Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Aloyzo Kruopio,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. O. (V. O. ) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2010 m. spalio 29 d. nuosprendžio, kuriuo V. O. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau - Lietuvos Respublikos BK) 25 straipsnio 2 dalį ir 129 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimo bausme 8 metams.

Į paskirtą bausmę įskaitytas sulaikyme ir suėmime išbūtas laikas nuo 2009 m. liepos 29 d. iki 2009 m. rugpjūčio 28 d.

Solidariai iš nuteistųjų V. O. ir R. K. , o šiam neturint pajamų ir turto, iš I. K. ir G. K. priteista: nukentėjusiajai O. K. 10 731 litas ir 98 centai turtinės ir 30 000 litų neturtinės žalos atlyginimas; nukentėjusiajai T. K. 540 litų turtinės žalos atlyginimas; nukentėjusiajai E. K. 40 000 litų neturtinės žalos atlyginimas bei 307 litai ir 12 centų valstybės naudai už teisinės pagalbos teikimą nukentėjusiajai O. K. .

Nukentėjusiosios E. K. civilinis ieškinys dėl 11 419 litų ir nukentėjusiosios T. K. civilinio ieškinio dalis dėl 8616 litų ir 82 centų turtinės žalos atlyginimo atmesti.

Tuo pačiu nuosprendžiu nuteistas ir R. K. , tačiau nuosprendis dėl jo apeliacine tvarka nėra apskųstas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. O. nuteistas už tai, kad 2009 m. birželio 26 d., apie 21 val., prie tvenkinio, esančio Šalčininkų rajone, Šalčininkų seniūnijoje, Šalčininkėlių kaime, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, veikdamas bendrininkų grupe su R. K. , paprašytas T. D. sumušti V. K. , priėjo prie žvejojančio nukentėjusiojo ir, R. K. kumščiu sudavus jam smūgį į krūtinę, V. O. pagaliu smogė jam į pakaušį. Nuo šio smūgio V. K. nukritus ant žemės, V. O. sudavė ne mažiau po vieną smūgį koja ir kumščiu V. K. į galvą, sudavė ne mažiau 3 kartus kojomis ir 5 kartus rankomis smūgius jam į liemens sritį, o R. K. smogė kumščiu ne mažiau 1 kartą V. K. į galvą, sudavė ne mažiau 4 smūgius rankomis į krūtinės sritį bei sudavė smūgį pagaliu gulinčiam ant nugaros V. K. išilgai per jo kūną. Šiais veiksmais V. O. kartu su R. K. padarė nukentėjusiajam galvos sumušimą, pasireiškusį poodinėmis kraujosruvomis abiejų akių vokuose, odos nubrozdinimu, muštine žaizda ir minkštųjų audinių kraujosruva kairės akies išorinio kampo srityje, nueinančia į skruostą, odos nubrozdinimais dešinio antakio išorinio galo srityje, odos nubrozdinimais dešinio skruosto srityje su minkštųjų audinių kraujosruva dešinės akies išorinio galo srityje – skruostikaulio kūno projekcijoje, minkštųjų audinių kraujosruva tarpuakyje, odos nubrozdinimu viršutinėje lūpoje per vidurį, muštine žaizda viršutinės lūpos gleivinėje kairėje, muštine žaizda apatinės lūpos gleivinėje kairėje su kraujosruva abiejų lūpų gleivinėje ir po gleivine, minkštuosiuose audiniuose abiejų lūpų srityje, poodine ir minkštųjų audinių kraujosruva apatinio žandikaulio srityje kairėje, pakauškaulio lūžiu, trauminės kilmės kraujo išsiliejimu po kietuoju galvos smegenų dangalu virš abiejų galvos smegenų pusrutulių pusrutulio. Tai komplikavosi galvos smegenų suspaudimu išsiliejusiu krauju, galvos smegenų ir smegenų kamieno pabrinkimu, kamieno strigimu, ūmiu kvėpavimo veiklos sutrikimu, dėl ko V. K. 2009 m. birželio 30 d. Vilniaus greitosios pagalbos universitetinėje ligoninėje mirė.

