Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Regionų administracinio teismo Kauno rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dainos Kukalienės, Jolantos Medvedevienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Astos Urbonienės,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. R. skundą atsakovei Lietuvos kariuomenei dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus, trečiasis suinteresuotas asmuo – Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerija.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėjas V. R. kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Lietuvos kariuomenės Karo prievolės ir komplektavimo tarnybos Atrankos komisijos 2024 m. gegužės 24 d. sprendimą Nr. ATRS-4910 bei Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos 2024 m. birželio 18 d. sprendimą Nr. 12-01-1168, taip pat įpareigoti atsakovę iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl tarnybos atidėjimo.

Skunde nurodyta, kad pareiškėjas kreipėsi į Lietuvos kariuomenės Karo prievolės ir komplektavimo tarnybos Atrankos komisiją su prašymu atidėti privalomąją pradinę karo tarnybą, tačiau šis prašymas buvo atmestas. Šį sprendimą apskundus Krašto apsaugos ministerijai, pastaroji skundo taip pat netenkino. Pareiškėjo teigimu, buvo teisinis pagrindas tarnybą atidėti, tačiau institucijos vertino aplinkybes formaliai ir neatsižvelgė į individualią situaciją. Pareiškėjas remiasi teisės aktų nuostatomis, kurios numato tarnybos atidėjimą esant neproporcingai didelei žalai asmeniniams ar visuomeniniams interesams. Kadangi teisės aktuose nėra aiškiai apibrėžta, kas laikytina tokia žala, todėl kiekviena situacija turi būti vertinama individualiai. Pareiškėjas teigia, kad jo aplinkybės yra išskirtinės – jis nuo 2023 m. gegužės dirba uždarojoje akcinėje bendrovėje (toliau – UAB) „(duomenys neskelbtini)“, šiuo metu eina Garso padalinio vadovo pareigas, yra atsakingas už įmonės projektų įgyvendinimą bei sutartinių įsipareigojimų vykdymą. Tarnybos neatidėjimas ne tik pakenktų jo profesinei karjerai, bet ir sukeltų rimtų problemų įmonei. Pareiškėjas pridėjo darbovietės pažymą, kurioje nurodyta, kad jis yra pagrindinis įrangos modernizavimo projekto dalyvis, o projekto įgyvendinimas numatytas iki 2024 m. gruodžio. Taip pat pažymoje teigiama, kad paruošti naują darbuotoją, galintį perimti pareiškėjo funkcijas, užtruktų nuo 6 iki 12 mėnesių. Darbovietė turi suplanuotų 11 svarbių renginių 2024 m. birželio–rugsėjo mėnesiais, o pareiškėjas yra pagrindinis sistemos inžinierius, kurio dalyvavimas būtinas jų sėkmingam įgyvendinimui. Institucijos neatsižvelgė į tai, jog šių renginių atšaukimas ar perkėlimas sukeltų finansinių nuostolių, grėstų baudomis, netesybomis bei pakenktų įmonės reputacijai. Pareiškėjas neprieštarauja tarnybos atlikimui, tačiau prašo ją atidėti 6 mėnesiams bei argumentuoja, kad kariuomenei nėra esminio skirtumo, ar jis tarnaus vasarą, ar rudenį, tuo tarpu įmonei jo išvykimas šiuo metu būtų itin žalingas.

