Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Josifo Tomaševičiaus, Tomo Šeškausko ir pranešėjo Vladislovo Ranonio,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. Š. kasacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2005 gruodžio 21 d. nuosprendžio, kuriuo E. Š. pripažintas kaltu ir nuteistas laisvės atėmimu:

pagal BK 183 straipsnio 2 dalį dėl UAB „ATL Servis“ priklausančių 60 000 Lt pasisavinimo pagal kasos išlaidų orderį Nr. 008 vieneriems metams;

pagal BK 183 straipsnio 2 dalį dėl UAB „ATL Servis“ priklausančių 34 735 Lt pasisavinimo pagal kasos išlaidų orderį Nr. 16 laisvės atėmimu šešiems mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, bausmės subendrintos iš dalies jas sudedant ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas vieneriems metams ir dviems mėnesiams. Pritaikius 2002 m. lapkričio 7 d. Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl amnestijos pažymint Lietuvos Respublikos Konstitucijos 10 metų sukaktį“ 4 straipsnio 2 dalies 1 punktą, neatlikta bausmė sumažinta vienu penktadaliu.

E. Š. pagal BK 183 straipsnio 2 dalį dėl UAB „ATL Servis“ priklausančių 40 025 Lt pasisavinimo pagal 1997 m. kovo 12 d. kasos išlaidų orderį Nr. 032 išteisintas, nenustačius, kad jis dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką (BPK 303 straipsnio 5 dalies 2 punktas).

Taip pat skundžiama ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 28 d. nutartis, kuria nuteistojo E. Š. apeliacinis skundas atmestas.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo V. Ranonio pranešimą ir susipažinusi su baudžiamąja byla,

Aprašomoji dalis

n ustatė:

E. Š. nuteistas už tai, kad, būdamas UAB „ATL Servis“ (duomenys neskelbtini) direktorius, nenustatytu laiku ir vietoje du kartus pasisavino gautą ir jo žinioje buvusį UAB „ATL Servis“ didelės vertės turtą, būtent:

- 1997 m. sausio 16 d., žodžiu nurodydamas bendrovės buhalteriui D. Š. užpildyti kasos išlaidų orderį Nr. 008 dėl 60 000 Lt išmokėjimo J. L., kaip paskolos grąžinimą firmai „Promtechnoservis“, eilutėje „Gavau“ mėlynos spalvos rašikliu įrašė rusų kalba „Šešiasdešimt tūkstančių“ ir, nenustatytam asmeniui suklastojus J. L. parašą, vykdydamas UAB „ATL Servis“ kasininko funkcijas, neišmokėjo J. L. šių 60 000 Lt; po to (duomenys neskelbtini), pateikęs UAB „ATL Servis“ buhalteriui D. Š. šį žinomai suklastotą kasos išlaidų orderį, pasisavino iš UAB „ATL Servis“ gautus ir jo žinioje buvusius 60 000 Lt;

- 1998 m. vasario 23 d. žodžiu nurodydamas bendrovės buhalteriui D. Š. užpildyti kasos išlaidų orderį Nr. 016 dėl 34 735 Lt išmokėjimo J. L., kaip paskolos gražinimą firmai „Promtechnoservis“ pagal 1997 m. gegužės 8 d. paskolos sutartį, pasirašė eilutėse „Vadovas“ ir „Kasininkas“ ir, nenustatytam asmeniui suklastojus eilutėje „Gavau“ J. L. parašą, neišmokėjęs J. L. šių 34 735 Lt, nurodydamas buhalteriui D. Š. šį kasos išlaidų orderį įtraukti į buhalterinę apskaitą, pasisavino svetimą, jam patikėtą ir jo žinioje esantį UAB „ATL Servis“ turtą – 34 735 Lt.

Kasaciniame skunde teigiama, kad ir pirmosios, ir apeliacinės instancijos teismai netyrė 1998 m. balandžio 26 d. ir 1999 m. gegužės 4 d. skolų suderinimo protokolų, nevertino jų turinio, supainiojo jų pasirašymo pagrindus ir aplinkybes bei subjektų, dalyvavusių suderinant skolas, parodymus. Tai ir buvo esminis apeliacinio skundo argumentas, dėl kurio apeliacinės instancijos teismo nutartyje nepasisakyta. Dėl visų išvardytų procesinių pažeidimų teismai nepagrįstai pripažino, kad E. Š. pasisavino UAB „Atl Servis“ turtą ir neatsiskaitė su Rusijos AB “Promtechnoservis“. Pasak nuteistojo, su šia Rusijos firma buvo atsiskaityta, nenukrypstant nuo CK 6.65 straipsnio reikalavimų.

