- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-09-01
- Bylos Nr.
- 2-1800/2011
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Algirdas Gailiūnas, Danutė Gasiūnienė, Danutė Milašienė
- Atsakovas
- F. B.
- Ieškovas
- I. M.
- Kategorijos
- 110.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algirdo Gailiūno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Danutės Gasiūnienės ir Danutės Milašienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės F. B. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. balandžio 20 d. nutarties, kuria civilinėje byloje Nr. 2-4429-345/2011 pagal ieškovo I. M. ieškinį dėl 2 821 381 Lt nuostolių, 5 procentus metinių palūkanų nuo nesumokėtos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško teismo sprendimo įvykdymo dienos ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo buvo pritaikyta laikinoji apsaugos priemonė – nutarta areštuoti atsakovei F. B. priklausantį turtą 2 821 381 Lt sumai, bei
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Byloje kilo ginčas dėl teismo nutarties, kuria pritaikyta laikinoji apsaugos priemonė (atsakovės turto areštas), tačiau nebuvo išspręstas areštuoto turto saugojimo, valdymo bei naudojimo klausimas, teisėtumo. Taip pat kilo ginčas, ar privalėjo teismas savo iniciatyva užtikrinti atsakovės nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimą.
Šalies argumentai
Ieškovas I. M. ieškiniu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovės F. B. 2 821 381 Lt nuostolių, 5 procentus metinių palūkanų nuo nesumokėtos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško teismo sprendimo įvykdymo dienos ir bylinėjimosi išlaidas. Ieškovas taip pat prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir areštuoti atsakovei F. B. priklausantį nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą, turtines teises, priklausančias atsakovei. Nurodė, kad ieškinio suma yra didelė, todėl siekiant užtikrinti sprendimo įvykdymą reikalinga taikyti laikinąsias apsaugos priemones.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus apygardos teismas 2011-04-20 nutartimi pritaikė laikinąją apsaugos priemonę - areštavo atsakovei F. B. nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą bei turtinės teisės, priklausančias atsakovei, neviršijant ieškinio sumos - 2 821 381 Lt, uždraudžiant jį parduoti, įkeisti ar kitais būdais perleisti kitiems asmenims. Teismas ieškiniu prašomą priteisti sumą atsakovei fiziniam asmeniui vertino kaip didelę, todėl manė esant grėsmę, kad, nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, sprendimo įvykdymas gali pasunkėti, atsakovė gali imtis veiksmų paslėpti turtą.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į jį argumentai
Atsakovė atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2011-04-20 nutartį. Nurodo šiuos svarbiausius argumentus:
1. Skundžiama nutartimi teismas turėjo išspręsti areštuoto turto saugojimo, valdymo bei naudojimo klausimą (CPK 145 str. 4 d.). Iki atsakovės turto arešto, turto saugojimo, valdymo bei naudojimo pareiga priklausė atsakovei. Įsiteisėjus 2011-04-20 teismo nutarčiai, atsakovei priklausantis turtas lieka be apsaugos, nėra žinoma kas ir kaip jį valdys, naudosis, todėl iškilo atsakovės turto sužalojimo ar net sunaikinimo reali grėsmė. Atsakovės skundas Lietuvos apeliaciniame teisme gali būti išnagrinėtas net praėjus metams nuo skundo padavimo dienos, kadangi teismai šiuo metu susiduria su labai dideliu darbo krūviu. Per tokį ilgą laiko tarpą palikti bet koki turtą be apsaugos yra pavojinga.
2. Taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, apygardos teismas nesivadovavo LR CPK 147 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatomis. Kadangi ieškinio reikalavimas yra didelis, teismas turėjo užtikrinti galinčių atsirasti atsakovės nuostolių atlyginimą ir taip išsaugoti šalių interesu pusiausvyrą.
Atsiliepimas
Ieškovas atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo jo netenkinti. Nurodo šiuos argumentus:
Žemesnės instancijos teismas
1. Vilniaus apygardos teismas 2011-04-20 nutartimi iš esmės išaiškino draudimus, susijusius su asmens nuosavybės teisių ribojimu, t.y. nurodė, kad areštuotas turtas negali būti parduotas, įkeistas ar kitokiu būdu perleistas kitiems asmenims. Atsižvelgiant į tai, kad, teikiant prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, nebuvo duomenų apie atsakovei priklausančio turto sudėtį, teismas nutartimi pavedė atsakovei priklausantį turtą surasti ir areštuoti ieškovo pasirinktam antstoliui. Toks pavedimas reiškia, kad antstolis, vykdydamas nutartį, sudaro atsakovei priklausančio turto apyrašą ir, atsižvelgiant į turto paskirtį, naudojimo ypatumus, kitas aplinkybes, susijusias su konkretaus surasto ir aprašyto turto savybes, remiantis LR CPK nuostatomis (LR CPK 675-690 str.), Sprendimų vykdymo instrukcija, išsprendžia turto saugojimo klausimą. LR CPK 683 str. nurodo sąlygas ir reikalavimus, susijusius su turto saugojimu, apimančius ir saugotojo teises valdyti ir naudoti turtą. Tokiu būdu, atsakovės turto valdymo ir naudojimo klausimų sprendimas yra atsakovės skundžiamos nutarties vykdymo proceso dalis ir negalėjo bei neturėjo būti sprendžiamas priimant 2011-04-20 nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.