Nuteistasis V. O. nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nusikalstamą veiką kartu su R. K. jie padarė veikdami netiesiogine tyčia, ir jų atsakomybė priklauso nuo kilusių pasekmių. Apeliantas pažymi, kad ši teismo išvada neatitinka Lietuvos Respublikos BK 2 straipsnio 3 ir 4 dalyse įtvirtintų baudžiamosios atsakomybės sąlygų.

Apeliantas, vadovaudamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 2004 m. birželio 18 d. nutarimo Nr. 46 „Dėl teismų praktikos nusikaltimų žmogaus gyvybei bylose“ 5 punktu teigia, kad jo nusikalstama veika negalėjo būti kvalifikuota pagal Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnį, nes nebuvo nustatyta, kad tarp jo veikos - suduotų smūgių ir gyvybės atėmimo - yra būtinas priežastinis ryšys. Nuteistasis V. O. nurodo, kad teismų praktikoje pripažįstamas tik būtinasis priežastinis ryšys, kuris nustatomas atsižvelgiant į tai, ar kaltininko veika buvo būtina sąlyga pasekmėms kilti, ar kilusios pasekmės buvo dėsningas (ne atsitiktinis) veikos rezultatas. Apeliantas taip pat teigia, kad pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinės sesijos 2009 m. spalio 20 d. nutartį Nr. 2K-P-247/2009, veika gali būti kvalifikuota pagal Lietuvos Respublikos BK 135 ir 132 straipsnių sutaptį tada, kai vienais veiksmais padaromas sunkus sveikatos sutrikdymas, tačiau mirtį sukelia kiti kaltininko veiksmai, kuriuos darydamas asmuo nenumatė, kad jo veika gali sukelti kito žmogaus mirtį, tačiau lengvabūdiškai tikėjosi šių padarinių išvengti ar nenumatė, kad jo veika gali atimti gyvybę kitam žmogui, nors pagal veikos aplinkybes ir savo asmenines savybes galėjo ir turėjo tai numatyti. V. O. mano, kad šioje baudžiamojoje byloje negalima daryti išvados apie nukentėjusiojo mirties neatsitiktinumą, taip pat apie tai, kad sunkus sveikatos sutrikdymas ir gyvybės atėmimas nebuvo padaryti skirtingais veiksmais ir skirtinga kaltės forma.

Apeliaciniame skunde atkreipiamas dėmesys, kad specialisto išvadoje Nr. M 1031/09(01) nėra konkrečiai atsakyta, nuo kurio trauminio poveikio, t. y. smūgio į abi veido puses, smūgio sudavimo į smakro sritį ar dėl pakauškaulio lūžio, įvyko kraujo išsiliejimas po kietuoju galvos smegenų dangalu. Dėl šios priežasties pirmosios instancijos teisme 2010 m. rugsėjo 17 d. buvo apklaustas teismo medicinos ekspertas. Tačiau nuteistasis V. O. pažymi, skundžiamame nuosprendyje nenurodyta, kad minėto posėdžio metu ekspertas taip pat negalėjo tiksliai atsakyti į šį klausimą - dėl kurio trauminio poveikio įvyko V. K. mirtis. Apeliantas atkreipia dėmesį, kad ekspertas negalėjo kategoriškai atsakyti ir į kitą klausimą – ar pakauškaulio lūžis galėjo įvykti sudavus smūgį V. K. į veidą bei pastarajam nukritus, ar pastarajam einant ir, neišlaikius pusiausvyros, atbulam nukritus. Nuteistasis V. O. abejoja pirmosios instancijos teismo išvada, kad kraujo išsiliejimas po kietuoju smegenų dangalu virš abiejų pusrutulių galėjo vykti visą laikotarpį nuo sužalojimo padarymo iki mirties. Apeliantas nurodo, kad teismo posėdžio metu ekspertas patvirtino, kad negali nustatyti, kada konkrečiai įvyko kraujo išsiliejimas – ar muštynių metu, ar praėjus kažkuriam laikotarpiui po muštynių.

