- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-11-30
- Bylos Nr.
- 2A-682-212/2011
- Teisminio proceso Nr.
- 2-08-3-00319-2011-0
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Ramunė Čeknienė (pirm.), Birutė Valiulienė, Zina Mickevičiūtė (pran.)
- Ieškovas
- G. V.
- Atsakovas
- A. K.
- Kategorijos
- 121.21pavadinimo nepavyko patikrinti
Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Ramunės Čeknienės,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų A. K., A. K., A. K. apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2011 m. liepos 21 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės G. V. ieškinį atsakovams A. K., A. K., A. K. dėl iškeldinimo iš buto
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovė prašė iškeldinti atsakovus su jiems priklausančiu turtu iš jai nuosavybės teise priklausančio buto, esančio (duomenys neskelbtini), nesuteikiant jiems kitos gyvenamosios patalpos ir priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Žemesnės instancijos teismas
Panevėžio miesto apylinkės teismas 2011 m. liepos 21 d. sprendimu iškeldino atsakovus su jiems priklausančiu turtu iš buto, esančio (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), nesuteikiant jiems kitos gyvenamosios patalpos; priteisė iš atsakovų ieškovei po 45 Lt žyminio mokesčio, po 300 Lt išlaidų už teisinę atstovo pagalbą ir po 12 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu valstybei. Nustatė, kad ieškovė yra buto, esančio (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), savininkė. Ji ½ buto dalį įgijo pavedėjimo būdu, o ½ dalį Panevėžio miesto apygardos teismo 2010-11-18 sprendimu atidalijus jos dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės ir atsakovei iš ieškovės priteisus 45 000 Lt piniginę kompensaciją. Ieškovė atsakovei priklausančią kompensaciją sumokėjo į antstolio Andriaus Bespalovo sąskaitą. Antstolis Andrius Bespalovas pervedė atsakovei 35 442,82 Lt. Atsakovai gyvena ieškovei priklausančiame bute, juo naudojasi, tačiau išsikelti iš buto gera valia nesutiko, nors ieškovė ragino atsakovę A. K. išsikelti. Atsakovės atstovas neįrodė ir nepateikė jokių įrodymų, kad tarp šalių buvo prievoliniai nuomos ar panaudos santykiai. Rašytinės sutartys tarp šalių nesudarytos, jos nesutaria nuo pat turto paveldėjimo ir konfliktas tęsiasi iki šiol, todėl paneigė bet kokia prielaidą dėl žodine tvarka nustatytų prievolinių santykių tarp šalių. Teismas nesutiko su atsakovės atstovo nuomone dėl netinkamo ieškinio teisinio pagrindo, nes pritaikyti teisės normą konkretiems santykiams privalo teismas, neatsižvelgdamas į tas teisės normas, kurias nurodo ieškovė.
Byloje nėra įrodymų, jog bylos nagrinėjimo metu ieškovę ir atsakovus sietų nuomos ar panaudos teisiniai santykiai, kad tarp šalių būtų sudaryta kokia nors sutartis. Atsakovai, naudodamiesi ieškovei priklausančiu butu, pažeidžia jos kaip buto savininkes teises ir trukdo turimą turtą valdyti ir disponuoti savo nuožiūra.