2. Remiantis LR CPK 147 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatomis, teismui suteikiama teisė, bet nenustatoma pareiga pareikalauti, kad prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pateikęs asmuo pateiktų atsakovo nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimą.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Atskirasis skundas netenkintinas.
Byloje kilo ginčas, ar Vilniaus apygardos teismas 2011-04-20 nutartimi taikydamas laikinąją apsaugos priemonę – turto areštą, išsprendė visus klausimus, kuriuos turėjo išspręsti. Atsakovės nuomone, teismas neišsprendė, nors turėjo išspręsti, areštuoto turto saugojimo, valdymo ir naudojimo klausimų (CPK 145 str. 4 d.).
Teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, nutartyje turi jas apibūdinti, trumpai aprašyti, nurodyti jų taikymo mastą, turto saugotoją, nutarties vykdymo tvarką (CPK 148 str. 4 d. 6, 8, 11 p.). Jeigu laikinoji apsaugos priemonė susijusi su turtu, joje turi būti išsprendžiamas turto saugojimo valdymo ar naudojimo klausimas (CPK 148 str. 4 d.).
Turto areštas – tai priverstinis nuosavybės teisės į skolininko turtą arba šios teisės atskirų sudėtinių dalių – valdymo, naudojimosi ar disponavimo – laikinas uždraudimas ar apribojimas (CPK 675 str. 1 d.). Skundžiama nutartimi teismas uždraudė areštuotą turtą parduoti, įkeisti ar kitais būdais perleisti tretiesiems asmenims, t. y. uždraudė atsakovei disponuoti areštuotu turtu. Darytina išvada, kad teismas neapribojo atsakovės nuosavybės teisės kitų sudėtinių dalių (valdymo iš naudojimo), taigi atsakovė ir toliau turi teisę laisvai valdyti ir naudotis areštuotu turtu.
Kaip teisingai pažymėta atskirajame skunde, skundžiama nutartimi nebuvo paskirtas areštuoto turto saugotojas. Tačiau pagal teismu informacinėje sistemoje LITEKO esančius duomenis matyti, jog 2011-04-21 Turto areštų registre vykdant skundžiamą nutartį įregistruotas atsakovės turto arešto aktas, kurio pakeitimas įregistruotas 2011-05-25. Iš Centrinės hipotekos įstaigos filialo Hipotekos skyriaus prie Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011-05-25 pažymėjimo Nr. 047706/11/02 matyti, kad areštuotas atsakovės nekilnojamasis turtas (žemė ir pastatai) bei kilnojamasis turtas ir turtinės teisės 2 821 381 Lt sumai. Viso areštuoto turto saugotoja paskirta atsakovė. Taigi, nors skundžiamoje nutartyje nebuvo paskirtas areštuoto turto saugotojas, atskirojo skundo nagrinėjimo metu jis jau yra paskirtas.
Atsakovė atskirajame skunde taip pat nurodo, kad skundžiama nutartimi teismas turėjo užtikrinti atsakovės nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymo, atlyginimą (CPK 147 str. 1, 2 d.). Pažymėtina, kad CPK nenustato pareigos teismui visais atvejais, kai taikomos laikinosios apsaugos priemonės, pareikalauti dėl jų taikymo galinčių atsirasti nuostolių atlyginimo užtikrinimo. Nuostolių atlyginimo užtikrinimo klausimą teismas gali spręsti esant suinteresuotos šalies (nagrinėjamu atveju, atsakovės) prašymui, arba savo iniciatyva, kai to reikalauja viešasis interesas. Skundžiama nutartimi pagrįstai nebuvo sprendžiamas nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimo klausimas, tačiau tai neužkerta kelio atsakovei kreiptis į pirmosios instancijos teismą su prašymu užtikrinti dėl laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymo galinčių atsirasti atsakovės nuostolių atlyginimą. Pažymėtina ir tai, kad nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymo, užtikrinimo institutą teismai taiko tik tais atvejais, kai nuostoliai yra realiai prognozuotini.
Vadovaujantis tuo, kas išdėstyta, atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo naikinti Vilniaus apygardos teismo 2011-04-20 nutartį.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2011 m. balandžio 20 d. nutartį palikti nepakeistą.