Kauno apygardos teismo nutartis

2015-06-15 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-508-593/2015

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaNutartis · 2013-03-18Marijampolės apylinkės teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2015-06-15Kauno apygardos teismas
Teismas
Kauno apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2015-06-15
Bylos Nr.
1A-508-593/2015
Teisminio proceso Nr.
1-91-1-00371-2011-7
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Daiva Jankauskienė (pirm.), Arūnas Paštuolis, Viktoras Preikšas
Kaltinamasis
R. S.
Nukentėjusysis
E. R.
Advokatai
Rasa Malinauskienė
Kategorijos
Teisėja Loreta Masevičiūtė Baudž. byla Nr. 1A-508-593-2015

Pranešėja Daiva Jankauskienė Teisminio proceso Nr. 1-91-1-00371-2011-7

Procesinio sprendimo kategorija: 2.4.7 (S)
KAUNO APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. birželio 15 d.

Kaunas

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės teisėjos Daivos Jankauskienės, teisėjų Arūno Paštuolio ir Viktoro Preikšo, sekretoriaujant Laimai Grėbliūnienei, dalyvaujant prokurorui Linui Frančiakui, išteisintajam R. S., jo gynėjui advokatui Mindaugui Skriubiui, nukentėjusiojo E. R. atstovei advokatei Rasai Malinauskienei, viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros Marijampolės apylinkės prokuratūros prokuroro ir nukentėjusiojo E. R. atstovės advokatės Rasos Malinauskienės apeliacinius skundus dėl Marijampolės rajono apylinkės teismo 2015 m. vasario 23 d. nuosprendžio, kuriuo R. S. išteisintas pagal BK 281 str. 1 d. kaip nepadaręs veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. E. R. pareikštas civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtu.

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. S. buvo kaltinamas ir išteisintas pagal BK 281 str. 1 d. dėl to, kad 2013 m. rugpjūčio 4 d., apie 16 val. 40 min., vietinės reikšmės žvyruotame kelyje, vedančiame iš (duomenys neskelbtini) kaimo į (duomenys neskelbtini) kaimą, (duomenys neskelbtini) kaimo ribose, (duomenys neskelbtini) seniūnijoje, (duomenys neskelbtini) rajone, vairuodamas automobilį „O. V.“, valstybiniu numeriu (duomenys neskelbtini) pažeidė Kelių eismo taisyklių 106, 107 punktų reikalavimus, t. y. prieš pradėdamas važiuoti automobiliu „O. V.“ ir kitaip keisdamas važiavimo kryptį neįsitikino, kad tai daryti saugu – įvažiuodamas į kelią iš šalia esančios teritorijos, sudarė kliūtį tiesiai keliu važiuojančiam automobiliui „Toyota Avensis“, valstybiniu numeriu (duomenys neskelbtini) kurį vairavo E. R.. R. S. veiksmai techniniu požiūriu buvo nepriimtini ir sąlygojo šio eismo įvykio kilimą, dėl ko įvyko eismo įvykis, kurio metu vairuotojui E. R. padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas.

