- Teismas
- Vilniaus apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2021-01-07
- Bylos Nr.
- eI2-956-331/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-03182-2020-1
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) atmestas
- Teisėjai
- Henrikas Sadauskas (pirm.), Mefodija Povilaitienė, Gediminas Užubalis
- Pareiškėjas
- K. C.
- Atsakovas
- Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mefodijos Povilaitienės, Henriko Sadausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Gedimino Užubalio,
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo K. C. (K. C.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
1. Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas) Klaipėdos skyrius 2020 m. rugsėjo 11 d. sprendimu Nr. SP9-14-15 įpareigojo pareiškėją savanoriškai išvykti į Indijos Respubliką per 30 dienų nuo sprendimo įteikimo dienos, bei įspėjo jį, kad per nustatytą laiką jam neišvykus iš Lietuvos Respublikos, bus priimtas sprendimas dėl jo išsiuntimo iš šalies.
Šalies argumentai
2. Pareiškėjas kreipėsi į teismą su skundu ir prašo panaikinti Departamento 2020 m. rugsėjo 11 d. sprendimą Nr. SP9-14-15 bei įpareigoti Departamentą priimti sprendimą leidžiantį pareiškėjui laikinai gyventi Lietuvoje ir priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas.
2.1. Paaiškino, kad į Lietuvą pareiškėjas atvyko 2019 m. liepos 20 d. teisėtai ir su didele viltimi uždirbti išlaikymą savo šeimai, likusiai Indijoje. Jis atvyko pakviestas Lietuvos kompanijos UAB „CB Baltic“, kaip turintis suvirintojo specialybę dirbti suvirintoju. Prasidėjus darbui kompanija nevykdė savo įsipareigojimų, darbovietėje paaiškėjo, kad darbdavys neturi darbų pagal suvirintojų specialybę, pasiūlė pareiškėjui dirbti statybose. Todėl negalėjo to daryti, nes buvo įspėtas, kad privalo dirbti tą darbą ir tomis sąlygomis, kurios nurodytos darbdavio prašyme leisti atvykti darbui į Lietuvą. Darbdavys siūlė vykti dirbti į kitas Europos Sąjungos šalis įsipareigodamas mokėti po 8 eurus į valandą. Jo tokios sąlygos tenkino, tačiau darbdavys tokio darbo nesuteikė, o darbe buvo verčiamas dirbti už 3 eurų į valandą darbo užmokestį, nesutikdavo atlikti nurodytų pagalbinių darbų, nesusijusių su suvirintojo darbu, todėl jam buvo grasinama, kad bus išsiųstas atgal į Indiją.
2.2. Pareiškėjo teigimu, jis neturėjo jokių socialinių garantijų, nebuvo suteiktos galimybės pasinaudoti medicinos paslaugomis, darbdavys surinko pareiškėjo turėtus sertifikatus, jų negrąžino, todėl bandė ieškotis kito darbo, tačiau Departamentas nurodė, kad pareiškėjas gali dirbti tik UAB „CB Baltic“, kadangi yra pakviestas į Lietuvą dirbti UAB „CB Baltic“. Pareiškėjas dirbo ir kentėjo, nes tikėjosi, kad pradės dirbti suvirintoju, gaus darbo užmokestį, dėl kurio atvyko į Lietuvą, tačiau darbdavys pareiškėją engė, nemokėjo darbo užmokesčio. Vėliau prarado viltį dirbti, darbdavys pareiškėją informavo, kad būtų namuose bei lauktų iškvietimo, kol atsiras darbo. Jis laukė keletą mėnesių, išvyko į Lenkiją, tikėdamasis ten susirasti darbą, tačiau Lenkijoje darbo nesusirado. Prasidėjus Covid-19 pandemijai, pareiškėjas grįžo į Lietuvą, kad būti valstybėje, kurioje ir turėtų dirbti ir toliau laukė UAB „CB Baltic“ pakvietimo į darbą.