Atsakovė Lietuvos kariuomenė teismui pateikė atsiliepimą, kuriame su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime nurodė, jog prašymai dėl nuolatinės privalomosios pradinės karo tarnybos atidėjimo yra nagrinėjami pagal nustatytas procedūras. Karo prievolininkas, manydamas, kad tarnyba jam sukels neproporcingai didelę žalą, turėjo pateikti pagrįstą prašymą su įrodymais, kad ši žala būtų išvengta, jei tarnyba vyktų kitu metu. Teismai ne kartą yra pasisakę, kad įrodinėjimo pareiga tenka pačiam karo prievolininkui. Pareiškėjas, gavęs neigiamą sprendimą dėl tarnybos atidėjimo, turėjo teisę jį apskųsti krašto apsaugos ministrui, kuris ir įvertino sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą. Abi institucijos, nagrinėdamos pareiškėjo prašymą, veikė teisėtai, laikėsi procedūrų ir vertino visas pateiktas aplinkybes. Atsakovė taip pat pažymėjo, kad daugumai šauktinių privalomoji pradinė karo tarnyba reiškia socialinių ir ekonominių santykių sustabdymą, tačiau tai nėra pakankama priežastis atidėti tarnybą, nes konstitucinė pareiga ginti valstybę yra viršesnė už asmeninius interesus. Kiekvienas karo prievolininkas, planuodamas karjerą ir įsipareigojimus, turėjo įsivertinti galimybę patekti į šauktinių sąrašą ir pasiruošti tam iš anksto. Be to, karo prievolininkai turi galimybę pasirinkti tarnybos laiką ir vietą pirmumo tvarka, o šaukimo planas suteikia pakankamai laiko pasirengti. Atsakovė pabrėžė, kad vien tik turimas darbas, finansiniai įsipareigojimai ar šeimyninės aplinkybės savaime neįrodo neproporcingos žalos. Tokia žala galėtų būti pripažinta tik tuo atveju, jei būtų pateikti įrodymai, kad tarnyba padarytų nepataisomą žalą asmeninei ar artimųjų situacijai, keltų pavojų sveikatai ar gyvybei.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerija atsiliepimo į pareiškėjo skundą nepateikė. Apie teismo posėdžio vietą ir laiką jam pranešta įstatymo nustatyta tvarka.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

Nagrinėjamojoje byloje ginčas kilo dėl Lietuvos kariuomenės karo prievolės ir komplektavimo tarnybos Atrankos komisijos 2024 m. gegužės 24 d. sprendimo Nr. ATRS-4910 bei Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos 2024 m. birželio 18 d. sprendimo Nr. 12-01-1168, kuriais netenkintas pareiškėjo prašymas dėl privalomosios pradinės karo tarnybos atidėjimo, teisėtumo ir pagrįstumo.

Bylos duomenimis nustatyta, kad 2024 m. gegužės 16 d. Lietuvos kariuomenės Karo prievolės ir komplektavimo tarnyba gavo pareiškėjo prašymą dėl privalomosios pradinės karo tarnybos atidėjimo individualia tvarka. Prašyme, prie kurio pridėti papildomi dokumentai, pareiškėjas prašė atidėti tarnybą iki 2024 m. gruodžio mėnesio.

Pareiškėjas nurodė, kad privalomosios pradinės karo tarnybos atlikimas jam sukeltų neproporcingai didelę žalą, nes jis yra užmezgęs nuolatinius darbo santykius su UAB „(duomenys neskelbtini)“, kurioje atlieka darbdaviui svarbias funkcijas ir yra atsakingas už reikšmingų projektų įgyvendinimą. Anot pareiškėjo, jo tarnyba sutrikdytų įmonės veiklą, nes nėra kitų darbuotojų, galinčių perimti jo funkcijas. Be to, pareiškėjas netektų darbo santykių teikiamų pajamų, dalies profesinės kvalifikacijos ir neįgytų reikiamos patirties, o tai galimai neigiamai paveiktų jo karjeros perspektyvas. Jis pažymėjo, kad neproporcingos žalos būtų galima išvengti, jei privalomoji pradinė karo tarnyba būtų atliekama nuo 2024 m. gruodžio mėnesio, nes tai leistų rasti pakaitinį darbuotoją, užbaigti vykdomus projektus ir įgyti profesinės patirties bei kvalifikacijos.

Lietuvos kariuomenės Karo prievolės ir komplektavimo tarnybos Atrankos komisija, vadovaudamasi teisės aktų nuostatomis ir įvertinusi pareiškėjo pateiktus argumentus bei dokumentus, 2024 m. gegužės 20 d. priėmė sprendimą Nr. ATRS-4910 neatidėti privalomosios pradinės karo tarnybos.

