Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Regionų administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rimanto Giedraičio (kolegijos pranešėjas ir pirmininkas), Janinos Vitunskienės ir Nataljos Zelionkienės,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. K. skundą atsakovėms Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos kalėjimų tarnybos, ir Lietuvos kalėjimų tarnybai dėl sprendimų panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus, neturtinės žalos atlyginimo ir palūkanų priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmestinas.

Ginčas byloje kilo dėl atsakovės atsisakymo sudaryti pareiškėjui galimybę pervesti kitam nuteistajam pinigines lėšas.

Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas 2023 m. liepos 17 d. prašymu kreipėsi į Pravieniškių 1-ojo kalėjimo viršininką, prašydamas nuskaičiuoti iš jo sąskaitos 12 Eur ir pervesti jo geram draugui į jo Pravieniškių 1-ojo kalėjimo asmeninę sąskaitą, kad susimokėtų už elektrą ir įsigytų higienos priemonių, kurių įstaiga neišduoda (b. l. 3). Pravieniškių 1-ojo kalėjimo viršininkas 2023 m. liepos 25 d. sprendimu Nr. SN-22-2324 prašymo netenkino, kadangi BVK 50 straipsnio 2 dalies 4 punkte yra įtvirtintas draudimas nuteistiesiems perleisti savo turtą kitiems asmenims, o piniginės lėšos yra turto išraiškos forma (b. l. 4). Dėl Pravieniškių 1-ojo kalėjimo Sprendimo pareiškėjas 2023 m. rugpjūčio 2 d. pateikė skundą Lietuvos kalėjimų tarnybai, kartu prašydamas sudaryti sąlygas turimas lėšas pervesti kitiems nuteistiesiems. Lietuvos kalėjimų tarnyba 2023 m. rugpjūčio 24 d. sprendimu Nr. 2S-1884 pareiškėjo skundą atmetė ir konstatavo, jog Pravieniškių 1-ojo kalėjimo Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas vadovaujantis galiojančiais teisės aktais (b. l. 5–6).

BVK 40 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nuteistieji turi teisę gauti pinigines perlaidas ir siųsti jas artimiesiems, o laisvės atėmimo vietų įstaigos direktoriaus įgalioto pareigūno leidimu – ir kitiems asmenims. BVK sąvoka „artimieji“ apibrėžiama kaip nuteistojo sutuoktinis arba sugyventinis ir artimieji giminaičiai (BVK 27 straipsnio 2 dalis). Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 3.135 straipsniu artimaisiais giminaičiais pripažįstami tiesiosios linijos giminaičiai iki antrojo laipsnio imtinai (tėvai ir vaikai, seneliai ir vaikaičiai) ir šoninės linijos antrojo laipsnio giminaičiai (broliai ir seserys).

Pareiškėjas teismo posėdyje nurodė, kad nuteistasis, kuriam jis pageidavo pervesti pinigines lėšas, yra jo pusbrolis ir artimas draugas. Vadinasi, minėtas asmuo priskirtinas prie BVK 40 straipsnio 1 dalyje nurodytų „kitų asmenų“, kuriems nuteistasis lėšas gali pervesti tik laisvės atėmimo vietų įstaigos direktoriaus įgalioto pareigūno leidimu. BVK 40 straipsnio 1 dalis nenustato draudimo siųsti pinigines perlaidas įkalinimo įstaigoje esantiems asmenims, tačiau nagrinėjamu atveju būtina atsižvelgti į kitas nuteistųjų teises ir pareigas reglamentuojančias BVK nuostatas.

Vadovaujantis BVK 50 straipsnio 2 dalies 4 punktu nuteistiesiems draudžiama perleisti savo turtą kitiems nuteistiesiems, suimtiesiems ar laisvės atėmimo vietų įstaigos darbuotojams (pareigūnams, valstybės tarnautojams, darbuotojams, dirbantiems pagal darbo sutartis) arba jį įsigyti iš šių asmenų.

Aiškindamas iki 2023 m. sausio 1 d. galiojusios redakcijos BVK 110 straipsnio 2 dalies 4 punkte įtvirtintą draudimą perleisti savo turtą kitiems kaltinamiesiems, nuteistiesiems ar pataisos įstaigų administracijai, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad šioje nuostatoje numatytas turto perleidimas reiškia atlygintiną ar neatlygintiną jo perdavimą kito asmens naudai (žr. pvz., 2013 m. vasario 6 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A146-224/2013).

Pažymėtina, jog BVK 50 straipsnio 2 dalies 4 punktas nenumato jokių išimčių – nei susijusių su nuteistųjų, nepatenkančių į artimųjų asmenų ratą, tarpusavio ryšiais, nei su draudžiamo perleisti turto rūšimi, nei su turto perleidimo tikslu. Atsižvelgus į paminėtą teisinį reglamentavimą, darytina išvada, jog Pravieniškių 1-ojo kalėjimo viršininkas pagrįstai netenkino pareiškėjo 2023 m. liepos 17d. prašymo pervesti kitam nuteistajam pinigines lėšas kaip labdarą, t. y. perleisti savo turtą kito asmens naudai.

Pareiškėjas teigia ir pateikia įrodymus, jog leidimai pervesti pinigines lėšas kitam nuteistajam anksčiau jam buvo suteikti (b. l. 58–62). Tačiau pažymėtina, jog ankstesni atsakovo išduoti leidimai nesudaro pagrindo vertinti, jog Pravieniškių 1-ojo kalėjimo viršininkas privalėjo pareiškėjui suteikti leidimą pervesti lėšas ir šiuo konkrečiu atveju.