2.3. Nesulaukęs darbo, pareiškėjas ieškojosi kito darbdavio ir jį surado. UAB „Viritekas“ sutiko pareiškėją priimti suvirintoju į darbą ir mokėti darbo užmokestį. Pradėjus tvarkyti dokumentus, paaiškėjo, kad UAB „CB Baltic“ anuliavo pareiškėjo iškvietimą, jis Lietuvoje yra nelegaliai. Mano, kad tai yra nesąžininga, neteisinga, nes šiuo metu susirado naują darbdavį, gali dirbti pagal darbo sutartį, padėti savo šeimai Indijoje, bet yra išsiunčiamas iš Lietuvos. Pareiškėjo būsimas darbdavys tarpininkauja dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvoje išdavimo, šiuo metu grįžti į Indiją, naujai pradėti visą įsidarbinimo Lietuvoje procedūrą, kai yra įvairūs pandemijos apribojimai, sunkiai įgyvendinama. Mano, kad Departamentui reikėjo būti šiek tiek žmogiškesniam, suprasti pareiškėją, kad jis nėra padaręs jokių pažeidimų, gyveno tyliai, laukė darbo, nėra kaltas, kad nežinojo bei nesuprato, kad bus apgautas. Departamento sprendimas nepagrįstas, nes prieštarauja gerai moralei, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams, todėl yra naikintinas.
Atsiliepimas
3. Atsakovas Departamentas su pareiškėjo skundu nesutinka bei prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime paaiškina, kad pareiškėjui Departamento sprendimu buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje LT7469143, galiojantis nuo 2019 m. gegužės 17 d. iki 2021 m. gegužės 17 d. 2020 m. gruodžio 3 d. Departamentas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 50 straipsnio 1 dalies 6 punktu, priėmė sprendimą panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi, kuris 2019 m. gruodžio 27 d. buvo paskelbtas negaliojančiu. Atsižvelgus į šias aplinkybes, pareiškėjo turėtas leidimas laikinai gyventi yra panaikintas, remiantis Įstatymo 128 straipsnio 1 dalyje nurodytomis ir nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, o taip pat nenustačius Įstatymo 130 straipsnio, 1, 2 ir 4 dalyse įtvirtintų priežasčių, dėl kurių būtų draudžiama grąžinti pareiškėją.
Šalies argumentai
3.1. Pareiškėjas neginčija Departamento sprendime nurodyto fakto, kad jam išduotas leidimas laikinai gyventi buvo panaikintas, todėl negaliojantis, jis neteisėtai gyvena Lietuvos Respublikoje nuo 2019 m. gruodžio 28 d., todėl jam turi būti žinoma ir suprantama, kad pagal Įstatymą privalo išvykti iš Lietuvos Respublikos. Pareiškėjas Departamente buvo apklaustas 2020 m. rugsėjo 6 d., patvirtino, jog pageidauja sugrįžti į kilmės ar užsienio valstybę, į kurią jis turi teisę vykti ar kuri sutinka jį priimti. Departamentui 2020 m. rugsėjo 6 d. pateiktame paaiškinime pareiškėjas teigė, kad dėl kilusios pandemijos negalėjo grįžti namo ir, kad jis sutinka per 30 dienų išvykti iš Lietuvos į Indiją. Departamento 2020 m. rugsėjo 11 d. surašytame nutarime dėl administracinio nusižengimo Nr. 4500-ANR N-794-2020 konstatuojama, jog kaltininkas prisipažino pažeidęs Įstatymo 39 straipsnio 3 punktą ir padaręs administracinį nusižengimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 538 straipsnyje, ir nuoširdžiai gailisi arba padėjo jį išaiškinti. Pareiškėjas žino, jog Lietuvos Respublikoje yra neteisėtai, suvokia savo pareigą išvykti, patvirtino geranoriškai išvyksiąs į kilmės valstybę, kas pasak atsakovo leidžia vertinti, jog skundą dėl ginčijamo sprendimo pareiškėjas pateikė ne gindamas savo teises, o siekiant nesąžiningai vilkinti jam nustatyto įsipareigojimo vykdymą.
