Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Vitalijos Norkūnaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Aivos Survilienės ir Lino Šiukštos, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorės Rasos Tunkevičienės skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2023 m. birželio 22 d. nutarties, kuria netenkintas Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros pareiškimas ir atsisakyta perduoti Lietuvos Respublikos pilietį A. V. pagal Europos arešto orderį Nyderlandų Karalystei paskirtai laisvės atėmimo bausmei atlikti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Bylos esmė

1. Lietuvos Respublikos generalinėje prokuratūroje gautas Nyderlandų Karalystės kompetentingos teisminės institucijos – Zvolė (Zwolle) teismo ikiteisminio tyrimo teisėjo 2023 m. vasario 7 d. išduotas Europos arešto orderis (toliau – ir EAO) byloje Nr. 20-001592-21 dėl Lietuvos Respublikos piliečio A. V. suėmimo ir perdavimo Nyderlandų Karalystei jam paskirtai laisvės atėmimo bausmei atlikti.

2. EAO išduotas s-Hertogenbosch apeliacinio teismo 2022 m. vasario 24 d. nuosprendžio pagrindu, kuriuo A. V. pripažintas kaltu padaręs 3 nusikalstamas veikas, t. y. tyčinis ir neteisėtas laisvės atėmimas ir tokios veikos tęsimas pagal Nyderlandų Karalystės baudžiamojo kodekso 282 straipsnį, pasikėsinimas išžaginti pagal Nyderlandų Karalystės baudžiamojo kodekso 45 ir 242 straipsnius, dalyvavimas tyčia kreipiantis į asmenį žodžiu arba raštu, akivaizdžiai siekiant pakenkti to asmens laisvei viešas funkcijas vykdančiam tarnautojui pateikti sąžiningą ir teisingą pareiškimą, žinant, kad toks pareiškimas bus pateiktas pagal Nyderlandų Karalystės baudžiamojo kodekso 285a straipsnį, ir jam paskirta 24 mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Likusi neatlikta laisvės atėmimo bausmės dalis – 704 dienos.

3. EAO „d“ dalyje nurodyta, kad byla išnagrinėta A. V. asmeniškai dalyvaujant teisminiame nagrinėjime, po kurio priimtas sprendimas:

3.1. Pirmoji instancija. Asmeniui iškelta baudžiamoji byla išnagrinėta iš esmės 2021 m. birželio 10 d. Oost-Brant apylinkės teismo posėdyje. Asmuo į šį posėdį neatvyko. Jo gynėjas dalyvavo posėdyje ir pareiškė, kad jis aiškiai įgaliotas asmens vardu pristatyti gynybos argumentus. Gynėjas iš tikrųjų pristatė gynybos argumentus. Pagal Nyderlandų teisę procese, kuriame kaltinamasis įgalioja savo gynėją pateikti gynybos argumentus jo vardu, yra laikomas tinkamu procesu. Ost-Brabanto apylinkės teismo 2021 m. birželio 24 d. nuosprendžiu asmeniui skirta 24 mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Šio teismo darbuotojas, kurį šiuo tikslu specialiai įgaliojo asmens įgaliotasis atstovas, 2021 m. birželio 25 d. asmens vardu pateikė apeliacinį skundą dėl minėto nuosprendžio.

3.2. Apeliacinė instancija. Asmeniui iškelta baudžiamoji byla pagal apeliacinį skundą iš esmės išnagrinėta 2022 m. vasario 10 d. s-Hertogenbosch apeliacinio teismo posėdyje. Asmuo ir jo gynėjas dalyvavo teismo posėdyje ir abu pateikė gynybos argumentus. Asmuo taip pat gavo vertėjo žodžiu į lietuvių kalbą pagalbą. S-Hertogenbosch apeliacinio teismo 2022 m. vasario 24 d. nutartimi asmeniui skirta 24 mėnesių laisvės atėmimo bausmė. S-Hertogenbosch apeliacinio teismo darbuotojas, kurį šiuo tikslu specialiai įgaliojo asmens įgaliotasis atstovas, asmens vardu pateikė kasacinį skundą dėl minėtos nutarties.

3.3. Kasacinė instancija. Nyderlandų Aukščiausiasis Teismas 2023 m. sausio 17 d. nutartimi pripažino, kad asmens kasacinis skundas nepriimtinas, todėl s-Hertogenbosch apeliacinio teismo 2022 m. vasario 24 d. nutartis įsiteisėjo 2023 m. sausio 17 d.

4. Europos arešto orderio „e“ dalyje nurodyta, kad šis orderis A. V. išduotas dėl trijų nusikalstamų veikų:

4.1. A. V. laikotarpiu nuo 2020 m. balandžio 6 d. iki 2020 m. balandžio 7 d., (duomenys neskelbtini) ir (arba) bet kurioje kitoje vietoje Nyderlandų teritorijoje, tyčia ir neteisėtai atėmė G. E. laisvę ir laikė ją atėmęs jos laisvę, laukdamas G. E. jos darbo vietoje, pagriebdamas ją ir pastumdamas link savo automobilio. Asmuo įstūmė G. E. į automobilio vidų ant galinės sėdynės tuo metu, kai automobilio galinėse duryse buvo įjungtas užraktas nuo vaikų. A. V. paėmė G. E. mobiliojo ryšio telefoną ir išvažiavo kartu su nukentėjusiąja. Nurodytas asmuo nuvežė G. E. į mišką ir laikė ją automobilyje kelias valandas.

4.2. A. V. laikotarpiu nuo 2020 m. balandžio 6 d. iki 2020 m. balandžio 7 d., (duomenys neskelbtini), pasikėsino priversti G. E. leisti jam atlikti vieną ar kelis veiksmus, susijusius su smurtiniu lytinio pobūdžio įsiskverbimu į G. E. kūną arba įskaitant šiuos veiksmus. A. V. palaukė G. E. prie darbo, tuomet sučiupo ją ir pastūmė link savo automobilio. A. V. įstūmė G. E. ant galinės automobilio sėdynės, kai automobilio galinėse duryse buvo įjungtas užraktas nuo vaikų. Nurodytas asmuo taip pat ištarė ir šiuos žodžius: „O dabar užsiimsime seksu“ ir po to nurodytas asmuo čiupo už G. E. diržo ir kelnaičių bei jas nuleido. Nurodytas asmuo per jėgą išskėtė G. E. kojas.

4.3. A. V. laikotarpiu nuo 2020 m. balandžio 7 d. iki 2020 m. balandžio 17 d., (duomenys neskelbtini), veikdamas kartu su kitu asmeniu, žodžiu ir (arba) raštu tyčia kreipėsi į G. E., akivaizdžiai siekdamas pakenkti jos laisvei viešas funkcijas vykdančiam tarnautojui pateikti sąžiningą ir teisingą pareiškimą, liepdamas G. E. atsiimti pareiškimą iš policijos, surašyti pareiškimą ir išsiųsti jį el. paštu apie tai, kad A. V. nesikėsino jos išžaginti ir kad ji nejautė, jog jis jai grasino.

5. Pagal Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros 2023 m. kovo 30 d. paklausimą Nyderlandų Karalystės Nacionalinė prokuratūra 2023 m. kovo 31 d. raštu pateikė papildomą informaciją, susijusią su EAO (b. l. 31). Iš pateikto atsakymo matyti, kad A. V. turėjo lietuvių kalbos vertėją 2022 m. vasario 10 d. teismo posėdyje. Atsakyme taip pat nurodyta, kad A. V. turėjo advokatą ir tokiu būdu galėjo tinkamai gintis. Kartu su atsakymu buvo atsiųsti šių teismų sprendimai ir jų vertimai raštu į lietuvių kalbą: pirmosios instancijos teismo ‑ Oost-Braban (Rytų Brabanto) teismo 2021 m. birželio 24 d. nuosprendis, s-Hertogenbosch apeliacinio teismo 2022 m. vasario 24 d. nuosprendis ir Hoge Raad der Nederlanden (Nyderlandų Aukščiausiosios teismų tarybos) 2023 m. sausio 17 d. nutartis (b. l. 33‑67).

6. Vykdant EAO, A. V. buvo sulaikytas 2023 m. kovo 14 d. (b. l. 97). Kauno apylinkės teismo 2023 m. kovo 16 d. nutartimi jam paskirta kardomoji priemonė – intensyvi priežiūra 3 (trims) mėnesiams (b. l. 85‑87), kurios terminas Vilniaus apygardos teismo 2023 m. birželio 16 d. nutartimi buvo pratęstas dar 1 (vienam) mėnesiui, šį terminą skaičiuojant nuo 2023 m. birželio 16 d.

7. 2023 m. kovo 30 d. A. V., dalyvaujant jo gynėjai advokatei I. Vitkutei-Zvezdinienei, Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prokurorės buvo supažindintas su Nyderlandų Karalystės kompetentingos teisminės institucijos jam išduoto EAO turiniu, jam įteikta EAO vertimo į lietuvių kalbą kopija, taip pat jam buvo išaiškinta supaprastinto perdavimo iš Lietuvos Respublikos tvarka ir teisinės perdavimo pasekmės. A. V. nesutiko būti perduotas supaprastinta tvarka EAO išdavusiai Nyderlandų Karalystei (b. l. 2‑3, 5). 2023 m. balandžio 18 d. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prokurorė išsiuntė A. V. ir jo advokatei Nyderlandų Karalystės pirmosios, apeliacinės ir kasacinės instancijų teismų priimtų sprendimų vertimus į lietuvių kalbą bei Nyderlandų Karalystės Nacionalinė prokuratūros 2023 m. kovo 31 d. atsakymą (b. l. 4).

8. Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra 2023 m. balandžio 20 d. kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą su pareiškimu perduoti A. V. Nyderlandų Karalystei pagal Zvolės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjo 2023 m. vasario 7 d. išduotą EAO byloje Nr. 20-001592-21 jam s-Hertogenbosch apeliacinio teismo 2022 m. vasario 24 d. nuosprendžiu paskirtos 704 dienų laisvės atėmimo bausmės vykdymui.

