Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algirdo Giedraičio, Jurgos Vasiliauskienės ir Aušros Vingilės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo L. K. (toliau – L. K.) apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų (toliau – Kauno apylinkės teismas) 2021 m. vasario 10 d. nuosprendžio, kuriuo L. K. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 235 straipsnio 1 dalį ir nuteistas 9 (devynių) mėnesių laisvės atėmimo bausme, kuri BK 64¹ straipsnio pagrindu buvo sumažinta vienu trečdaliu, skiriant L. K. sumažintą 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausmę.

Kardomosios priemonės L. K. skirtos nebuvo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

1. L. K. Kauno apylinkės teismo 2021 m. vasario 10 d. nuosprendžiu buvo pripažintas kaltu pagal BK 235 straipsnio 1 dalį už tai, kad jis 2020 m, birželio 12 d. 3.54 val., (duomenys neskelbtini) apskrities vyriausiojo policijos komisariato tarnybinėse patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini), prieš tai būdamas įspėtas už melagingų parodymų davimą dėl atsakomybės, numatytos BK 235 straipsnio 1 dalyje, pateikė melagingą pareiškimą apie nebūtą nusikaltimą ir apklausiamas kaip pareiškėjas davė žinomai melagingus parodymus teigdamas, kad jis yra V. T., gim. 1982 m., pateikė jo asmens duomenis ir parodė, kad 2020 m. birželio 11 d. prie pastato, esančio (duomenys neskelbtini), iš jo automobilio „Mercedes Benz“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) pro atvirą langą buvo pagrobtas mobiliojo ryšio telefonas „Samsung Galaxy S9“ ir 300 (trys šimtai) eurų. Iš karto po to, tęsdamas savo nusikalstamą veiką, L. K. 5.51 val., pristatydamas V. T. vardu ir pateikdamas policijos pareigūnams jo asmens duomenis pranešė, kad internetinėje programoje pagal telefono IMEI kodą mato, kad jo telefonas yra (duomenys neskelbtini). Su policijos pareigūnų pagalba minėtą telefoną rado pamestą pievoje prie namo, esančio Benediktinių g. 12, Kaune.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo L. K. apeliacinis skundas atmetamas.

4. Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniu skundu (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalis). Apeliaciniame nuteistojo skunde nėra ginčijama jo kaltė ar jam inkriminuotos nusikalstamos veikos kvalifikavimas, o apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs baudžiamąją bylą įrodymų vertinimo ir teisės taikymo aspektu, nesutikti su apylinkės teismo argumentacija šioje dalyje, neturi pagrindo, todėl šie klausimai apeliacinės instancijos teisme išsamiau nevertinami. Apeliaciniame skunde nesutinkama tik su pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu L. K. skirta bausme, prašant ją sušvelninti.

5. Vertinant nuteistojo apeliacinio skundo argumentus, visų pirma pažymėtina, kad bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu asmeniui, padariusiam nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, apribojant nuteistojo teises ir laisves. Kiekvienas nusikaltęs asmuo turi teisę į teisingą bausmę, todėl vertinant konkrečios bylos aplinkybes, teismui privalu atsižvelgti ne tik į tai, kad skiriama bausmė formaliai atitiktų įstatymo reikalavimus, bet ir į nuostatas, skirtas bausmei individualizuoti, taip pat nuostatas, įtvirtinančias teisingumo principo viršenybę.

6. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, yra įtvirtinti BK 54 straipsnyje. Sutinkamai su komentuojamo straipsnio nuostatomis, teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Skirdamas bausmę už padarytą nusikalstamą veiką, teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Įvertina ir tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, detaliai išanalizuodamas kiekvienos aplinkybės (atsakomybę lengvinančios ar sunkinančios) reikšmę. Ir tik įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį bei tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, teismas motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuojamą nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1 ir 2 dalys).