3.2. Pareiškėjo atžvilgiu nėra priimtas sprendimas dėl išsiuntimo į užsienio valstybę, o Įstatymo 125 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtinta nuostata, jog sprendimas grąžinti užsienietį į užsienio valstybę priimamas, kai jam panaikintas leidimas laikinai gyventi arba leidimas nuolat gyventi, yra imperatyvi ir nesuteikia institucijai pasirinkimo galimybės. Pareiškėjas neįvykdė jam Įstatymo nustatytos pareigos išvykti iš Lietuvos Respublikos iki jam išduoto leidimo laikinai gyventi galiojimo pabaigos, nenustačius Įstatyme įtvirtintų pagrindų, dėl kurių pareiškėjo grąžinimas į užsienio valstybę būtų draudžiamas, Departamentas priėmė sprendimą grąžinti pareiškėją į Indijos Respubliką. Pareiškėjo išdėstytos aplinkybės, jog buvęs darbdavys su juo pasielgė nesąžiningai, kad nebuvo suteiktas jo lūkesčius atitinkantis darbas ir t. t. neturi jokios teisinės reikšmės ginčijamo sprendimo vertinimui ir teisingam ginčo išsprendimui.
Atsiliepimas
3.3. Atsakovas nesutinka su pareiškėjo teiginiais, kad jo siekis įgyti leidimą laikinai gyventi, turint tikslą įsidarbinti, neturi teisinės reikšmės sprendžiant dėl ginčijamo sprendimo teisėtumo. Pareiškėjui yra žinomos procedūros, kurių jis privalo laikytis siekiant atvykti ir gyventi Lietuvos Respublikoje. Dokumento, suteikiančio pareiškėjui teisę būti Lietuvos Respublikoje jis neturi, tik turėdamas teisėtą buvimą Lietuvos Respublikoje patvirtinantį dokumentą, pareiškėjas turi teisę atvykti į Lietuvos Respubliką teisės aktų nustatyta tvarka ir savo ruožtu gali įgyvendinti Įstatymo įtvirtintą subjektinę teisę kreiptis dėl leidimo laikinai gyventi jam išdavimo siekiant įsidarbinti. Ginčijamu sprendimu nebuvo sprendžiamas klausimas, ar leisti pareiškėjui pateikti prašymą dėl naujo leidimo laikinai gyventi išdavimo, o pareiškėjo nurodoma aplinkybė, jog tiek Lietuvoje, tiek ir Indijoje yra taikytini apribojimai dėl pandemijos, nesudaro teisinio pagrindo nei panaikinti, nei sustabdyti ginčijamo sprendimo vykdymo. Sprendimas buvo priimtas Įstatymo ir kitų teisės aktų pagrindu, o taikomos priemonės yra proporcingos ir motyvuotos, atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio 1 dalį, tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus, t. y. priimtas nešališkai ir objektyviai, pagrįstas objektyviais duomenimis ir teisės aktų normomis.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
4. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Departamento 2020 m. rugsėjo 11 d. sprendimo, kuriuo pareiškėjas įpareigotas savanoriškai išvykti į Indijos Respubliką, teisėtumo ir pagrįstumo.
5. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas 2019 m. liepos 13 d. teisėtai atvyko į Lietuvos Respubliką, turėdamas Lietuvos Respublikos nacionalinę vizą Nr. 003619755, galiojančią nuo 2019 m. liepos 10 d. iki 2019 m. liepos 15 d. Pareiškėjui buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje LT746914, galiojantis nuo 2019 m. gegužės 17 d. iki 2021 m. gegužės 17 d. Departamentas 2019 m. gruodžio 3 d. priėmė sprendimą panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi, kuris 2019 m. gruodžio 27 d. paskelbtas negaliojančiu. Konstatavus, jog pareiškėjas Lietuvos Respublikoje gyvena neteisėtai nuo 2019 m. gruodžio 28 d., atsakovas priėmė 2020 m. rugsėjo 11 d. sprendimą įpareigoti pareiškėją savanoriškai išvykti į Indijos Respubliką per 30 dienų nuo sprendimo įteikimo dienos. Įspėjo pareiškėją, kad per nustatytą laiką jam neišvykus iš Lietuvos Respublikos, bus priimtas sprendimas dėl jo išsiuntimo iš šalies. Sprendimas pareiškėjui įteiktas 2020 m. rugsėjo 14 d. Pareiškėjas ginčija minėtą sprendimą, prašo jį panaikinti.
