Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Valdas Meidus, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs pareiškėjų I. D. ir V. D. skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2018 m. birželio 18 d. nutarties, kuria buvo atmestas jų skundas dėl prokurorų nutarimų, kuriais buvo nutrauktas ikiteisminis tyrimas Nr. (duomenys neskelbtini), panaikinimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Panevėžio apygardos prokuratūros Panevėžio apylinkės prokuratūroje 2017 m. lapkričio 17 d. buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. (duomenys neskelbtini) pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 167 straipsnio 1 dalį. Ikiteisminio tyrimo metu A. A. pagal BK 167 straipsnio 1 dalį buvo įteiktas pranešimas apie įtarimą, kad ji laikotarpiu nuo 2017 m. ikiteisminio tyrimo metu nenustatytos datos iki 2017 m. spalio neteisėtai rinko informaciją apie privatų I. D. ir V. D. bei jų sūnaus T. D. gyvenimą, t. y. domėjosi T. D. gimimo data, jo buvusia pavarde.Panevėžio apygardos prokuratūros Panevėžio apylinkės prokuratūros prokurorė 2018 m. balandžio 18 d. nutarimu nutraukė šį ikiteisminį tyrimą pripažinusi, jog A. A. veikoje nėra nusikaltimo pagal BK 167 straipsnio 1 dalį požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas).Nesutikdamas su tokiu prokurorės nutarimu, V. D. padavė skundą aukštesniajam prokurorui. Tačiau Panevėžio apygardos prokuratūros Panevėžio apylinkės prokuratūros vyriausioji prokurorė 2018 m. gegužės 15 d. nutarimu šį jo skundą atmetė ir paliko galioti 2018 m. balandžio 18 d. nutarimą nutraukti ikiteisminį tyrimą. Vyriausioji prokurorė nutarime pažymėjo, kad ikiteisminio tyrimo metu nebuvo gauta duomenų apie plataus masto ir sistemingą informacijos apie privatų asmens gyvenimą rinkimą, be to, A. A. veiksmai nelaikytini pakankamai pavojingais, kad būtų naudojamos baudžiamosios teisės priemonės. Vyriausioji prokurorė nurodė ir tai, kad pareiškėjas, manydamas, jog buvo pažeista jo teisė į privatų gyvenimą, gali ją ginti civilinio proceso tvarka. Nesutikdami ir su šiuo nutarimu, pareiškėjai I. D. ir V. D. pateikė skundą apylinkės teismui. Skundžiama nutartimi jų skundas taip pat buvo atmestas. Apylinkės teismas skundžiamoje nutartyje nurodė, jog pareiškėjai nepateikė jokių naujų faktinių aplinkybių ir duomenų, kurių nebūtų išnagrinėjusiosios ir išsamiai aptarusios prokurorės skundžiamuose nutarimuose. Teismas pripažino, kad ikiteisminio tyrimo metu nebuvo nustatyta, jog A. A. veikoje yra kokios nors nusikalstamos veikos požymių. Antra, teismas pažymėjo, kad ikiteisminio tyrimo metu buvo atlikti visi būtini procesiniai veiksmai siekiant nustatyti, ar iš tiesų buvo padaryta nusikalstama veika, tačiau tokių duomenų negauta. Trečia, A. A. apklausos metu nurodė, kad I. D. ir V. D. sūnaus T. buvusią pavardę K. sužinojo iš savo sūnaus M. D., kuris ją nugirdo būdamas tėvo V. D. namuose. Šie A. A. parodymai nėra paneigti. Taip pat byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kurie patvirtintų, jog A. A. atliko tikslinius informacijos apie privatų pareiškėjų šeimos gyvenimą rinkimo veiksmus. Todėl ikiteisminio tyrimo metu gauti duomenys leidžia A. A. veiksmus vertinti kaip vienkartinio pobūdžio informacijos rinkimą, o pagal jų mastą ir trukmę laikyti minimaliais bei nepakankamais kilti baudžiamajai atsakomybei pagal BK 167 straipsnio 1 dalį. Ketvirta, teismas skundžiamoje nutartyje atkreipė dėmesį, kad baudžiamoji