9. Vilniaus apygardos teismo 2023 m. birželio 22 d. nutartimi netenkintas Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros pareiškimas ir atsisakyta perduoti Lietuvos Respublikos pilietį A. V. pagal EAO Nyderlandų Karalystei paskirtai laisvės atėmimo bausmei atlikti. Apygardos teismas tokį savo sprendimą motyvavo tuo, kad A. V., nemokančiam olandų kalbos, nagrinėjant jam iškeltą baudžiamąją bylą Nyderlandų Karalystės teismuose nebuvo užtikrintas esminių dokumentų, kaip jie apibrėžiami 2010 m. spalio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2010/64/ES dėl teisės į vertimo žodžiu ir raštu paslaugas baudžiamajame procese (toliau – ir Direktyva) 3 straipsnio 1 ir 2 punktuose, t. y. apie jam pareikštą kaltinimą, pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nuosprendžių vertimai raštu į lietuvių kalbą. A. V. Nyderlandų Karalystės pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nuosprendžių vertimus į jam suprantamą lietuvių kalbą gavo tik po to, kai buvo išduotas EAO dėl suėmimo ir perdavimo Nyderlandų Karalystei minėtais nuosprendžiais paskirtai laisvės atėmimo bausmei atlikti. Aplinkybė, kad A. V. per jam paskirtą gynėją pasinaudojo galimybe apeliacine ir kasacine tvarka apskųsti jam nepalankius sprendimus, kurių turinys jam nebuvo išverstas į lietuvių kalbą, nepaneigia jo teisės gauti vertimą į jam suprantamą kalbą ir nepatvirtina, kad tokiu būdu jam buvo užtikrinta teisė į teisingą bylos nagrinėjimą. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, aptartos aplinkybės sudaro pagrindą konstatuoti, kad egzistuoja Lietuvos Respublikos BK 9¹ straipsnio 3 dalies 1 punkte numatytas pagrindas, dėl kurio A. V. neperduotinas EAO išdavusiai valstybei – Nyderlandų Karalystei, nes, atsižvelgiant į tai, jog jam nebuvo užtikrinta teisė į vertimą, tuo pačiu ir į veiksmingą gynybą bei teisingą bylos nagrinėjimą, jo perdavimas pažeistų pagrindines žmogaus teises ir (ar) laisves.

II. Skundo aukštesniajam teismui ir atsiliepimo į jį argumentai bei proceso dalyvių prašymai

10. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė R. Tunkevičienė skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2023 m. birželio 22 d. nutartį ir priimti sprendimą perduoti A. V. Nyderlandų Karalystei pagal Zvolės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjo 2023 m. vasario 7 d. išduotą EAO byloje Nr. 20-001592-21 jam s-Hertogenbosch apeliacinio teismo 2022 m. vasario 24 d. nuosprendžiu paskirtos 704 dienų laisvės atėmimo bausmės vykdymui. Skundas grindžiamas šiais argumentais:

10.1. Skunde nurodoma, kad apygardos teismas, nagrinėdamas bylą ir priimdamas 2023 m. birželio 22 d. nutartį, netinkamai taikė BK 9¹ straipsnio 3 dalies 1 punktą. Pasak prokurorės, Vilniaus apygardos teismo 2023 m. birželio 22 d. nutartis prieštarauja Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau tekste – ir Teisingumo Teismas, ESTT) ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (EŽTT) jurisprudencijai.

10.2. Prokurorė teigia, kad A. V. buvo užtikrinta teisė į teisingą teismą, t. y. teisė į advokato pagalbą per visą baudžiamąjį procesą (viso baudžiamojo proceso metu ‑ nuo pirmos apklausos iki priimant visose instancijose teismų procesinius sprendimus dalyvavo ir jį tinkamai atstovavo bei gynė jo interesus A. V. pasirinktas gynėjas), teisė į vertimo paslaugas (nuo pirmos apklausos iki bylos išnagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme dalyvavo A. V. suprantamos gimtosios lietuvių kalbos vertėjas), teisė į informaciją baudžiamajame procese (per pirmąją apklausą A. V. buvo tinkamai informuotas apie įtariamojo / kaltinamojo teises; Vilniaus apygardos teismo 2023 m. gegužės 12 d. posėdžio metu A. V. patvirtino, kad kitą dieną po sulaikymo buvo surengtas procesinis veiksmas, kuriame prokuroras, dalyvaujant jo gynėjui ir vertėjui, pranešė A. V., kokių nusikalstamų veikų padarymu jis yra įtariamas). Tai patvirtina Nyderlandų kompetentingų institucijų pateikti duomenys tiek išduotame EAO, tiek ir pateiktuose papildomuose dokumentuose. Tai, kad A. V. buvo žinoma, kokiomis nusikalstamomis veikomis jis buvo kaltinamas, patvirtina ir Vilniaus apygardos teismui A. V. ir jos gynėjos pateiktuose elektroniniuose laiškuose susirašinėjimo tekstai tarp A. V. ir jo pasirinkto Nyderlandų advokato.

10.3. Prokurorė nesutinka su Vilniaus apygardos teismo skundžiamoje nutartyje padarytomis išvadomis, jog A. V. nebuvo užtikrinta teisė į vertimą, tuo pačiu ir į veiksmingą gynybą bei teisingą bylos nagrinėjimą, dėl ko jo perdavimas pažeistų pagrindines žmogaus teises ir (ar) laisves.

10.4. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas 2020 m. gruodžio 17 d. sprendime byloje Nr. C-416/20, kaip jau ne kartą buvo konstatavęs ir kituose sprendimuose, nurodė, kad EAO mechanizmas remiasi aukštu valstybių narių tarpusavio pasitikėjimu. Jo įgyvendinimą galima sustabdyti tik tuo atveju, jei viena iš valstybių narių sunkiai ir nuolat pažeidinėja Europos Sąjungos sutarties 6 straipsnio 1 dalyje išdėstytus principus (Teisingumo Teismo 2018 m. liepos 25 d. sprendimas byloje C-216/18, generalinio advokato išvada byloje Nr. C-216/18).

10.5. Tarybos pagrindų sprendimo 2002/584 reglamentuojamoje srityje tarpusavio pripažinimo principas, kuris, kaip matyti iš šio pagrindų sprendimo 6 konstatuojamosios dalies, yra teismų bendradarbiavimo baudžiamosiose bylose „kertinis akmuo“, išreikštas šio pagrindų sprendimo 1 straipsnio 2 dalyje, kurioje įtvirtinta taisyklė, jog valstybės narės vykdo EAO, remdamosi tarpusavio pripažinimo principu ir vadovaudamosi šio pagrindų sprendimo nuostatomis.

10.6. Pagal šio Tarybos pagrindų sprendimo nuostatas valstybės narės gali atsisakyti vykdyti tokį orderį tik jo 3 straipsnyje numatytais privalomojo nevykdymo atvejais ir 4 ir 4a straipsniuose numatytais neprivalomojo nevykdymo atvejais. Be to, vykdančioji teisminė institucija EAO vykdymą gali susieti tik su Pagrindų sprendimo 2002/584 5 straipsnyje nurodytomis sąlygomis (Teisingumo Teismo (didžioji kolegija) 2018 m. liepos 25 d. sprendimas byloje Nr. C-216/18 41 punktas, 2013 m. vasario 26 d. sprendimo Nr. C-399/11, 38 punktas, 2017 m. rugpjūčio 10 d. sprendimo Nr. C-270/17 PPU, 51 punktas).

10.7. Taigi EAO vykdymas yra principas, o atsisakymas jį vykdyti yra jo išimtis, kurią reikia aiškinti siaurai (Teisingumo Teismo 2018 m. liepos 25 d. sprendimo Minister for Justice and Equality (Teismų sistemos trūkumai), Nr. C-216/18 PPU 41 punktas, sprendimo 2020 m. gruodžio 17 d. byloje Nr. C-416/20 34 punktas).

10.8. Teisingumo Teismo jurisprudencijoje išaiškinta, kad vykdančioji teisminė institucija privalo vykdyti EAO, net ir atvejais, kai suinteresuotasis asmuo nedalyvavo nagrinėjant bylą, kurioje priimtas sprendimas, jeigu įsitikina, kad esama šio pagrindų sprendimo 4a straipsnio 1 dalies a, b, c arba d punktuose nurodytų aplinkybių (Teisingumo Teismo 2017 m. rugpjūčio 10 d. sprendimo Tupikas, Nr. C-270/17 PPU, 55 punktas, 2020 m. gruodžio 17 d. sprendimo byloje Nr. C-416/20 40 ir 41 punktai).

10.9. Nagrinėjamoje byloje Vilniaus apygardos teismas nenustatė Tarybos pagrindų sprendimo 2002/584 3 straipsnyje numatytų privalomojo nevykdymo ir 4 bei 4a straipsniuose numatytų neprivalomojo nevykdymo pagrindų.

10.10. Dėl galimo teisės į teisingą bylos nagrinėjimą pažeidimo Teisingumo Teismas yra pasisakęs sprendime 2018 m. liepos 25 d. Nr. C-216/18, kuris iš esmės taikė tą patį standartą kaip 2016 m. balandžio 5 d. sprendime Aranyosi ir Caldararu Nr. C-404/15 ir Nr. C-659/15, kad vykdančiajai teisminei institucijai galėtų būtų leidžiama pagal išimtį atsisakyti vykdyti EAO remiantis Pagrindų sprendimo 2002/584 1 straipsnio 3 dalimi.

10.11. Generalinio advokato 2018 m. birželio 28 d. pateiktoje išvadoje byloje Nr. C-216/18 PPU nurodyta, kad vykdančioji teisminė institucija turi atidėti EAO vykdymą tik tuo atveju, jei esama realaus pavojaus, kad bus pažeista ne teisė į teisingą bylos nagrinėjimą, o šios teisės esmė, t. y. kalbant apie teisę, kuri nėra absoliutaus pobūdžio, kaip antai teisę į teisingą bylos nagrinėjimą, vykdymą reikia atidėti tik tuo atveju, jei yra realus pažeidimo pavojus susijęs su šios teisės esme. Tokia generalinio advokato pateikta pozicija remiasi požiūriu, kurio laikosi EŽTT.

