš Jungtinę Karalystę (Nr. 2), pareiškimo Nr. 74025/01). Be to, pripažįstama, kad tam tikros kalinimo sąlygos ir su tuo susiję apribojimai yra būdingi atliekant laisvės atėmimo bausmę (žr. 1967 m. liepos 11 d. sprendimą byloje K. H. C. prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 2749/66), o laisvės atėmimo bausmė visada daro įtaką įprastam asmens gyvenimui ir neišvengiamai nustato tam tikrus apribojimus ir kontrolę (žr. 2007 m. gruodžio 4 d. sprendimą byloje D. prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 44362/04).

Pareiškėjo teigimu, Vilniaus PN 2019 m. lapkričio 21 d. raštu Nr. 9-12286 pateikti duomenys nekorektiški ir neatitinka pareiškėjo kalinimo laikotarpio, o 2019 m. rugsėjo 13 d. raštu Nr. 9-10087 nepagrįstai buvo atsisakyta pateikti kadastro duomenų bylas.

Žemesnės instancijos teismas

VAĮ 8 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis. Taip pat būtina įvertinti, ar nėra ABTĮ 91 straipsnyje nustatytų pagrindų. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT), formuodamas vienodą administracinių teismų praktiką, ne kartą pažymėjo, kad individualiame administraciniame akte motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Akte turėtų būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (žr., LVAT 2009 m. kovo 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-420/2009, 2010 m. gruodžio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-686/2010, 2015 m. spalio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3061-858/2015).

Administraciniams teismams priskirta nagrinėti administracines bylas dėl viešojo administravimo subjektų priimtų teisės aktų, taip pat veiksmų (neveikimo), darančių įtaką asmenų teisėms ar įstatymų saugomiems interesams, teisėtumo. Kai skundžiamas aktas ar veiksmas akivaizdžiai jokių teisinių pasekmių nesukelia, jis negali būti ginčo administraciniame teisme objektas. Nagrinėdamas skundus dėl teisinių pasekmių negalinčių sukelti ir nesukeliančių aktų ar veiksmų, teismas asmens teisių apginti negalėtų, nes net ir patenkinus skundą, asmens teisių ir pareigų apimtis (jo teisių ir pareigų bei įstatymo saugomų interesų gynimo požiūriu) nepasikeistų, o pats procesas būtų iš esmės beprasmis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. rugsėjo 25 nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-540/2008, 2009 m. liepos 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-391/2009, 2010 m. balandžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-172/2010, 2011 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-671/2011 ir kt.).

Atkreiptinas dėmesys į tai, jog nagrinėjamoje byloje pareiškėjas neginčija Vilniaus PN 2019 m. lapkričio 21 d. rašto ir 2019 m. rugsėjo 13 d. rašto Nr. 9-10087 teisėtumo bei pagrįstumo. Be to, teismas sutinka su atsakovės atstovu, jog šiais raštais buvo suteikta informacija Organizacijai, bet ne pačiam pareiškėjui. Akcentuotina, jog administracinė procedūra buvo atlikta Organizacijos atžvilgiu, tačiau ne pareiškėjo, todėl pareiškėjas nėra subjektas, galintis ginčyti šių raštų teisėtumą ir pagrįstumą. Atsižvelgus į tai, minėti raštai nevertintini VAĮ 8 straipsnio 1 dalies kontekste. Esant nurodytoms aplinkybėms, nėra pagrindo konstatuoti atsakovės atstovo neteisėtus veiksmus šiuo aspektu.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad kamerose nebuvo užtikrintas minimalus plotas.

Pareiškėjo kalinimo Lukiškių TI-K laikotarpiu minimalūs kalinimo vietų kamerų plotui keliami reikalavimai buvo nustatyti Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas Nr. V-124) (redakcija, galiojanti iki 2019 m. kovo 5 d.) 1.3.1 punktas, kuriame nurodyta, jog iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 m. plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Kalėjimų departamento direktoriaus 2019 m. kovo 5 d. įsakymo Nr. V-109 ,, Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (redakcija, galiojanti nuo 2019 m. kovo 6 d.) 1.3.1 punkte nustatyta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo programos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. liepos 22 d. nutarimu Nr. 740 „Dėl Laisvės atėmimo vietų modernizavimo programos patvirtinimo“, numatytų projektų įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m – suaugusiam asmeniui.

Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtinta sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 (toliau – ir Lietuvos higienos norma 134:2015), minimalių vienam kaliniui tenkančių kameros plotų nenustato.

EŽTT 2016 m. spalio 20 d. priimtame sprendime, spręsdamas dėl galimo Konvencijos straipsnio pažeidimo, padaryto neužtikrinus kalinamam asmeniui tinkamų sąlygų, taip pat ir minimalios asmeninės erdvės, paaiškino ir patikslino minimalaus ploto, skirto vienam asmeniui daugiavietėje kameroje, apskaičiavimo metodologiją, pasisakydamas, kad sanitariniai įrenginiai, skirtingai nei plotas, užstatytas baldais, neturėtų būti įskaičiuojami į bendrą kameros plotą, nuo kurio skaičiuojamas kalinamajam asmeniui tenkantis plotas (EŽTT 2016 m. spalio 20 d. sprendimas byloje M. prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)).