Lietuvos Aukščiausiojo teismo Civilinių bylų skyriaus kolegijos nutartis, kuria buvo paliktas galioti sprendimas dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės, priimta 2011-05-24, nuo nutarties priėmimo dienos praėjo beveik du mėnesiai, nors atsakovės atstovas nurodo, kad tai gana trumpas laikas, tačiau nepateikė jokių įrodymų, kad per tą laiką atsakovė stengėsi susirasti naują gyvenamąją vietą, tačiau jai nepavyko to padaryti. Teismas atsižvelgė į tai, kad atsakovei A. K. yra pervesti 35 442,82 Lt iš ieškovės priteistos kompensacijos, todėl sprendė, kad tai pakankama suma, kuri gali būti panaudota kitam būstui įsigyti arba jį išsinuomoti. Įvertinus šias aplinkybes, atsižvelgdamas į tai, kad ieškovė butu negali disponuoti iki šiol, teismas darė išvadą, kad nėra teisinio pagrindo atidėti atsakovų iškeldinimą šešerių mėnesių laikotarpiui nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, nes tokiu atveju bus pažeisti ieškovės teisėti interesai. Esant šioms aplinkybėms, atsakovės atstovo prašymą dėl teismo sprendimo įvykdymo atidėjimo, atmetė.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu atsakovai prašo Panevėžio miesto apylinkės teismo 2011-07-21 sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad teismas netinkamai taikė ir aiškino materialines teisės normas, netinkamai vertino byloje esančius įrodymus. Teismas visiškai be pagrindo taikė valdymo teisės gynimo institutą. Atsižvelgiant į daikto valdymo teisės paskirtį ir tai, kad atsakovai pripažįsta ieškovę kaip daikto valdytoją ir savininkę ir dėl to jokio ginčo niekada nekėlė, teismas negalėjo taikyti sprendžiant ieškinio patenkinimo klausimą CK 4.34, 4.35 str., nes ši teisės norma netaikytina sprendžiant iškeldinimo iš savininkui priklausančių patalpų klausimus. Mano, kad ieškovė pasirinko netinkamą savo teisių gynimo būdą, t. y. ieškinio vieninteliu pagrindu nurodė CK 6.612 str. bei nurodė, kad atsakovai savavališkai užėmė patalpas. Teismas sprendime negalėjo remtis CK 6.612 str., nes atsakovai nėra savavališkai užėmę gyvenamųjų patalpų. Teismo sprendime nurodytose LAT nutartyse yra visiškai skirtingos faktinės aplinkybės negu šioje byloje. Atsakovai gyveno bute tuo metu kai ieškovei buvo priteistas visas butas, todėl atsakovai negali būti laikomi savavališkai įsikėlę į gyvenamąją patalpą. Teismui atidalinant iš bendrosios dalinės nuosavybės ieškovę ir A. K., nebuvo sprendžiamas klausimas dėl atsakovų iškeldinimo, todėl ieškovė pasiimdama sau buto dalį sutiko, kad bute ir toliau gyventų atsakovai. Pasikeitus buto savininkui, butu besinaudojančių asmenų teisės negali būti laikomos besąlygiškai pasibaigusiomis ir todėl negalima reikalauti atsakovų iškeldinimo vien tik remiantis daikto savininko teisėmis ar remiantis CK 6.612 str., kuris iš viso reglamentuoja kitus teisinius santykius. Nurodo, kad atsakovai A. K. ir A. K. nėra gavę iš ieškovės įspėjimo apie jų iškeldinimą, jų teisė naudotis patalpomis yra įgyta jame apsigyvenus ir nesiejama vien tik su A. K. nuosavybės teisių atsiradimu ar praradimu. Atsakovų teisė naudotis būstu yra savarankiška, įgyta jiems apsigyvenus bute ir šios teisės naudotis butu neprarado A. K. praradus nuosavybės teises. Atsakovai būstu naudojasi teisėtai, nepadarė jokių teisės pažeidimų, būstu naudojasi sąžiningai. Mano, kad po to kai pasikeitė buto savininkas ir jame liko gyventi buvęs buto savininkas ir jo šeimos nariai, buvusio buto savininkų ir jų šeimos narių iškeldinimas gali būti sprendžiamas tik taikant buto nuomos sutarties nutraukimą ar buto panaudos sutarties nutraukimą reglamentuojančiomis teisės normomis, nes jos yra artimiausiai ginčo santykį reglamentuojančios teisės normos. Ieškinys dėl