10.12. EŽTT yra tos nuomonės, jog tam, kad susitariančioji valstybė turėtų neišsiųsti ar neišduoti asmens, jam prašančiojoje valstybėje turi grėsti pavojus susidurti ne su paprastu EŽTK 6 straipsnio pažeidimu, o su „akivaizdžiu teisingumo paneigimu“. EŽTT teigimu, akivaizdus teisingumo paneigimas reiškia daugiau nei paprastus pažeidimus ar galimybės kreiptis į teismą garantijos nebuvimą, kurie galėtų lemti EŽTK 6 straipsnio pažeidimą, jei būtų konstatuoti pačioje susitariančiojoje valstybėje. Turi būti pažeistas teisingo bylos nagrinėjimo principas, įtvirtintas EŽTK 6 straipsnyje, ir pažeistas taip šiurkščiai, kad dėl to būtų paneigta ar sunaikinta pati šiuo straipsniu saugomos teisės esmė.

10.13. EŽTT nuomone, akivaizdų teisingumo paneigimą, dėl kurio draudžiama išduoti ar išsiųsti suinteresuotąjį asmenį, gali reikšti: pripažinimas kaltu in absentia be galimybės iš esmės persvarstyti kaltinimus (2001 m. spalio 16 d. EŽTT sprendimas Einhorn prieš Prancūziją 33 ir 34 punktai); sumarinio pobūdžio procesas, vykdomas visiškai nepaisant teisės į gynybą (2005 m. lapkričio 8 d. EŽTT sprendimas Bader ir Kanbor prieš Švediją, 47 punktas); kardomasis kalinimas, kurio teisėtumo negali patikrinti nepriklausomas ir nešališkas teismas; savavališkas ir nuolatinis atsisakymas leisti asmeniui, ypač užsienio šalyje suimtam asmeniui, bendrauti su advokatu (2007 m. vasario 20 d. EŽTT sprendimas Al-Moayad prieš Vokietiją, 100‑108 punktai).

10.14. Generalinio advokato 2018 m. birželio 28 d. pateiktoje išvadoje byloje Nr. C-216/18 PPU nurodyta, kad reikia taikyti minėtų EŽTT nustatytą kriterijų ir laikytis nuomonės, kad EAO vykdymą reikia atidėti tik esant realiam pavojui, kad išduodančiojoje valstybėje narėje bus akivaizdžiai paneigtas teisingumas. Minėtoje išvadoje konstatuota, kad akivaizdžiu teisingumo paneigimu yra tik tuo atveju, jeigu jis yra toks didelis, kad teismo procesas tampa visiškai neteisingas.

10.15. Teisingumo Teismas yra išaiškinęs, jog Pagrindų sprendimo 2002/584 4a straipsnio 1 dalis suderinama su Chartijos 47 straipsnyje ir 48 straipsnio 2 dalyje numatytais reikalavimais net ir aplinkybėmis, kai buvo taikoma neprivalomojo perdavimo taisyklės išimtis dėl in absentia priimtų apkaltinamųjų nuosprendžių. Byloje, kurioje buvo priimtas sprendimas Melloni (2013 m. vasario 26 d. sprendimas Nr. C-399/11), nuteistajam ir pirmosios instancijos teisme, ir apeliacinės instancijos teisme atstovavo jo pasirinktas ir įgaliotas advokatas. Todėl Teisingumo Teismas konstatavo, kad pagal Pagrindų sprendimo 2002/584 nuostatas vykdančiosios valstybės teisminių institucijų vykdomas jo perdavimas išduodančiajai valstybei narei buvo privalomas, o ne neprivalomas (Teisingumo Teismo sprendimas 2020 m. gruodžio 17 d. byloje Nr. C-416/20, 47 punktas).

10.16. Išduodančiosios valstybės narės teisės neatitiktis Direktyvų nuostatoms negali būti pagrindas, kuriuo remiantis būtų galima atsisakyti vykdyti EAO. Jei siekiant sutrukdyti vykdyti EAO būtų galima remtis Direktyvos nuostatomis, tai sudarytų sąlygas apeiti sistemą, nustatytą Pagrindų sprendimu 2002/584, kuriame numatytas išsamus nevykdymo pagrindų sąrašas. Taip yra dėl to, kad Direktyvose nėra nuostatų, taikomų EAO išdavimui ir vykdymui (Teisingumo Teismo sprendimas 2020 m. gruodžio 17 d. byloje Nr. C-416/20).

10.17. Direktyva 2010/64 yra susijusi su Direktyvos 2012/12 1 straipsnyje numatyta įtariamųjų ar kaltinamųjų teise į informaciją apie jų teises baudžiamajame procese ir apie jiems pareikštus kaltinimus. Kaip matyti iš kartu taikomų šios direktyvos 3 ir 6 straipsnių, jos 1 straipsnyje įtvirtinta teisė apima mažiausiai dvi skirtingas teises. Pirma, pagal Direktyvos 2012/13 3 straipsnį įtariamiesiems arba kaltinamiesiems nedelsiant turi būti pateikta informacija bent apie tokias procesines teises, kurių sąrašas pateiktas šioje nuostatoje ir apima teisę turėti advokatą, teisę gauti nemokamas teisines konsultacijas ir tokių konsultacijų gavimo sąlygas, teisę būti informuotam apie kaltinimus, teisę į vertimą žodžiu ir raštu, ir teisę neduoti parodymų. Antra, šios direktyvos 6 straipsnyje apibrėžta teisė būti informuotam apie kaltinimus.

10.18. EŽTT teismų sprendimuose yra nuostatos, kad siekiant laikytis teisingo proceso reikalavimų, pakanka užtikrinti, kad kaltinamasis žinotų, kuo yra kaltinamas, ir galėtų gintis, ir nereikalaujama kiekvieno dokumentinio įrodymo ar oficialaus bylos dokumento vertimo raštu (1989 m. gruodžio 19 d. EŽTT sprendimo Kamasinski prieš Austriją, 74 punktas).

10.19. Teisingumo Teismas 2022 m. rugpjūčio 1 d. sprendime byloje Nr. C-242/22 PPU apibrėžė dviejų Direktyvų taikymo ribas: 1) Direktyvos 2010/64 1 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad ši Direktyva netaikoma procedūrai, kuri „pagal jos apibrėžtį (iš esmės) vyksta jau išsprendus klausimą, ar įtariamasis ar kaltinamasis padarė nusikalstamą veiką ir, jei reikia, paskyrus bausmę“; 2) remiantis Direktyvos 2012/13 1 straipsniu ir 2 straipsnio 1 dalimi „darytina išvada, kad procedūra, kuria nesiekiama nustatyti asmens baudžiamosios atsakomybės, nepatenka į Direktyvos 2012/13 taikymo sritį“.

10.20. Generalinio advokato pateiktoje išvadoje byloje Nr. C-242/22 nurodyta, kad stadijos, einančios po nuosprendžio priėmimo, į Direktyvos taikymo sritį neįtrauktos ne dėl to, kad pamiršta tai padaryti, o dėl to, kad Sąjungos teisės aktų leidėjas sąmoningai priėmė sprendimą joms netaikyti minėtose Direktyvose pripažintų teisių. Taigi, kiek tai susiję su bausmės, paskirtos nuosprendyje pripažinus asmenį kaltu, vykdymu, Direktyvose 2010/64 ir 2012/13 nuteistiesiems nesuteikiamos tokios pačios teisės kaip įtariamiesiems ar kaltinamiesiems (Generalinio advokato pateiktoje išvadoje 48 ir 49 punktai).

10.21. Generalinis advokatas minėtoje išvadoje taip pat akcentavo, kad Direktyvose 2010/64 ir 2012/13 nėra jokios teisės normos, pagal kurią jomis suteiktų teisių pažeidimas turėtų lemti absoliutų baudžiamojo proceso veiksmų, kuriais buvo padarytas šis pažeidimas, negaliojimą kaip neišvengiamą pasekmę (Generalinio advokato pateiktoje išvados 77 punktas).

10.22. Direktyva 2012/13, kaip nurodyta jos 11, 12 ir 14 konstatuojamosiose dalyse, yra viena iš šių teisinių priemonių, sukonkretinančių 2009 m. Tarybos patvirtintą veiksmų planą, skirtą asmenų teisėms baudžiamuosiuose procesuose stiprinti, kurį Europos Vadovų Taryba palankiai įvertino ir pripažino Stokholmo programos sudėtine dalimi. Iš šios chronologijos aiškiai matyti, kad Sąjungos teisės aktų leidėjas siekė stiprinti teismų bendradarbiavimą baudžiamosiose bylose ir neapsiriboti jau sukurtu EAO mechanizmu, kad apimtų visą baudžiamąjį procesą. Kaip paminėta 2009 m. lapkričio 30 d. rezoliucijoje dėl minėto veiksmų plano, „baudžiamieji procesai <...> šioje rezoliucijoje apima ikiteisminio ir teisminio nagrinėjimo etapus“.

10.23. Tarp šių priemonių taip pat yra: 1) 2010 m. spalio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2010/64/ES dėl teisės į vertimo žodžiu ir raštu paslaugas baudžiamajame procese; 2) 2013 m. spalio 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2013/48/ES dėl teisės turėti advokatą vykstant baudžiamajam procesui ir EAO vykdymo procedūroms, ir dėl teisės reikalauti, kad po laisvės atėmimo būtų informuota trečioji šalis, ir teisės susisiekti su trečiaisiais asmenimis ir konsulinėmis įstaigomis laisvės atėmimo metu; 3) 2016 m. spalio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva (ES) 2016/1919 dėl teisinės pagalbos įtariamiesiems ir kaltinamiesiems vykstant baudžiamajam procesui ir prašomiems perduoti asmenims vykstant EAO vykdymo procedūroms.

10.24. Visomis šiomis antrinės teisės normomis, įskaitant Direktyvą 2010/64/ES, siekiama sustiprinti įtariamųjų ar kaltinamųjų procesines teises baudžiamajame procese, tačiau jos visos taip pat įtvirtina specialias nuostatas, susijusias su asmenų, suimtų vykdant EAO, situacija, todėl šiems asmenims tampa taikytinos tam tikros iš minėtų teisių, pritaikant jas prie situacijų.