Šalies argumentai

Skundu prokuroras prašo skundžiamą nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį, kuriuo R. S. nuteisti pagal BK 281 str. 1 d. – 20 MGL (753,2 euro) bauda, nukentėjusiojo E. R. civilinį ieškinį tenkinti visiškai, iš kaltinamojo R. S. draudimo AAS ,, (duomenys neskelbtini)“ Lietuvos filialo priteisti E. R. naudai 8797,96 Lt (2548,07 euro) turtinei žalai ir 5000 Lt (14481,1 euro) neturtinei žalai atlyginti. Priteisti iš R. S. ir draudimo AAS ,, (duomenys neskelbtini)“ Lietuvos filialo nukentėjusiojo E. R. naudai 1000 Lt (289, 62 euro) išlaidas advokato pagalbai apmokėti. Skunde teigiama, kad teismo padarytos išvados bei R. S. išteisinimo motyvai prieštarauja byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms, teismas visiškai be reikalo vertino, kuris eismo dalyvis labiau elgėsi nerūpestingai ar lengvabūdiškai, nes šioje situacijoje buvo būtina teisingai įvertinti, kurio eismo dalyvio padaryti KET pažeidimai yra priežastiniame ryšyje su autoavarijos kilimu ir atsiradusiomis pasekmėmis. Teismas neteisingai nuosprendyje nurodė, kad nukentėjusysis, pastebėjęs kliūtį, automobilio nestabdė, o tik suko vairą į dešinę pusę, nes ir kaltinamasis, ir nukentėjusysis parodė, kad tuo metu, kaip pamatė kitą eismo dalyvį, tai automobilis ,,O. V.“ judėjo į priekį, o atstumas tarp automobilių buvo apie 15-30 metrų, o pagal kaltinamojo parodymus apie tai, jog ,,Toyota“ labai greitai pravažiavo, galėjo būti pusmetrio atstumas. Be to, ,,Toyotoje“ yra ABS stabdžių sistema, todėl neliko stabdymo žymės ant kelio, nors E. R. ėmėsi visų priemonių, kad išvengtų susidūrimo, t. y. automobilį stabdė ir suko vairą. Įvykio vietos apžiūros protokole yra užfiksuota, kad ,,Toyota“ slydimo žymė prasideda prie sustojusio ,,Opelio“ priekio, kas patvirtina, kad atmetus vairuotojo reakcijos laiką, stabdymo ir kartu sukimo manevras buvo pradėtas būtent toje vietoje, t. y. nukentėjusysis neturėjo jokios galimybės, pamatęs ,,Opelį“ iki jo sustoti, todėl priėmė teisingą sprendimą, kuris šioje situacijoje visiškai pasiteisino. Automobilių susidūrimas neįvyko, o jeigu būtų įvykęs, tai ,,Toyotos“ greitis susidūrimo metu būtų buvęs 40 km/val. didesnis nei trenkiantis į medžius ir pasekmės galėjo būti dar sunkesnės. Taip pat skunde teigiama, jog teismas visiškai neteisingai įvertino tai, kad R. S. automobilis nesudarė staigios kliūties. Iš bylos medžiagos nustatyta, kad R. S. automobilis išvažinėjo iš sodybos į pagrindinį kelią, jam matomumą užstojo prie kelio esantys krūmai, todėl nėra jokio pagrindo abejoti nukentėjusiojo E. R. parodymais, kad kaip tik pamatė R. S. vairuojamą automobilį, iš karto ėmėsi veiksmų susidūrimui išvengti, tačiau atstumas jau buvo per mažas, kad būtų galima iki automobilio sustoti. Ekspertas L. A. paaiškino, kad šioje situacijoje R. negalėjo nuspėti, kur atsidurs ,,Opel“, kur jis sustos, t. y. buvo sudaryta reali kliūtis E. R., važiavusiam pagrindiniu keliu, t. y. R. S., neįsitikinęs, kad pagrindiniu keliu nevažiuoja transporto priemonės ir išvažiuodamas iš sodybos į pagrindinį kelią sudarė kliūtį, kas ir buvo būtina padarinių sąlyga. Taip pat prokuroras teigia, jog krūmai augantys prie kelio yra jo tėvų sodyboje, R. S. važiuodavo ten dažnai, todėl galėjo imtis priemonių padaryti išvažiavimą saugesniu. Taip pat skunde teigiama, jog atlikus autotechninę ekspertizę nustatyta, kad ,,Toyota“ saugaus greičio neviršijo, važiuodamas kairiąja automobilio dalimi buvo kirtęs kelio vidurio liniją, kas turėtų būti vertinama kaip nukentėjusiojo neatsargumas ir atsižvelgta skiriant bausmę kaltininkui ir priteisiant neturtinės žalos dydį. Mano, jog byloje neginčijamai nustatyta, jog KET reikalavimus pažeidė R. S., nes jis sudarė kliūtį pagrindiniu keliu važiuojančiam E. R., kas sukėlė visas toliau sekusias pasekmes. Eliminuojant E. R. padarytus KET pažeidimus, t. y. laikant, jog jis važiavo savo važiavimo juosta ir tokiomis pačiomis sąlygomis pamato išvažiuojantį R. S. automobilį, situacija iš esmės nepasikeistų, nes R. S. automobilis sudarytų kliūtį, o eliminuojant iš eismo įvykio R. S. padarytus KET pažeidimus, automobilis ,,Toyota“ būtų pravažiavęs be jokių kliūčių. Baudžiamai atsakomybei svarbiausia yra priežastinis kaltininko veikos ir kilusių padarinių ryšys, o R. S. padaryto pažeidimo ir atsiradę padariniai yra dėsningi, nes R. S. neįsitikino prieš išvažiuodamas iš sodybos, jog pagrindiniu keliu nevažiuoja transporto priemonė.