nuomos faktinių teisinių santykių nutraukimo nebuvo pareikštas, todėl ieškinys turėjo būti atmestas. Teismas visiškai be pagrindo netaikė CPK 284 str. nustatytos galimybės atidėti teismo sprendimo vykdymą. Teismo motyvai, kad atsakovai nepateikė įrodymų, kad ieško buto ir kad gavo pinigus iš ieškovės neturi nieko bendro su jų teise per protingą terminą susirasti butą, nes pačiu įstatymu yra nustatytas 6 mėnesių įspėjimo terminas nutraukiant gyvenamųjų patalpų nuomos sutartį nuomotojo iniciatyva. Jeigu teismas atmestu atsakovų apeliacinį skundą, prašo atidėti teismo sprendimo įvykdymą 6 mėnesiams. Atsakovai reiškė teisėjai nušalinimą, tačiau šis prašymas buvo nepatenkintas. Atsižvelgiant į tai, kad teismas viršijo pareikštus reikalavimus ir ieškinį tenkino ne ieškinyje nurodytais pagrindais, mano, kad teismas nagrinėdamas bylą buvo neobjektyvus ir todėl byla buvo išnagrinėta neteisėtos sudėties teismo.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovė prašo atsakovų apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, palikti galioti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2011-07-21 sprendimą. Mano, kad teismas priėmė pagrįstą, argumentuotą ir teisingą sprendimą, todėl naikinti jo apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo. Byloje esantys įrodymai paneigia atsakovės A. K. teiginius, kad ji pripažįsta ieškovę kaip buto savininkę. Ji nuo močiutės mirties neįleido ieškovės į ginčo butą, nevykdė teismo sprendimo, kuriuo ieškovės iniciatyva buvo nustatyta naudojimosi butu tvarka, neleido naudotis ieškovės buto dalimi, visą laiką teigė, kad butas yra jos, su ieškove nebendravo, nederino jokių bendrų buto valdymo ar naudojimo reikalų. Teismas teisingai įvertino faktines bylos aplinkybes ir teisingai nustatė, kad ieškovės su atsakovais nesieja jokie prievoliniai santykiai, kad ieškinys dėl iškeldinimo iš gyvenamųjų patalpų yra pažeistų daiktinių teisių gynimo būdas. Teismas teisingai ir pagrįstai rėmėsi CK ketvirtosios knygos normomis. Ieškovė nurodė ieškinio dalyką – iškeldinti atsakovus iš buto, esančio (duomenys neskelbtini), nesuteikiant jiems kitos gyvenamosios patalpos, bei ieškinio pagrindą – negalėjimas naudotis jai nuosavybės teise priklausančiu butu, piktybinis ieškovės nuosavybės teisių valdyti ir naudotis butu ignoravimas, savavališkas atsakovų gyvenimas ginčo bute, todėl nepagrįstai apeliantai teigia, jog ieškovė ieškinyje nurodydama tik CK 6.612 str. kaip teisinį ieškinio pagrindą, pasirinko netinkamą savo teisių gynimo būdą. Atsakovai po močiutės mirties savavališkai įsikėlė į močiutės kambarį, nors jie šiuo kambariu niekada nesinaudojo ir taip užėmė ieškovei priklausančią ½ buto dalį, kurią močiutė testamentu paliko jai. Atsakovai nenurodo, koks įstatymas leidžia jiems, kaip savarankiška naudojimosi teise, naudotis ginčo butu. Todėl neaišku apie kokią savarankišką naudojimosi butu teisę kalba apeliantai. Jokios sutarties tarp ieškovės ir atsakovų nei žodžiu nei raštu nebuvo sudarytos. Ieškovės nuosavybės teisė nėra apribota nei sutartimi, nei įstatymu, nei teismo sprendimu, todėl ji turi teisę reikalauti, kad atsakovai būtų iškeldinti iš jai nuosavybės teise priklausančio buto, nes gera valia atsakovai buto neatlaisvina, trukdo pilnai įgyvendinti savo nuosavybės teisę, riboja ieškovės teises valdyti ir naudotis butu. Nepagrįstai atsakovai teigia, kad ieškinys turi būti atmestas, nes nebuvo pareikšto reikalavimo dėl nuomos faktinių teisinių santykių nutraukimo. Nuo močiutės mirties ieškovė nesutiko, kad jos turto dalimi naudotųsi atsakovai, išreiškė norą pati naudotis savo buto dalimi, o tapusi viso buto savininkė, paprašė butą atlaisvinti. Todėl tarp ieškovės ir atsakovų