7. Be aptartų esminių bausmės skyrimo pagrindų, tinkamas kaltininko asmenybės įvertinas neabejotinai taip pat yra svarbi teisingos bausmės parinkimo sąlyga. Remiantis baudžiamosios teisės teorija šiuo klausimu, vertindamas kaltininko asmenybės pavojingumą ir rinkdamas bausmės rūšį bei dydį, teismas turi ypač atidžiai ištirti, ar nusikaltimas padarytas atsitiktinai, dėl kitų asmenų įtakos arba nepalankiai susiklosčius aplinkybėms, ar kaltininko antivisuomeninės nuostatos jau buvo susiformavusios iki nusikalstamo poelgio ir nusikaltimas buvo tik loginis kaltininko gyvenimo būdo bei jo ankstesnio elgesio padarinys.

8. Aptarto teisinio reguliavimo kontekste vertinant skundžiamo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio turinį, matyti, kad apylinkės teismas, skirdamas bausmę L. K., atsižvelgė į jam inkriminuotos nusikalstamos veikos pobūdį (padarytas vienas nesunkus nusikaltimas (BK 11 straipsnio 3 dalis), stadiją (nusikaltimas baigtas), kaltės formą (nusikalstama veika padaryta veikiant tyčia). Įvertino ir L. K. asmenybę, konstatuodamas, kad praeityje nuteistasis buvo teistas, ne kartą baustas ir administracine tvarka, (duomenys neskelbtini) priklausomybės ligų centre konsultuotas ir stebėtas dėl psichikos ir elgesio sutrikimų vartojant opioidus, priklausomybės sindromo, VšĮ (duomenys neskelbtini) ligoninės Psichiatrijos klinikos (duomenys neskelbtini) sektoriuje 2009 m. – 2012 m. laikotarpyje lankėsi du kartus. Spręsdamas L. K. skirtinos bausmės individualizavimo klausimą, apylinkės teismas taip pat įvertino vieną L. K. atsakomybę lengvinančią aplinkybę – prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi dėl padaryto (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas), bei vieną jo atsakomybę sunkinančią aplinkybę – nusikaltimą padarė būdamas recidyvistu (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas). Visumos šių aplinkybių pagrindu pirmosios instancijos teismas L. K. skyrė griežčiausią BK 253 straipsnio 1 dalies sankcijoje įtvirtintą bausmės rūšį – terminuotą laisvės atėmimą, jos dydį nustatydamas mažesnį nei straipsnio sankcijoje įtvirtintas laisvės atėmimo bausmės vidurkis. Priešingai nei savo apeliaciniu skundu teigia nuteistasis, spręsti, jog tokia L. K. paskirta bausmė savo rūšimi bei dydžiu yra aiškiai per griežta ar neproporcinga nuteistojo įvykdytos nusikalstamos veikos pavojingumui, teisinio pagrindo nėra.

9. Kaip nustatyta nagrinėjamos baudžiamosios bylos duomenimis, šis teistumas L. K. nėra pirmasis – praeityje už įvairaus pobūdžio ir sunkumo nusikalstamų veikų padarymą jis jau buvo teistas ne kartą. Siekiant koreguoti apelianto elgesį tinkama linkme, praeityje jo atžvilgiu buvo taikytos švelnesnio pobūdžio bausmės, tačiau akivaizdu, kad teismo parodyto pasitikėjimo jis nepateisino, toliau pažeidinėjo įstatymus, darydamas naujas nusikalstamas veikas, kas suponuoja pagrįstą išvadą, kad iš esmės jokių pastangų tinkamai savo elgesio korekcijai nuteistasis nedėjo, o tai visumoje atskleidžia antivisuomenines L. K. nuostatas, jo neigiamą požiūrį į teisės ir visuomenėje priimtas moralės bei elgesio normas, rodo, kad vertinamu atveju apeliantas nusikalto ne atsitiktinai, o dėl susiformavusios neigiamos vertybių orientacijos.