Nukentėjusiojo atstovė advokatė Rasa Malinauskienė apeliaciniu skundu prašo panaikinti išteisinamąjį nuosprendį, priimti naują nuosprendį ir R. S. pripažinti kaltu pagal BK 281 str. 1 d., tenkinti E. R. civilinį ieškinį ir iš kaltinamojo R. S. ir draudimo AAS ,, (duomenys neskelbtini)“ Lietuvos filialo priteisti E. R. 8797,96 Lt. (2548,07 euro) turtinei žalai ir 5000 Lt (1448,1 euro) neturtinei žalai atlyginti bei 1000 litų (289,62 euro) išlaidas advokato pagalbai apmokėti. Skunde nurodoma, jog pirmosios instancijos teismas, spręsdamas R. S. baudžiamosios atsakomybės klausimą, padarė klaidingas išvadas, kurias lėmė esminis BPK 20 str. 5 d. nuostatų pažeidimas. Teismas R. S. išteisinimą grindė vertindamas įrodymus atskirai vienus nuo kitų, iš esmės remdamasis tik eksperto L. A. teisme duotais parodymais bei kaltinamojo parodymais, visiškai ignoruodamas ar netinkamai įvertindamas nukentėjusiojo E. R. nuoseklius parodymus, o taip pat specialisto išvados dalį, kurioje konstatuota tai, kad automobilio ,,O. V.“ vairuotojo R. S. veiksmai buvo techniniu požiūriu nepriimtini ir sąlygojo šio eismo įvykio kilimą. Teismas atmetė nukentėjusiojo parodymus, jog jam pamačius ,,O. V.“, šis judėjo, nors pats kaltinamasis teismo posėdžio metu patvirtino, kad išvažinėdamas iš savo tėviškės, jis po truputį įvažinėjo į kelią – taigi judėjo. Jo tvirtinimu, tik po to, kai pro jo automobilį pravažiavo nukentėjusiojo automobilis, jis užtraukė rankinį stabdį, t. y. sustojo. Teismas savo išvadą, jog kaltinamojo automobilis tikrai buvo sustojęs grindė eismo įvykio schema, kurioje užfiksuoti nukentėjusiojo automobilio ratų slydimo (stabdymo) pėdsakai ir kaltinamojo automobilio buvimo vieta, nors eismo įvykis įvyko apie 16 val. 40 min, į gydymo įstaigą nukentėjusysis buvo išvežtas po pusvalandžio, kai tuo tarpu policijos pareigūnai į įvykio vietą atvyko bei jos apžiūrą pradėjo tik 18.00 val. ir visą šį laikotarpį eismo įvykio vieta nebuvo apsaugota, joje liko tik pats kaltinamasis, kuris turėjo visas sąlygas patraukti savo automobilį toliau nuo važiuojamosios kelio dalies, tokiu būdu siekdamas suklaidinti pareigūnus ir išvengti atsakomybės. Nors teismas konstatavo, kad byloje nėra įrodymų, kad kaltinamojo automobilis po įvykio buvo pajudintas iš vietos, tačiau tokia tikimybė akivaizdžiai egzistuoja. Teismas visiškai ignoravo nukentėjusiojo parodymus apie tai, kad kaltinamojo vairuojamas automobilis į kelią išvažiavo staiga, tuo sudarydamas nukentėjusiajam kliūtį, todėl jis neturėjo kitos išeities, tik apvažiuoti jo kelyje atsiradusią kliūtį, nes stabdyti automobilį nebuvo reikiamo atstumo. Skunde teigiama, jog byloje nustatyta, kad kaltinamasis į kelią iš kiemo išvažiavo staiga, nepakankamai įvertinęs, kiek saugiai sau bei kitiems eismo dalyviams jis tai gali padaryti. Savo ruožtu neginčijamai nustatyta ir tai, jog nukentėjusysis nepasirinko tokio greičio, kuriam esant bet kokiomis aplinkybėmis būtų galėjęs suvaldyti vairuojamą automobilį. Byloje buvo nustatytas R. S. padarytas KET 107 punkto pažeidimas, todėl apylinkės teismo padaryta išvada, jog R. S. padarytas pažeidimas neturėjo priežastinio ryšio su kilusiu eismo įvykiu ir jo padariniais, yra visiškai nepagrįsta ir neteisėta. Iš faktinių bylos duomenų matyti, kad iš teritorijos į kelią išsuko būtent kaltinamasis, kuris, išvažiuodamas iš kiemo, privalėjo tai daryti taip, kad kiti eismo dalyviai susidariusios situacijos neįvertintų kaip nesaugios ar net avarinės. Nors R. S. tvirtino, kad jis į kelią išvažinėjo po truputį, įvažiavo 1-1,5 metro, tačiau toks subjektyvus situacijos vertinimas neduoda paskatos manyti, kad ir kitas eismo dalyvis, susidariusią situaciją analogiškai vertins ar įgis pareigą taip vertinti, nes kiekvieno vairuotojo suvokimas yra subjektyvus, todėl laiko jog R. S. veiksmai buvo susiję būtinuoju priežastiniu ryšiu su kilusiais padariniais. Pirmosios instancijos išvada, kad nukentėjusiojo neadekvatus situacijos įvertinimas, didelis neatsargumas ir neatsakingumas nulėmė tokią įvykių eigą ir kilusius padarinius, yra akivaizdžiai klaidinga bei prieštaraujanti byloje surinktiems faktiniams duomenims, kadangi nukentėjusiojo padaryti KET pažeidimai aiškiai nepaneigia R. S. atsakomybės dėl kilusių padarinių, nes būtent jo padaryti pažeidimai ir lėmė padarinių atsiradimą, o E. R. padaryti pažiedimai buvo tik R. S. sukeltos situacijos, išdava, siekiant išvengti didesnių padarinių. Skunde teigiama, jog apskritai nesuvokiama, kokius konkrečiai nukentėjusiojo veiksmus teismas laiko neatsakingais ir pasireiškusiais dideliu neatsargumu. Nors nukentėjusysis E. R. ir nepasirinko saugaus greičio, tačiau jis, žinodamas, kad turi pirmumo teisę prieš transporto priemones, įvažiuojančias į kelią iš teritorijos, turėjo pagrindą tikėtis, kad jam nebus sudaryta staigi kliūtis prieš pat jo vairuojamą transporto priemonę. Tarp R. S. padarytų KET 106, 107 punktuose numatytų reikalavimų pažeidimų ir atsiradusių padarinių yra tiesioginis priežastinis ryšys, nes jeigu R. S. būtų laikęsis nurodytų KET punktų reikalavimų – praleidęs pagrindiniu kelių važiavusį nukentėjusįjį, eismo įvykis nebūtų įvykęs, todėl R. S. veika buvo eismo įvykio metu kilusių padarinių pagrindinė priežastis. Taip pat skunde teigiama, jog nukentėjusiojo pateiktas ieškinys turtinei ir neturtinei žalai atlyginti yra visiškai įrodytas, todėl privalo būti tenkintas visa apimtimi bei priteistos nukentėjusiojo turėtos išlaidos advokato pagalbai apmokėti, pripažinus jas proceso išlaidomis.