jokie faktiniai nuomos santykiai, kuriuos reikėtų prašyti teismo nutraukti, nesusiklostė. Be to, ieškovė atsakovei už priklausiusią buto dalį sumokėjo. Nuo raštiško pareikalavimo išsikelti iš ieškovei nuosavybės teise priklausančio buto praėjo 10 mėnesių. Tai pakankamas terminas susirasti kitą gyvenamąją patalpą. Tačiau atsakovai net nesiruošia atlaisvinti buto, o naudodamiesi įstatymo suteikta teise apskųsti teismo sprendimą, vilkina bylą atitolindami teismo sprendimo įsiteisėjimą. Taikyti CPK 284 str. nuostatas nėra jokio pagrindo, nes apeliantai nepateikė jokio argumentuoto motyvo, kodėl praėję 10 mėnesių nebuvo tas protingas terminas, per kurį atsakovai galėjo išsikraustyti. Be to, atsakovai nemoka už buto komunalines paslaugas, yra susidariusi skola, todėl jų prašomas teismo sprendimo atidėjimas 6 mėnesiams tik dar pablogins ieškovės padėtį, nes užaugs įsiskolinimas už butą.
Apeliacinis skundas atmestinas, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas (Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p.). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 str.).
Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas teisingam bylos išsprendimui ištyrė visas svarbias aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai įvertino įrodymus, tinkamai išaiškino ir taikė teisės normas, tinkamai motyvavo savo išvadas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti ar keisti apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo (CPK 185 str., 263 str. 1 d.).
Byloje nustatyta, kad ieškovei nuo 2008-12-15 nuosavybės teise priklauso ½ dalis buto (duomenys neskelbtini), o nuo 2010-11-22 – visas minėtas butas (b. l. 10). Šalys konfliktuoja ir atsakovė, nežiūrint į ieškovės teisę naudotis ½ buto dalimi, niekada jos į butą neįsileido, visu butu naudojasi tik atsakovai. Ieškovė kreipėsi į teismą, prašydama iškeldinti atsakovus iš jai priklausančio buto.
Žemesnės instancijos teismas
Panevėžio miesto apylinkės teismas 2011-07-21 sprendimu ieškinį patenkino.
Atsiliepimas
Atsakovai nesutinka su šiuo sprendimu, teigdama, kad:
• teismas nepagrįstai taikė valdymo teisės gynimo institutą, netinkamai taikė ir aiškino materialines teisės normas;
• ieškovė pasirinko netinkamą teisų gynimo būdą ir todėl ieškinys turi būti atmestas;
• atsakovai butu naudojasi teisėtai ir sąžiningai, o ieškinys dėl nuomos (panaudos) faktinių teisinių santykių nutraukimo jiems nepareikštas.
Teisėjų kolegija nesutinka su apeliantų argumentais, atmeta juos kaip nepagrįstus.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teismų praktiką, išaiškino, kad ieškovas turi teisę ir pareigą pasirinkti bei tiksliai suformuluoti ieškinio dalyką ir pagrindą, tai yra suformuluoti jį taip, kad būtų aišku, kokio materialinio teisinio rezultato siekiama iškeliant bylą, nes būtent ieškinio dalyko ir pagrindo tinkamas suformulavimas užtikrina tinkamą teisės kreiptis į teismą įgyvendinimą, leidžia apibrėžti bylos teisminio nagrinėjimo ribas ir sudaro pagrindą įstatymo nustatytu ir ieškovo pasirinktu būdu apginti pažeistas teises. Bylą nagrinėjantis teismas pagal savo kompetenciją tiria ir vertina faktines bylos aplinkybes, pagal ieškovo nurodytas faktines aplinkybes savarankiškai atlieka faktų teisinį kvalifikavimą, parenka ginčo santykius reglamentuojantį įstatymą, teisiškai argumentuodamas atskleidžia taikomo įstatymo nuostatos prasmę. Ieškovo nurodyti įstatymai ir faktinių aplinkybių teisinis vertinimas teismui neprivalomi (Pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-03-26 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-166/2008; 2010-06-23 nutartis priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-308/2010, kt.).