Apeliaciniame skunde nesutinkama su pirmosios instancijos teismo išvada, kad V. O. sudavė smūgį pagaliu V. K. į galvą, ir šią aplinkybę patvirtina R. K. ir liudytojo V. K. parodymai. Nuteistasis V. O. nurodo, kad liudytojo V. K. parodymai ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teisme, susiję su minėta aplinkybe, yra prieštaringi.

Apeliantas, remdamasis teismo išvada, kad liudytojai V. L. ir J. Ž. į įvykio vietą atėjo vėliau ir negalėjo matyti, kaip buvo suduotas smūgis pagaliu, daro prielaidą, kad minėti liudytojai turėjo matyti tik kai V. K. nuo suduoto smūgio buvo nukritęs ant nugaros ir gulintis jis buvo mušamas. Tačiau nuteistasis V. O. nurodo, kad pirmosios instancijos teisme šie liudytojai patvirtino 2009 m. gruodžio 2 d. (liudytojas V. L. ) ir 2009 m. rugpjūčio 5 d. (liudytojas J. Ž. ) apklausų metu duotus parodymus ir parodė, kad nusileidę nuo kalno prie tvenkinio, jie matė, kaip R. K. ir V. O. sudavė smūgius stovinčiam V. K. . Be to, jie patvirtino, kad jis (V. O. ) pagalio neturėjo ir juo smūgių nukentėjusiajam nesudavė. Nuteistojo nuomone, šiuos minėtų asmenų parodymus patvirtina ir kiti byloje esantys įrodymai: 2009 m. birželio 30 d. įvykio vietos apžiūros protokolas, fotolentelė, planas – schema prie protokolo, kur buvo užfiksuota tiksli V. K. sumušimo vieta, tačiau joks pagalys šioje vietoje surastas nebuvo. Be to, apeliantas pažymi, kad liudytojai V. K. , J. Ž. ir V. L. neparodė, kad jis (V. O. ) bandė slėpti ar sunaikinti nusikaltimo įrankius.

Apeliaciniame skunde taip pat atkreipiamas dėmesys, kad pirmosios instancijos teismas skyrė nepakankamai dėmesio liudytojo V. K. parodymams, duotiems ikiteisminio tyrimo metu 2009 m. lapkričio 4 d., parodymų patikrinimo metu 2009 m. gruodžio 1 d. bei pirmosios instancijos teisme. Apelianto teigimu, remiantis šiais parodymais, galima daryti išvadą, jog tarp suduotų smūgių ir V. K. mirties yra įsiterpęs kitas veiksnys, turėjęs įtakos pastarojo mirčiai. Nuteistasis V. O. atkreipia dėmesį, kad įvykio vieta, kur nukentėjusysis V. K. buvo mušamas, ir vieta, kur pastarąjį matė liudytojas V. K. , yra dvi skirtingos vietos. Todėl V. O. mano, kad sumuštas nukentėjusysis galėjo ne tik savarankiškai judėti, bet ir vaikščiodamas po mišką aplink ežerą - susižaloti. Nuteistasis V. O. taip pat nurodo, kad iš 2009 m. birželio 30 d. įvykio vietos apžiūros protokolo matyti, kad vieta, kur buvo sumuštas V. K. , yra apjuosta mišku. Dėl šios priežasties liudytojas V. L. ir R. K. , nuėję pažiūrėti nukentėjusiojo V. K. , įvykio vietoje jo nerado. Šias aplinkybes pastarieji patvirtino ir pirmosios instancijos teisme.

Esant šioms aplinkybėms, apeliantas daro išvadą, kad jo veika nepagrįstai kvalifikuota pagal Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnį.