10. Konstatuojant šią išvadą įvertintina ir tai, kad skundžiamu nuosprendžiu L. K. inkriminuotą nusikalstamą veiką jis įvykdė būdamas recidyvistas, kas neabejotinai didina tiek jo paties, tiek ir jo padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą visuomenei bei jo asmenybę, sprendžiant jam paskirtos bausmės individualizavimo klausimą, reikalauja vertinti itin atidžiai. Ankstesni nuteistojo teistumai, jo daromų nusikalstamų veikų pobūdis bei pavojingumas neabejotinai neigiamai charakterizuoja nuteistąjį ir teisėjų kolegijai leidžia pagrįstai spręsti, jog skundžiamu nuosprendžiu jam inkriminuotos nusikalstamos veikos įvykdymas nebuvo atsitiktinis. L. K. veikė tikslingai ir sąmoningai, o dėsningi jo veiksmai nulėmė nusikalstamos veikos rezultatą – nepagrįstą ikiteisminio tyrimo pradėjimą ir proceso veiksmų atlikimą, kas akivaizdžiai rodo itin neigiamų nuteistojo dorovinių ir vertybių nuostatų susiformavimą ir jokių asmens pastangų koreguoti savo elgesį teigiama linkme nebuvimą. Net ir praeityje jo atžvilgiu taikytas terminuotos laisvės atėmimo bausmės jam paskyrimas didesnės įtakos tinkamai L. K. elgesio korekcijai neturėjo, todėl nesutiktina su apelianto teiginiais, jog šiuo atveju yra pakankamas pagrindas švelnesnės bausmės jo atžvilgiu skyrimui.

11. Atmetant nuteistojo apeliacinį skundą, įvertintina ir tai, kad skundžiamo nuosprendžio priėmimo metu L. K. atlikinėjo ankstesniu nuosprendžiu jam skirtą laisvės atėmimo bausmę pataisos įstaigoje, tačiau ir joje nuteistojo elgesio korekcija teigiama linkme nestebima. 2020 m. gruodžio 4 d. nutarimu L. K. buvo nubaustas pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 71 straipsnio 2 dalį už tai, kad 2020 m. lapkričio 15 d. ir 2020 m. rugsėjo 3 d., būdamas pataisos įstaigoje, jis vartojo narkotines/psichotropines medžiagas be gydytojos paskyrimo, kas rodo, jog net ir po skundžiamo nuosprendžio priėmimo nuteistasis savo gyvenimo būdo nekeičia, nesistengia pasitaisyti. Administracine tvarka už įvairaus pobūdžio ir pavojingumo administracinių nusižengimų padarymą nuteistasis ir praeityje buvo baustas ne kartą, tame tarpe ir už smulkaus turto vagystes bei psichotropinių/narkotinių medžiagų vartojimą be gydytojo paskyrimo.

12. Nors apeliaciniame skunde teigiama, kad būdamas laisvėje L. K. norėtų įsidarbinti ir gydytis nuo priklausomybės narkotinėmis ir/ar psichotropinėms medžiagoms, tokiu būdu iš esmės keičiant savo gyvenimo būdą, tačiau, atsižvelgiant į aukščiau išdėstytų duomenų visumą, tokie nuteistojo ketinimai abejotini. Atsižvelgiant į tai, kad net ir būdamas pataisos įstaigoje, kur asmens gydymuisi nuo įvairių priklausomybių yra sudarytos itin palankios sąlygos – asmuo yra izoliuotas nuo visuomenės, jam narkotinių/psichotropinių medžiagų įsigijimas yra sunkiai prieinamas, jis ir toliau vartoja psichotropines/narkotines medžiagas, tokiu būdu nesiimdamas jokių aktyvių veiksmų savo priklausomybės eliminavimui, neabejotina, kad šio nuteistojo nusikalstamo elgesio riziką neabejotinai didinančio veiksnio eliminavimui L. K. nepakanka valios pastangų, iš ankstesnio patyrimo jis vis dar nepasimokė ir jokių išvadų iš savo neteisėto elgesio nepadarė. Juo labiau, jog, sprendžiant iš nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje esančių duomenų visumos, atsisakyti priklausomybės narkotinėms/psichotropinėms medžiagoms L. K., net ir po jam suteikto gydymo laisvėje, nesugebėjo, todėl ir šiuo atveju abejotina, jog aptariamas asmens elgesys, neabejotinai skatinantis jį nusikalsti, pasikeis jam paskyrus švelnesnę bausmę.