Be to, kasatorius prašo, vadovaujantis BK 41 straipsnio 2 dalies 5 punktu, 54 straipsnio 3 dalimi, paskirti jam švelnesnę bausmę. BK 41 straipsnio 2 dalies 5 punkte įtvirtintas vienas iš bausmės tikslų – užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Kadangi baudžiamosios bylos nagrinėjimas užsitęsė daugiau nei dešimt metų, per kuriuos E. Š. elgesys ir darbas parodė, kad jis nėra asmuo, kurį nedelsiant būtina izoliuoti nuo visuomenės, todėl, pasak nuteistojo, siekiant įgyvendinti teisingumo, protingumo ir proporcingumo principus, turėtų būti svarstomas bausmės, nesusijusios su laisvės atėmimu, paskyrimo klausimas.

Prokuroras nesutinka su kasacinio skundo teiginiu, kad, nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, teismas pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimus, nes nepatikrino bylos tiek, kiek to buvo prašoma kasaciniame skunde. Nepagrįstas yra ir kasatoriaus teiginys, kad apeliacinės instancijos teismas, kaip ir pirmosios instancijos teismas, supainiojo 1998 m. balandžio 26 d. ir 1999 m. gegužės 4 d. pasirašytų skolų suderinimo protokolų pasirašymo pagrindus ir aplinkybes.

Prokuroras pažymi, kad priešingai, nei nurodyta kasaciniame skunde, apeliacinės instancijos teismas įsigilino į apeliacinio skundo argumentus. Teismo posėdyje buvo atliktas papildomas įrodymų tyrimas. Apeliacinės instancijos teismo nutartyje pasisakyta dėl visų bylai svarbių klausimų, iškeltų apeliaciniame skunde, tarp jų ir dėl 1998 m. balandžio 26 d. ir 1999 m. gegužės 4 d. skolų suderinimo protokolų. BPK 320 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad teismas privalo pateikti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės, bet tai nereiškia, kad reikia pateikti detalų atsakymą į kiekvieną skundo argumentą. Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija išsamiai ir argumentuotai pasisakė dėl E. Š. dalyvavimo pasisavinant turtą ir nusikalstamos veikos kvalifikavimo bei konstatavo, kad nėra pagrindų kitaip vertinti pirmosios instancijos teisme nurodytus nusikaltimo objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius.

Kaip matyti iš apeliacinės instancijos teismo nutarties, teisėjų kolegija atmetė kaip nepagrįstus E. Š. apeliacinio skundo argumentus, kad jo nekaltumą patvirtina jo paties, kaip UAB „ATL Servis“ direktoriaus ir Rusijos AB „Promtechnoservis“ generalinio direktoriaus, pasirašytas skolų suderinimo protokolas. Teisėjų kolegija teisingai nurodė, kad vien skolos Rusijos įmonei grąžinimo faktas nereiškė, kad jos dalis buvo padengta būtent E. Š. išduotais UAB „ATL Servis“ grynaisiais pinigais. Reviziją atlikusi specialistė S. N. patvirtino, kad byloje esantys įmonių skolų suderinimo aktai neįrodo, jog iš UAB „ATL Servis“ paimtų ir E. Š. perduotų pinigų įnešimo į Rusijos AB „Promtechnoservis“ kasą fakto, nes protokolai nepagrįsti pirminiais buhalterinės apskaitos dokumentais.

Prokuroro teigimu, nepagrįsti yra kasacinio skundo argumentai, kad ir pirmosios, ir apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 20 straipsnio reikalavimus, nes abiejų instancijų teismai E. Š. kaltę, padarius nusikaltimą, numatytą BK 183 straipsnio 2 dalyje, pagrindė surinktų ir teisiamajame posėdyje ištirtų bei įvertintų įrodymų visuma.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo E. Š. kasacinis skundas netenkintinas.