6. Ginčo klausimą reglamentuoja Įstatymas ir Viešojo administravimo įstatymas. Įstatymo 2 straipsnio 9 dalyje numatyta, kad įpareigojimas išvykti iš Lietuvos Respublikos – teisės aktų nustatyta tvarka priimtas sprendimas, pagal kurį užsienietis per nustatytą laiką savanoriškai privalo išvykti į tą Europos Sąjungos ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybę narę, kurioje jis turi teisę būti ar gyventi. Pagal Įstatymo 39 straipsnio 2 punktą, užsieniečio gyvenimas Lietuvos Respublikoje laikomas neteisėtu, jeigu jis gyvena Lietuvos Respublikoje turėdamas leidimą gyventi, kuris yra panaikintas. Įstatymo 125 straipsnyje nurodyta, jog užsienietis yra įpareigojamas išvykti iš Lietuvos Respublikos, jeigu: 1) jam panaikinta viza; 2) jam panaikintas leidimas laikinai gyventi arba leidimas nuolat gyventi; 3) jis yra Lietuvos Respublikoje pasibaigus vizos galiojimui; 4) jis gyvena Lietuvos Respublikoje pasibaigus leidimo laikinai gyventi galiojimui; 5) į Lietuvos Respubliką jis atvyko teisėtai, tačiau gyvena Lietuvos Respublikoje be leidimo laikinai gyventi ar leidimo nuolat gyventi, jeigu privalo jį turėti; 6) jis yra Lietuvos Respublikoje laikotarpį, viršijanti šio Įstatymo 11 straipsnio 2-5⁴, 7 dalyse užsieniečiams nustatytą buvimo laiką; 7) jis neteisėtai atvyko į Lietuvos Respubliką ar neteisėtai joje yra, prašo leisti savanoriškai grįžti į užsienio valstybę ir bendradarbiauja su kompetentingomis institucijomis grąžinimo į užsienio valstybę klausimu.
7. Priimant įpareigojimą išvykti iš Lietuvos Respublikos, sprendimą grąžinti užsienietį į užsienio valstybę arba išsiųsti užsienietį iš Lietuvos Respublikos, atsižvelgiama į jo: 1) buvimo Lietuvos Respublikoje laiką; 2) šeiminius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje; 3) esamus socialinius, ekonominius ir kitus ryšius su Lietuvos Respublika, taip pat į tai, ar jis turi nepilnamečių vaikų, kurie mokosi Lietuvos Respublikoje pagal formaliojo švietimo programą (programas); 4) padaryto teisės pažeidimo pavojingumo pobūdį ir mastą (Įstatymo 128 straipsnio 1 dalis).
8. Įstatymo 130 straipsnio 1 dalis numato, kad draudžiama išsiųsti arba grąžinti užsienietį į valstybę, kurioje jo gyvybei ar laisvei gresia pavojus arba jis gali būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų, arba į valstybę, iš kurios jis gali būti vėliau nusiųstas į tokią valstybę. Pagal Įstatymo 130 straipsnio 2 dalį užsienietis neišsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos arba negrąžinamas į valstybę, jeigu yra rimtas pagrindas manyti, kad joje užsienietis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas. Įstatymo 130 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad šio straipsnio 1 dalies nuostatos netaikomos užsieniečiui, kuris dėl svarbių priežasčių kelia grėsmę Lietuvos Respublikos saugumui arba jis įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu yra pripažintas kaltu dėl labai sunkaus nusikaltimo padarymo ir kelia grėsmę visuomenei.
9. Įvertinus aptartą teisinį reglamentavimą, matyti, kad vienas iš pagrindinių teisinės valstybės principų, be kita ko, taikomas ir įgyvendinant viešąjį administravimą (VAĮ 3 straipsnio 1 punktas) – įstatymo viršenybės principas – inter alia (be kita ko) reikalauja, jog administraciniai aktai, susiję su asmenų teisių ir pareigų įgyvendinimu, visais atvejais būtų pagrįsti įstatymais. Taigi prieš priimant sprendimą dėl asmens grąžinimo į užsienio valstybę, turi būti įvertinta, ar konkrečiu atveju yra faktinių aplinkybių, užkertančių kelią to asmens (įpareigojimui išvykti iš Lietuvos Respublikos) grąžinimui į užsienio valstybę.