10.25. Nors šie du tikslai neginčijamai susiję arba gali būti apibūdinti kaip lygiagretūs, nes EAO neišvengiamai išduodamas vykstant nacionaliniam baudžiamajam procesui, vis dėlto jie nesutampa. Suėmus prašomą perduoti asmenį automatiškai vykdoma speciali procedūra, kuriai dėl jos tarpvalstybinio pobūdžio taikomas lex specialis, kuris turi būti aiškinamas taip, kad šiose nuostatose nurodytos teisės netaikytinos asmenims, suimtiems vykdant EAO.

10.26. Teisingumo Teismas atkreipia dėmesį į praktiką, aiškinant Sąjungos teisės nuostatą, kad reikia atsižvelgti ne tik į jos tekstą, bet ir į kontekstą ir teisės akto, kurio dalį ji sudaro, tikslus. Kalbant apie Direktyvos 2010/64 3 straipsnio, reglamentuojančio teisę gauti esminių dokumentų vertimą raštu, esmę, pažymėtina, kad iš šios nuostatos teksto matyti, kad ši teisė suteikta siekiant užtikrinti, kad atitinkami asmenys galėtų pasinaudoti savo teise į gynybą ir kad būtų užtikrintas teisingas teismo procesas (Teisingumo teismo 2015 m. spalio 15 d. sprendimo byloje Nr. C-216/14, 43 punktas).

10.27. Baudžiamoji byla, kurioje buvo priimtas galutinis ir neskundžiamas s-Hertogenbosch apeliacinio teismo 2022 m. vasario 24 d. nuosprendis A. V. pripažinti kaltu padarius tris nusikalstamas veikas, ir jam paskirta 24 mėnesių laisvės atėmimo bausmė, buvo išnagrinėta užtikrinant A. V. visas esmines teises ‑ teisę į veiksmingą gynybą ir teisingą bylos nagrinėjimą.

10.28. Prokurorė pažymi, kad Pagrindų sprendimas 2002/584, kaip matyti iš jo 6 konstatuojamosios dalies, baudžiamosios teisės srityje yra pirmoji konkreti priemonė, įgyvendinanti nuosprendžių ir teismo sprendimų tarpusavio pripažinimo principą, įtvirtintą SESV 82 straipsnio, pakeitusio ESS 31 straipsnį, kuriuo remiantis buvo priimtas šis pagrindų sprendimas, 1 dalyje. Nuo to laiko teismams bendradarbiaujant baudžiamosiose bylose laipsniškai daugėjo teisinių priemonių, kurių suderintu taikymu siekiama sustiprinti valstybių narių pasitikėjimą atitinkamomis nacionalinės teisės sistemomis ir užtikrinti nuosprendžių baudžiamosiose bylose pripažinimą ir vykdymą Sąjungoje tam, kad nusikaltimus padarę asmenys neliktų nenubausti.

10.29. Pagrindų sprendimu 2002/584 nustačius naują, paprastesnę ir veiksmingesnę nuteistų ar įtariamų pažeidus baudžiamąjį įstatymą asmenų perdavimo sistemą, siekiama palengvinti ir paspartinti teismų bendradarbiavimą ir taip norima prisidėti prie Sąjungos siekio tapti laisvės, saugumo ir teisingumo erdve remiantis tarp valstybių narių turinčiu egzistuoti dideliu tarpusavio pasitikėjimo laipsniu. EAO sistema, kaip matyti iš minėto pagrindų sprendimo 5 konstatuojamosios dalies, leidžia išvengti iki to sprendimo priėmimo taikytų sudėtingų ekstradicijos procedūrų ir joms būdingo vilkinimo. Pagal šio pagrindų sprendimo 1 straipsnio 1 dalį EAO mechanizmo dalykas ‑ suimti ir perduoti prašomą perduoti asmenį, kad, atsižvelgiant į šiuo pagrindų sprendimu siekiamą tikslą, padaryta nusikalstama veikla neliktų nebaudžiama ir kad būtų vykdomas to asmens baudžiamasis persekiojimas arba atliktų jam paskirtą laisvės atėmimo bausmę.

10.30. Teisingumo Teismas jau yra pasisakęs, kad vykdančiosios teisminės institucijos sprendimu tik leidžiama perduoti atitinkamą asmenį pagal Pagrindų sprendimo 2002/584 nuostatas, o baudžiamojo persekiojimo procesas arba laisvės atėmimo bausmės ar sprendimo dėl įkalinimo vykdymas, kaip ir baudžiamasis procesas dėl bylos esmės, nepatenka į minėto sprendimo taikymo sritį (Teisingumo Teismo 2018 m. gruodžio 6 d. sprendimas IK (Papildomos bausmės vykdymas) (Nr. C-551/18 PPU, 56 punktas) ir 2018 m. liepos 25 d. sprendimas Minister for Justice and Equality (Teisminės sistemos trūkumai) (Nr. C-216/18 PPU, 57 punktas).

10.31. Pagal EAO suimto asmens procesinių teisių nustatymas neatsiejamas nuo Sąjungos teisės aktų leidėjo valios, išreikštos kuriant minėtą orderį. Jis buvo sumanytas kaip teisminis greito ir efektyvaus prašomų perduoti asmenų perdavimo tarp valstybių narių mechanizmas, pakeičiant nelanksčią ir nuo politinės diskrecijos priklausančią ekstradicijos sistemą, ir nėra skirtas atsižvelgti į visus atitinkamo asmens padėties per baudžiamąjį procesą aspektus.

10.32. Remiantis tokiais aiškinimais, darytina išvada, kad bet koks Direktyvų aiškinimas, pagal kurį būtų išplėstas jų ratione personae taikymas ir remiamasi glaudžia abiejų nagrinėjamų antrinės teisės normų tarpusavio sąveika, yra nesuderinamas su sąmoningai apribotu Pagrindų sprendimo 2002/584 dalyku ir tikslu paspartinti teismų bendradarbiavimą, nes šio sprendimo 17 straipsnio 1 dalyje aiškiai numatyta, kad EAO turi būti nagrinėjamas ir vykdomas skubos tvarka. Taigi, atsižvelgiant į Teisingumo Teismo jau išreikštą valią, svarbu vengti, kad EAO poveikis nesusilpnėtų dėl vilkinimo praktikos, kuria siekiama sudaryti šių orderių vykdymo kliūčių.

10.33. Pagrindų sprendimas 2002/584 grindžiamas principu, kad su EAO susijusiems sprendimams galioja visos teismo sprendimams taikomos garantijos, be kita ko, kylančios iš pagrindinių teisių ir pagrindinių teisės principų, kaip numatyta minėto pagrindų sprendimo 1 straipsnio 3 dalyje, o tai reiškia, kad visa Pagrindų sprendime 2002/584 įtvirtinta perdavimo tarp valstybių narių procedūra vykdoma kontroliuojant teismui. Darytina išvada, kad pagrindų sprendimo nuostatose numatyta procedūra savaime atitinka Chartijos 47 straipsnio reikalavimus, neatsižvelgiant į valstybių narių pasirinktą pagrindų sprendimo įgyvendinimo tvarką (Teisingumo Teismo 2018 m. liepos 25 d. sprendimo byloje Nr. C-216/18 PPU, 56 punktas, ir 2013 m. gegužės 30 d. sprendimo byloje Nr. C-168/13 PPU, 46 ir 47 punktai).

11. Perduotino asmens A. V. gynėja advokatė I. Vitkutė – Zvezdinienė pateikė atsiliepimą į skundą, kuriame prašo Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prokurorės skundą atmesti kaip nepagrįstą ir palikti galioti Vilniaus apygardos teismo 2023 m. birželio 22 d. nutartį.

11.1. Atsiliepime nurodoma, kad didžioji dalis Generalinės prokuratūros nurodytos ir cituotos teismų praktikos apskritai nėra susijusi nei faktinėmis, nei teisinėmis aplinkybėmis su nagrinėjama byla ir (ar) tarptautinėje teismų jurisprudencijoje suformuotos teisinės taisyklės Generalinės prokuratūros cituojamos ignoruojant kontekstą bei išeliminuojant tam tikras taisykles. Generalinės prokuratūros motyvas, nurodant, kad apygardos teismo nutartis prieštarauja ESTT ir EŽTT praktikai, yra nepagrįstas, nes skunde eklektiškai surinktas teismų jurisprudencijos pastraipų rinkinys, sudėliotas iš atskirų, tarpusavyje mažai susijusių su nagrinėjama byla, teisinių argumentų. Vienintelė Generalinės prokuratūros cituojama ESTT byla Nr. C-216/18 gali būti taikytina kaip precedentas šioje byloje. Tačiau Generalinė prokuratūra cituoja ne ESTT sprendimą Nr. C-216/18, o generalinio advokato išvadas. Pagal Europos Sąjungos sutarties 19 straipsnį generalinis advokatas, priešingai nei teisėjai, nepriima sprendimo byloje, o teikia tik nuomonę, kuri ESTT nesaisto. ESTT sprendimas gali nesutapti ir gali prieštarauti generalinio advokato nuomonei. Pritartina generalinio advokato išvadai tik tuo atveju, jei ESTT sprendinio byloje dar nėra priėmęs. Tačiau šios bylos kontekste tokių aplinkybių nėra ir skunde nurodyti argumentai, jog neva apygardos teismo nutartis prieštarauja ESTT praktikai, yra visiškai nepagrįsti. Pasak perduotino asmens gynėjos, Generalinės prokuratūros skundo teiginys, kad nagrinėjamoje byloje Vilniaus apygardos teismas nenustatė Tarybos pagrindų sprendimo 202/584 3 straipsnyje numatytų privalomojo nevykdymo ir 4 bei 4a straipsniuose numatytų neprivalomojo nevykdymo pagrindų, yra be teisinių argumentų, nepagrįstas šiai bylai aktualia praktika, o neva nurodyti teisiniai argumentai fragmentiški, iš esmės netgi nesusieti tarpusavyje.

