Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas), Romano Klišausko (pranešėjas) ir Dainiaus Raižio, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovų Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 29 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos I. K. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Sveikatos priežiūros tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl valstybinės pensijos dalies priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I.

1) panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2012 m. lapkričio 26 d. sprendimą Nr. 1D-7874(11);

2) solidariai priteisti iš atsakovų Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir Lietuvos valstybės 39 987,36 Lt neišmokėtą nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. lapkričio 1 d. valstybinės pareigūnų pensijos dalį;

3) įpareigoti atsakovus nuo 2012 m. lapkričio 1 d. mokėti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 1999 m. balandžio 21 d. paskirtą 1 839,90 Lt dydžio pensiją.

Skunde pareiškėja paaiškino, kad Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos sekretoriaus 1999 m. balandžio 21 d. išvada Nr. 15237 jai nuo 1999 m. balandžio 2 d. buvo paskirta ir mokama 1 839,90 Lt valstybinė pareigūnų ir karių pensija. Nuo 2010 m. sausio 1 d. pareigūnų ir karių pensija jai buvo sumažinta iki 1 471,93 Lt, o kadangi ji dirba, tai buvo mokama tik 735,96 Lt. Tokio dydžio pensiją gavo iki 2012 m. rugsėjo 1 d. Nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. mokama 1 471,92 Lt, t. y. įstatymo nustatyta tvarka paskirtos pensijos dydis neatstatytas iki šiol. Atsakovai jos atžvilgiu neteisingai taikė valstybinių pensijų mokėjimo tvarką nustatančius teisės aktus ir pažeidė jos konstitucines teises.