Dėl BPK nuostatų taikymo

Esminis ir bene vienintelis nuteistojo E. Š. kasacinio skundo argumentas yra tas, kad teismai netyrė ir neįvertino 1998 m. balandžio 26 d. ir 1999 m. gegužės 4 d. skolų suderinimo protokolų, supainiojo ir sutapatino šių dviejų protokolų pasirašymo pagrindus bei aplinkybes ir skolų suderinime dalyvavusių subjektų parodymus. Pasak kasatoriaus, dėl šio procesinio pažeidimo teismai be pagrindo konstatavo, kad jis neatsiskaitė su Rusijos firma „Promtechnoservis“ ir pasisavino UAB „Atl Servis“ šiam tikslui skirtas lėšas.

Tokie kasatoriaus argumentai prieštarauja bylos duomenims. BPK 20 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai teisingai išspręsti. Šiuo pagrindu pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai kasatoriaus minimų skolų suderinimo protokolų nepripažino įrodymais ir nuteistojo E. Š. kaltę grindė nukentėjusiojo parodymais, ekspertų išvadomis apie nukentėjusiojo parašų kasos išlaidų orderiuose suklastojimą, dokumentinės revizijos aktu ir specialistės paaiškinimais bei kitais bylos duomenimis, kurie kasaciniame skunde nutylimi ir kurie nepalieka abejonių tuo, kad įmonių skolų suderinimo aktai, nepagrįsti pirminiais buhalterinės apskaitos dokumentais, nėra tas įrodymų šaltinis, kuris patvirtintų iš UAB „Atl Servis“ paimtų pinigų sumokėjimą firmai „Promtechnoservis“. BPK 20 straipsnio 5 dalis įpareigoja teismą įvertinti įrodymus. Suprantama, kad teismai, konstatavę tam tikrus bylos duomenis nesant įrodymais, kartu tų duomenų nebeprivalo dar kaip nors analizuoti ar įvertinti. Įtakos įrodymų vertinimui negali turėti ir kasatoriaus nurodomos Civilinio kodekso normos, nes baudžiamajame procese įrodymai vertinami pagal BPK taisykles. Kolegija neturi pagrindo pripažinti, kad teismai šias taisykles būtų pažeidę ir neišnagrinėję kokios nors svarbios aplinkybės, turinčios reikšmės nuteistojo E. Š. kaltės klausimui išspręsti.

Dėl nenagrinėtino kasacinio skundo klausimo

Pagal BPK 367 straipsnio 3 dalį kasacine tvarka neskundžiami ir nenagrinėjami apeliacine tvarka neskųsti ir nenagrinėti nuosprendžiai ir nutartys. Kasacine tvarka apskųsti įsiteisėjusį nuosprendį ar nutartį galima tik dėl tų klausimų, kurie buvo nagrinėti apeliacinės instancijos teisme.

E. Š. kasaciniame skunde kelia naują klausimą ir prašo sušvelninti jam paskirtą bausmę, taikant BK 54 straipsnio 3 dalį ir paskiriant BK 183 straipsnio 2 dalies sankcijoje nenumatytą bausmę.

Apeliaciniame skunde nuteistasis E. Š. prašė išteisinti jį dėl kaltinimo pagal BK 183 straipsnio 2 dalį.

Panevėžio apygardos prokuratūros prokuroras apeliaciname skunde prašė paskirti E. Š. griežtesnę bausmę, teigdamas, kad jam bausmė yra per švelni, nes artima minimaliai sankcijoje numatytai laisvės atėmimo bausmei.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 28 d. nutaryje išsamiai pasisakyta dėl prokuroro apeliacinio skundo prašymo. Apeliacinės instancijos teismas nutartyje konstatavo, kad sugriežtinti E. Š. bausmę nėra pagrindo, nes pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę, nepažeidė bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, numatytų BK 54 straipsnyje, atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus bei tikslus, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nebuvimą bei kitas aplinkybes ir teisingai paskyrė laisvės atėmimo bausmę, artimą minimaliai sankcijoje už šią veiką numatytai bausmei.

Taigi apeliacinės instancijos teisme BK 54 straipsnio 3 dalies taikymo klausimas nebuvo nagrinėtas.

Rezoliucinė dalis

n utaria:

Nuteistojo E. Š. kasacinį skundą atmesti.