Nuteistasis V. O. , vadovaudamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato nutarimo Nr. 23 „Dėl teismų praktikos taikant bendruosius bausmių skyrimo pradmenis“ 16 punktu, teigia, kad jo ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai, taip pat jo parodymų patikrinimo vietoje protokolas ir pirmosios instancijos teismo posėdžio protokolas patvirtina, kad jis visiškai pripažino savo kaltę dėl padaryto nusikaltimo bei padėjo ikiteisminio tyrimo pareigūnams ir teismui nustatyti tiesą byloje. Be to, jis nuoširdžia gailėjosi nusikaltęs. Apelianto nuomone, tai turėjo būti pripažinta jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe ((Lietuvos Respublikos BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Nuteistasis V. O. pažymi, kad iš byloje esančių duomenų matyti, kad jis neneigė padaręs nusikalstamą veiką, tik nesutiko su šios veikos kvalifikavimu. Apeliantas taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos teismas visiškai neatsižvelgė į jo elgesį po nusikalstamos veikos padarymo: R. K. ir liudytojas V. L. patvirtino, kad jis (V. O. ) nurodė pastariesiems nueiti į vietą, kur buvo sumuštas V. K. tam, kad šie pažiūrėtų, ar jam nieko blogo nenutiko. Nuteistojo nuomone, toks jo elgesys patvirtina, kad jis nebuvo abejingas ir ėmėsi priemonių sunkesniems padariniams išvengti. Tai taip pat turėjo būti pripažinta jo atsakomybę lengvinančią aplinkybe (Lietuvos Respublikos BK 59 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Teismo posėdyje nuteistasis V. O. ir jo gynėjas prašė nuteistojo apeliacinį skundą patenkinti. Nuteistasis R. K. prašė švelninti bausmę nuteistajam V. O. . Prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmetamas.

Pirmosios instancijos teismo išvados padarytos remiantis byloje surinktais bei teisiamajame posėdyje betarpiškai ištirtais įrodymais, kurių visetu pagrįstos teismo nustatytos faktinės bylos aplinkybės. Visa tai leidžia teigti, kad teismas bylą ištyrė nepažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų. Kolegija nenustatė, kad pirmosios instancijos teismas būtų padaręs baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, kurie turėtų įtakos nuosprendžio teisėtumui ir pagrįstumui.

