Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Alma Urbanavičienė teismo posėdyje rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo ieškovo V. M. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. birželio 8 d nutarties netenkinti prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo civilinėje byloje pagal ieškovo V. M. ieškinį atsakovei G. Ž. dėl bendravimo su nepilnamečiu vaiku tvarkos nustatymo ir neturtinės žalos priteisimo bei atsakovės G. Ž. priešieškinį ieškovui V. M. dėl tėvystės nuginčijimo ir bendravimo tvarkos nustatymo, išvadą teikianti institucija – Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Ginčo esmė

2015 m. birželio 4 d. teismo posėdžio metu ieškovas pateikė prašymą taikyti (pakeisti) laikinąsias apsaugos priemones ir nustatyti laikiną bendravimo su dukra tvarką analogišką nurodytai ieškinyje, t.y., kad ieškovas su vaiku bendrauja metų poriniais savaitgaliais; kiekvieną pirmadienį, ketvirtadienį ir kas antrą penktadienį, kai dukra mokosi pirmoje pamainoje ir šių dienų išvakarėse, kai ji mokosi antroje pamainoje; per šventes ir atostogas ieškinyje numatyta tvarka; leidžiant ieškovui bendrauti su vaiku atskirai, nedalyvaujant atsakovei. 2015 m. gegužės 6 d. ieškovas pateikė prašymą įpareigoti jį ir atsakovę privaloma tvarka išklausyti bendrus bendravimo su vaiku tobulinimo kursus bei paskirti įstaigą, kuri pravestų tokio pobūdžio kursus. Nurodė, kad, anksčiau sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, teismai rėmėsi Vaiko teisių apsaugos skyriaus išvadomis, o dabar yra atlikta kvalifikuota ekspertizė, kurios pagrindu būtina pakeisti jau nustatytą bendravimo su nepilnamečiu vaiku tvarką. Atsakovė nevykdo jau priimtos nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių, naudoja motinos valdžią priešingai vaiko interesams, traumuoja vaiką. Šalių santykiai įtempti, o tai kenkia vaikui, ką patvirtina ekspertizės išvada. Vaiko teisių apsaugos skyrius šalims rekomendavo išklausyti bendravimo su vaiku tobulinimo kursus.

Teismo posėdžio metu atsakovės atstovas prašė ieškovo prašymo netenkinti, nurodė, kad tiek pirma, tiek apeliacinė instancija objektyviai išnagrinėjo aplinkybes dėl bendravimo su nepilnamečiu vaiku tvarkos, atsižvelgė į vaiko norą, šalių santykius. Bendravimo tvarka yra nusistovėjusi, ji vykdoma ir, vėl keičiant bendravimo su vaiku tvarką, jis būtų traumuojamas. Jeigu teismas nustatytų prašomą laikiną bendravimo tvarką, kokia ji yra numatyta ieškinyje, būtų grubiai pažeisti atsakovės ir nepilnamečio vaiko interesai. Pagrindų ir sąlygų, kurioms esant, būtų galima keisti jau nustatytas laikinąsias apsaugos priemones, ieškovas nenurodė.

Teismo posėdžio metu Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus atstovė nurodė, kad turi būti paisoma vaiko interesų. Psichologinė ekspertizė kelia klausimų, kuriuos reikia išsiaiškinti. Tik tada būtų galima spręsti dėl laikinųjų apsaugos priemonių keitimo.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas atmestinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 str.). Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, atskirojo skundo argumentus bei motyvus, konstatuoja, kad atskirasis skundas iš esmės nesudaro pagrindo apskųstajai teismo nutarčiai panaikinti.

CPK 144 straipsnio 1 dalyje reglamentuojama, jog teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir, nesiėmus šių priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Šeimos bylose bei apskritai šeimos teisiniuose santykiuose vienas svarbiausių principų yra prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principas. Laikinosiomis apsaugos priemonėmis šeimos bylose be kitų tikslų yra siekiama užtikrinti, kad nebūtų pažeidžiami nepilnamečių vaikų asmeniniai neturtiniai interesai iki teismo sprendimo priėmimo. Viena iš teismo taikomų laikinųjų apsaugos priemonių šeimos bylose yra laikinos bendravimo su nepilnamečiu vaiku tvarkos nustatymas. Šia laikinąja apsaugos priemone taip pat užtikrinamas tėvų santykių su vaikais stabilumas, jeigu vaiko tėvai gyvena skyrium.

Viešojo intereso, taigi ir vaiko interesų, apsauga apima teisės aktuose įtvirtintas prevencines priemones bei jų įgyvendinimą, siekiant išsaugoti esamas socialiai reikšmingų vaiko poreikių tenkinimo galimybes, sudaryti sąlygas tolesnei plėtotei ir užkirsti kelią vaiko interesų pažeidimams. Vaiko, kaip visavertės asmenybės, raidai reikalinga abiejų tėvų parama ir rūpestis, žinojimas, kad jis abiem tėvams yra vienodai svarbus, kad abu tėvai jam yra vienodai prieinami ir lankstūs, t.y. esantys šalia vaiko tada, kada jam labiausiai reikia. Būtent dėl to teismas turi skatinti pačius tėvus susitarti dėl labiausiai vaiko poreikius atitinkančios bendravimo tvarkos, o jei tai nepavyksta, nustatyti tokią bendravimo tvarką, kuri geriausiai užtikrintų vaiko interesus ir būtų realiai vykdoma. (pvz., žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014-04-11 nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-202/2014). Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas tarp tėvų dėl teismo laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindu nustatytos ieškovo ir jo nepilnamečio vaiko bendravimo tvarkos