Atsikirtimuose į apeliacinį skundą išteisintasis R. S. prašo prokuroro ir nukentėjusiojo E. R. atstovės apeliacinius skundus atmesti ir palikti 2015-02-23 Šakių rajono apylinkės teismo nuosprendį nepakeistą. Nurodo, jog išteisinamasis nuosprendis yra motyvuotas ir pagrįstas. Nenuginčytas išvadą pateikusio eksperto L. A. 7 punkte nurodytas teiginys, jog nustatyti, kurio iš vairuotojų veiksmai buvo pagrindinė sąlyga šio eismo įvykio kilimui, negalima. Nenuginčijus šio teiginio, visi apeliantų samprotavimai dėl R. S. kaltės laikytini tiktai jų nuomone. Mano, jog ikiteisminis tyrimas apskritai turėjo būti nutrauktas, kai buvo gauta tokia specialisto išvada. Nurodo, jog iš prokuroro skundo susiformuoja nuomonė, kad jeigu E. R. būtų nepasukęs vairo, susidūrimas būtų įvykęs, tačiau prokuroras nenurodo, kokiais duomenimis šį teiginį grindžia. Priešingai nei prokuroras, pirmosios instancijos teismas išsamiai pasisakė šiuo klausimu ir konstatavo, kad automobiliai prasilenkė ir tik po to E. R. pradėjo manevruoti, todėl R. S. vairuojamas automobilis nesudarė kliūties E. R. vairuojama automobiliui. Nesutiktina su prokuroro teiginiu, jog R. S. privalėjo pasirūpinti, kad išvažiavimas būtų saugesnis, teigdamas, jog kelių eismo taisyklės jam tokios pareigos nenumato, už kelių priežiūrą jis taip pat nėra atsakingas. Nesutinka su nukentėjusiojo E. R. atstovės skundo teiginiais, jog nukentėjusiojo parodymai nuo pat pradžios yra nuoseklūs, teigia, jog E. R. vien ikiteisminio tyrimo metu buvo apklausiamas keturis kartus, ir mano, jog jeigu jo parodymai būtų buvę nuoseklūs, tiesiog nebūtų buvę poreikio jį apklausti daug kartų. Be to, E. R. parodymai prieštarauja kitoms byloje neginčijamai nustatytoms aplinkybėms (dėl išvažiavimo į priepriešinio eismo juostą dėl duobėto kelkraščio, važiavimo greičio). Skundo teiginiai dėl ilgą laiką neapsaugotos įvykio vietos ir jo turėtų visų sąlygų patraukti automobilį, yra deklaratyvūs, pirmosios instancijos teismas ištyrė šias aplinkybes ir dėl jų pasisakė. R. S. teigia, jog nesijaučia atsakingas už įvykio vietos apsaugą, o tyrimo nesklandumai, jeigu tokie ir buvo, niekaip negali būti vertinami kaip kaltės įrodymai.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nukentėjusiojo atstovė ir prokuroras prašė tenkinti jų apeliacinius skundus, išteisintasis ir jo gynėjas prašė skundus atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Prokuroro ir nukentėjusiojo atstovės advokatės R. Malinauskienės skundai atmetami.