Šiuo aspektu administracinių teismų praktikoje nurodyta, kad vadovaujantis aukščiau aptartu EŽTT sprendimu, sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, tačiau plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2017 m. kovo 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017, LVAT 2017 m. kovo 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017). Tuo tarpu nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimalaus kameros ploto norma – 3,6 kv. m., – atsižvelgti į kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamą plotą. LVAT savo praktikoje yra pažymėjęs, kad, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams, tačiau tai savaime nesuponuoja, kad, nesant minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimo, iš kameros ploto turėtų būti atimtas kameros įrenginių užimamas plotas (EŽTT 2009 m. liepos 30 d. sprendimas byloje P. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 34393/03); 2010 m. balandžio 8 d. sprendimas byloje L. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 12008/03); 2012 m. gegužės 31 d. sprendimas byloje G. prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06), LVAT 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013, 2016 m. birželio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016).

Bylos medžiaga patvirtina, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2018 m. balandžio 17 d. iki 2019 m. spalio 11 d. buvo laikomas toliau nurodytose kamerose: 7,31 kv. m ploto kameroje Nr. 119 (2 asm.); 7,44 kv. m ploto kameroje Nr. 138 (2 asm.); 7,94 kv. m ploto kameroje Nr. 190 (1–2 asm.); 8,03 kv. m ploto kameroje Nr. 296 (1–2 asm.); 7,49 kv. m ploto kameroje Nr. 116 (1 asm.); 7,94 kv. m ploto kameroje Nr. 161 (1–2 asm.); 7,28 kv. m ploto kameroje Nr. 112 (1 asm.); 7,65 kv. m ploto kameroje Nr. 327 (2 asm.); 7,38 kv. m ploto kameroje Nr. 106 (1 asm.); 7,94 kv. m ploto kameroje Nr. 140 (1–2 asm.); 7,94 kv. m ploto kameroje Nr. 167 (2 asm.); 7,94 kv. m ploto kameroje Nr. 37 (1 asm.); 7,94 kv. m ploto kameroje Nr. 67 (2 asm.); 7,42 kv. m ploto kameroje Nr. 123 (1 asm.); 7,82 kv. m ploto kameroje Nr. 139 (2 asm.); 7,94 kv. m ploto kameroje Nr. 183 (2 asm.); 11,18 kv. m ploto kameroje Nr. 6 (3 asm.); 13,30 kv. m ploto kameroje Nr. 17 (2 asm.); 11,06 kv. m ploto kameroje Nr. 26 (1 asm.); 17,74 kv. m ploto kameroje Nr. 24 (1 asm.); 12,04 kv. m ploto kameroje Nr. 13 (2 asm.); 12,9 kv. m ploto kameroje Nr. 23 (1 asm.). Kamerose įrengta sanitarinio mazgo patalpa, kurios plotas 0,56 kv. m.

Vadovaujantis tuo, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pareiškėjui tekęs gyvenamųjų patalpų plotas, neatskaičius sanitarinio mazgo užimamo ploto svyravo nuo 3,65 kv. m iki 17,74 kv. m, atskaičius sanitarinio mazgo užimamą plotą – nuo 3,37 kv. m iki 17,18 kv. m. Vadinasi, Vilniaus PN administracija ginčui aktualiu laikotarpiu užtikrino pareiškėjui teisės aktų nustatytą minimalų gyvenamųjų patalpų plotą ir pareiškėjo atžvilgiu nebuvo pažeistos nei Konvencijos, nei nacionalinių teisės aktų nuostatos.

Pareiškėjas skunde teigė, kad buvo laikomas pagalbinėse patalpose.

Taigi, pareiškėjas iš esmės teigia, kad tai yra Lietuvos higienos normos 134:2015 13 punkto, nustatančio, kad laisvės atėmimo vietose, policijos areštinėse laikomi asmenys turi būti apgyvendinti tik gyvenamosiose patalpose, pažeidimas. Pažymėtina, kad į bylą pateikti Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos (toliau – ir NVSC) patikrinimo aktai, atlikti įvairiose kamerose (įskaitant ir tas kameras, kuriose buvo laikomas pareiškėjas), tačiau nė viename iš jų nėra konstatuotas Lietuvos higienos normos 134:2015 13 punkto pažeidimas. Vadinasi, šiuo atveju nėra pagrindo konstatuoti Lietuvos higienos normos 134:2015 13 punkto pažeidimo ir teigti, kad pareiškėjas buvo laikomas ne gyvenamosiose, o pagalbinėse patalpose.

