Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios A. V. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2005 m. sausio 7 d. nuosprendžio, kuriuo A. V. pripažinta kalta ir nuteista pagal Lietuvos Respublikos BK 129 str. 1 d. laisvės atėmimu penkeriems metams, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.

Iš A. V. priteista 1914,54 Lt J. M. bei 128, 75 Lt proceso išlaidų valstybės naudai.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. V. nuteista už tai, kad būdama apsvaigusi nuo alkoholio, 2004 m. vasario 14 d., apie 23 val., savo namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), tarpusavio ginčo su savo sugyventiniu R. P. metu, tyčia peiliu, pastarajam smogė ne mažiau kaip šešis kartus į įvairias kūno vietas, o pataikiusi į kaklą padarė jam durtinę – pjautinę žaizdą su jungo venos ir miego arterijos pažeidimu, ko pasėkoje R. P. mirė, t.y. tyčia jį nužudė.

Nukentėjusioji J. M. atsikirtimuose į nuteistosios apeliacinį skundą prašo šį skundą atmesti ir palikti galioti Kauno apygardos teismo nuosprendį. Mano, kad apygardos teismo nuosprendis yra teisingas. Nurodo, jog teismo ekspertai ant nuteistosios dukros V. V. kūno jokių kraujosruvų neaptiko, todėl niekuo nepagrįsti nuteistosios skunde nurodyti teiginiai, kad R. P. jos dukrą mušė keptuve. Taip pat nuteistoji klaidina teismą, teigdama, kad jos rado R. P. negyvą. Nurodo, jog R. P. lavoną rado liudytojas S. U. Be to, pažymi, kad nukentėjusiajam buvo suduota peiliu apie šešis kartus į įvairias kūno vietas. Mano, kad nuteistosios atžvilgiu nėra pagrindo taikyti BK 28 str. bei BK 62 str. nuostatų, nes jokios būtinosios ginties nebuvo ir nuteistoji tyčia šešis kartus dūrė peiliu R. P. .

Prokuroras ir nukentėjusioji prašo nuteistosios A. V. apeliacinį skundą atmesti.

Gynėja prašo apeliacinį skundą patenkinti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistosios A. V. apeliacinis skundas atmestinas.

Pirmosios instancijos teismas betarpiškai ištyręs byloje surinktus įrodymus ir juos įvertinęs, sutinkamai su įstatymo reikalavimais, šių įrodymų analizės pagrindu teisingai nustatė faktines aplinkybes. Nuosprendyje išdėstytos išsamiai motyvuotos išvados dėl nuteistosios kaltės, jos padarytos nusikalstamos veikos kvalifikacijos leidžia teigti, kad baudžiamasis įstatymas pritaikytas teisingai. Kolegijos nuomone apkaltinamasis nuosprendis teisėtas ir pagrįstas, panaikinti jį apeliacinio skundo argumentais, nėra pagrindo. Esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, kurie būtų sukliudę teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisėtą nuosprendį, kolegija nenustatė.

Kaip seka iš apeliacinio skundo turinio, nuteistoji pripažįsta, jog girtaujant namuose įvykio vakarą kilus šeimyniniam konfliktui, atėmusi iš sugyventinio peilį, pastarajam juo įdūrė, po ko R. P. išėjo iš namų, o ryte jį rado negyvą. Tas pačias aplinkybes apeliantė nurodė ir pirmosios instancijos teisme. Nužudyti sugyventinio nenorėjo, o tik minėtais veiksmais gynė dukrą ir save nuo R. P. smurto.

Nors minėtais parodymais nuteistoji ir neneigia nužudžiusi R. P., tačiau jos nurodytos įvykio aplinkybės prieštarauja kitiems ištirtiems įrodymams.

Liudytojas S. U. parodė, kad 2004-02-15 ryte girdėjo kaip į namus atėjusi A. V. jo žmonai pasakė ,,dūriau, dūriau P.". Netrukus išėjęs pasivaikščioti netoliese miškelyje aptiko R. P. lavoną. Nuteistąją charakterizuoja neigiamai. Anksčiau R. P. yra matęs sužalotą, pastarasis sakęs, kad peiliu jį sužalojo sugyventinė.

Įvykio vietos apžiūros duomenys patvirtina, kad R. P. lavone buvo kelios durtinės žaizdos kakle ir kitose kūno vietose.

Teismo medicinos specialisto išvadoje konstatuota, kad R. P. mirties priežastis buvo durtinė-pjautinė kairės kaklo pusės žaizda su Jungo venos ir bendrosios miego arterijos pilnu pažeidimu, tai komplikavosi kraujavimu iš pažeistų kraujagyslių, šoku. Be minėto sužalojimo kakle, durtinės-pjautinės žaizdos padarytos, tikėtinai peiliu, vieną kartą duriant į kairį dilbį, du kartus į kairę blauzdą, linijiniai nubrozdinimai kairėje plaštakoje padaryti keturių trauminių poveikių pasėkoje, galimai peilio smaigaliu. Pjautinė žaizda dešinėje plaštakoje bei durtinė-pjautinė žaizda kairiame dilbyje priskirtinos gynybos metu padaromiems sužalojimams. Pagal sužalojimų pobūdį teigiama, kad jie visi padaryti artimu vienas kitam laiku iki mirties. Minėta kaklo žaizda kvalifikuota sunkiu sveikatos sutrikdymu.