Išvadas apie nusikalstamos veikos faktines aplinkybes pirmosios instancijos teismas daro įvertinęs byloje surinktų, tiesiogiai ištirtų ir patikrintų duomenų visumą. BPK 20 str. 5 d. nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva.

Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs baudžiamąją bylą apeliacine tvarka pagal nukentėjusiojo ir prokuroro skundus, konstatuoja, jog apylinkės teismas, išteisindamas R. S., padarė pagrįstą išvadą. Kaip matyti iš apeliacinių skundų turinio, nukentėjusysis ir prokuroras nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, ginčija teismo nustatytas faktines bylos aplinkybes, nurodydami, kad eismo įvykį, kurio metu buvo sužalotas E. R. sukėlė išteisintasis R. S.. Pagrindiniai tiek prokuroro, tiek nukentėjusiojo atstovės skundų argumentai yra tai, jog apeliantai laikosi nuomonės, kad įvykio kilimo priežastis yra išteisintojo R. S. veiksmai, pažeidus KET 106, 107 punkto reikalavimus pradedant važiuoti ir išvažiuojant į pagrindinį kelią, dėl ko E. R. vairuojamam automobiliui staiga kelyje atsirado kliūtis, jis neturėjo galimybės sustabdyti automobilio dėl ko kilo pasekmės – E. R. vairuojamas automobilis nuvažiavo nuo kelio ir buvo sužalotas E. R..

Kolegija su tokiais skundų argumentais nesutinka. Iš specialisto išvados matyti, jog tiek automobilio „O. V.“ vairuotojo R. S. veiksmai, tiek „Toyota Avensis“ vairuotojo E. R. veiksmai techniniu požiūriu buvo nepriimtini ir sąlygojo šio eismo įvykio kilimą. Nustatyti, kurio iš vairuotojų veiksmai buvo pagrindinė sąlyga šio eismo įvykio kilimui, negalima (1 t., 82-85 b. l.). E. L. A. teisiamojo posėdžio metu savo išvadą patvirtino, nurodė, jog automobilių prasilenkimo mechanizmui nustatyti trūksta objektyvių duomenų, todėl pasakyti, ar prasilenkimo metu ,,O. V.“ buvo sustojęs – negali. Skersai judančios kelio kliūties apvažinėjimo manevras, techniniu požiūriu yra nepriimtinas, o techniniu požiūriu priimtinas veiksmas išvengiant susidūrimo yra stabdymas.