Nesutikdamas su šiuo sprendimu, pareiškėjas pateikė skundą Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministrui, pakartotinai išdėstydamas savo argumentus.

Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerija, išnagrinėjusi skundą, 2024 m. birželio 18 d. priėmė sprendimą Nr. 12-01-1168, kuriuo konstatavo, kad pareiškėjas neįrodė tokios žalos asmeniniams ar visuomeniniams interesams, kuri būtų neproporcingai didesnė už Konstitucijoje numatytą pareigą atlikti karo tarnybą ir kurios būtų galima išvengti, jei tarnyba būtų atliekama kitu metu. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo skundas buvo atmestas, o Lietuvos kariuomenės Karo prievolės ir komplektavimo tarnybos Atrankos komisijos sprendimas paliktas nepakeistas.

Pareiškėjas, nesutikdamas su priimtais sprendimais, prašo teismo juos panaikinti ir įpareigoti atsakovę iš naujo svarstyti pareiškėjo prašymą dėl privalomosios pradinės karo tarnybos atidėjimo.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 139 straipsnyje nustatyta, kad Lietuvos valstybės gynimas nuo užsienio ginkluoto užpuolimo yra kiekvieno Lietuvos Respublikos piliečio teisė ir pareiga. Įstatymo nustatyta tvarka Lietuvos Respublikos piliečiai privalo atlikti karo ar alternatyviąją krašto apsaugos tarnybą.

Lietuvos Respublikos karo prievolės įstatymo (toliau – KPĮ) 2 straipsnio 20 dalyje įtvirtinta, kad privalomoji pradinė karo tarnyba – karo prievolininkų parengimas ginklu ginti valstybę vienu iš šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nurodytų būdų. To paties straipsnio 15 dalyje įtvirtinta, kad nuolatinė privalomoji pradinė karo tarnyba – nepertraukiama, privalomoji pradinė karo tarnyba, kurią atlikdamas karo prievolininkas įgyja pagrindinį karinį parengtumą, pasirengia veikti karinio vieneto sudėtyje. KPĮ 4 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad privalomoji pradinė karo tarnyba gali būti atliekama vienu iš šių būdų: atliekant nuolatinę privalomąją pradinę karo tarnybą (1 punktas); dalyvaujant jaunesniųjų karininkų vadų mokymuose (3 punktas). KPĮ 2 dalyje detalizuoti pagrindai, kuomet privalomoji pradinė karo tarnyba įskaitoma. Vadovaujantis šio įstatymo 5 straipsnio 2 ir 3 dalimis, karo prievolininkai į nuolatinę privalomąją pradinę karo tarnybą, trunkančią devynerius mėnesius, iš neparengtojo kariuomenės personalo rezervo šaukiami nuo 18 iki 23 metų (įskaitytinai).

KPĮ 15 straipsnio 1 dalies 14 punkte nustatyta, kad privalomoji pradinė karo tarnyba karo prievolininkams individualia tvarka atidedama krašto apsaugos ministro nustatyta tvarka jei atliekantiems privalomąją pradinę karo tarnybą būtų padaryta neproporcingai didelė žala jo asmeniniams ar visuomeniniams interesams, kurios būtų galima išvengti, jeigu karo prievolininkas privalomąją pradinę karo tarnybą atliktų kitu metu.