Pareiškėjo teigimu, jis buvo formaliai supažindintas su vidaus nustatyta tvarka ir jam suteiktomis kalinimo sąlygomis, t. y. priverstiniu būdu verčiant pasirašyti dokumentus dėl supažindinimo, atsisakius pasirašyti atsakovės atstovo administracija iš karto imasi represinių veiksmų.

Vilniaus PN atsiliepime į skundą nurodė, kad kiekvienas asmuo, atvykęs į Lukiškių TI-K, buvo pasirašytinai supažindinamas su Lukiškių TI-K vidaus tvarkos taisyklėmis, dienotvarke, suimtojo (nuteistojo) teisėmis ir pareigomis. Supažindinimo forma yra saugoma suimtojo (nuteistojo) asmens byloje. Pareiškėjui atvykus į Lukiškių TI-K, jis buvo pasirašytinai supažindintas su vidaus tvarkos taisyklėmis, dienotvarke, jo teisėmis, pareigomis ir draudimais. Supažindinimo forma yra saugoma pareiškėjo asmens byloje. Teismo vertinimu, šie pareiškėjo teiginiai yra abstraktūs ir neindividualizuoti. Teismas neturi pagrindo abejoti, jog atvykęs į įstaigą, jis buvo supažindintas su vidaus nustatyta tvarka. Be to, pareiškėjas nenurodė, nei kada jis buvo supažindintas formaliai, nei ar dėl to kreipėsi į įstaigos administraciją, nei kokie represiniai veiksmai buvo taikomi pareiškėjo atžvilgiu. Atsižvelgus į tai, deklaratyvaus pobūdžio teiginiai nesudaro pagrindo pripažinti, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą šiuo aspektu.

Pareiškėjas skunde taip pat teigė, kad sanitariniame mazge nebuvo užtikrintas privatumas, o praustuvė įrengta už skiriamosios sienelės. Taip pat pareiškėjas buvo stebimas prižiūrėtojų, tarp kurių buvo ir moterys.

Lietuvos higienos norma 134:2015 nereglamentuoja sanitarinio mazgo (tualeto) įrengimo laisvės atėmimo vietose reikalavimų. Ši higienos norma nustato bendrus higienos reikalavimus, taikomus laisvės atėmimo vietų gyvenamosioms patalpoms, dušinėms, sanitarinei švaryklai, kurie nesusiję su jų įrengimu.

Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 „Dėl tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ (toliau – ir Eksploatavimo taisyklės) 14.5 punkte nustatyta, kad kamerose turi būti įrengta sanitarinio mazgo patalpa. Ši patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto. Kameroje įrengiamas praustuvas. Pažymėtina, kad šios taisyklės taikomos naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems tardymo izoliatoriams. Veikiantiems tardymo izoliatoriams taikomi tik tie šių taisyklių reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais.

Taigi teisės aktai nenumato imperatyvaus reikalavimo pilnai atitverti sanitarinį mazgą nuo gyvenamosios patalpos. Kita vertus, atsižvelgiant į tai, kad sanitarinis mazgas nėra pilnai atitvertas nuo gyvenamosios patalpos, jis yra matomas kitiems asmenims, esantiems kameros viduje. Pažymėtina, kad byloje A. M. prieš Rusiją priimtame 2009 m. kovo 12 d. sprendime (pareiškimo Nr. 15210/07) Europos Žmogaus Teisių Teismas konstatavo, kad nors sanitarinis mazgas buvo sumontuotas už pertvaros, tačiau ji neužtikrino suimtojo privatumo, kadangi jis vis tiek galėjo būti matomas kitų kameroje kalinamų asmenų ir sargybinių. Pozicijos, kad toks sanitarinio mazgo įrengimas nėra tinkamas kalinamų asmenų privatumo užtikrinimas, laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., LVAT 2016 m. sausio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-257-442/2016).

Vilniaus PN atsiliepime į skundą nurodyta, kad sanitariniame mazge yra įrengta šalto vandens tiekimo sistema. Tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas sienele, kuri yra ne žemesnė kaip 1,5 metro aukščio.

Nors Vilniaus PN kamerų įrengimas atitinka Eksploatavimo taisyklių 14.5 punkto reikalavimus, tačiau tai trikdo sanitariniais įrenginiais besinaudojančius asmenis, stebėjimas žemina asmenį, yra visuomeniškai nepriimtinas. Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą pateikiamuose standartuose (ištrauka iš Antrosios bendros ataskaitos [CPT/Inf(92)3], 49 punktas) kaip tinkama nurodoma praktika, kad kamerose būtų atskira patalpa su sanitariniais įrengimais. Teismo vertinimu, toks sanitarinio mazgo atskyrimas nuo likusio kameros ploto neužtikrina asmens privatumo naudojantis sanitariniais mazgais.