Vertinant specialisto išvadą, ji turi būti vertinama visa apimtimi, t. y. nesureikšminant vieno išvados punkto ir nenuvertinant kitų, o esant prieštaravimams tarp specialisto išvados ir kitų bylos duomenų, jie turi būti išanalizuoti ir arba patvirtinti, arba motyvuotai atmesti. Todėl, esant tokiai situacijai, kada specialistas neturi duomenų, leidžiančių nustatyti pagrindinės techninės eismo įvykio kilimo sąlygos, pirmosios instancijos teismas teisingai Išvadą vertino kontekste su kitais bylos duomenimis ir, priešingai nei nurodoma nukentėjusiojo atstovės skunde, įvertino išvados dalį dėl vairuotojo R. S. veiksmų, išvažiuojant į pagrindinį kelią, nurodydamas, jog R. S. vairuojamas automobilis įvažiavo į važiuojamąją kelio dalį apie 1,80 – 2 metrus, iki ašinės linijos paliekant apie 1 metro, o iki dešiniojo kelio krašto apie 4 metrų atstumą. Taigi teismas nuosprendyje teisingai konstatavo, jog R. S. vairuojamas automobilis nebuvo įvažiavęs į E. R. automobilio važiavimo juostą. Nagrinėjamu atveju R. S. buvo kaltinamas tuo, kad, pažeisdamas KET 106, 107 punktų reikalavimus, t. y. prieš pradėdamas važiuoti automobiliu „O. V.“ ir kitaip keisdamas važiavimo kryptį neįsitikino, kad tai daryti saugu – įvažiuodamas į kelią iš šalia esančios teritorijos, sudarė kliūtį tiesiai keliu važiuojančiam automobiliui „Toyota Avensis“. Tačiau daryti išvadą, jog automobiliui ,,O. V.“ sustojus kairėje eismo juostoje, jo vairuotojas sudarė kliūtį tiesiai pagrindiniu keliu važiavusiam automobiliui ,,Toyota Avensis“ – nėra pagrindo. Niekuo nepagrįsti skundų teiginiai, jog nuosprendyje neteisingai įvertinti bylos duomenys apie tai, jog automobilis ,,O. V.“ judėjo. Tai, jog išteisintasis buvo nurodęs, jog rankinį stabdį užtraukė tik tuomet, kai pro šalį pravažiavo nukentėjusiojo automobilis – nesuteikia pagrindo išvadai, jog būtent tada jis sustabdė automobilį. Nesuprantama, kodėl nukentėjusiojo gynėja išteisintojo automobilio sustabdymą sieja su rankinio stabdžio užtraukimu, kadangi, kaip visuotinai žinoma, automobilis paprastai stabdomas stabdžio pedalu, o rankinis stabdis dažniausiai naudojamas paliekant automobilį stovėti. Taigi skunde nurodytos aplinkybės, apie tai, jog prieš automobilių prasilenkimą ,,O. V.“ judėjo – neparemtos jokiais objektyviais duomenimis, juolab, jog ir pats nukentėjusysis teisiamojo posėdžio metu nurodė, jog ,,iki jo dar nedavažiavo, o jis matyt pamatęs sustojo“. Kolegija atmeta skundo argumentus apie egzistavusią tikimybę R. S. iki policijos atvykimo pakeisti automobilio stovėjimo vietą, patraukiant jį toliau nuo važiuojamos dalies, kadangi jokiais objektyviais duomenimis šie teiginiai nepagrįsti. Taip pat nepagrįsti prokuroro skundo teiginiai, jog R. S. galėjo imtis priemonių, jog išvažiavimas iš jo tėvų sodybos būtų saugesnis, kadangi rūpinimasis kelio želdinių būkle nėra eismo dalyvių pareiga.

Sprendžiant eismo įvykio kilimo priežastį būtina nustatyti, ar kaltininkas suvokė rizikingą savo veikos pobūdį, numatė, kad jo padarytas KET pažeidimas gali sukelti eismo įvykį ir žalą kito asmens sveikatai, tačiau lengvabūdiškai tikėjosi šių padarinių išvengti (nusikalstamas pasitikėjimas) arba netinkamai įvertino ar pervertino konkrečias objektyvias aplinkybes, kurios, jo manymu, turėjo užkirsti kelią padariniams (nusikalstamas nerūpestingumas). Turėjimas numatyti padarinius išplaukia iš įstatymo nustatytos pareigos vairuotojams išmanyti Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo nuostatas, mokėti KET ir jų laikytis, imtis visų būtinų atsargumo priemonių, nekelti pavojaus kitų eismo dalyvių, kitų asmenų ar jų turto saugumui ir aplinkai. Galėjimas numatyti padarinius reiškia vairuotojo realią galimybę konkrečioje situacijoje suprasti daromos veikos rizikingumą, numatyti eismo įvykį, dėl kurio gali kilti nusikalstami padariniai.