atsakomybė yra ultima ratio (kraštutinė) priemonė, t. y. tam tikra asmens veika užtraukia baudžiamąją atsakomybę, kai kitomis teisinėmis priemonėmis (civilinės, drausminės ir kt.) negali būti apginamos nukentėjusiojo teisės ir interesai. Šiuo atveju A. A. veiksmai nebuvo tiek pavojingi, kad galėtų užtraukti baudžiamąją atsakomybę.Skundu pareiškėjai I. D. ir V. D. prašo panaikinti skundžiamą apylinkės teismo nutartį ir priimti dėl skundo naują sprendimą – panaikinti prokurorų nutarimus ir tęsti ikiteisminį tyrimą Nr. (duomenys neskelbtini).Pareiškėjai skunde teigia, kad ikiteisminis tyrimas buvo atliktas neišsamiai ir neobjektyviai, jo metu net nebuvo aiškinamasi, iš kokio šaltinio A. A. sužinojo apie T. D. įvaikinimo faktą bei buvusią jo pavardę. Nurodo, kad jie neturi galimybės surinkti tokių duomenų, todėl neturi ir galimybės savo pažeistas teises ir interesus ginti civilinio proceso tvarka. Pažymi, kad teisėsaugos institucijos turi prieigas prie informacinių duomenų bazių, todėl gali patikrinti, kokie asmenys domėjosi jų asmens duomenimis. Pasak pareiškėjų, jie ikiteisminio tyrimo metu pateikė faktines aplinkybes, paneigiančias A. A. parodymus, kad ji apie T. D. įvaikinimą sužinojo iš savo sūnaus M. D. Skunde dėsto, kad po A. A. SMS žinučių apie svetimą vaiką, siųstų 2017 m. liepą, rugpjūčio mėnesį M. D. pradėjo jų klausinėti apie T. pavardę, jam atsakius, kad T. pavardė yra D., jis atsakė, kad mama tuo netiki ir ji turi pažįstamo daktaro pažymą, kurioje parašyta, kad T. pavardė yra K.; A. A. 2017 m. gruodį siųstose SMS žinutėse pati pasakė, kad T. pavardę sužinojo iš V. D. ir jos bendrų pažįstamų; A. A. apie T. D. įvaikinimo faktą negalėjo sužinoti iš M. D., kadangi prie jo jie apie tai nekalbėdavo, juolab jam nebuvo sakoma buvusi T. pavardė. Skunde nesutinka, kad A. A. veiksmai nėra tiek pavojingi, kad už juos būtų taikoma baudžiamoji atsakomybė. Tvirtina, kad A. A. su kol kas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas asmenimis atskleidė T. D. įvaikinimo faktą, t. y. pasikėsino į asmeninį gyvenimą mažamečio, kurio teisės ir interesai turi būti ginami itin atidžiai. Teigia, kad jie neketino laukti, kokiu tikslu A. A. panaudos gautą informaciją apie T. D., tačiau akivaizdu, kad tokia informacija buvo surinkta ne geranoriškais tikslais, kita vertus, tai atskleisti yra teisėsaugos institucijų pareiga. Atsiliepimų į skundą negauta.Skundas atmetamas. BPK 2 straipsnis įpareigoja prokurorą bei ikiteisminio tyrimo pareigūnus reaguoti į kiekvieną informaciją apie galimai padarytą nusikalstamą veiką ir atlikti visus reikalingus proceso veiksmus bei priimti visus reikalingus sprendimus, kad nusikalstama veika būtų atskleista. Kita vertus, tiek pradedant baudžiamąjį procesą, tiek jau vykstančio proceso metu privalu įsitikinti, jog nėra priežasčių, dėl kurių procesas nebegali būti tęsiamas. BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatyta, kad baudžiamasis procesas negali būti pradedamas, o pradėtas turi būti nutrauktas, jeigu nepadaryta veika, turinti visus būtinus ir įstatyme nustatytus nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymius. Priešingu atveju, neatsakingai pradėtas ir nepagrįstas baudžiamasis persekiojimas būtų neteisėtas ir grubiai pažeistų persekiojamų asmenų teises ir interesus. Šioje byloje pareiškėjai I. D. ir V. D. prašymą panaikinti apylinkės teismo nutartį bei prokurorų nutarimus ir tęsti ikiteisminį tyrimą iš esmės