Iš Vilniaus PN nurodytų duomenų matyti, kad pareiškėjas laikotarpiais 2018 m. gegužės 14 d., nuo 2018 m. gegužės 29 d. iki 2018 m. gegužės 30 d., 2018 m. birželio 19 d., 2018 m. birželio 26 d., 2018 m. birželio 28 d., 2018 m. liepos 5 d., 2018 m. liepos 12 d., 2018 m. rugsėjo 7 d. pusę paros, nuo 2018 m. gruodžio 18 d. iki 2018 m. gruodžio 20 d., 2019 m. sausio 8 d., 2019 m. sausio 15 d., nuo 2019 m. balandžio 4–5 d., 2019 m. birželio 6 d., nuo 2019 m. liepos 22 d. iki 2019 m. rugsėjo 18 d., nuo 2019 m. rugsėjo 27 d. pusę paros iki 2019 m. spalio 10 d., 2019 m. spalio 11 d. pusę paros, iš viso 89,5 parų, kamerose buvo laikomas vienas. Kitais laikotarpiais, t. y. nuo 2018 m. balandžio 17 d. iki 2018 m. gegužės 13 d., nuo 2018 m. gegužės 15 d. iki 2018 m. gegužės 28 d., nuo 2018 m. gegužės 31 d. iki 2018 m. birželio 18 d., nuo 2018 m. birželio 20 d. iki 2018 m. birželio 25 d., 2018 m. birželio 27 d., nuo 2018 m. liepos 6 d. iki 2018 m. liepos 11 d., nuo 2018 m. liepos 13 d. iki 2018 m. rugsėjo 2 d., 2018 m. rugsėjo 7 d. pusę paros, nuo 2018 m. rugsėjo 8 d. iki 2018 m. gruodžio 12 d., nuo 2018 m. gruodžio 21 d. iki 2019 m. sausio 7 d., nuo 2019 m. sausio 9 d. iki 2019 m. sausio 14 d., nuo 2019 m. sausio 16 d. iki 2019 m. kovo 31 d., nuo 2019 m. balandžio 1–3 d., nuo 2019 m. gegužės 7 d. iki 2019 m. gegužės 22 d., nuo 2019 m. birželio 7 d. iki 2019 m. birželio 27 d., nuo 2019 m. birželio 28 d. iki 2019 m. liepos 21 d., 2019 m. rugsėjo 27 d. pusę paros, iš viso 415 parų, pareiškėjas buvo laikomas su kitais asmenimis. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, jog pareiškėjui nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniais mazgais 415 parų laikotarpį.

Nors pareiškėjas skunde nurodo, kad buvo stebimas prižiūrėtojų, tarp kurių buvo ir moterys, tačiau tokių duomenų byloje nenustatyta. Šiuo atveju pareiškėjas nedetalizavo ir nenurodė, kokia jam neturtinė žala būtent kilo dėl to, jog Vilniaus PN pamainose dirbo ne tik vyrai, bet ir moterys. Šie pareiškėjo teiginiai vertintini deklaratyvaus pobūdžio, nesudarantys pagrindo konstatuoti atsakovės atstovo neteisėtus veiksmus, todėl atmestini kaip nepagrįsti.

Dėl pareiškėjo skundo teiginių, jog praustuvė įrengta už skiriamosios sienelės, pažymėtina, jog atsakovės atstovas nepateikė duomenų, patvirtinančių, kad praustuvė įrengta iki skiriamosios sienelės. Vadovaujantis aukščiau išdėstytu, pripažintina, jog pareiškėjas dėl to galėjo patikrti tam tikrų nepatogumų.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad sanitariniai įrenginiai neturi būti įskaičiuojami į bendrą kameros plotą.

Eksploatavimo taisyklėse nurodyta, kad kameroje turi būti pritvirtintos prie grindų metalinės lovos kiekvienam suimtajam, stalas ir taburetės (suoliukai), po lova gali būti įrengiama dėžė asmeniniams daiktams sudėti. Atkreiptinas dėmesys, kad Eksploatavimo taisyklės nenumato, jog į jose įtvirtintas minimalias vienam asmeniui turinčias tekti gyvenamųjų patalpų ploto normas neįskaičiuojamas patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas.

Teismas akcentuoja, kad pagal EŽTT 2016 m. spalio 20 d. sprendime byloje M. prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13), pateiktą išaiškinimą, į skirto ploto kameroje apskaičiavimą reikėtų įtraukti plotą, užstatytą baldais, tačiau šiuo aspektu svarbu, ar kalinamas asmuo turėjo galimybę normaliai judėti kameroje. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams, tačiau tai savaime nesuponuoja, kad nesant minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimo, iš kameros ploto turėtų būti atimtas kameros įrenginių užimamas plotas (žr., pvz., LVAT 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016; 2017 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-477-662/2017). Vadinasi, baldų ir kitų įrenginių užimamas kameros plotas yra reikšmingas vertinant pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydį, bet ne konstatuojant atsakovės atstovo padarytus teisės pažeidimus. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjui buvo skirta pakankamai gyvenamojo ploto, kuris atitiko aukščiau nurodytus teisės aktų reikalavimus, nėra pagrindo konstatuoti neteisėtų Vilniaus PN veiksmų dėl kamerų aprūpinimo sanitariniais įrenginiais.

Pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą kildino iš to, kad sanitariniame mazge nebuvo įrengta atskira vėdinimo sistema.

Lietuvos higienos normos 134:2015 17 punkte nustatyta, kad gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Eksploatavimo taisyklių 14.1 papunktyje nustatyta, kad kameroje turi būti langas, užtikrinantis natūralios dienos šviesos patekimą, lango angoje įstatomos metalinės grotos ir lango stiklas gali būti aptrauktas metaliniu tinklu arba apsaugine plėvele. Pažymėtina, jog Vilniaus PN nurodė, kad kamerose esantys langai vėdinimui yra pritaikyti, kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus. Šiuo atveju nustatyta, kad Lukiškių TI-K kameros vėdinamos per langus, kas atitinka aukščiau nurodytus teisės aktų reikalavimus. Be to, NVSC Lietuvos higienos normos 134:2015 17 punkto pažeidimo nenustatė. Įrengti atskiros vėdinimo sistemos sanitariniame mazge atsakovės atstovas neturėjo pareigos, todėl šie pareiškėjo skundo teiginiai atmestini kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad dėl inventoriaus trūkumo ir per didelio kalinamųjų skaičiaus vienoje kameroje, dažnai turėjo valgyti gulte arba valgyti atšalusį maistą prie stalo.

Eksploatavimo taisyklės nustato, kad kameroje turi būti: pritvirtintos prie grindų metalinės lovos kiekvienam suimtajam, stalas ir taburetės (suoliukai), po lova gali būti įrengiama dėžė asmeniniams daiktams sudėti; viena spintelė arba sieninė lentyna dviem suimtiesiems knygoms ir daiktams susidėti; spintelė arba lentyna maisto produktams laikyti (14.6–14.8 papunkčiai).

Vilniaus PN atsiliepime nurodė, kad kamerose esančios lovos matmenys yra apie 1,9 kv. m x 0,7 (1,33 kv. m). Stalo matmenys yra apie 0,6 m x 0,5 (0,3 kv. m), taburetės matmenys yra apie 0,3 x 0,3 m (0,07 kv. m), sanitarinio mazgo su klozetu patalpos matmenys yra apie 0,8 x 0,7 (0,56 kv. m). Visose kamerose yra įrengtos taburetės (suoliukai), stalai, lentynos maisto produktams laikyti, tiek higienos priemonėms sudėti. Atsižvelgiant į tai, kiek miegamųjų vietų yra kamerose, atitinkamai ir lentynos yra padarytos arba didesnės, arba mažesnės, taip, kad visiems asmenims užtektų vietos maistui sudėti, higienos reikmenims sudėti. Kamerų plotas yra pakankamai mažas, dėl to ne visada įmanoma įrenti daugiau papildomų spintelių, lentynų ar taburečių ir kitų baldų.

Žemesnės instancijos teismas

Pareiškėjas nenurodė ir nepateikė duomenų, kad kreipėsi į Vilniaus PN administraciją su skundais dėl trūkstamo kietojo inventoriaus. Teismas neturi pagrindo abejoti, jog kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, kaip ir kitose Vilniaus PN kamerose, buvo įrengti stalai, todėl teismo nuomone, pareiškėjui buvo sudarytos galimybės valgyti prie stalo. Pažymėtina, jog teismas nenustatė minimalaus gyvenamojo ploto pažeidimo. Esant nurodytoms aplinkybėms, nėra pagrindo pripažinti, kad įrengto inventoriaus kamerose pareiškėjui nepakako.

Dėl pareiškėjo skundo teiginių, kad kamerose vandens čiaupai buvo surūdiję, todėl geriamam vandeniui ir rūbų plovimui naudojo rudą vandenį, akcentuotina, jog kamerose esančius sanitarinius mazgus turi tvarkyti jose apgyvendinti asmenys, išskyrus kameras Nr. 104–125. Byloje nėra duomenų, patvirtinančių, jog vandens čiaupai kamerose buvo surūdiję ir dėl to tekėjo netinkamas vanduo. Remiantis atsakovės atstovo pateiktais duomenimis, pareiškėjas turėjo pareigą valyti sanitarinius įrenginius, tame tarpe ir čiaupą. Nagrinėjamu atveju nenustatyta, kad pareiškėjas dėl to būtų kreipęsis į įstaigos administraciją ar kitas kompetentingas institucijas. Akcentuotina, jog NVSC nenustatė netinkamo vandens tiekimo ar netinkamai įrengtų čiaupų. Teismo nuomone, savo nusiskundimus pareiškėjas išdėstė deklaratyviai, nenurodydamas jokio konkretaus įvykio, situacijos ar fakto, tiesiogiai įtakojusio jo kalinimo sąlygas, pasireiškusio neigiamomis pasekmėmis pareiškėjui, sukėlusio tiesiogines pasekmes.