11.2. Atsiliepime teigiama, kad Europos Komisijos atstovai yra pažymėję, kad pažeidimo procedūros metu, pagal ESTT praktiką BK 9¹ straipsnio 3 dalies 1 punkte numatytas atsisakymo vykdyti EAO pagrindas gali būti taikomas tik tuomet, kai vykdančioji institucija detaliai ir tiksliai toje konkrečioje byloje įvertina žmogaus teisių pažeidimo pavojų. Vilniaus apygardos teismas, nagrinėdamas Generalinės prokuratūros prašymą dėl A. V. išdavimo pagal EAO Nyderlandų Karalystei, detaliai, taip, kaip to reikalauja ESTT praktika, ištyrė ir nustatė, kad Nyderlandų Karalystė, vykdydama A. V. baudžiamąjį persekiojimą, sistemingai, per visą baudžiamąjį procesą neužtikrino teisės į vertimą, tuo pačiu į veiksmingą gynybą bei teisingą bylos nagrinėjimą, kas suponuoja, kad dėl to A. V. perdavimas pažeistų pagrindines žmogaus teises ir (ar) laisves.

11.3. Pasak gynėjos, Generalinė prokuratūra skunde nurodė tik abstrakčius teiginius, kad: „Nyderlandų kompetentingų institucijų pateikti duomenys tiek išduotame EAO, tiek ir pateiktuose papildomuose dokumentuose patvirtinama, kad A. V. buvo užtikrinta teisė į teisingą teismą. Aplinkybės apie tai, kad A. V. buvo žinoma, kokiomis nusikalstamomis veikomis jis buvo kaltinamas, patvirtina ir Vilniaus apygardos teismui A. V. ir jos gynėjos pateiktuose elektroniniuose laiškuose susirašinėjimo A. V. ir jo pasirinkto Nyderlandų advokato tekstai“, tačiau šiems teiginiams pagrįsti Generalinė prokuratūra necitavo ir neteikė į bylą nei vieno įrodymo, pagrindžiančio Generalinės prokuratūros skundo argumentus.

11.4. Gynėjos manymu, Vilniaus apygardos teismas, pasiremdamas ir savo sprendime įvardindamas konkrečius įrodymus: Nyderlandų teismo šaukimą, A. V. prašymus Nyderlandų teismui, elektroninius laiškus, net du kartus pateiktų užklausimų Nyderlandų institucijoms ir jų atsakymus, teisėtai ir pagrįstai patvirtino BK 9¹ straipsnio 3 dalies 1 punkte įtvirtintą EAO nevykdymo pagrindo faktą.

11.5. Generalinė prokuratūra savo skunde nutyli teisinio reguliavimo ypatumą, kad vykdančiajai teisminei institucijai Pagrindų sprendimas 2002/584/TVR suteikia galimybę užtikrinti prašomo perduoti asmens teisinį saugumą ir patikrinti, ar, atsižvelgiant į visas specifines konkretaus atvejo aplinkybes, visų pirma į sąlygas, kuriomis prašomas perduoti asmuo buvo nuteistas ir kuriomis jam skirta bausmė, reikia atsisakyti vykdyti EAO. Kitaip tariant, EAO vykdymas yra principas, o atsisakymas jį vykdyti yra jo išimtis, kurią reikia aiškinti siaurai (2017 m. rugpjūčio 10 d. Sprendimo Tupikas, C-270/17 PPU, EU:C:2017:628, 49 ir 50 punktai ir juose nurodyta jurisprudencija). ESTT byloje Nr. C-216/18 yra išaiškinęs, Tarybos pamatiniu sprendimu 2009/299/TVR 1 straipsnio 3 dalis turi būti aiškinama taip, kad kai vykdančioji teisminė institucija, turinti nuspręsti, ar perduoti asmenį, dėl kurio išduotas EAO, siekiant jį patraukti baudžiamojon atsakomybėn, turi duomenų, dėl sisteminių ar bendrų išduodančiosios valstybės narės teisminės valdžios nepriklausomumo trūkumų bus pažeista Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnio antroje pastraipoje užtikrinama pagrindinė teisė į teisingą bylos nagrinėjimą, ji konkrečiai ir tiksliai turi patikrinti, ar, atsižvelgiant į to asmens asmeninę situaciją, pažeidimo, už kurį jis persekiojamas, pobūdį, faktines aplinkybes, kuriomis remiantis išduotas EAO, taip pat išduodančiosios valstybės narės pateiktą informaciją pagal šio pagrindų sprendimo 15 straipsnio 2 dalį, yra svarių ir neginčijamų motyvų manyti, jog, šį asmenį perdavus šiai valstybei, jam kils toks pavojus.

11.6. Iš cituotos ESTT bylos Nr. C-216/18 Generalinė prokuratūra pasirėmė ne teismo, o generalinio advokato išvadomis ir kaip minėta aukščiau, prejudicinį sprendimą turi ne generalinio advokato, o būtent ESTT išvados. Šioje byloje be kita ko buvo akcentuota, kad net tais atvejais, kai baudžiamojo persekiojimo, laisvės atėmimo bausmės, sprendimo dėl įkalinimo vykdymo procedūros ar baudžiamosios bylos nagrinėjimo iš esmės procesas nepatenka į Pagrindų sprendimo 2002/584 ir Sąjungos teisės taikymo sritį, valstybės narės vis tiek turi pareigą paisyti EŽTK arba jų nacionalinėje teisėje įtvirtintų pagrindinių teisių, įskaitant teisę į teisinga bylos nagrinėjimą ir iš jos išplaukiančias garantijas (2013 m. gegužės 30 d. sprendimo F, C-168/13 PPU, EU:C:2013:358, 48 punktas). Būtent Vilniaus apygardos teismas, pagal ESTT suformuotą praktiką savo sprendimą motyvavo ir EŽTT praktika, kas dar labiau sustiprina Vilniaus apygardos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Europos Tarybos 2009 m. lapkričio 30 d. rezoliucijoje Nr. 2009/C295/01 yra pažymėta, kad dėl laisvo asmenų judėjimo vis daugiau randasi asmenų baudžiamuosiuose procesuose kitoje, ne savo gyvenamosios vietos valstybėje narėje; tokiais atvejais įtariamųjų ir kaltinamųjų procesinės teisės tampa ypač svarbios siekiant užtikrinti teisę į teisingą bylos nagrinėjimą.

11.7. Dėl to, siekiant užtikrinti kuo didesnį tarpusavio valstybių narių pasitikėjimą (kuriuo būtent ir remiasi Tarybos pagrindų sprendimas 2002/584/TVR) 2009 m. lapkričio 30 d. rezoliucija buvo patvirtintas veiksmų planas, skirtas įtariamųjų ar kaltinamųjų baudžiamuosiuose procesuose procesinėms teisėms stiprinti. Plane buvo numatytos 6 priemonės, tarp kurių priemonė A ‑ vertimas žodžiu ir raštu. Vadovaujantis Sutarties dėl ES veikimo 82 straipsnio 2 dalies b) punktu, 2010 m. spalio 20 d. buvo priimta Direktyva Nr. 2010/64/ES „Dėl teisės į vertimą žodžiu ir raštu paslaugas baudžiamajame procese“. Šios Direktyvos Nr. 2010/64/ES konstatuojamos dalies 3 punkte yra nurodyta, kad siekiant įgyvendinti sprendimų baudžiamosiose bylose abipusio pripažinimo principą, valstybės narės turi pasitikėti viena kitos baudžiamojo teisingumo sistemomis, todėl direktyva siekiama bendrų būtiniausių standartų, reikalingų sudaryti palankesnes sąlygas abipusio pripažinimo principo taikymui.

11.8. Vilniaus apygardos teismas, nagrinėdamas Generalinės prokuratūros prašymą, nustatinėjo kaip ir kokiu būdu, per visą baudžiamąjį procesą A. V. buvo užtikrinta teisė į sąžiningą procesą, kaip būtina sąlyga abipusiam pripažinimui.

11.9. Pasak gynėjos, skirtingai nei abstrakčiai nurodo Generalinė prokuratūra, į bylą yra pateikti tokie duomenys: 1) 2021 m. vasario mėn. elektroninio laiško su advokatu susirašinėjimo kopijos su prisegtais ikiteisminio tyrimo bylos dokumentais, kurie yra tik olandų kalba; 2) elektroninio laiško ir prie jų prikabintų dokumentų kopijos, patvirtinančios faktą, kad atstovaujantis advokatas niekada nederino gynybos taktikos, nes kaltinamajam A. V. advokatas savo dokumentus siųsdavo tik olandų kalba, su pasiūlymu juos pačiam išsiversti; 3) Nyderlandų Karalystės teismo šaukimo vertimas, be esminių bylos dokumentų vertimo; 4) patvirtinimas, kad A. V. Nyderlandų Karalystės teismui tiek tiesiogiai, tiek per advokatą išsiuntė prašymą, prašant pateikti bylos esminių dokumentų vertimus, nurodant motyvą, kad jis neturi pakankamai lėšų išsiversti dokumentus, o be vertimo ir nesuprantant kalbos, jis negali tinkamai gintis, nepaisant advokato dalyvavimo, bei pageidavimą dalyvauti teismo posėdyje; 5) patvirtinimas, kad į siustą prašymą Nyderlandų teismas neatsižvelgė ir byla buvo išnagrinėta A. V. nedalyvaujant; 6) patvirtinimas, kad A. V. dalyvauti teismo procese negalėjo dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių: Covid-19 taikomų apribojimų (negalėjo atvykti į teismą tiesiogiai) ir dėl interneto ryšio sutrikimo (nustatytą dieną negalėjo prisijungti); 7) patvirtinimas, kad teismo sprendimas nebuvo išverstas į lietuvių kalbą, kas užkirto kelią į veiksmingą apeliaciją.