Pažymėtina, jog prašymai dėl privalomosios pradinės karo tarnybos atidėjimo nagrinėjami vadovaujantis Privalomosios pradinės karo tarnybos ir tarnybos rezerve atidėjimo karo prievolininkui tvarkos aprašo, patvirtinto Krašto apsaugos ministro 2013 m. lapkričio 22 d. įsakymu Nr. V-1057 „Dėl Privalomosios pradinės karo tarnybos ir tarnybos rezerve atidėjimo karo prievolininkui tvarkos aprašo patvirtinimo“, (toliau – Tvarkos aprašas) nuostatomis, kurio 5 punkte nustatyta, kad karo prievolininkas, manydamas, kad jam atliekant tarnybą bus padaryta neproporcingai didelė žala jo asmeniniams ar visuomeniniams interesams, kurios būtų galima išvengti, jeigu karo prievolininkas tarnybą atliktų kitu metu, gali pateikti Lietuvos kariuomenės Karo prievolės ir komplektavimo tarnybai ar jos teritoriniam padaliniui prašymą atidėti tarnybą, parengtą pagal Tvarkos aprašo priede nurodytą prašymo atidėti tarnybą formą.

To paties Tvarkos aprašo 6 punktas nustato, kad karo prievolininkas turi pagrįsti prašyme nurodytą galimą neproporcingai didelę žalą, įrodyti, jog šios žalos būtų išvengta, jei karo prievolininkas tarnybą atliktų kitu metu, ir pateikti tai patvirtinančius dokumentus. Tvarkos aprašo 7 punkte nustatyta, kad prašyme turi būti nurodomas karo prievolininko vardas, pavardė, gimimo data, kontaktiniai duomenys ryšiams palaikyti ir aplinkybės, dėl kurių karo prievolininkas prašo atidėti privalomąją karo tarnybą.

Įvertinus aptartą teisinį reglamentavimą, darytina išvada, kad teisės aktai neįtvirtina sąrašo atvejų, kai dėl karo prievolės atlikimo galinti kilti žala būtų pripažįstama neproporcingai didele karo prievolininko asmeniniams ar visuomenės interesams ir kurios būtų galima išvengti, jeigu karo tarnyba būtų atliekama kitu metu. Todėl kiekvienu atveju turi būti individualiai sprendžiama, ar karo tarnybos atlikimas konkrečiu metu galėtų daryti tokio intensyvumo neproporcingą žalą karo prievolininko asmeniniams ar visuomeniniams interesams ir kurios būtų galima išvengti, jeigu karo prievolininkas karo tarnybą atliktų kitu metu. Diskrecijos teisė nuspręsti, ar tokios žalos pobūdis yra toks, kuris galėtų nusverti konstitucinę karo prievolininko pareigą atlikti karo tarnybą, palikta Lietuvos kariuomenės karo prievolės ir komplektavimo tarnybai.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje nurodo, kad karo prievolininkas, teikdamas prašymą atidėti karo tarnybą, turi įrodyti dvi aplinkybes – jog nuolatinės privalomosios pradinės karo tarnybos atlikimas sukels neproporcingai didelę žalą ir tarnybą atliekant kitu metu, žalos bus išvengta. Atkreipiamas dėmesys, kad nors nuolatinės privalomosios pradinės karo tarnybos atlikimas gali sukelti tam tikrų nepatogumų, tačiau šie nepatogumai ir patiriama žala turi būti vertinami atsižvelgiant į konstitucinę karo prievolės pareigą, valstybės gynybos interesus ir padidėjusią grėsmę šiems interesams (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. kovo 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-429-556/2021).

Pareiškėjas prašymą atidėti privalomąją pradinę karo tarnybą grindė tuo, kad jo išvykimas sukeltų reikšmingų neigiamų pasekmių darbdaviui. Jis nurodė, jog yra atsakingas už svarbius įmonės projektus, todėl tarnybos atlikimas galėtų sutrikdyti jų įgyvendinimą, pabloginti įmonės finansinę situaciją ir sukelti kitus veiklos nepatogumus. Skunde pareiškėjas taip pat pabrėžė riziką patirti finansinius nuostolius dėl prarastų pajamų iš darbo santykių, galimos profesinės kvalifikacijos praradimo ir neįgytos patirties, kas galėtų neigiamai paveikti jo tolimesnes karjeros perspektyvas.