grindžia tuo, kad skundžiamais procesiniais sprendimais nepagrįstai atsisakoma toliau rinkti duomenis, reikšmingus jų pareiškime nurodytoms aplinkybėms išsamiai ištirti, ir tokiu būdu neužtikrinama jų bei jų sūnaus T. D. teisių apsauga. Tuo tarpu apylinkės teismas skundžiamoje nutartyje padarė išvadą, jog ikiteisminio tyrimo metu buvo atlikti visi esminiai ir reikalingi ikiteisminio tyrimo veiksmai, surinkti reikiami ir pakankami duomenys tam, kad būtų priimtas motyvuotas ir pagrįstas sprendimas dėl pareiškėjų pareiškime nurodytų aplinkybių. Skundą nagrinėjantis apygardos teismas, susipažinęs su baudžiamojoje byloje esančiais duomenimis, visiškai pritaria apylinkės teismo nutarties motyvams ir pripažįsta, kad ikiteisminis tyrimas pagal pareiškėjų pareiškimą dėl, jų nuomone, neteisėtų A. A. veiksmų prieš juos ir jų sūnų T. D. buvo nutrauktas iš esmės teisėtai ir pagrįstai, surinkus pakankamai reikšmingų tyrimui duomenų bei įsitikinus, kad egzistuoja ikiteisminio tyrimo nutraukimo pagrindas, numatytas BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punkte. Pastebėtina ir tai, kad pareiškėjai savo skunde apygardos teismui nepateikė jokių naujų argumentų, į kuriuos nebūtų išsamiai atsakę apylinkės teismas skundžiamoje nutartyje ar prokurorai nutarimuose. Todėl skundą nagrinėjantis apygardos teismas, pritardamas šiuose procesiniuose sprendimuose išdėstytiems motyvams, jų išsamiau neanalizuoja ir toliau nebekartoja.Byloje pačios įtariamosios A. A., liudytojų I. D. ir V. D. parodymai patvirtina, kad A. A. ant lapelio parašė I. D. ir V. D. sūnaus T. D. iki įvaikinimo buvusią pavardę – K., ir jo dabartinę gyvenamąją vietą – (duomenys neskelbtini), šį lapelį su minėta informacija perdavė sūnui M. D., kuris, būdamas tėvo V. D. namuose, jį perdavė I. D.. Šios aplinkybės byloje yra nustatytos neabejotinai, jos nekelia abejonių, su jomis iš esmės sutiko įtariamoji bei liudytojai, todėl dar plačiau jas aptarinėti ir analizuoti nėra pagrindo. Tačiau, priešingai pareiškėjų skundo teiginiams, aptariami būtent A. A. veiksmai – I. D. ir V. D. sūnaus T. D. buvusios pavardės bei jų gyvenamosios vietos žinojimas, pavojingumo prasme nesiekia baudžiamojo įstatymo draudžiamų veikų ribos.Nusikalstama veika pagal BK 167 straipsnio 1 dalį pripažįstama padaryta, kai asmuo neteisėtai rinko informaciją apie privatų asmens gyvenimą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo nutartyse pažymėjo, kad jokių padarinių, kaip būtino požymio, neįtvirtinimas BK 167 straipsnio 1 dalies sudėtyje, veikos aprašymas formalia nusikaltimo sudėtimi nereiškia, jog, sprendžiant dėl konkrečios veikos kvalifikavimo pagal šį straipsnį, nereikalaujama įvertinti panaudotų konkrečių neteisėto informacijos rinkimo priemonių, nustatyti, kaip ir į kokią privataus asmens gyvenimo sritį jomis buvo įsiterpta. Aiškinant BK 167 straipsnio 1 dalies taikymo galimybes, neteisinga būtų teigti, kad informacijos rinkimo neteisėtumas baudžiamąja prasme sietinas su bet kokio pobūdžio informacijos apie asmenį rinkimu, bet kokiais jos rinkimo būdais, nevertinant konkrečiai renkamos informacijos pobūdžio, rinkimo tikslo, trukmės, surinktos informacijos kiekio. Privataus gyvenimo sąvoka yra plati sąvoka, BK 167 straipsnyje nedetalizuojama, todėl apie tai, kas yra konkretaus asmens privataus gyvenimo dalis, kokia informacija patenka į baudžiamosios teisės priemonėmis saugotiną konkretaus asmens privataus gyvenimo erdvę, teismas sprendžia