Pareiškėjas skunde teigė, kad kamerose nebuvo sudarytos galimybės išsiskalbti rūbų ir juos džiovinti, o atskiros patalpos drabužių džiovinimui nebuvo suteiktos.

Lietuvos higienos normos 134:2015 40 punkte nurodyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius, jeigu jie neskalbiami centralizuotai ir jeigu laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys neaprūpinami švariais apatiniais ir viršutiniais drabužiais.

Vilniaus PN nurodė, kad grafike nustatytą išvedimo nusiprausti į dušą dieną suimtieji ir nuteistieji galėjo pasinaudoti ir skalbimo paslauga. Įstaigos suimtųjų ir nuteistųjų patalynė, apatiniai ir viršutiniai drabužiai buvo skalbiami centralizuotai. Suimtieji ir nuteistieji ne rečiau kaip kartą per savaitę gaudavo išskalbtą patalynę ir apatinius drabužius. Įstaigoje išduota patalynė, asmeninė patalynė, asmeniniai apatiniai drabužiai buvo skalbiami nemokamai ne rečiau kaip kartą per savaitę. Drabužiai ir patalynė iš skalbyklos suimtiesiems (nuteistiesiems) buvo grąžinami tą pačią dieną jau sausi. Suimtieji ir nuteistieji teikiama asmeninių viršutinių drabužių skalbimo paslauga galėjo pasinaudoti, jeigu jų asmeninėse sąskaitose buvo pakankamas pinigų likutis apmokėti už suteiktą skalbimo paslaugą. Suimtieji ir nuteistieji, kurie neturėjo asmeninėje sąskaitoje pinigų, galėjo išskalbti vieną komplektą viršutinių drabužių, t. y. kelnes, marškinius ar palaidinę, biuzoną ar megztinį, nemokamai, bet ne dažniau kaip 1 kartą per mėnesį, o švarkus, striukes ar paltus – vieną kartą per sezoną. Teisės aktuose džiovyklės įrengimas kamerose nebuvo numatytas.

Pareiškėjo argumentai, jog Vilniaus PN nebuvo sudaryta sąlygų džiovinti drabužius vertintini kritiškai, kadangi Vilniaus PN išskalbti drabužiai iš skalbyklos yra grąžinami tą pačią dieną bei sausi. Be to, pareiškėjui sudaryta galimybė skalbti drabužius ir iš skalbyklos gauti juos sausus dažniau nei Vilniaus PN šią paslaugą teikia nemokamai, tačiau asmeninėje sąskaitoje turi būti pakankamas pinigų likutis apmokėti už suteiktą skalbimo paslaugą. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas aplinkybės, jog jam buvo suteikta teisė pasinaudojus skalbimo paslauga iš skalbyklos gauti sausus drabužius, nepaneigia, todėl atsižvelgus į išdėstytą, konstatuotina, jog šiuo aspektu nenustatyta neteisėtų atsakovės atstovo veiksmų.

Pareiškėjas skunde taip pat teigė, kad radiatoriai maži ir surūdiję, todėl kamera nebuvo pakankamai šildoma.

Lietuvos higienos normos 134:2015 16 punkte nustatyta, kad gyvenamųjų patalpų oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 18 °C ir ne aukštesnė kaip 28 °C. Vilniaus PN atsiliepime į skundą nurodė, kad Lukiškių TI-K buvo įrengta centrinė šildymo sistema. Visose kameros yra centrinio šildymo įranga. Šildymo sezono metu visose gyvenamosiose kamerose palaikoma optimali temperatūra. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad NVSC netinkamos temperatūros kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, nenustatė. Nagrinėjamu atveju teismas neturi pagrindo abejoti, jog kamerose buvo palaikoma tinkama temperatūra, todėl nėra pagrindo konstatuoti atsakovės atstovo neteisėtus veiksmus.

Pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą kildino iš neveikiančių aliarmo mygtukų.

Eksploatavimo taisyklių 14.4 papunktis nustato, kad kameroje turi būti vidinio ryšio sistema, inter alia (lot. be kita ko), aliarminis iškvietimas.