Kaip matyti tiek iš nukentėjusiojo, tiek iš išteisintojo parodymų, ,,O. V.“ į kelią išvažinėjo lėtai. E. R. teigė, jog ties S. sodyba iš 15-20 metrų atstumo jis pamatė iš už gyvatvorės išlendant mašiną, kuri išvažinėjo iš kiemo, išlindo iš lėto, etapais, kai jį pamatė – automobilis judėjo. Taip pat įvykio aplinkybes E. R. aiškino ir ikiteisminio tyrimo metu, teigdamas, jog už apaugusio medžiais įvažiavimo automobilis į kelią įvažiavo, po to vėl įvažiavo atgal, tuomet vėl įvažinėjo (1 t., 59 b. l.), matė automobilį, kuris iš už krūmų išlindo su trūkčiojimais (...), atrodė, kad vairuotojas jo nemato, o jis, matyt, pamatęs sustojo (1 t., 60 b. l.). Taigi, akivaizdu, jog į kelią R. S. įvažinėjo iš lėto, žiūrėdamas į dešinę, numatydamas, jog pagrindiniu keliu gali važiuoti transporto priemonės ir siekdamas nesukelti pavojaus kitiems eismo dalyviams. Tokią išvadą teismas padarė įvertinęs E. R. parodymus apie tai, jog kelyje beatsirandančią kliūtį jis kurį laiką stebėjo, kadangi matė, jog automobilis į kelią išvažinėjo ,,etapais“, ,,su trūkčiojimais“, ,,vėl įvažiavo atgal“. Būtent iš nukentėjusiojo parodymų teismas padarė išvadą, jog E. R. iš anksto matė įvažinėjantį į kelią automobilį, t. y. beatsirandančią kliūtį, todėl teigti, jog kliūtis atsirado staiga – nėra pagrindo. Dėl tų pačių aplinkybių kaip nepagrįstas atmestinas ir nukentėjusiojo atstovės apeliacinio skundo teiginys, jog nuosprendyje neįvertinti nuoseklūs nukentėjusiojo parodymai bei teiginys, jog R. S. tvirtinimas apie jo lėtą išvažiavimą į kelią yra tik subjektyvus situacijos vertinimas.

Nustatant įvykio kilimo priežastį būtina įvertinti ir automobilio ,,Toyota Avensis“ vairuotojo veiksmus, t. y. nustatyti, ar jie šioje situacijoje techniniu požiūriu buvo priimtini ir ar turėjo priežastinį ryšį su šio eismo įvykio kilimu.

Kaip nustatyta pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu (šios aplinkybės apeliaciniais skundais neginčijamos), automobilio ,,Toyota Avensis“ vairuotojas važiavo apie 73 km/val. greičiu, dalinai – ne mažesniu kaip 0,1 m atstumu – įvažiavęs į priešingos krypties eismo juostą, todėl kolegija laikosi nuomonės, jog pirmosios instancijos teismas teisingai atmetė nukentėjusiojo parodymus, kad jis judėjo savo juostoje, neviršydamas leistino greičio.