Pareiškėjas taip pat nurodo, jog ginčijami sprendimai formalūs, nepagrįsti, Pravieniškių 1-ojo kalėjimo sprendime tik pacituotos BVK nuostatos, tačiau kodėl priimtas būtent toks sprendimas, neaišku.

Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 10 straipsnio 5 dalies 5-6 punktuose nustatyta, kad administraciniame sprendime turi būti nurodyta: administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas ar kitos administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės, administracinio sprendimo motyvai. Paminėtos VAĮ nuostatos nustato, jog individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos. Nagrinėjamu atveju ginčijami sprendimai priimti tinkamai išnagrinėjus pareiškėjo prašyme ir skunde nurodytus argumentus, atitinka VAĮ 10 straipsnio 5 dalies reikalavimus, pagrįsti teisės aktų nuostatomis. Tiek iš ginčijamo Pravieniškių 1-ojo kalėjimo viršininko Sprendimo, tiek iš Kalėjimų tarnybos Sprendimo turinio aišku, jog pareiškėjo 2023 m. liepos 17 d. prašymas nepatenkintas dėl BVK 50 straipsnio 2 dalies 4 punkte įtvirtinto draudimo. Atsižvelgęs į nurodytas aplinkybes teismas sprendžia, jog nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimus dėl Pravieniškių 1-ojo kalėjimo Sprendimo ir Lietuvos kalėjimų tarnybos Sprendimo panaikinimo.

Pareiškėjo reikalavimas dėl įpareigojimo sudaryti pareiškėjui sąlygas gauti teisę daryti pinigines perlaidas kitiems nuteistiesiems (suimtiesiems) kaip labdarą yra išvestinis iš reikalavimų dėl ginčijamų sprendimų panaikinimo, todėl netenkinus pagrindinių reikalavimų, atmestinas ir išvestinis reikalavimas.

Pareiškėjas taip pat prašo teismo priteisti 200 Eur neturtinei žalai atlyginti.

CK 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis - viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): 1) valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), 2) žalai ir 3) priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala – tai fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas ir kt., teismo įvertinta pinigais.

Pareiškėjas nurodė, kad dėl to, jog dėl atsakovės sprendimų patyrė dvasinių ir emocinių kančių, garbės ir orumo pažeminimą bei nusivylimą.

Įvertinus byloje nustatytas faktines aplinkybes ir ginčui aktualų teisinį reglamentavimą bei nustačius, jog ginčijami administraciniai aktai teisėti ir pagrįsti, konstatuotina, jog Pravieniškių 1-ojo kalėjimo administracija, nesuteikdama pareiškėjui leidimo siųsti piniginės perlaidos kitam nuteistajam, neteisėtų veiksmų neatliko. Be to, pareiškėjo teiginiai apie jam kilusią neturtinę žalą – dvasines ir emocines kančias, garbės ir orumo pažeminimą, nusivylimą, yra bendro pobūdžio, nepagrįsti įrodymais. Darytina išvada, kad pareiškėjo nurodyti abstraktūs teiginiai, jų nepagrindžiant, negali būti laikomi neturtine žala CK 6.250 straipsnio prasme.

Įrodymų, kad Pravieniškių 1-ojo kalėjimo administracija būtų sąmoningai siekusi kaip nors diskriminuoti pareiškėją, pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgėsi, į bylą nepateikta. Be to pažymėtina, kad pareiškėjas yra asmuo, turintis specifinį teisinį statusą, jis atlieka laisvės atėmimo bausmę, todėl jo asmeninių laisvių suvaržymas tam tikra apimtimi yra neišvengiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje yra pripažįstama, kad įkalinimo įstaigose, atsižvelgiant į šių įstaigų pobūdį, gali būti pateisinami platesni apribojimai nei laisvėje esančių asmenų atžvilgiu (žr., pvz., 2005 m. spalio 6 d. sprendimą byloje H. prieš Jungtinę Karalystę (Nr. 2), pareiškimo Nr. 74025/01; 1975 m. vasario 21 d. sprendimą byloje G. prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 4451/70). Pripažįstama, kad tam tikros kalinimo sąlygos ir su tuo susiję apribojimai yra būdingi atliekant laisvės atėmimo bausmę (žr., pvz., 1967 m. liepos 11 d. sprendimą byloje K. H. C. prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 2749/66), o laisvės atėmimo bausmė visada daro įtaką asmens įprastam gyvenimui ir neišvengiamai nustato tam tikrus apribojimus ir kontrolę (žr., pvz., 2007 m. gruodžio 4 d. sprendimą byloje D. prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 44362/04).

Įvertinus aukščiau nurodytų aplinkybių bei jas patvirtinančių įrodymų visetą, darytina išvada, kad pareiškėjas neįrodė visų būtinų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų (neteisėtų veiksmų ir jam kilusios žalos), todėl valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą. Atsižvelgiant į tai, nėra teisinio pagrindo pareiškėjui priteisti neturtinės žalos atlyginimą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos kalėjimų tarnybos, todėl pareiškėjo reikalavimas dėl 200 Eur neturtinės žalos atlyginimo priteisimo atmetamas kaip nepagrįstas.

Atmetus pareiškėjo skundo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo, taip pat atmetamas reikalavimas priteisti 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo administracinės bylos iškėlimo teisme dienos, iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 87 straipsniu, 88 straipsnio 1 punktu,

nusprendžia:

Pareiškėjo V. K. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų administracinio teismo Kauno rūmus.