13. Priešingos išvados teisėjų kolegijai neleidžia daryti ir nuteistojo teiginiai dėl jo darbo bei sūnaus gerovės. Sprendžiant iš Lietuvos teismų informacinėje sistemoje (LITEKO) esančių duomenų visumos, nuteistasis dirbo ir praeityje, turėjo sūnų, tačiau tai jo nuo nusikalstamo elgesio nestabdė, jis ir tuo metu nesilaikė įstatymų ir darė nusikalstamas veikas bei administracinius nusižengimus, todėl abejotina, kad L. K. santykiai su sūnumi ir darbo turėjimas šiuo konkrečiu atveju galėtų veikti kaip apsauginis faktorius nuo galimo jo pakartotinio nusikalstamo elgesio ateityje. Tuo tarpu faktas, kad L. K. prisipažino padaręs jam inkriminuotą nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi dėl padaryto, jau buvo įvertintas skundžiamu nuosprendžiu, pripažįstant tai nuteistojo atsakomybę lengvinančia aplinkybe ir jos pagrindu sumažinant apeliantui skirtą bausmę vienu trečdaliu, tokiu būdu sušvelninant jo teisinę padėtį, todėl dar labiau švelninti nuteistajam skirtą bausmę tais pačiais motyvais, nėra pagrindo.

14. Atsižvelgiant į išdėstytą, darytina abejonių nekelianti išvada, kad L. K. skundžiamu nuosprendžiu paskirta bausmė neprieštarauja teisingumo principui, bausmės paskirčiai bei bendriesiems bausmės skyrimo pagrindams (BK 41 straipsnis ir 54 straipsnis). Aplinkybės, turinčios reikšmės individualizuojant L. K. skirtą bausmę, buvo tinkamai išnagrinėtos ir įvertintos. Svarbu tai, kad nuteistajam skiriama bausmė turi atitikti visus BK 41 straipsnyje numatytus jos skyrimo tikslus – ne tik koreguoti nuteistojo elgesį teigiama linkme, tačiau ir apriboti jam galimybes daryti naujas nusikalstamas veikas. Teisėjų kolegijos nuomone, šiuo metu tik laisvės atėmimo bausmė gali užtikrinti šių BK 41 straipsnyje numatytų tikslų įgyvendinimą. Manyti priešingai teisėjų kolegijai neleidžia ir apelianto teiginiai, jog vertinamu atveju net prokuroras siūlė skirti švelnesnę bausmę nuteistajam, kadangi bausmė asmeniui skiriama vadovaujantis aukščiau aptartomis BK nuostatomis ir proceso dalyvių, tame tarpe ir prokuroro, nuomonė priimant procesinį sprendimą dėl asmeniui skirtinos bausmės, teismo neriboja.

15. Jokių išimtinių aplinkybių, susijusių su nuteistojo padarytos nusikalstamos veikos pobūdžiu ar jo asmenybe, kurių pagrindu būtų galima švelninti L. K. teisinę padėtį jo atžvilgiu taikant bausmės vykdymo atidėjimą, šioje byloje taip pat nenustatyta. Pagal BK 75 straipsnį, bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Taikyti bausmės vykdymo atidėjimą ar ne yra teismo teisė, o ne pareiga. Sprendžiant klausimą dėl bausmės vykdymo atidėjimo, turi būti įvertinta, ar atidėjus bausmės vykdymą asmuo bus sulaikytas nuo nusikalstamų veiksmų darymo, pakankamai nubaustas, ar jam bus apribota galimybė daryti naujas nusikalstamas veikas, ar nuteistas asmuo laikysis įstatymų ir nebenusikals, ar bus užtikrintas teisingumo principo įgyvendinimas. Įvertinus tiek aukščiau aptartą L. K. asmenybę, tiek ir jo padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą, šios veikos sukeltas pasekmes, jo buvusius teistumus bei baustumus administracine tvarka, praeityje jo atžvilgiu ne kartą taikytas švelnesnio pobūdžio bausmes, menkas nuteistojo pastangas koreguoti savo elgesį teigiama linkme, nėra jokio pagrindo teigti, kad bausmės tikslai dar gali būti pasiekti be realaus laisvės atėmimo bausmės atlikimo. Pernelyg švelnus baudžiamumas gali tik paskatinti L. K. ir toliau daryti nusikalstamas veikas, lengvabūdiškai tikintis išvengti teisinės atsakomybės.

16. Įvertinus paminėtas aplinkybes, daroma išvada, kad skundžiamas nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, todėl keisti jį apeliacinio skundo motyvais, pagrindo nėra. Nuosprendis paliekamas galioti nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo L. K. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.