Įvykio vietos apžiūros bei teismo medicinos specialisto išvadoje užfiksuoti keletas durtinių-pjautinių sužalojimų paneigia nuteistosios aiškinimą, kai ji tik vieną kartą peiliu kažkur tai įdūrė savo sugyventiniui.

Byloje ištirti įrodymai, kuriais nustatytos faktinės įvykio aplinkybės, paneigia nuteistosios teiginį apie tai, kad ji būk tai peiliu sužalojimus padarė gindamasi ir gindama savo dukrą nuo jų gyvybei ir sveikatai grėsusių R. P. agresyvių veiksmų.

Liudytoja V. V., nuteistosios dukra, parodė, kad pirmiausia konfliktas kilo tarp jos ir R. P. , kuriam ji sudavė ranka per veidą, kai pastarasis ją pradėjo kolioti. Pasak liudytojos, patėvis pradėjo grasinti jai peiliu, tačiau motina jį išmušė.

Ši liudytojos nurodyta aplinkybė patvirtina teismo padarytos išvados teisingumą apie tai, kad nuteistajai išmušus iš R. P. rankos peilį, daugiau joks realus pavojus jos dukrai nebegrėsė, o tuo pačiu nebebuvo jokios priežasties ginti dukros, kaip tai teigiama apeliaciniame skunde.

Neatitinka tikrovės ir apeliacinio skundo teiginys, kad toks realus pavojus buvo kilęs ir pačiai apeliantei. Tokiam teiginiui prieštarauja pačios A. V. parodymai pirmosios instancijos teismo teisiamajame posėdyje. Nuteistoji parodė, kad jos išmuštą peilį R. P. vėl paėmė, kitoje rankoje laikydamas keptuvę, puolė ją mušti. Peiliu nesudavė, tik mosikavo. Peilį jai pavyko vėl ištraukti iš R. P. rankos ir juo dūrė jam vieną kartą. Nuteistoji pripažino, kad dūrio peiliu metu, R. P. rankoje nebeturėjo ir keptuvės.

Šią aplinkybę patvirtino ir liudytoja V. V. .

Šios objektyviai nustatytos faktinės aplinkybės patvirtina, kad nuteistajai peiliu smogiant R. P., pastarasis rankose nebeturėjo jokių daiktų ar įrankių, kuriais būtų galėjęs smogti apeliantei ir tuo pačiu kelti jos gyvybei ar sveikatai kokį tai realų pavojų. Įvertinęs ištirtus įrodymus ir vadovaudamasis nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis pirmos instancijos teismas kaip tik ir padarė tokią motyvuotą išvadą, kuri, kolegijos nuomone, yra teisinga. Išskyrus apeliacinio skundo teiginio apie būtinąją gintį, kuris prieštarauja pačios nuteistosios parodymams teisme, byloje nėra kitų objektyvių duomenų, remiantis kuriais būtų galima teigti, kad nuteistoji, suduodama R. P. smūgius peiliu, būtų buvusi ir veikusi būtinosios ginties sąlygose.

Būtinosios ginties ribų peržengimas įmanomas tik esant būtinosios ginties sąlygoms. Kadangi objektyviai nustatytos faktinės aplinkybės nepatvirtina, jog nuteistoji minėtos veikos metu būtų buvusi būtinosios ginties sąlygose, todėl jos veiksmai negali būti pripažinti ir kaip būtinosios ginties ribų peržengimas. Akivaizdu, kad įvykio vakarą kilusio tarpusavio konflikto metu, kas buvo įprasta minėtų asmenų tarpusavio santykiams, apeliantė būdama apsvaigusi nuo alkoholio, kas turėjo įtakos jos padarytiems veiksmams, suduodama keletą smūgių peiliu savo sugyventiniui, iš kurių vienas ir buvo tiesioginiame priežastiniame ryšyje su kilusiomis pasekmėmis, veikdama netiesiogine tyčia jį nužudė.

Pirmosios instancijos teismas, skirdamas A. V. penkerių metų laisvės atėmimo bausmę, kuri yra lygi sankcijoje numatytam bausmės dydžiui, įvertino visas byloje nustatytas aplinkybes, veikos pavojingumą, pasekmes, pačia nuteistosios asmenybę, atsakomybę lengvinančią ir sunkinančią aplinkybes ir pan. Taip išsamiai motyvuotos bausmės ir jos dydžio paskyrimas leidžia teigti, kad teismas vadovavosi BK 54 str. numatytais bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais. Kolegijos nuomone A. V. paskirta teisinga bausmė ir laikyti ją per daug griežta, nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p.

nutaria:

nuteistosios A. V. apeliacinį skundą atmesti.