Prokuroras skunde teigia, jog teismas neteisingai nuosprendyje nurodė, kad nukentėjusysis, pastebėjęs kliūtį automobilio nestabdė, kadangi automobilyje yra ABS stabdžių sistema, todėl neliko stabdymo žymių ant kelio. Nukentėjusysis posėdžio metu taip pat nurodė, jog negali pasakyti, ar stabdė prieš darydamas manevrą. Specialisto išvados aprašomojoje dalyje nurodyta, jog 73 kilometrų per valandą greitis yra nustatytas prieš įvykio vietoje užfiksuotus matomus slydimo (stabdymo) pėdsakus. Jeigu remtis prokuroro skundo teiginiu ir nukentėjusiojo daroma prielaida, jog automobilis galėjo būti stabdomas dar prieš apžiūros protokole užfiksuotas paliktas kelyje slydimo žymes, tuomet akivaizdu, jog ,,Toyota Avensis“ greitis buvo viršytas daugiau nei trimis kilometrais per valandą. Tačiau byloje jokių objektyvių duomenų apie automobilio stabdymą prieš nukentėjusiojo daromą manevrą – nėra, todėl skundo teiginiai, jog E. R. ėmėsi visų veiksmų siekiant išvengti susidūrimo – nepagrįsti. Taip pat nepagrįstas prokuroro skundo teiginys, jog nukentėjusiojo atliktas sukimo manevras buvo pradėtas iš karto tik jam pamačius ,,O. A.“, kadangi, kaip nurodyta anksčiau aptartais įrodymais, byloje nustatyta, jog nukentėjusysis stebėjo išteisintojo veiksmus jam išvažiuojant į kelią, t. y. kelyje beatsirandančią kliūtį matė iš anksto.

Negalima sutikti su prokuroro skundo teiginiu, jog eliminuojant E. R. padarytus KET pažeidimus, t. y. laikant, jog jis važiavo savo važiavimo juosta ir tokiomis pačiomis sąlygomis pamatė išvažiuojantį R. S. automobilį, situacija nepasikeistų. Kaip matyti iš nustatytų aplinkybių, E. R. net ir važiuojant kirtus menamą ašinę liniją, jeigu jis nebūtų priėmęs techniniu požiūriu nepriimtino sprendimo apvažinėti kliūtį, ,,Toyota Avensis“ automobilis būtų be jokių kliūčių pravažiavęs ,,Opelį“ ir autoįvykis nebūtų įvykęs. Tuo pagrindu atmetami ir nukentėjusiojo atstovės skundo teiginiai, jog E. R. padaryti pažeidimai buvo tik R. S. sukeltos situacijos išdava.

Nors skunde sutinkama su teismo nustatyta aplinkybe, jog E. R. nepasirinko saugaus greičio, tačiau tokie jo veiksmai teisinami tuo, jog turėdamas pirmumo teisę prieš transporto priemones, įvažiuojančias į kelią iš teritorijos, jis turėjo pagrindą tikėtis, kad jam nebus sudaryta staigi kliūtis prieš pat jo vairuojamą transporto priemonę. Nekelia abejonių, kad kiekvienas transporto priemonę vairuojantis asmuo turi būti maksimaliai atsargus, įvertinti matomumą, elgtis taip, jog nesukeltų pavojaus kitiems eismo dalyviams, netrukdytų eismo. Todėl, kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo padarytai išvadai, jog išteisintajam lėtai įvažiuojant į kelią, sustojant neprivažiavus menamos ašinės linijos ir tokiu būdu esant matomam, E. R. vairuojamam automobiliui nebuvo sudaryta staigi kliūtis. Kita vertus vairuotojas turi pagrįstą teisę tikėtis, kad kiti eismo dalyviai taip pat nepažeis eismo saugumo reikalavimų ir nekels pavojaus sau ir kitiems eismo dalyviams. Todėl, vertinant transporto priemonę vairuojančio asmens veiksmus, negalima reikalauti, kad vairuotojas, visada numatytų kitų eismo dalyvių veiksmus, būtent jog E. R. neadekvačiai įvertinęs situaciją, atliks techniniu požiūriu nepriimtinus veiksmus.

Išnagrinėjusi apeliacinio skundo argumentus ir įvertinusi byloje esančius duomenis, kolegija daro išvadą, jog išteisintasis R. S. negalėjo ir neturėjo galimybės numatyti, jog ,,Toyota Avensis“ automobilis, važiuodamas didesniu nei leistina greičiu, iš anksto matydamas kelyje beatsirandančią kliūtį, mėgins ją apvažiuoti (nors to daryti nebuvo būtina, nes R. S. sustojo) ir nesuvaldys transporto priemonės. Todėl pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes bei nuosprendyje išdėstė motyvuotas išvadas dėl R. S. kaltės nebuvimo. Esminių Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų, kurie būtų sukliudę teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį, nenustatyta.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Prokuroro ir nukentėjusiojo atstovės advokatės Rasos Malinauskienės apeliacinius skundus atmesti.

Teisėjai Daiva JankauskienėArūnas PaštuolisViktoras Preikšas