11.10. Apygardos teismas, norėdamas išsiaiškinti pateiktų duomenų tikrumą net du kartus įpareigojo Generalinę prokuratūrą kreiptis į Nyderlandų įgaliotas institucijas, kurios jokių dokumentų, patvirtinančių įvykdytą Direktyvoje Nr. 2010/64/ES nurodytą pareigą, nepateikė. Priešingai, netgi 2023 m. gegužes 26 d. raštu melagingai nurodė, kad A. V. ir jo advokatas nepateikė motyvuoto prašymo pagal 2010 m. spalio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2010/64/ES 3 straipsnio 3 dalį. Tačiau A. V. prašymą dėl bylos dokumentų vertimo pateikė Nyderlandų teismui, teismas šį prašymą gavo, tačiau jį ignoravo. Nyderlandų institucijos 2023 m. gegužes 26 d. rašte nurodyta, kad neva A. V. galėjo dalyvauti teismo sprendimo paskelbime ir jam būtų viskas išversta, tačiau to neva A. V. nepageidavo. Tuo metu buvo taikomi griežti Covid-19 pandemijos apribojimai ir A. V. tiesiog objektyviai nuvykti į Nyderlandų teismą negalėjo, o teismas jam jokio prisijungimo dalyvauti nuotoliu būdu nepateikė. Teismas net neišsiuntė šaukimo ar kito pranešimo apie skelbiamą teismo nuosprendį. Pasak gynėjos, šias aplinkybes Generalinė prokuratūra skunde nutylėjo, o cituojama praktika dėl Direktyvos Nr. 2010/64/ES paremta ne ESTT, o generalinio advokato išvadomis, kurios ratio decidendi galios neturi.

11.11. Gynėjos nuomone, Vilniaus apygardos teismas skundžiamojoje nutartyje, kaip to reikalauja ESTT praktika, suformuota byloje Nr. C-216/18, motyvavo ir pagrindė teisės į teisingą teismą užtikrinimo sąlygas pagal EŽTT praktiką, kurios Nyderlandų Karalystė viso baudžiamojo proceso metu neužtikrino. Pagal formuojamą EŽTT praktiką dėl EŽTK 6 straipsnio 3 dalies e punkto yra brėžiamas aiškus vertimo atskyrimas nuo teisinės pagalbos. EŽTT jurisprudencijoje pabrėžiama, kad advokatas negali prisiimti vertėjo vaidmens, jei kaltinamasis negali suprasti proceso kalbos (pvz., Cuscani vs. GB 38‑9 punktai); taip pat valstybės (vidaus teismų), o ne kaltinamojo ar advokato pareiga yra patikrinti vertimo poreikį (pvz., Vizgirda vs. Slovenia 101 punktas). Ir tokia praktika grindžiama tuo, kad kaltinamasis galėtų suprasti prieš jį iškeltą bylą, apsiginti ir, ypač, paaiškinti teismui savo įvykių versiją.

11.12. Atsiliepime nurodoma, kad Vilniaus apygardos teismas detaliai cituodamas tarptautinių teismų praktiką ir pasiremdamas byloje esančiais duomenimis, priėjo teisingą, pagrįstą ir teisiškai argumentuotą išvadą, kad A. V. nebuvo užtikrinta viso baudžiamojo proceso metu teisė į teisingą teismą, o ši teisė yra pripažįstama kaip fundamentali žmogaus teisė tiek nacionaliniu, tiek tarptautiniu, tiek ir ES lygmeniu. Atitinkamai konstatavus pagrindinių žmogaus teisių pažeidimą, apygardos teismo buvo priimta pagrįsta išvada dėl BK 9¹ straipsnio 3 dalies l punkto taikymo, kaip privalomo EAO nevykdymo.

11.13. Gynėja pažymi, kad tiek Lietuvos Respublika, tiek Nyderlandų Karalystė yra ES narės, ES sutartimi įsipareigojusi pripažinti ir saugoti pagrindines, aukščiausiu teisiniu lygmeniu pripažįstamas žmogaus teises, tarp kurių yra ir asmens teisė į teisingą procesą. Jei valstybė toleruoja tokius atvejus, kai asmuo iš esmės nežinodamas nei kaltinimo apimties, nei kaltinimo įrodymų, jam deklaratyviai garantuojama teisė gintis, kviesti į teismą savo liudytojus, ekspertus (kas buvo nurodyta vieninteliame išverstame dokumente ‑ šaukime) ar neišverčiant nuosprendžio į lietuvių kalbą, esant itin trumpiems apskundimo terminams, asmuo yra priverstas kliautis advokato olandų kalba surašytais skundais, kurių turinio jokių nei finansinių, nei teisinių galimybių patikrinti neturi, reiškia, kad tokios tolerancijos pasekmė ‑ griaunamas pasitikėjimas valstybe, jos valdžia, įstatymais ir apskritai teise, atsiranda teisinis nihilizmas. Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad toleruojant valstybės, jos pareigūnų neteisėtus veiksmus, kuriais pažeidžiamos žmogaus teisės ir laisvės, neužkirtus jiems kelio atsiranda didžiulis socialinis disbalansas, pažeidžiama pamatinė pusiausvyra, kai žmogus iš esmės neturi nei priemonių, nei galimybių pasipriešinti valstybės ‑ galingo mechanizmo ‑ savivalei ir, yra paliktas be veiksmingos institucionalizuotos pagalbos, yra gniuždomas visa valstybės mechanizmo jėga (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimas).

III. Aukštesniojo teismo argumentai ir išvados

Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorės R. Tunkevičienės skundas tenkinamas.

12. Europos arešto orderis yra Europos Sąjungos valstybės narės teisminės institucijos sprendimas, kuriuo kita Europos Sąjungos valstybė narė įpareigojama suimti ir perduoti šiame sprendime nurodytą asmenį siekiant pradėti šio asmens baudžiamąjį persekiojimą ar vykdyti jam paskirtą su laisvės atėmimu susijusią bausmę ir kuris atitinka Tarybos pagrindų sprendimo 2002/584/TVR 8 straipsnio 1 dalyje nurodytus formos ir turinio reikalavimus (Lietuvos Respublikos BPK 17¹ straipsnio 1 dalis). Teismas, spręsdamas dėl asmens perdavimo pagal EAO, patikrina: 1) ar laikomasi EAO turiniui ir formai keliamų reikalavimų; 2) ar nėra pagrindų, kuriais remiantis asmuo negali būti perduodamas ar gali būti neperduodamas kitai Europos Sąjungos valstybei narei, šiuo atveju Nyderlandų Karalystei.

13. Išduoto EAO turinys atitinka jam keliamus reikalavimus. Šiuo atveju nenustatyta, kad Nyderlandų Karalystės kompetentingos teisminės institucijos išduotame EAO būtų esminių trūkumų dėl jo turinio ir formos. Taip pat iš medžiagos matyti, kad prokuratūra tris kartus kreipėsi į Nyderlandų Karalystės institucijas dėl papildomos informacijos suteikimo ir gavo atsakymus. Šiuose dokumentuose nurodyta informacija atitinka Tarybos pagrindų sprendimo 2002/584/TVR 8 straipsnio 1 dalyje EAO turiniui ir formai keliamus esminius reikalavimus. EAO ir pateiktuose papildomuose atsakymuose bei dokumentuose (pirmosios instancijos teismo ‑ Oost-Braban (Rytų Brabanto) teismo 2021 m. birželio 24 d. nuosprendyje, s-Hertogenbosch apeliacinio teismo 2022 m. vasario 24 d. nuosprendyje) suprantamai ir išsamiai aprašytos A. V. inkriminuotų nusikalstamų veikų aplinkybės, nurodyti faktiniai ir juridiniai veikų požymiai, baudžiamojo įstatymo, pagal kurį kvalifikuotos nusikalstamos veikos, nuostatos, kokia galutiniu teismo nuosprendžiu paskirta bausmė. Todėl konstatuojama, kad turima informacija yra pakankama sprendimui pagal pateiktą EAO priimti.

14. Lietuvos Respublikos BK 9¹ straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikos pilietis ar užsienietis pagal EAO perduodamas tik tuo atveju, jeigu pagal šį orderį išdavusios valstybės įstatymus už jo padarytą nusikalstamą veiką yra numatyta bent vienerių metų su laisvės atėmimu susijusi bausmė, o jeigu EAO buvo išduotas dėl jau paskirtos su laisvės atėmimu susijusios bausmės vykdymo, – tik kai paskirtos bausmės terminas yra ne trumpesnis negu keturi mėnesiai. Iš pateiktos medžiagos matyti, kad A. V. Nyderlandų Karalystės s‑Hertogenbosch apeliacinio teismo 2022 m. vasario 24 d. nuosprendžiu nuteistas galutine subendrinta 24 mėnesių laisvės atėmimo bausme. Į bausmės laiką buvo įskaičiuotas kardomajame kalinime išbūtas laikas, neatliktos laisvės atėmimo bausmės dalis yra 704 dienos. Šiuo atveju EAO išduotas dėl Sprendimo 2002/584/TVR 2 straipsnio 2 dalyje numatytų nusikalstamų veikų – neteisėtas laisvės atėmimas bei išžaginimas, už kuriuos Nyderlandų Karalystės baudžiamuosiuose įstatymuose numatytos maksimalios iki 8 ir 12 metų laisvės atėmimo bausmės. Be to, Vilniaus apygardos teismas teisingai nustatė, kad veikos, už kurias Nyderlandų Karalystėje nuteistas A. V., pagal faktines aplinkybes atitinka požymius nusikalstamų veikų, numatytų Lietuvos Respublikos BK 146 straipsnio 2 dalyje, 22 straipsnio 1 dalyje ir 149 straipsnio 1 dalyje, 233 straipsnio 1 dalyje, t. y. šios veikos atitinka dvigubo veikos baudžiamumo taisyklę.

15. Byloje ne tik nustatyti visi formalūs pagrindai perduoti A. V. pagal EAO Nyderlandų Karalystei laisvės atėmimo bausmės vykdymui, bet aptariamu atveju nėra ir imperatyvių bei diskrecinių EAO nevykdymo pagrindų, numatytų Sprendimo 2002/584/TVR 3 ir 4 straipsniuose bei BK 9¹ straipsnio 3 ir 4 dalyse.

16. Byloje yra kilęs ginčas dėl vieno iš pagrindų, dėl kurio A. V. atžvilgiu išduotas EAO negalėtų būti vykdomas, o būtent dėl Lietuvos Respublikos BK 9¹ straipsnio 3 dalies 1 punkto, kuriame numatyta, kad Lietuvos Respublikos pilietis ar užsienietis neperduodamas EAO, jeigu teismas nustato, kad asmens perdavimas pagal EAO pažeistų pagrindines žmogaus teises ir (ar) laisves. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas atsisakė išduoti A. V. EAO išdavusiai valstybei – Nyderlandų Karalystei, nes jam nebuvo užtikrinta teisė į vertimą, tuo pačiu ir į veiksmingą gynybą bei teisingą bylos nagrinėjimą, t. y. jo perdavimas pažeistų pagrindines žmogaus teises ir (ar) laisves.