10. Pareiškėjas siekia paneigti ginčijamo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tuo, kad jis susirado naują darbdavį, gali dirbti pagal darbo sutartį ir padėti savo šeimai Indijoje. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju šie pareiškėjo argumentai neturi teisinės reikšmės vertinant ginčijamo Sprendimo teisėtumą, kadangi pareiškėjas neturi dokumento, suteikiančio jam teisę būti Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjas 2019 m. liepos 13 d. teisėtai atvyko į Lietuvos Respubliką, turėdamas Lietuvos Respublikos nacionalinę vizą Nr. 003619755, galiojančią nuo 2019 m. liepos 10 d. iki 2019 m. liepos 15 d. Pareiškėjui buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje LT746914, galiojantis nuo 2019 m. gegužės 17 d. iki 2021 m. gegužės 17 d. Departamentas 2019 m. gruodžio 3 d. priėmė sprendimą panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi, kuris 2019 m. gruodžio 27 d. paskelbtas negaliojančiu, tokiu būdu pareiškėjas nuo 2019 m. gruodžio 28 d. neteisėtai gyvena Lietuvos Respublikoje, todėl pagal Įstatymą jis privalo išvykti iš Lietuvos Respublikos.
11. Pareiškėjo teigimu, šiuo metu grįžti į Indiją ir naujai pradėti visą įsidarbinimo Lietuvoje procedūrą, kai yra įvairūs pandemijos apribojimai yra sunkiai įgyvendinama. Pareiškėjo nurodyta aplinkybė, dėl Covid-19 pandemijos nesudaro pagrindo nei panaikinti, nei stabdyti ginčijamo sprendimo vykdymą. Pareiškėjas žino, kad Lietuvos Respublikoje yra neteisėtai, suvokia savo pareigą išvykti, patvirtino geranoriškai išvyksiąs į kilmės valstybę, todėl teismo vertinimu, pareiškėjas siekia ne ginti savo teises, o siekia vilkinti jam nustatyto įsipareigojimo vykdymą.
12. VAĮ 8 straipsnio 1 dalyje detalizuojama, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra konstatavęs, kad VAĮ 8 straipsnio nuostatos reiškia, jog akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi, priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus. Įvertinęs ginčijamo sprendimo turinį, teismas laiko, kad ginčijamas sprendimas atitinka VAĮ 8 straipsnio reikalavimus, nes pagrįstas objektyviais duomenimis ir teisės aktų normomis, taikomos priemonės motyvuotos, sprendime nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, aiškiai išdėstytos faktinės aplinkybės, jos susietos su taikomomis teisės normomis.
13. Atsižvelgęs į nustatytas aplinkybes, ginčo klausimą reglamentuojančius teisės aktus, teismų praktiką, teismas daro išvadą, kad Departamentas iš esmės teisingai taikė teisės normas, išsamiai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2020 m. rugsėjo 11 d. sprendimas Nr. SP9-14-15 paliekamas nepakeistas, pareiškėjo reikalavimų tenkinti skunde išdėstytais argumentais nėra teisinio pagrindo, skundas atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 56 straipsnis).
14. Teismui konstatavus, kad ginčijamas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, nėra pagrindo įpareigoti Departamentą priimti naują sprendimą.
15. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalį, teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą turi ta proceso šalis, kurios naudai priimamas sprendimas. Nagrinėjamoje byloje atmetus pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą, nėra pagrindo priteisti pareiškėjui bylinėjimosi išlaidas.
16. Proceso dalyviai procesiniuose dokumentuose išdėstė daugiau argumentų, tačiau, teismo vertinimu, jie nėra esminiai sprendžiant šią administracinę bylą ir niekaip nekeičia šiame sprendime padarytos išvados, todėl teismas jų nenagrinės. Šiame kontekste paminėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas Van de Hurk prieš Olandiją; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas Helle prieš Suomiją; 2011 m. lapkričio 14 d. LVAT administracinė byla Nr. A261-3555/2011).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85– 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,
nusprendžia:
Atmesti pareiškėjo K. C. (K. C.) skundą.
Sprendimas per 14 (keturiolika) kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.