Įvertinus pareiškėjo argumentus, matyti, kad jis savo prašymą atidėti karo prievolės vykdymą iš esmės grindžia tik hipotetine žala, kurią galėtų patirti jo darbdavys, t. y. sieja ją su galimais įmonės nuostoliais. Tačiau pagal KPĮ 15 straipsnio 1 dalies 14 punktą privalomoji pradinė karo tarnyba individualia tvarka gali būti atidedama tik tuo atveju, jei karo prievolininkui būtų padaryta neproporcingai didelė žala jo asmeniniams ar visuomeniniams interesams, kurios būtų galima išvengti, jei tarnyba būtų atliekama kitu metu. Vertinant tokio prašymo pagrįstumą, analizuotinos būtent su pačiu prašymo pateikėju susijusios aplinkybės – jo asmeninė žala arba žala visuomeniniams interesams. Tuo tarpu darbdavio patirti ar ateityje galimi nuostoliai šiame ginče nėra teisiškai reikšmingi, todėl jų nagrinėjimas laikytinas pertekliniu. Be to, pareiškėjo abejonės dėl galimo kvalifikacijos praradimo ar tarnybos tęstinumo grindžiamos tik prielaidomis. Vien bendro pobūdžio teiginių nepakanka išvadai, kad devynių mėnesių tarnyba lemtų negrįžtamą kvalifikacijos praradimą ir reikšmingai apribotų jo galimybes atnaujinti turėtas žinias. Pažymėtina, kad pasibaigus privalomajai pradinei karo tarnybai pareiškėjas turės teisę sugrįžti į darbą toje pačioje įmonėje, kadangi ši teisė jam yra garantuota įstatymu (Lietuvos Respublikos darbo kodekso 61 straipsnio 4 dalis, KPĮ 40 straipsnio 1 dalis). Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo nurodytos aplinkybės – darbdaviui galimai padaryta žala, kvalifikacijos susilpnėjimas ar tarnybos tęstinumas – nelaikytinos neproporcingai didele žala, juolab kad karo prievolininkas vykdytų savo konstitucinę pareigą valstybei.

Kartu su skundu pateiktas UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2024 m. balandžio 30 d. raštas patvirtina, kad pareiškėjas dirba šioje įmonėje ir eina garso padalinio vadovo pareigas. Nuo 2023 m. rudens jis taip pat dalyvauja įmonės įrangos modernizacijos projekte, kuriame atlieka svarbų vaidmenį, ypač įrangos įsigijimo procese. Numatoma, kad nauja įranga bus įsigyta iki 2023 m. gruodžio mėn. Rašte pažymima, kad dėl pareiškėjo turimų specifinių kompetencijų naujo darbuotojo apmokymas užtruktų apie 6–12 mėnesių, o dėl specialistų trūkumo rinkoje įmonei tai sukeltų neproporcingai didelę žalą.

Teismo vertinimu, vien tai, kad pareiškėjas turi įsipareigojimų pagal sudarytą darbo sutartį, šiuo metu neleidžia konstatuoti didelę žalą jo asmeniniams ar visuomeniniams interesams ateityje ir tuo pagrindu tenkinti pareiškėjo prašymą dėl karo tarnybos atidėjimo. Karo prievolininkas, žinodamas apie būsimą devynerius mėnesius trunkančią karo tarnybą, pats sprendžia dėl galimų nuostolių minimizavimo ir prisiimtų įsipareigojimų modifikavimo. Pažymėtina, kad pareiškėjas darbinius įsipareigojimus prisiėmė būdamas tokio amžiaus, kai jis galėjo būti šaukiamas atlikti privalomąją karo tarnybą. Todėl nagrinėjamu atveju jis turėjo įvertinti savo veiksmus ir galimai kilsiančias rizikas, pradėdamas darbą su įmonei svarbiu projektu. Pareiškėjo elgesio sukeltos pasekmės (negalėjimas tęsti projektų, kvalifikacijos ir pripažinimo praradimas) nelaikytinos didele žala jo asmeniniams interesams, galinčia sąlygoti karo tarnybos atidėjimą.