Atsakovas Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija atsiliepime į skundą su skundu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į skundą atsakovas paaiškino, kad atsižvelgusi į nuo 2010 m. sausio 1 d. įsigaliojusį laikiną valstybinių pensijų mokėjimo tvarką nustatantį reglamentavimą ir į tai, kad pareiškėja visą laikotarpį, kurį galiojo Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 5 straipsnio nuostatos, turėjo draudžiamųjų pajamų, perskaičiavo ir mokėjo pagal Laikinojo įstatymo 4 ir 5 straipsnių nuostatas sumažintą valstybinę pensiją. Nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. Laikinojo įstatymo 5 straipsniui netekus galios, pareiškėjai paskirta valstybinė pensija perskaičiuojama tik pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatas. Ministerija atsakydama į pareiškėjos 2012 m. lapkričio 2 d prašymą 2012 m. lapkričio 26 d. raštu Nr. 1D-7874 (11) išsamiai paaiškino aplinkybes, lėmusias pareiškėjos valstybinės pensijos sumažėjimą atitinkamu laikotarpiu, nurodė valstybinės pensijos dydžio ribojimo teisinius pagrindus ir tai, kad sumokėti jai valstybinės pensijos nepriemoką neturi teisinio pagrindo. Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarimu (įsigaliojusiu 2012 m. rugsėjo 21 d.) vieną iš pareiškėjos valstybinės pensijos ribojimo teisinių pagrindų - Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 2 dalį pripažino prieštaraujančia Konstitucija. Kitą - Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį - neprieštaraujančia. Atsižvelgiant į tai, kad pagal Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalį Lietuvos Respublikos įstatymas (ar jo dalis) arba kitas Seimo aktas (ar jo dalis), Respublikos Prezidento aktas, Vyriausybės aktas (ar jo dalis) negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Konstitucijai, į tai, kad minėtas Konstitucinio Teismo nutarimo oficialus paskelbimas buvo atidėtas iki 2012 m. rugsėjo 21 d., ir į tai, kad pagal Konstitucinio Teismo praktiką (Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 30 d., 2010 m. gruodžio 22 d., 2011 m. spalio 25 d.) preziumuojama, jog kol Konstitucinis Teismas nėra priėmęs sprendimo, jog atitinkamas teisės aktas (jo dalis) prieštarauja Konstitucijai, toks teisės aktas (jo dalis) atitinka Konstituciją ir kad tokio teisės akto (jo dalies) pagrindu atsiradę teisiniai padariniai yra teisėti, mano, kad ministerijos veiksmai atitinkamu laikotarpiu pagal Laikinojo įstatymo nuostatas perskaičiuojant ir išmokant pareiškėjai sumažintą valstybinę pensiją buvo ir yra teisėti, nepažeidžiantys pareiškėjos teisių ir /ar jos teisėtų interesų.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Sveikatos priežiūros tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepime į skundą su skundu nesutiko, prašį jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į skundą trečiasis suinteresuotas asmuo paaiškino, kad įstatymo nuostatos, kurių pagrindu buvo perskaičiuota ir išmokėta sumažinta pareiškėjos pensija, sprendimo priėmimo metu galiojo, nebuvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai ir buvo teisėti pagrindai perskaičiuoti ir išmokėti sumažintą pareiškėjos pensiją. Tarnyba neturi teisinio pagrindo mokėti pareiškėjai 1 839,90 Lt dydžio pensiją bei parengti sprendimą dėl pareiškėjos neišmokėtos pensijos dalies grąžinimo.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. kovo 29 d. sprendimu pareiškėjos I. K. skundą tenkino iš dalies. Teismas panaikino Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2012 m. lapkričio 26 d. sprendimo Nr. 1D-7874(11) dalį, kurioje atsisakyta I. K. pensijos apskaičiavimui ir mokėjimui netaikyti Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatų. Teismas taip pat priteisė I. K. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. 23 796,24 Lt neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį. Kitą pareiškėjos I. K. skundo dalį pirmosios instancijos teismas atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas konstatavo, jog pareiškėja nagrinėjamoje byloje reiškia reikalavimus dėl valstybinės pensijos nepriemokos, susidariusios nuo 2010 m. sausio 1 d., taikant Laikinojo įstatymo nuostatas. Teismo vertinimu, tai, kad tuo metu, kai pareiškėjai buvo mokama sumažinta pareigūnų ir karių valstybinė pensija, dar nebuvo priimtas Konstitucinio Teismo nutarimas dėl priedų ir priemokų dydžio ribojimo taikymą nustatančių teisės aktų pripažinimo prieštaraujančiais Konstitucijai, nepaneigia jos teisės į neišmokėtos pensijos priteisimą. Teismas akcentavo, jog byloje nustatyta, kad pareiškėjai 1999 m. balandžio 2 d. paskirta 1 839,90 Lt dydžio pareigūnų ir karių valstybinė pensija už tarnybą. Taikant Laikinojo įstatymo 5 str. nuostatas, pareiškėjai paskirtos pensijos dydis buvo sumažintas. Nustatyta, kad pareiškėjui nuo 2010 m. sausio mėn. iki 2012 m. rugpjūčio mėn. išmokėta 23 305,20 Lt valstybinė pensija. Vadovaujantis Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu, valstybinių pensijų gavėjams, kurie po pensijos paskyrimo turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos privalomosios valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, valstybinės pensijos dydis dėl to neturėtų būti mažinamas. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjai nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. turėjo būti išmokėta 47 101,44 Lt pensijos, o buvo išmokėta 23 305,20 Lt suma, taigi susidarė 23 796,24 Lt dydžio nepriemoka.

Pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį į tai, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. kovo 12 d. nutartyje adm. byloje Nr. A552-519/2013 pažymėjo, kad pareiškėjo teisių pažeidimas kyla dėl to, jog Lietuvos valstybė, o konkrečiai Lietuvos Respublikos Seimas, netinkamai reglamentavo valstybės pensijos mokėjimo klausimus. Iš tiesų, pareiškėjo turtinių interesų pažeidimą sukėlė teisėtomis laikytos ir vėliau antikonstitucinėmis paskelbtos Laikinojo įstatymo nuostatos. Atsižvelgusi į tai, išplėstinė teisėjų kolegija konstatavo, kad atsakovas šioje byloje dėl sumažintos valstybinės pensijos mokėjimo turėtų būti Lietuvos valstybė, o ne Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija. Atsižvelgęs į tai, nagrinėjamoje byloje teismas daro išvadą, kad pareiškėjai laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. neišmokėta pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalis – 23 796,24 Lt – priteistina iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos.

Pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį į tai, jog pareiškėja prašo panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Ministerija) 2012 m. lapkričio 26 d. sprendimą Nr. 1D-7874(11). Pirmosios instancijos teismo vertinimu, byloje nustatyta, kad ginčijamu sprendimu Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija, kaip išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucija, atsakė į pareiškėjos skundą dėl sumažintos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija, apskaičiuodama pensijų dydžius, vadovavosi galiojančiais teisės aktais. Įstatymas ar kitas teisės aktas yra laikomu teisėtu ir privalo būti taikomas tol, kol konstatuojamas jo prieštaravimas Konstitucijai. Nesant Konstitucinio Teismo sprendimo, valdžios institucijos neturi teisės atsisakyti vykdyti įstatymą ar kitą teisės aktą, motyvuodamos šio akto nekonstitucingumu. Vis dėlto teisėtumo principui prieštarautų tokia situacija, kai administracinis sprendimas, kurio priėmimo teisinis pagrindas yra aukščiausiajai teisei – Konstitucijai – prieštaraujanti įstatymo nuostata, ir kuris yra ginčijamas jam teisines pasekmes sukėlusio asmens, nebūtų pašalintas iš teisės sistemos. Minėta, kad pareiškėjos teisių pažeidimas iš esmės kyla dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatų, pagal kurias draudžiamųjų pajamų turintiems valstybinių pensijų gavėjams sumažinta valstybinė pensija, taikymo. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, atsižvelgus į tai, yra pagrindas panaikinti tik tą Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2012 m. lapkričio 26 d. sprendimo Nr. 1D-7874(11) dalį, kuria atsisakyta pareiškėjo pensijos apskaičiavimui netaikyti Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatų.

Pirmosios instancijos teismas pabrėžė, jog byloje nustatyta, kad nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. pareiškėjai mokama 1 471,92 Lt pensija. Pareiškėja prašė įpareigoti atsakovus nuo 2012 m. lapkričio 1 d. mokėti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos sekretoriaus 1999 m. balandžio 21 d. jai paskirtą 1 839,90 Lt dydžio pensiją. Šį pareiškėjos skundo reikalavimą pirmosios instancijos teismas atmetė, nes nuo 2010 m. sausio 1 d. pensija buvo sumažinta iki 1 471,92 Lt pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį, kurią Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarimu pripažino neprieštaraujančią Konstitucijai.

III.

Apeliaciniu skundu atsakovai prašo pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir prašo pensijos perskaičiavimo kompensavimą atidėti iki 2014 m. vasario 1 d., nes Lietuvos Respublikos 2013 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymu (Žin., 2012, Nr. 153-7823) patvirtintuose valstybės biudžeto asignavimuose lėšos pareigūnų ir karių sumažintų valstybinių pensijų atstatymui nėra skirtos. Asignavimų poreikis šiam tikslui bus įtrauktas, rengiant ir teikiant svarstyti Lietuvos Respublikos Seimui 2014 metų valstybės biudžeto projektą. Apeliaciniame skunde taip pat nurodo, jog nesutinka su tuo, kad pirmosios instancijos teismas panaikino Ministerijos 2012 m. lapkričio 26 d. sprendimą Nr. 1D-7874(11) kaip neteisėtą ir nepagrįstą, bei prašo šią pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį panaikinti.

Dėl Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo taikymo ginčo santykiui, atsakovai paaiškina, jog, atsižvelgiant į tai, kad apeliacinės instancijos teismo nutartyse administracinėse bylose Nr. A552-2747/2012 ir Nr. A552-519/2013 konstatuota, kad pensijas išmokančios institucijos veiksmai/sprendimai buvo teisėti ir kad nesant Konstitucinio Teismo sprendimo, valdžios institucijos neturi teisės atsisakyti vykdyti įstatymų ar kitų teisės aktų, motyvuodamos šio akto nekonstitucingumu, ir į tai, kad iš dalies panaikintame Ministerijos 2012 m. lapkričio 26 d. sprendime Nr. 1D-7874(11) pareiškėjai buvo nurodyta, jog jai paskirta valstybinė pensija atitinkamu laikotarpiu iki Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo buvo mažinama ir pagal vėliau pripažintą prieštaraujančiu Konstitucijai teisinį pagrindą, atsakovo vertinimu, yra pagrindas manyti, kad toks ginčijamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra neteisėtas bei keistinas.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą pareiškėja prašo šį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepimą grindžia šiais argumentais:

1. Konstitucinio Teismo aktai, kaip ir minėtas 2012 m. vasario 6 d. nutarimas, siekia veiksmingiau užtikrinti teisės vertybes, kurių svarbiausios – žmogaus teisės, todėl atsakovo traktavimas neva nutarimas nukreiptas tik ateičiai, yra neteisingas, prieštarauja Konstitucijos teisingumo, lygiateisiškumo principams ir nuosavybės teisių apsaugą garantuojančios Europos žmogaus teisių konvencijos nuostatoms.

2. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas jau suformavo teismų praktiką analogiškose byloje (2013 m. kovo 12 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartis administracinėje byloje Nr. A552-519/2013) ir atmetė apelianto argumentus, kurie kartojami nagrinėjamame apeliaciniame skunde.

3. Pareiškėja nurodo, kad įsigaliojus Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimui, privalomomis tapo ne tik nutarimo rezoliucinės dalies išvados, bet ir nutarimo aprašomojoje dalyje nurodyti motyvai. Anot pareiškėjos, Konstitucinis Teismas jau suteikė terminą valstybės finansinių išteklių perskirstymui, todėl atsakovų argumentai ir prašymas pensijos perskaičiavimo kompensavimą atidėti iki 2014 m. vasario 1 d. atmestini. Pareiškėjos nuomone, begalinis kompensavimo nukėlimas prieštarauja konstituciniam imperatyvui, konstituciniam teisinės valstybės principui, kuriuo grindžiama visa Lietuvos teisės sistema ir pagrindiniai įstatymai.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV.

Remiantis byloje esančiais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad 1999 m. balandžio 21 d. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos sprendimu pareiškėjai buvo paskirta 1 839,90 Lt dydžio valstybinė pareigūnų pensija. Nuo 2010 m. sausio 1 d. įsigaliojo Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinasis įstatymas, pagal šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalį ir 5 straipsnio 1 dalį, pareiškėjai buvo sumažintas mokamos pensijos dydis. 2010 m. kovo 1 d. pareiškėja kreipėsi į Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministeriją, prašydama išmokėti neišmokėtą valstybinės pensijos dalį. 2012 m. lapkričio 26 d. sprendimu Nr. 1D-7874(11) Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija atsisakė jai grąžinti neišmokėtą valstybinės pensijos dalį (b. l. 7–8).

Bylos medžiaga patvirtina, jog nesutikdama su minėtuoju pensijos perskaičiavimu pareiškėja I. K. kreipėsi su skundu į Vilniaus apygardos administracinį teismą ir skunde prašė: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2012 m. lapkričio 26 d. sprendimą Nr. 1D-7874(11); 2) solidariai priteisti iš atsakovų Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir Lietuvos valstybės 39 987,36 Lt neišmokėtą nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. lapkričio 1 d. valstybinės pareigūnų pensijos dalį; 3) įpareigoti atsakovus nuo 2012 m. lapkričio 1 d. mokėti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 1999 m. balandžio 21 d. paskirtą 1 839,90 Lt dydžio pensiją. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. kovo 29 d. sprendimu pareiškėjos I. K. skundą tenkino iš dalies. Teismas panaikino Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2012 m. lapkričio 26 d. sprendimo Nr. 1D-7874(11) dalį, kurioje atsisakyta I. K. pensijos apskaičiavimui ir mokėjimui netaikyti Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatų. Teismas taip pat priteisė I. K. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. 23 796,24 Lt neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį. Kitą pareiškėjos I. K. skundo dalį pirmosios instancijos teismas atmetė kaip nepagrįstą.

Iš byloje pateikto atsakovų apeliacinio skundo matyti, kad šiame skunde atsakovai argumentuoja, jog Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas negali būti taikomas ginčo santykiams, susiklosčiusiems iki šio nutarimo įsigaliojimo ir, atsižvelgdami į tai, prašo pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą dalyje dėl tenkinto pareiškėjos I. K. skundo reikalavimo jį atmetant.

Įvertinusi šią atsakovų apeliaciniame skunde išdėstytą poziciją, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, jog Konstitucinis Teismas 2007 m. spalio 24 d. nutarime yra pažymėjęs, kad iš Konstitucijoje įtvirtintų teisinės valstybės, teisingumo, asmenų lygybės teismui principų seka, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat. Pabrėžta, kad teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nurodo, jog Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje expressis verbis yra nustatyta, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Žemesnės instancijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos teismų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Akcentuotina, jog Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime pasisakė dėl teisinio reguliavimo kuriuo buvo numatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnį, dėl valstybinių pensijų sumažinimo asmenims, turintiems draudžiamųjų pajamų, pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnį, taip pat dėl Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies (2009 m. gruodžio 8 d. ir 2010 m. lapkričio 12 d. įstatymų redakcijos) tiek, kiek ji apima šio įstatymo 1 dalies 1–4 punktuose nustatytas valstybines pensijas. Šis Konstitucinio Teismo nutarimas sprendžiant individualų ginčą yra reikšmingas nustatant kuria apimtimi gali būti patenkinti pareikšti reikalavimai dėl neišmokėtos pensijos dalies priteisimo. Tokios praktikos dėl bylai aktualaus teisinio reglamentavimo taikymo ir aiškinimo laikomasi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013. Be to, analogiška praktika yra formuojama ir kitomis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. balandžio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-546/2013, 2013 m. gegužės 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-269/2013 ir kt.).