įvertinęs byloje nustatytų aplinkybių ir faktų visumą. Vertinant tokią visumą, svarbu taip pat atsižvelgti į renkamos informacijos ryšį su konkretaus asmens privačiu gyvenimu (ar ji susijusi su išties svarbiais asmens privataus gyvenimo aspektais arba nors savaime nėra intymi, bet yra surinkta privatumą ribojančiais, paprastai teismo sankcijos reikalaujančiais būdais; ar tai tik bendresnio pobūdžio, dažnai įvairiais atvejais paties asmens atskleidžiama informacija). Teismų praktikoje nuolat pažymima ir tai, kad baudžiamoji teisė yra ultima ratio (kraštutinė) priemonė, todėl tokia atsakomybė vertinant BK 167 straipsnio 1 dalyje numatytą veiką turėtų būti taikoma už pačius sunkiausius asmens privataus gyvenimo pažeidimus. Šios rūšies atsakomybei esant ne vienintelei poveikio priemonei teisės pažeidėjui galimų pritaikyti teisinės atsakomybės formų sistemoje, svarbu nustatyti, ar konkreti kaltininko veika išties pasiekusi tokį pavojingumo laipsnį, kad, vertinant šią veiką pagal protingumo, proporcingumo, teisingumo ir kitų bendrųjų teisės principų nuostatas, būtų pagrįstas baudžiamosios teisės priemonių taikymas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-84-489/2018).Iš šioje baudžiamojoje byloje surinktų duomenų matyti, jog, atliekant ikiteisminį tyrimą, buvo apklausti tiek patys pareiškėjai I. D. bei V. D., tiek A. A., atlikta akistata tarp I. D. bei A. A., į bylą pateikti jų tarpusavio susirašinėjimai elektroniniais laiškais bei SMS žinutėmis. Iš įtariamosios A. A. parodymų matyti, kad ji neneigė, jog bendravo su savo sūnumi M. D., iš kurio pasakojimo ji suprato, kad I. D. ir V. D. įsivaikino sūnų, gimusį žiemą, kad jo pavardė K. Kaip pagrįstai apylinkės teismas nurodė skundžiamoje nutartyje, šiuos A. A. parodymus paneigiančių duomenų byloje nėra. O vien tai, kad pareiškėjai pateikia savo samprotavimus apie šios informacijos šaltinį, nesant jokių objektyvių tai patvirtinančių duomenų, neleidžia byloje daryti priešingos išvados. Nors skunde pareiškėjai ir nurodo, kad M. D., būdamas jų namuose, niekaip negalėjo sužinoti apie T. D. buvusią pavardę, nes prie jo jie apie tai nekalbėjo, tačiau tokie teiginiai dar nepatvirtina, kad M. D. to iš tiesų negalėjo nugirsti. Taip pat, kaip pagrįstai skundžiamoje nutartyje pažymėjo apylinkės teismas, byloje liko nepaneigta ir A. A. versija dėl D. šeimos gyvenamosios vietos nustatymo. Įtariamoji A. A. neneigė, kad pati sužinojo apie jų gyvenamąją vietą. Pasak jos, V. D. atsisakė jai nurodyti savo gyvenamąją vietą, kurią ji išsiaiškino pati, kad žinotų, kur būna sūnus M. D., t. y. ji važiavo V. D. iš paskos ir taip pamatė, kus jis gyvena. Tokie A. A. veiksmai ir motyvai – noras žinoti, kur būna jos sūnus, kai jis būna su savo tėvu, yra suprantami bei logiškai paaiškinami. Tokiu būdu, kolegija sprendžia, kad vien įtariamosios A. A. bendravimas su sūnumi, kurio metu jis pats, būdamas dar mažametis, išpasakojo D. šeimos gyvenimo tam tikras detales, bei V. D. gyvenamosios vietos sužinojimas, ką tinkamai nurodė apylinkės teismas skundžiamoje nutartyje, įvertinus tai, jog nė vienas tyrimo metu apklaustų liudytojų konkrečiai nenurodė faktų, kuriuos būtų galima traktuoti kaip sistemingos informacijos apie I. D. ir V. D. šeimos privatų gyvenimą rinkimą, neleidžia daryti išvados, jog A. A. veiksmuose yra nusikalstamos veikos požymių. Nagrinėjamu atveju A. A. domėjimasis sūnaus M. D. buvimo vieta, kai jį pasiima tėvas V. D., iš sūnaus