Pažymėtina ir tai, kad KPĮ 15 straipsnio 1 dalies 14 punktas nuostatos saugo tik karo prievolininko asmeninius arba visuomeninius interesus, bet ne ūkio subjekto (šiuo atveju – UAB „(duomenys neskelbtini)“) finansinius interesus. Tiek pareiškėjo skunde, tiek UAB „(duomenys neskelbtini)“ rašte nurodyti ūkio subjekto nuostoliai, susiję su pareiškėjo laikinu darbo santykių sustabdymu, nėra prilyginami neproporcingai dideliam visuomeninių interesų pažeidimui. Byloje nėra pateikta objektyvių duomenų apie pareiškėjo nepakeičiamumą darbovietėje, kas sąlygotų ūkio subjekto negalėjimą įgyvendinti vykdomų projektų, turinčių įtakos visuomeninių interesų pažeidimui. UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2024 m. balandžio 30 d. rašte akcentuoja tik pareiškėjo kvalifikacija, jo svarba vykdomam projektui ir galimi sunkumai įmonei dėl specialistų trūkumo bei ilgo naujo darbuotojo apmokymo proceso. Pažymėtina, jog tik egzistuojant tokio masto žalai, kuri darytų realią įtaką visuomeninių interesų pažeidimui, būtų galima konstatuoti šių interesų pažeidimą.

Be to, kaip pagrįstai pažymėta Lietuvos kariuomenės Karo prievolės ir komplektavimo tarnybos Atrankos komisijos sprendime, darbo veiklos organizavimo prerogatyva yra juridinio asmens pareiga, o ne jame darbo santykių pagrindu veikiančių darbuotojų atsakomybė. Paminėtina ir tai, kad pagal KPĮ 40 straipsnio 1 dalį, karo prievolę atliekantys Lietuvos Respublikos piliečiai įstatymų nustatyta tvarka atleidžiami nuo darbo, dirbantys pagal darbo sutartį ar valstybės tarnyboje, arba studijų aukštojoje mokykloje, garantuojant jiems darbo vietą, pareigas ar studijų vietą, taip pat jų prašymų pagrindu atidedamas pagal būsto kreditavimo sutartį suteikto kredito dalies įmokų mokėjimas nuolatinės privalomosios pradinės karo tarnybos metu. Taigi aplinkybės, kad pareiškėjas karo tarnybos atlikimo metu negalės atlikti savo darbinių funkcijų ir / ar praras kvalifikaciją, savaime nėra pagrindas atidėti karo tarnybą.

Aplinkybės, kurios leistų atidėti karo tarnybą dėl neproporcingai didelės žalos, turi būti suprantamos kaip svarbios ne tik paties pareiškėjo ar jo darbdavio, bet ir turėtų objektyviai egzistuoti, t. y. neproporcingai didelė žala galėtų būti konstatuojama esant atitinkamiems faktams (įrodymams), kuriuos būtų galima vertinti ir iš kurių būtų galima spręsti, jog dėl pašaukimo atlikti karo tarnybą, prievolininkas patirtų tokią žalą, kuri nepataisomai neigiamai paveiktą jo (jo artimųjų) padėtį, iš esmės neigiamai pakeistą gyvenimo sąlygas, keltų realų pavojų jo (jo artimųjų) sveikatai, gyvybei ir pan., o darbdavys turėtų patirti tokią žąlą, kurią būtų galima vertinti per visuomeninių interesų prizmę.