Pabrėžtina, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 yra pažymėjusi, kad Konstitucinis Teismas 2012 m. gruodžio 19 d. sprendime konstatavo, jog Konstitucijos 110 straipsnyje yra nustatyta 107 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos bendros taisyklės, pagal kurią Konstitucinio Teismo sprendimų galia yra nukreipiama į ateitį, išimtis. Pagal Konstitucijos 110 straipsnį, nagrinėjamoje byloje teismas negali taikyti teisės akto (jo dalies), kurį Konstitucinis Teismas pripažino prieštaraujančiu Konstitucijai. Kitaip aiškinant Konstitucijos 110 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą draudimą taikyti Konstitucijai prieštaraujantį teisės aktą (jo dalį) būtų paneigtas jos 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas Konstitucijos viršenybės principas ir su juo susijęs konstitucinis teisės viešpatavimo imperatyvas, taip pat kiti Konstitucijos viršenybės principo aspektai, inter alia Konstitucijos tiesioginio taikymo principas, kiekvieno asmens teisės ginti savo teises tiesiogiai remiantis Konstitucija esmė, kiekvieno asmens teisės kreiptis į teismą ginant pažeistas konstitucines teises ar laisves esmė. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 pabrėžė, jog nustatyto pažeidimo konkrečiu atveju nepašalinus, būtų pažeistos Konstitucijos normos ir principai, o įstatymo dalis, kuri buvo pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai, ir toliau būtų realiai taikoma tiems teisiniams santykiams, kurie dar nėra galutinai susiklostę, t. y. būtų vykdomi Konstitucijai prieštaraujančio įstatymo pagrindu priimti sprendimai, kurie dar negali būti laikomi įvykdytais Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme. Tai taip pat nebūtų suderinama su Konstitucijos 110 straipsniu ir Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi, numatančia, kad teisėjas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai.

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atmeta atsakovų apeliacinio skundo argumentus, jog Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas negalėjo būti taikomas ginčo santykiui iki šio nutarimo įsigaliojimo. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas teisingai aiškino ir taikė ginčo santykį reglamentuojančias materialines teisės normas.

Apeliaciniame skunde atsakovai taip pat kelia klausimą dėl Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2012 m. lapkričio 26 d. sprendimo Nr. 1D-7874(11) dalies panaikinimo. Dėl šios aplinkybės apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog ginčijamas Vidaus reikalų ministerijos 2012 m. lapkričio 26 d. sprendimo Nr. 1D-7874(11) turėjo būti panaikintas dalyje, būtent – toje dalyje, kuria atsakovas atsisakė pareiškėjai perskaičiuoti jam paskirtą valstybinę pareigūnų ir karių pensiją, remiantis Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalimi. Tuo tarpu toje dalyje, kurioje pensiją pareiškėjui perskaičiuoti atsisakyta, vadovaujantis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi, sprendimas paliktinas nepakeistu, kadangi jis šioje dalyje buvo teisėtas, priimtas vadovaujantis Konstitucijai neprieštaraujančia pripažinta teisės norma. Atitinkamai pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo ginčijamo sprendimo dalis buvo panaikinta, yra paliktinas galioti nepakeistas.

Iš atsakovų apeliacinio skundo matyti, kad atsakovai šiame skunde prašo pensijos perskaičiavimo kompensavimą atidėti iki 2014 m. vasario 1 d. Teisėjų kolegija pažymi, jog neturi objektyvaus, įrodymais pagrįsto pagrindo išvadai, kad šioje byloje priimto teismo sprendimo įvykdymas sukeltų neproporcingų sunkumų atsakovui, todėl šį prašymą atmeta.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Atsakovų Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.