pasakojimo sužinojimas apie I. D. ir V. D. įsivaikintą sūnų, negali būti vertinamas baudžiamosios teisės aspektu, pripažįstant, jog A. A. neteisėtais būdais bei neteisėtomis priemonėmis rinko informaciją. Nors pareiškėjai skunduose ir teigia apie galimą A. A. nusikalstamų veiksmų atlikimą, tačiau apygardos teismas sprendžia, kad duomenų, patvirtinančių tokius jos nusikalstamus veiksmus neteisėtai renkant informaciją, baudžiamojoje byloje nėra.Apygardos teismas atmeta pareiškėjų skundo argumentus, jog ikiteisminis tyrimas turėtų būti atliekamas toliau todėl, kad reikalinga patikrinti, kas galimai jungėsi prie informacinių duomenų bazių ir taip tikrino informaciją apie T. D., ir pan. Iš skundžiamos nutarties matyti, kad dėl šių skundo argumentų pakankamai išsamiai ir argumentuotai pasisakė apylinkės teismas. Apygardos teismas pritaria, kad ikiteisminio tyrimo metu buvo atlikta eilė procesinių veiksmų, reikšmingų objektyviam tyrimui – jie išvardinti skundžiamoje apylinkės teismo nutartyje. Tokiu būdu buvo surinkti ir įvertinti visi reikiami duomenys atitinkamo procesinio sprendimo priėmimui, todėl kitų, pareiškėjų pageidaujamų proceso veiksmų atlikimas būtų betikslis ir reikšmingesnės informacijos nebesuteiktų. Apygardos teismas atkreipia dėmesį ir į tai, kad ikiteisminio tyrimo metu atliekamas duomenų rinkimas nėra savitikslis, jis negali būti ir begalinis, nes duomenų turi būti surinkta tiek, kad būtų išsiaiškintos byloje įrodinėtinos aplinkybės ir priimtas pagrįstas sprendimas dėl tolesnės tyrimo eigos, t. y. bylos su kaltinamuoju aktu perdavimo teismui ar tyrimo nutraukimo. Taigi, nagrinėjamu atveju Panevėžio apygardos prokuratūros Panevėžio apylinkės prokuratūros prokurorės 2018 m. balandžio 18 nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą ir šį sprendimą palikęs galioti vyriausiosios prokurorės 2018 m. gegužės 15 d. nutarimas yra išsamūs, motyvuoti, juose padarytos išvados atitinka ikiteisminio tyrimo metu surinktus duomenis. Dėl šių procesinių sprendimų priimtą skundžiamą apylinkės teismo nutartį pripažinti neteisėta bei nepagrįsta nėra pagrindo. Dėl pirmiau išdėstytų aplinkybių apygardos teismas daro išvadą, jog ikiteisminis tyrimas šioje byloje buvo atliktas pakankamai išsamiai bei nėra pagrindo teigti, kad aiškinantis nusikalstamos veikos padarymo faktą reikalingi tyrimo veiksmai nebuvo atlikti. Skunde nurodytais motyvais pagrindo tęsti ikiteisminį tyrimą apygardos teismas nenustatė, todėl pareiškėjų I. D. ir V. D. skundas yra atmetamas, o skundžiama apylinkės teismo nutartis paliekama galioti.Taip pat pažymėtina, kad nors BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas neabejotinai prilygina nutarimą nutraukti ikiteisminį tyrimą baigiamajam procesiniam sprendimui, tačiau BPK nustatyta ir atskira nutraukto proceso atnaujinimo tvarka – tokiais atvejais prokuroras privalo priimti atitinkamą nutarimą (BPK 217 straipsnio 1 dalis). Nutrauktas ikiteisminis tyrimas gali būti atnaujintas pagal BPK 217 straipsnio 2 dalį nustačius esmines aplinkybes, turinčias reikšmės bylai išspręsti teisingai, kurios nebuvo nustatytos priimant sprendimą nutraukti ikiteisminį tyrimą.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 442 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas

nutaria:

Atmesti pareiškėjų I. D. ir V. D. skundą ir palikti galioti Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2018 m. birželio 18 d. nutartį.

Ši nutartis neskundžiama.