Bylos duomenys tvirtina, jog Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. birželio 19 d. nutartimi nustatė laikiną ieškovo bendravimo su nepilnamete dukra U. M., gim. (duomenys neskelbtini), tvarką. Vilniaus apygardos teismo 2015 m. vasario 6 d. nutartimi šią tvarką pakeitus, nustatyta, jog ieškovas V. M. turi teisę bendrauti su dukra kiekvieną savaitės šeštadienį, paimant ją 10 val. ir grąžinant į jos gyvenamąją vietą 14 val.; ieškovui negalint susitikti su Urte dėl suplanuotų atostogų, darbo išvykų (komandiruočių), ligos ar kitų nenumatytų atvejų, pastarasis privalo ne vėliau kaip prieš dvi kalendorines dienas informuoti atsakovę apie neįvyksiantį susitikimą; šiuo atveju pasimatymas nukeliamas kitam numatytam susitikimui; ieškovas V. M. visais atvejais su dukra bendrauja tik dalyvaujant atsakovei G. Ž.. Ieškovas teismo posėdyje dar kartą prašė teismo nustatytą bendravimo tvarką pakeisti, leidžiant jam ir dukrai bendrauti daug intensyvesniu grafiku ir nedalyvaujant atsakovei, nes tokiu būdu, jo teigimu, susitikimuose tvyro įtampa ir jie yra žlugdomi, taip pat prašė įpareigoti atsakovę lankyti bendravimo su vaiku kursus. Skundžiama nutartimi Vilniaus miesto apylinkės teismas šiuos ieškovo prašymus atmetė ir apeliacinės instancijos teismas neturi pagrįsto pagrindo su tuo nesutikti.

Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs byloje esančius rašytinius įrodymus, šalių paaiškinimus, sprendžia, jog nustatyta laikina tėvo ir jo nepilnametės dukters bendravimo tvarka yra iš esmės teisinga ir, atsižvelgiant į faktines bylos aplinkybes, skundžiamos nutarties priėmimo metu iš esmės atitinka nepilnamečio vaiko interesus. Nagrinėjamu atveju faktiniai duomenys tvirtina, kad tarp vaiko ir ieškovo buvo susiklostę normalūs vaiko ir tėvo santykiai, dabartiniu metu jų emocinis ir psichologinis ryšys yra nusilpęs. Dukters interesus atitinkanti bendravimo tvarka jau yra nustatyta teismo nutartimi ir vykdoma. Tuo tarpu apeliantas nepateikė jokių įrodymų, kurie leistų daryti išvadą apie iš esmės pasikeitusią faktinę situaciją, dėl ko šią nusistovėjusią tvarką šiuo metu reikėtų keisti. Vienintelis ieškovo pateikiamas argumentas – eksperto išvada, kurioje konstatuota atsakovės įtaka nepilnametės dukters jausmams ir elgesiui. Tačiau apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog eksperto išvada teismui neturi iš anksto nustatytos galios, ji teismui neprivaloma ir vertinama pagal vidinį teisėjo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu byloje esančių įrodymų ištyrimu (CPK 185 str. 2 d., 218 str.). Tuo tarpu laikinųjų apsaugos priemonių taikymo stadijoje teismas neturi galimybės visapusiškai išsiaiškinti ir nustatyti, kokia ieškovo ir nepilnametės dukters bendravimo tvarka labiausiai atitiktų tiek jo, tiek dukters interesus. Šias faktines aplinkybes teismas turės galimybę įvertinti ir dėl jų pasisakyti teismo sprendime tik po to, kai byla bus išnagrinėta iš esmės, t.y. tik bylos nagrinėjimo iš esmės metu teismas turės galimybę kompleksiškai išsiaiškinti visas aplinkybes, reikšmingas bendravimo tvarkos nustatymui, o taip pat ištirti ir įvertinti visus šalių į bylą pateiktus įrodymus. Dėl to keisti šiuo metu jau nusistovėjusią laikiną bendravimo tvarką, nesant neginčijamų įrodymų, būtų netikslinga ir neteisinga, ypač nepilnamečio vaiko atžvilgiu.

Iš esmės analogiški argumentai pasakytini ir dėl ieškovo prašymo įpareigoti atsakovę kartu su juo privaloma tvarka išklausyti bendrus bendravimo su vaiku tobulinimo kursus. Šių kursų būtinybė ir pagrįstumas bus išsiaiškinti taip pat bylą išnagrinėjus iš esmės ir priėmus joje galutinį sprendimą. Tuo tarpu nagrinėjamojoje bylos proceso stadijoje, kai sprendžiamas tik laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo klausimas, sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad tokių kursų būtinybė nekonstatuotina.

Dėl kitų apelianto atskirojo skundo argumentų (teisėjos šališkumo ir kvalifikacijos, kitų tariamų procesinių pažeidimų) apeliacinės instancijos teismas iš esmės nepasisako, nes jie nėra paremti objektyviais įrodymais, o grindžiami paties apelianto samprotavimais, prielaidomis ir pamąstymais, kurie neturi jokio teisinio pagrindo.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad ginčijama pirmosios instancijos teismo nutartis yra priimta nepažeidžiant proceso ir materialiosios teisės normų, reglamentuojančių laikinųjų apsaugos priemonių taikymą šeimos bylose, šioje proceso stadijoje neprieštarauja šalių interesų pusiausvyrai, teisingumo, protingumo, sąžiningumo principams, be to nepažeidžia prioritetinių nepilnamečio vaiko interesų, todėl yra pagrįsta ir teisėta. Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, apeliacinės instancijos teismas

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. birželio 8 d. nutartį palikti nepakeistą.