Įstatymas reglamentuoja, kad nuosavybės teisė, tai teisė savo nuožiūra, nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų teisių ir interesų, valdyti, naudoti nuosavybės teisės objektą ir juo disponuoti (CK 4. 37 str. 1 d.). Turto savininkas gali reikalauti pašalinti bet kuriuos jo nuosavybės teisių į turtą pažeidimus, nors ir nesusijusius su valdymo netekimu (CK 4.98 str.). Valdymas gali būti pažeistas paimant ar bandant paimti daiktą ar jo dalį, taip pat teises į jį, arba trukdant valdyti daiktą (CK 4.35 str. 1 d.).
Butas, (duomenys neskelbtini), ieškovei priklauso asmeninės nuosavybės teise nuo 2010-11-22, atitinkamai ji turi teisę savo turtą valdyti savo nuožiūra pagal savo norą ir poreikį. Nors apeliantai ir teigia, kad neginčija ieškovės valdymo teisės, tačiau iš esmės jos teises pažeidinėja, neleisdami jai butu naudotis pagal savo poreikį. Ieškovė 2010-11-30 pareiškimu aiškiai išreiškė savo valią, pareikalavo iš jai priklausančio buto išsikelti, tačiau atsakovai to nepadarė (b. l. 12-13). Tai, kad pareiškimas adresuotas tik A. K., esmės nekeičia, nes kaip teismo posėdyje patvirtino A. K. su savo šeimos nariais ji bendrauja, todėl jiems turi būti žinoma ieškovės valia disponuoti savo turtu. Šiuo atveju ieškovė neprivalėjo kiekvieną atsakovą įspėti asmeniškai. Pažymėtina, kad po nuosavybės teisių praradimo atsakovai nesikreipė į ieškovę dėl nuomos, ar panaudos sutarčių sudarymo, todėl laikytina, kad atsakovai ginčo bute po 2010-11-22 gyvena be jokio pagrindo. Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad tarp šalių nėra jokių prievolinių santykių. Atsakovai, gyvendami ginčo bute be ieškovės sutikimo, pažeidė ieškovės, kaip savininkės, teises, apribodami jos galimybę valdyti turtą savo nuožiūra. Toks valdymo teisės apribojimas naikintinas, iškeldinant atsakovus iš ieškovei asmeninės nuosavybės teise priklausančio buto. Pirmosios instancijos teismai tinkamai taikė CK 4.34, 4. 35, 4. 37, 4. 95, 4.98, 6. 612 straipsnių nuostatas ir jų nepažeidė.
Kiti apeliacinio skundo argumentai yra teisiškai nereikšmingi, todėl kolegija dėl jų nepasisako, nes jie neįtakoja teismų priimto sprendimo teisėtumo, o taip pat nesudaro pagrindo naikinti sprendimą apeliacine tvarka.
Atmetus apeliacinį skundą, bylinėjimosi išlaidos priteisiamos iš atsakovų A. K. ir A. K., nes A. K. nors ir yra pilnametė, tačiau dar mokosi vidurinėje mokykloje ir savarankiškų pajamų neturi (CPK 88 str. 1 d. 3 p., 93, 98 str., b. l. 120, 126-127).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Panevėžio miesto apylinkės teismo 2011 m. liepos 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš A. K., a. k. (duomenys neskelbtini) ir A. K., a. k. (duomenys neskelbtini) po 500 Lt (penkis šimtus litų) iš kiekvieno, advokato pagalbos išlaidų G. V., a. k. (duomenys neskelbtini) bei po 5 Lt (penkis litus) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, valstybei.