17. 2010 m. spalio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2010/64/ES dėl teisės į vertimo žodžiu ir raštu paslaugas baudžiamajame procese 3 straipsnio 1 ir 2 punktuose nurodyta, kad valstybės narės užtikrina, kad įtariamiesiems arba kaltinamiesiems, kurie nesupranta atitinkamo baudžiamojo proceso kalbos, per protingą laikotarpį būtų raštu išversti visi esminiai dokumentai, siekiant užtikrinti, kad jie galėtų pasinaudoti teise į gynybą ir apsaugoti teisingą procesą. Esminiams dokumentams priskiriami visi sprendimai, kuriais asmeniui atimama laisvė, visi kaltinimai arba kaltinamieji aktai ir visi teismo sprendimai.

18. EŽTT yra išaiškinęs, kad siekiant laikytis teisingo proceso reikalavimų, pakanka užtikrinti, kad kaltinamasis žinotų, kuo yra kaltinamas, ir galėtų gintis, ir nereikalaujama kiekvieno dokumentinio įrodymo ar oficialaus bylos dokumento vertimo raštu (1989 m. gruodžio 19 d. EŽTT sprendimo Kamasinski prieš Austriją, 74 punktas). Pavyzdžiui, rašytinio nuosprendžio vertimo nebuvimas savaime nereiškia Konvencijos 6 straipsnio 3 dalies e punkto pažeidimo (ten pat, 85 punktas). Suteiktas žodinis vertimas gali atitikti Konvencijos reikalavimus (Hermi prieš Italiją, 2006, 70 punktas; Husain prieš Italiją, 2005). Vertimo žodžiu užtikrinimas gali būti pakankamas teisės į teisingą teismą užtikrinimui. Pažymėtina, kad ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra pavyzdžių, kai nuosprendžio ir/ar nutarties neišvertimas raštu nebuvo konstatuotas kaip esminis pažeidimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys bylose Nr. 2K-30/2013, Nr. 2K-189-895/2018). Rašytinio vertimo reikalavimo nesilaikymas kiekvienu atveju vertintinas atsižvelgiant ir į pagrindinį tikslą, kurio siekiama jį įtvirtinant – būtent, proceso teisingumo užtikrinimą.

19. Kaip matyti iš Nyderlandų Karalystės Nacionalinės prokuratūros 2023 m. gegužės 26 d. atsakymo, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nuosprendžiai lietuvių kalba A. V. nebuvo išversti raštu ir pateikti. Tačiau Nyderlandų Karalystei išdavus EAO, šis pažeidimas buvo ištaisytas. A. V. Nyderlandų Karalystės pirmosios instancijos teismo ‑ Oost-Braban (Rytų Brabanto) teismo 2021 m. birželio 24 d. nuosprendžio, s-Hertogenbosch apeliacinio teismo 2022 m. vasario 24 d. nuosprendžio ir Hoge Raad der Nederlanden (Nyderlandų Aukščiausiosios teismų tarybos) 2023 m. sausio 17 d. nutarties (b. l. 33‑67)) vertimus raštu į jam suprantamą lietuvių kalbą gavo el. paštu 2023 m. balandžio 18 d. (b. l. 4). Taip pat Nyderlandų Karalystės Nacionalinės prokuratūros 2023 m. gegužės 26 d. atsakyme nurodyta, A. V. turėjo galimybę dalyvauti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nuosprendžių paskelbimuose, tačiau jis to nepadarė. Jeigu jis būtų dalyvavęs, jam būtų vertėjavęs lietuvių kalbos vertėjas, ir tokiu būdu jis būtų galėjęs susipažinti su nuosprendžio turiniu. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad A. V. minėtus teismų sprendimus (olandų kalba) po jų paskelbimo gavo iš savo advokato el. paštu, bandė pats juos versti.

20. Nors nagrinėjamu atveju A. V., nemokančiam olandų kalbos, nagrinėjant jam iškeltą baudžiamąją bylą Nyderlandų Karalystės teismuose nebuvo išversti raštu į jam suprantamą lietuvių kalbą dokumentai apie jam pareikštą kaltinimą, pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nuosprendžiai, tačiau iš medžiagos matyti, kad A. V. teisę apskųsti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nuosprendžius įgyvendino be kliūčių. Iš 2021 m. birželio 24 d. susirašinėjimo el. paštu tarp A. V. ir jo Nyderlandų advokato matyti, kad A. V. nesutiko su pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu, neprisipažino kaltu ir prašė advokato parengti apeliacinį skundą dėl šio nuosprendžio. Šios aplinkybės patvirtina, kad A. V., nepaisant to, kad jam nebuvo įteiktas pirmosios instancijos teismo nuosprendžio vertimo į lietuvių kalbą nuorašas, buvo susipažinęs su šio nuosprendžio turiniu, jį suprato ir sėkmingai pasinaudojo nuosprendžio apskundimo teise. Analogiškai buvo ir su apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio apskundimu kasacinės instancijos teismui. A. V. nors ir neturėjo nuosprendžių vertimo raštu į lietuvių kalbą, tačiau tai nesutrukdė jam pasinaudoti savo teisėmis. Nors nagrinėjamu atveju nagrinėjant baudžiamąją bylą Nyderlandų Karalystėje buvo padaryti tam tikri pažeidimai, tačiau jie nelaikytini esminiais, be to, kaip jau minėta, jie buvo ištaisyti išdavus EAO.

21. Iš bylos medžiagos taip pat matyti, kad A. V. suprato kaltinimo (įtarimo) esmę ir įgyvendino gynybą per savo pasirinktą ir įgaliotą advokatą. A. V. buvo informuotas apie bylos nagrinėjimą Nyderlandų Karalystėje pirmosios instancijos teisme, nors pats asmeniškai nedalyvavo, tačiau įgaliojo tam gynėją advokatą. Byloje nėra jokių domenų, kad advokatas būtų tinkamai nevykdęs savo pareigų. Nagrinėjant baudžiamąją bylą Nyderlandų Karalystėje apeliacine tvarka A. V. asmeniškai dalyvavo teismo posėdyje kartu su savo gynėju advokatu. Apie priimtus pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nuosprendžius A. V. buvo neabejotinai informuotas, kadangi šiuos nuosprendžius skundė apeliacine ir kasacine tvarka.

22. Nyderlandų Karalystės Nacionalinės prokuratūros 2023 m. gegužės 26 d. atsakyme nurodyta, kad iš karto po sulaikymo A. V. buvo atvesdintas pas prokuroro padėjėją policijoje, jam vertėjavo lietuvių kalbos vertėjas. Taip pat A. V. buvo duota brošiūra lietuvių kalba „Pranešimas apie įtariamųjų teises suagusiems“. Apklausų policijoje metu jam atstovavo advokatas ir vertėjavo lietuvių kalbos vertėjas. Apklausos metu A. V. nurodė, kad jis susipažino su jam duotos brošiūros lietuvių kalba turiniu. Vadinasi per pirmąją apklausą A. V. buvo tinkamai informuotas apie įtariamojo / kaltinamojo teises. Vilniaus apygardos teismo 2023 m. gegužės 12 d. posėdžio metu A. V. patvirtino, kad kitą dieną po sulaikymo buvo surengtas procesinis veiksmas, kuriame prokuroras, dalyvaujant jo gynėjui ir vertėjui, pranešė A. V., kokių nusikalstamų veikų padarymu jis yra įtariamas. Tai patvirtina ir A. V. ir jo gynėjo advokato 2021 m. vasario 10 d. susirašinėjimas el. paštu (anglų kalba), t. y. iki pirmo teismo posėdžio pirmosios instancijos teisme, kuris vyko 2021 m. kovo 4 d., kuriame pats A. V. nurodė, kad jam prieš 10 mėnesių buvo pareikšti kaltinimai ir jis buvo suimtas Olandijoje. Advokatas jam paaiškino, kad tai ta pati byla, kurioje jis buvo suimtas, šiuo metu byla perduota į teismą. Nyderlandų advokatas A. V. pastoviai persiųsdavo dokumentus iš bylos (olandų kalba). 2021 m. vasario 23 d. el. laišku Nyderlandų advokatas informavo A. V., kad teismo posėdis vyks 2021 m. kovo 4 d., o 2021 m. gegužės 31 d. el. laišku, kad kitas teismo posėdis vyks 2021 m. birželio 10 d. Taip pat 2021 m. birželio 8 d. el. laiške advokatas nurodė, kad jis su A. V., kai pastarasis buvo Nyderlanduose, pilnai aptarė bylą bei nurodė, jog jei A. V. pageidauja, tam tikrus aspektus, padedant vertėjui, galėtų aptarti telefonu. Advokatas pažymėjo, kad A. V. puikiai žino, kuo jis yra kaltinamas, nes jie tai aptarė kelis kartus ir A. V. tai puikiai suprato, nuo to laiko taip pat buvo apkaltintas ir poveikio liudytojui darymu. Tai patvirtina ir A. V. laiškas, adresuotas pirmosios instancijos teismui, kuriame pastarasis nurodė ir savo paaiškinimus dėl įvykio su G. E., dėl kurio A. V. ir buvo pareikšti kaltinimai. 2021 m. birželio 10 d., iš karto po teismo posėdžio, įvykusio pirmosios instancijos teisme, advokatas el. laišku informavo A. V., kad teismas gavo jo (A. V.) laišką, tačiau nutarė neatidėti bylos nagrinėjimo, o prokuroras prašė skirti A. V. 2 metų laisvės atėmimo bausmę. Taip pat advokatas informavo, kad sprendimo paskelbimas bus 2021 m. birželio 24 d., 15.00 val. 2021 m. birželio 24 d., t. y. iš karto po nuosprendžio paskelbimo, el. laišku advokatas informavo A. V., kad jam paskirta 24 mėnesių laisvės atėmimo bausmė ir rekomendavo kuo greičiau pateikti apeliacinį skundą. 2021 m. birželio 25 d. el. laišku advokatas išsiuntė A. V. pirmosios instancijos teismo nuosprendį (olandų kalba). 2021 m. liepos 8 d. el. laiške advokatas nurodė A. V. surašyto apeliacinio skundo argumentus ir išsiuntė patį dokumentą (apeliacinį skundą).

23. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad A. V. viso proceso metu buvo pakankamai aktyvus, pastoviai palaikė ryšį (el. paštu ir telefonu) su savo advokatu Nyderlanduose. A. V. ikiteisminio tyrimo metu bei iki pirmo teismo posėdžio pirmosios instancijos teisme (iki 2021 m. kovo 4 d.) žinojo, dėl ko byla, kokių nusikalstamų veikų padarymu jis yra kaltinamas (įtariamas), kokiomis konkrečiomis datomis vyko visi teismo posėdžiai (buvo informuotas apie posėdžio datas ne tik savo advokato (el. paštu), bet ir šaukimais, išverstais į lietuvių kalbą), pastoviai bendravo su savo advokatu (el. paštu ir telefonu), kuris taip pat prieš kiekvieną posėdį išsiųsdavo el. paštu A. V. savo užrašus posėdžiui (olandų kalba), t. y. su gynybine taktika, advokatas pranešdavo A. V. apie proceso eigą, teismo nutartis, prokuroro prašymus, posėdžių ir nuosprendžių paskelbimų datas, kad A. V. gali dalyvauti posėdyje per „Skype“ programą, informavo A. V. apie nuosprendžiais paskirtas bausmes ir jų apskundimo teisę, kokiais argumentais pateikė apeliacinį skundą ir išsiuntė jam patį apeliacinį skundą bei teismų nuosprendžius (olandų kalba).

24. Taip pat iš trijų Nyderlandų Karalystės Nacionalinės prokuratūros 2023 m. kovo 31 d., 2023 m. gegužės 3 d., 2023 m. gegužės 26 d. atsakymų matyti, kad A. V. šaukimai į teismo posėdžius buvo išversti į lietuvių kalbą. A. V. dalyvavo 2022 m. vasario 10 d. teismo posėdyje. Viso proceso metu A. V. atstovavo advokatas ir lietuvių kalbos vertėjas. A. V. turėjo advokatą ir tokiu būdu galėjo tinkamai gintis. Iš A. V. ir jo advokato 2021 m. vasario 10 d. susirašinėjimas el. paštu matyti, kad A. V. teismuose gynė tas pats advokatas, kuris buvo ir ikiteisminio tyrimo metu, kuris A. V. padėjo išeiti iš kardomojo kalinimo įstaigos, todėl A. V., sužinojęs apie teismo posėdį, iš karto susisiekė su ikiteisminio tyrimo metu jį gynusiu advokatu ir paprašė atsiųsti dokumentus iš bylos. A. V. iki pirmo teismo posėdžio pirmosios instancijos teisme raštu įgaliojo tą patį advokatą atstovauti jį ir teisme. Iš 2021 m. birželio 24 d. susirašinėjimo el. laiškais matyti, kad A. V. pasitikėjo savo pasirinktu advokatu Nyderlanduose, labai jį gyrė, po bylos išnagrinėjimo pirmosios instancijos teisme paprašė jo pateikti apeliacinį skundą dėl pirmosios instancijos teismo nuosprendžio.

25. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, negalima daryti išvados, kad baudžiamasis procesas A. V. atžvilgiu Nyderlandų Karalystėje buvo akivaizdžiai, visiškai neteisingas, todėl A. V. perdavimas pagal EAO pažeistų pagrindines žmogaus teises ir (ar) laisves.

26. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas yra atkreipęs dėmesį į EAO įvykdymo svarbą ir reikšmę. Teisingumo Teismas akcentavo, kad vienas iš Pagrindų sprendimo 2002/584 tikslų yra kova su nebaudžiamumu. Jei vien sisteminių ar bendrų trūkumų, susijusių su išduodančiosios valstybės narės teismų nepriklausomumu, pakaktų, kad vykdančioji teisminė institucija galėtų neatlikti šio sprendimo 52 ir 53 punktuose nurodyto dviejų etapų nagrinėjimo ir, remdamasi šio pamatinio sprendimo 1 straipsnio 3 dalimi, atsisakyti vykdyti išduodančiosios valstybės narės išduotą EAO, tai reikštų didelę riziką, kad asmenys, kurie bando išvengti teisingumo po to, kai buvo nuteisti arba įtarti padarę nusikaltimą, galėtų likti nenubausti, nors nebūtų jokių konkrečių duomenų, kuriais remiantis būtų galima nustatyti, ar perdavimo atveju iš tikrųjų kyla rizika, kad bus pažeista jų pagrindinė teisė į teisingą bylos nagrinėjimą (2020 m. gruodžio 17 d. sprendimo Openbaar Ministerie (Išduodančiosios teisminės institucijos nepriklausomumas), C 354/20 PPU ir C 412/20 PPU, EU:C:2020:1033, 64 punktas), 2022 m. vasario 22 d. sprendimo sujungtose bylose Nr. C‑562/21 PPU ir C‑563/21 PPU, ECLI:EU:C:2022:100, 62 punktas).

27. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas iš esmės atsisakymą vykdyti EAO laiko išimtimi, nes turi būti konkrečiai pagrindžiama, kodėl bus pažeistos teisės. Be to, byloje C 562/21 PPU nurodytu atveju, t. y. kai EAO išduotas tam, kad asmuo būtų perduotas siekiant įvykdyti laisvės atėmimo bausmę ar sprendimą dėl įkalinimo, asmuo, kurį prašoma perduoti, turi pateikti konkrečių įrodymų, kuriais remdamasis mano, kad išduodančiosios valstybės narės teisminės sistemos sisteminiai ar bendri trūkumai turėjo konkretų poveikį jo baudžiamajam procesui, ypač dėl teismo, nagrinėjusio atitinkamą baudžiamąją bylą, sudėties, dėl ko vienas ar keli šio teismo teisėjai neužtikrino nepriklausomumo ir nešališkumo garantijų, kurių reikalaujama pagal Sąjungos teisę (2022 m. vasario 22 d. sprendimo sujungtose bylose Nr. C‑562/21 PPU ir C‑563/21 PPU, ECLI:EU:C:2022:100, 86 punktas). Nagrinėjamu atveju tokiu duomenų byloje nėra.

28. Tarybos pagrindų sprendimo 2002/584/TVR preambulės 10 punktas numato, kad EAO mechanizmas remiasi aukštu valstybių narių tarpusavio pasitikėjimu. Tai reiškia, jog išduodančioji valstybė narė netiria EAO nurodytų nusikaltimų aplinkybių ir kaltės įrodymų, nereikalauja pateikti perduotino asmens kaltę įrodančių faktinių duomenų. Vykdančiosios EAO šalies kompetentinga teisminė institucija turi pasitikėti gauta iš išdavusiosios EAO teisminės institucijos informacija ir tikėti, kad ji pagrįsta konkrečiais baudžiamosios bylos duomenimis. Taigi, apeliacinės instancijos teismui nekyla abejonių dėl Nyderlandų Karalystės kompetentingų institucijų pateikiamos informacijos patikimumo ir pagrindo buvimo A. V. perduoti Nyderlandų Karalystei paskirtai laisvės atėmimo bausmei atlikti. Apeliacinės instancijos teismas taip pat nenustatė jokių aplinkybių, kurios suteiktų pagrindą manyti, kad Nyderlandų Karalystės teisminės institucijos pateikta konkreti informacija nepatikima, neparemta baudžiamosios bylos duomenimis.

29. Nyderlandų Karalystės kompetentingos teisminės institucijos – Zvolė (Zwolle) teismo ikiteisminio tyrimo teisėjo 2023 m. vasario 7 d. išduotas EAO atitinka Sprendimo 2002/584/TVR 8 straipsnio 1 dalyje numatytus turinio ir formos reikalavimus, apeliacinės instancijos teismas nenustatė jokių privalomo ar neprivalomo neperdavimo pagal EAO pagrindų, numatytų Sprendimo 2002/584/TVR 3 ir 4 straipsniuose bei Lietuvos Respublikos BK 9¹ straipsnio 3 ir 4 dalyse, kurie neleistų A. V. perduoti Nyderlandų Karalystei.

30. Atsižvelgiant į aukščiau nustatytas aplinkybes, darytina išvada, kad Vilniaus apygardos teismo 2023 m. birželio 22 d. nutartis, kuria atsisakyta perduoti Lietuvos Respublikos pilietį A. V. pagal EAO Nyderlandų Karalystei paskirtai laisvės atėmimo bausmei atlikti, yra neteisėta ir nepagrįsta, todėl naikintina, bei dėl Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorės pareiškimo priimtinas naujas sprendimas – A. V. perduotinas Nyderlandų Karalystei pagal Zvolės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjo 2023 m. vasario 7 d. išduotą EAO byloje Nr. 20-001592-21 jam s-Hertogenbosch apeliacinio teismo 2022 m. vasario 24 d. nuosprendžiu paskirtos 704 dienų laisvės atėmimo bausmės vykdymui.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 74 straipsnio 2 dalimi,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prokurorės Rasos Tunkevičienės skundą tenkinti.

Panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2023 m. birželio 22 d. nutartį, kuria netenkintas Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros pareiškimas ir atsisakyta perduoti Lietuvos Respublikos pilietį A. V. pagal Europos arešto orderį Nyderlandų Karalystei paskirtai laisvės atėmimo bausmei atlikti bei priimti naują sprendimą:

perduoti A. V., gim. (duomenys neskelbtini), Nyderlandų Karalystei pagal Zvolės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjo 2023 m. vasario 7 d. išduotą Europos arešto orderį byloje Nr. 20-001592-21 jam s-Hertogenbosch apeliacinio teismo 2022 m. vasario 24 d. nuosprendžiu paskirtos 704 dienų laisvės atėmimo bausmės vykdymui.

Nutartis yra galutinė ir neskundžiama.