Atsakovės atstovas nurodė, kad 2016–2017 m. rugsėjo mėn. įstaigoje buvo sumontuota nauja aliarminio iškvietimo sistema visose kamerose ir ji buvo veikianti. Visi asmenys, laikomi gyvenamosiose kamerose, pareiškėjo nurodytu laikotarpiu turėjo galimybę išsikviesti nuolat priežiūros poste budintį prižiūrėtoją. Pažymėjo, kad teisės aktai, reglamentuojantys tardymo izoliatorių veiklą, nenumato konkretaus laiko, per kurį pareigūnams privaloma prieiti prie kameros, kurioje įjungtas aliarminis iškvietimas ar kurioje suimtasis ar nuteistasis kitais būdais kviečia prižiūrėtoją. Pareiškėjas savo skunde nenurodė nė vieno atvejo, kuomet dėl realios grėsmės jis nebuvo iškvietęs pareigūnų ir jam nebuvo suteikta pagalba, dėl ko galėjo būti patirta žala. Įstaigos personal kabinetuose dėl saugumo įrengti aliarminio iškvietimo mygtukai, šių mygtukų gedimo atvejai itin reti, kadangi darbuotojai jais rūpinasi ir specialiai jų negadina.

Pareiškėjas nenurodė, kokiu aspektu aliarminio iškvietimo sistema, jam sukėlė neturtinę žalą. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų susidūręs su grėsme, kurios būtų buvę galima išvengti pasinaudojus aliarminiu iškvietimu ar dėl to patyręs kitokių nepatogumų. Pareiškėjas nepateikė duomenų apie jam pavojingas aplinkybes, kurios jo laikymo metu Vilniaus PN vertė pasinaudoti aliarminiu iškvietimu. Byloje taip pat nėra duomenų, kad pareiškėjas dėl neveikiančių aliarmo mygtukų ar pareigūnų kontrolės kamerose kreipėsi su prašymais, pareiškimais ar skundais į įstaigos administraciją. Kreipimosi į institucijos administraciją aspektas yra svarbus siekiant įvertinti, ar Vilniaus PN, žinodamas apie tam tikrus kameros įrengimo trūkumus, ėmėsi veiksmų, kad jie būtų pašalinti. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo teiginiai, jog jam nebuvo užtikrinta galimybė pasinaudoti signalizacijos mygtuku vertintini kaip deklaratyvūs ir nesudarantys pagrindo pripažinti, kad dėl nurodytų aplinkybių pareiškėjas patyrė išgyvenimus, galinčius būti pagrindu neturtinei žalai atlyginti.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad kamerose nebuvo įrengta ventiliacija, todėl vėdino per langus, tačiau vėdinti kameras trukdė ant langų įrengtos grotos.

Kaip minėta, nustatyta, jog Vilniaus PN kameros vėdinamos per langus. Vilniaus PN nurodė, kad gyvenamosiose kamerose apsauginės grotos turi būti įrengtos ir iš lauko, ir iš vidinės pusės. Tokiu būdu jos apsaugo nuteistuosius (suimtuosius) nuo neteisėtų veiksmų atlikimo. Pažymėjo, kad lango angoje įrengtos apsauginės grotos netrukdė atidaryti lango ir pravėdinti kamerą, o esant būtinybei išvalyti lango stiklus bei lango rėmą, taip pat buvo sudaryta galimybė kreiptis į įstaigos administraciją. Gavus prašymą, apsauginės grotos buvo nuimamos tol, kol bus išvalytas langas, o baigus valymo darbus, apsauginės grotos vėl buvo uždedamos. Taigi, pareiškėjo skunde nurodytos aplinkybės apie lango įrengimą atitinka teisės aktų reikalavimus, todėl šiuo aspektu Vilniaus PN neteisėti veiksmai nenustatyti.

Pareiškėjas skunde taip pat nurodė, kad žiemos metu kameras vėdinti buvo šalta. Kamerose ir prausyklose kaupėsi pelėsis, o kamerose kaupėsi drėgmė. Taip pat patalpose nebuvo užtikrintas tinkamas apšvietimas.

Nagrinėjamu atveju aktualios Lietuvos higienos normos 134:2015 nuostatos, kurių 16 punkte nustatyta, kad gyvenamųjų patalpų oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 18 °C ir ne aukštesnė kaip 28 °C, o santykinė oro drėgmė – nuo 35 iki 65 proc. Turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema (17 punktas). Gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx (14 punktas). Natūralus apšvietimas gali būti neįrengiamas patalpose, kuriose asmenys laikomi ne ilgiau nei 24 val. (15 punktas).

Eksploatavimo taisyklių 14.1 papunktis nustato, kad langas užtikrina natūralią dienos šviesą. Lango angoje įstatomos metalinės grotos. Lango stiklas gali būti aptrauktas metaliniu tinklu arba apsaugine plėvele. Taip pat turi būti dieninis ir naktinis elektros apšvietimas (14.3 papunktis).