Teismas pareiškėjo argumentus, kad atsakovė, nagrinėdama pareiškėjo prašymą bei skundą dėl tarnybos atidėjimo, iš esmės atliko tik formalų vertinimą, atmeta kaip nepagrįstus. Iš ginčijamų sprendimų turinio matyti, kad buvo atidžiai įvertintos pareiškėjo nurodomos faktinės aplinkybės dėl galimų patirti nepatogumų, išanalizuotos ir pateiktas išsamus jų vertinimas, tačiau, nesant objektyvių pagrindų, nenustatytas tarnybos atidėjimo pagrindas, numatytas KPĮ 15 straipsnio 1 dalies 14 punkte. Ginčijami sprendimai yra pakankamai motyvuoti, aiškūs, juose yra atliktas faktinių aplinkybių vertinimas, išdėstytas ir pritaikytas ginčo situacijai aktualus teisinis reglamentavimas. Teismas sprendžia, kad pareiškėjo interesas tęsti darbinius santykius nėra absoliutus ir turi būti vertinamas kitų konstitucinių pareigų kontekste. Priešingu atveju, būtų paneigta konstitucinė pareiga atlikti karo tarnybą visiems karo prievolininkams, kurie turi nuolatinį darbą. Konstitucinė pareiga ginti valstybę priskiriama prie viešojo intereso, o viešojo intereso institutas pabrėžia kolektyvinio intereso pirmumą prieš individualių subjektų interesus. Būtina pažymėti, kad privalomosios karo tarnybos atidėjimas galimas tik individualiai nustačius, jog karo prievolininkui šaukimo metu būtų padaryta neproporcingai didelė žala, kurios būtų galima išvengti, jei tarnyba būtų atlikta kitu metu. Šiuo atveju, vertinant galimą žalos pareiškėjo interesams proporcingumą, būtina atsižvelgti į šių dienų geopolitines realijas, kurios pagrindžia neatidėliotiną karo prievolės vykdymo prioritetą prieš darbo ir karjeros teisių įgyvendinimą.

Teismo vertinimu, pareiškėjo argumentai šiuo metu neleidžia konstatuoti didelę žalą jo asmeniniams ar visuomeniniams interesams ateityje ir tuo pagrindu tenkinti pareiškėjo prašymą dėl karo tarnybos atidėjimo. Kaip jau buvo minėta, karo prievolininkas, žinodamas apie būsimą devynerius mėnesius trunkančią karo tarnybą, pats sprendžia dėl galimų nuostolių minimizavimo ir prisiimtų įsipareigojimų modifikavimo. Šiuo atveju pareiškėjas neįrodė, kad devynerius mėnesius atliekant karo tarnybą, jam galėtų būti padaryta neproporcingai didelė jo nurodoma žala asmeniniams ar visuomeniniams interesams. Taigi, teismas atmeta kaip nepagrįstus pareiškėjo argumentus, jog institucijos, nagrinėdamos pareiškėjo skundus dėl tarnybos atidėjimo, iš esmės atliko tik formalų vertinimą.

Iš ginčijamų sprendimų turinio matyti, kad buvo atidžiai įvertintos pareiškėjo nurodomos faktinės aplinkybės dėl galimų patirti nepatogumų, išanalizuotos ir pateiktas išsamus jų vertinimas, tačiau, nesant objektyvių pagrindų, nenustatytas tarnybos atidėjimo pagrindas, numatytas KPĮ 15 straipsnio 1 dalies 14 punkte. Ginčijami sprendimai yra pakankamai motyvuoti, aiškūs, juose yra atliktas faktinių aplinkybių vertinimas, išdėstytas ir pritaikytas ginčo situacijai aktualus teisinis reglamentavimas. Pagrindo konstatuoti jų neatitikimą Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio reikalavimams nėra.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas konstatuoja, kad pareiškėjo ginčijami Lietuvos kariuomenės Karo prievolės ir komplektavimo tarnybos Atrankos komisijos bei Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos sprendimai yra priimti tinkamai, įvertinus faktines aplinkybes ir ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, todėl jų naikinti nei pareiškėjo išdėstytais, nei kitais motyvais teismas neturi pagrindo.

Netenkinus pareiškėjo skundo reikalavimo dėl sprendimų panaikinimo, nėra pagrindo įpareigoti atsakovę iš naujo spręsti klausimą dėl karo tarnybos atidėjimo.

Atsižvelgiant į išdėstytus motyvus, pareiškėjo skundas atmetamas kaip nepagrįstas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 punktas).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu, teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pareiškėjo V. R. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų administracinio teismo Kauno rūmus.