Iš atsakovės atstovo pateiktų duomenų matyti, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo laikomas kamerose Nr. 6, 13, 17, 23, 24, 26, 37, 67, 123, 139, 167, 183. Byloje pateikti duomenys patvirtina, jog Vilniaus PN kamerose nuolat atliekami patikrinimai dėl jų atitikimo Lietuvos higienos normos 134:2015 reikalavimams. Pažymėtina, jog iš į bylą pateiktų NVSC patikrinimo aktų matyti, jog kamerose, kuriose pareiškėjas buvo laikomas ginčo laikotarpiu, netinkamos temperatūros, pelėsio ar drėgmės buvimo požymių nenustatė. Nors NVSC 2019 m. birželio 6 d. Patikrinimo akte Nr. (10-12 15.4.8)PA-4182 nustatė, jog kameroje Nr. 167 buvo netinkamas dirbtinis apšvietimas, tačiau šis NVSC pažeidimas nustatytas laikotarpiu, kai pareiškėjas šioje kameroje nebuvo laikomas. Taip pat pareiškėjas į NVSC ar kitas kompetentingas institucijas dėl galimai netinkamų kalinimo sąlygų kamerose, kuriose buvo laikomas ginčo laikotarpiu, nesikreipė. Byloje nėra pateikta jokių duomenų, patvirtinančių pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes dėl netinkamų kalinimo sąlygų. Esant šioms aplinkybėms, teismas vertina, kad pareiškėjas neįrodė, jog buvo laikomas netinkamomis sąlygomis šiuo aspektu.

Pareiškėjas skunde teigė, kad dušas suteikiamas kartą per savaitę.

Pagal Lietuvos higienos normos 134:2015 44 punktą, laisvės atėmimo vietose, policijos areštinėse laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę nusiprausti duše. Situaciją, kai laisvės atėmimo bausmę atliekantis asmuo dušu naudotis galėjo kartą per savaitę, EŽTT apibūdino kaip apgailestaujamą, tačiau pažeidimo dėl šių aplinkybių nenustatė, tačiau kiekvienu atveju sprendžiama, ar galimybės naudotis dušu nepablogino atitinkamo asmens teisės palaikyti asmeninę higieną taip, jog būtų pažeistas Konvencijos 3 straipsnis (EŽTT 2001 m. liepos 24 d. sprendimas byloje V. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr.44558/98)).

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad Vilniaus PN laikomiems asmenims yra sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip kartą per savaitę iki 15 minučių. Šiuo atveju įstaigos administracija suteikdama pareiškėjui teisę kartą per savaitę iki 15 minučių nusiprausti po šiltu dušu, pareiškėjo teisių nepažeidė, todėl šie pareiškėjo teiginiai atmestini kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas prašo priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (iki reorganizavimo – Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K), 10 000 Eur neturtinei žalai atlyginti. Pareiškėjas neturtinę žalą įvardijo kankinimu, nežmonišku elgesiu, orumo ir garbės pažeminimu, psichologine žala, antisanitarinėmis sąlygomis, išsekimu, psichologine įtampa, stresu, emociniu šoku, kompleksais, nepilnavertiškumo jausmu ir žala sveikatai. Byloje nėra duomenų, patvirtinančių didesnį pareiškėjo patirtos neturtinės žalos bei patirtų neigiamų išgyvenimų sunkumą. Taip pat byloje nėra duomenų, kad jis būtų laikomas kitokiomis sąlygomis, negu kiti asmenys. Byloje nenustatyta, kad atsakovės atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis. Šiame kontekste pabrėžtina, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje M. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99), LVAT 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, LAVT 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012, LVAT 2016 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-836/2016). EŽTT, gindamas Konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (EŽTT 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje D. prieš Lietuvą, 2006 m. spalio 10 d. sprendimas byloje L. L. prieš Prancūziją).

Pastebėtina, kad vertinant neturtinės žalos atlyginimo būdą ir dydį, privatumo neužtikrinimas naudojantis sanitariniu mazgu, vienais atvejais leidžia pažeidimą tik pripažinti, nepriteisiant neturtinės žalos atlyginimo pinigais (žr., pvz., LVAT 2017 m. gegužės 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1310-525/2017), kitais atvejais – sudaro pagrindą spręsti, jog pažeidimo pripažinimas nėra tinkama satisfakcija ir turi būti priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais (žr., pvz., LVAT 2017 m. balandžio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-512-822/2017).

Atsižvelgdamas į byloje nustatytas faktines aplinkybes, nustatytų Vilniaus PN (iki reorganizavimo – Lukiškių TI-K) pažeidimų mastą, intensyvumą ir trukmę, Lietuvoje egzistuojančias valstybės ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaudamasis aktualia EŽTT ir Lietuvos teismų formuojama praktika, protingumo ir teisingumo principais, teismas daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju dėl padarytų pažeidimų neužtikrinant pareiškėjo privatumo naudojantis sanitariniais mazgais ir netinkamai įrengtų praustuvių, pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms atlyginti adekvati suma yra 250 Eur, todėl pareiškėjui iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus PN (iki reorganizavimo – Lukiškių TI-K), neturtinei žalai atlyginti priteistina 250 Eur suma.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo R. B. skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui R. B. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (iki reorganizavimo – Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo), 250 Eur (du šimtus penkiasdešimt eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Kitą pareiškėjo skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėja Eglė Žulytė-Janulionienė