Specialisto išvadoje Nr. M1031/09(01) nurodyta, kad V. K. mirtis įvyko dėl galvos sumušimo, pasireiškusio poodinėmis ir minkštųjų audinių kraujosruvomis galvos minkštuosiuose audiniuose, pakauškaulio lūžiu, trauminės kilmės kraujo išsiliejimu po kietuoju galvos smegenų dangalu virš abiejų pusrutulių, kas komplikavosi galvos smegenų suspaudimu išsiliejusiu krauju, galvos smegenų kamieno pabrinkimu, kamieno strigimu, ūmiu kvėpavimo veiklos sutrikimu. Visi V. K. užsifiksavę kūno sužalojimai, tarp jų ir mirties priežastimi pripažinti sužalojimai galvoje, padaryti kietais, bukais, ribotą paviršių turinčiais daiktais ( b. l. 142-155, t. 2). Pirmosios instancijos teisme apklaustas teisės medicinos ekspertas J. Rybalko paaiškino, kad neatmetama ir tikimybė, kad tokie sužalojimai galėjo gautis ir griūvant bei pakaušio sritimi atsitrenkiant į kietą riboto paviršiaus daiktą. Ekspertas paaiškino ir tai, kad V. K. kūne rasti sužalojimai yra vienodo senumo (b. l. 69-70, t. 4). Iš liudytojo V. K. parodymų pirmosios instancijos teisme ir parodymų patikrinimo vietoje metu matyti, kad jis prie ežero gulintį V. K. aptiko 2009-06-29 apie 5 val. 30 min. Tuo metu V. K. bandė šliaužti, keltis, bet to nepajėgė padaryti, krito (b. l. 62-63, t. 4, 137-140, t. 2). Iš šių liudytojo V. K. parodymų galima spręsti, kad V. K. būklė tuo metu jau buvo bloga, jis atsistojęs visu ūgiu nebuvo, todėl kristi iš aukštai negalėjo. Iš fotonuotraukų darytų šio liudytojo parodymų patikrinimo vietoje metu matyti, kad V. K. jis rado miške netoli ežero. Liudytojo nurodytoje vietoje nei kelmų, nei akmenų, t. y. tokių objektų, kontaktas su kuriais, pasak teisės medicinos specialistų, galėtų sukelti mirtinus galvos sužalojimus, nesimato. Tokių objektų neužfiksuota ir įvykio vietos apžiūros protokole (b. l. 10-19, t. 1). Liudytojas Z. M. paklaustas apie vietovės ypatumus parodė, kad toje vietovėje akmenų ir kelmų nėra (b. l. 59-60, t. 4). Liudytojas S. B. taip pat patvirtino, kad toje vietoje, kur jis surado sunkios būklės V. K. , nei akmenų, nei pagalių nebuvo (b. l. 60-61, t. 4). Iš liudytojo V. L. parodymų matyti, kad jau tuoj po sumušimo V. K. gulėjo, bandė keltis, tačiau neatsikėlė (b. l. 57, t. 4). Iš nuteistojo R. K. parodymų matyti, kad nukentėjusysis buvo rastas maždaug už 15 m. nuo tos vietos, kur buvo sumuštas (b. l. 68, t. 4). Šie duomenys paneigia apeliaciniame skunde keliamą prielaidą, kad V. K. mirtinus sužalojimus galėjo patirti griuvinėdamas. Tokią išvadą atitinka ir teisės medicinos eksperto J. Rybalko paaiškinimas, kad V. K. kūne rasti sužalojimai yra vienodo senumo. Byloje neginčijama, kad V. K. buvo mušamas 2009-06-26 apie 21 val. ir kad šiuo laiku jam buvo padaryti kai kurie sužalojimai, taigi, iš eksperto paaiškinimo seka, kad ir mirtini sužalojimai yra to paties senumo. Iš nuteistojo R. K. parodymų matyti, kad nukentėjusysis buvo rastas maždaug už 15 m. nuo tos vietos, kur buvo sumuštas (b. l. 68, t. 4). Šis nedidelis atstumas, kuriuo pasikeitė nukentėjusiojo buvimo vieta nuo sužalojimo iki jo radimo, jau minėtos vietovės ypatybės (tai, kad ten nebuvo rasta akmenų, kelmų), nuteistojo R. K. , liudytojų V. L. , V. K. parodymai apie nukentėjusiojo būklę po sužalojimo ir radimo metu paneigia apeliacinio skundo teiginius, kad sužalotas V. K. galėjo vaikštinėti po mišką ir griūdamas susižaloti.

Tai patvirtina ir kiti bylos duomenys.

Pats V. O. neneigia, kad 2009-12-26 jis du kartus (kumščiu ir koja ) sudavė V. K. į galvą (b. l. 65-67, t. 4).

Jau minėtoje specialisto išvadoje Nr. M1031/09(01), be kita ko, nurodyta, kad V. K. mirties priežastimi buvo patirtų galvos sužalojimų visuma. Teisės medicinos specialistas J. Rybalko pirmosios instancijos teisme taip pat paaiškino, kad nustatyti konkrečiai nuo kurio trauminio poveikio arba smūgio įvyko kraujo išsiliejimas po kietuoju galvos smegenų dangalu, nėra galimybės.

Teismų praktikoje laikomasi nuomonės kad, jei smurtą prieš nukentėjusįjį naudojo keli asmenys ir šis mirė nuo padarytų sužalojimų visumos, tai pagal BK 129 straipsnį atsako visi kūno sužalojimus padarę asmenys.

Jau vien šios aplinkybės patvirtina pirmosios instancijos teismo išvadą, kad V. O. yra kaltas dėl V. K. mirties. Tačiau bylos duomenys patvirtina ir tai, kad V. O. sudavė V. K. per galvą pagaliu bei keletą kartų - ne mažiau kaip 3 kartus kojomis ir ne mažiau kaip 5 kartus rankomis į liemens sritį. Neigdamas smūgį pagaliu į nukentėjusiojo galvą, V. O. apeliaciniame skunde nurodo, kad tokį smūgio buvimą patvirtinusio liudytojo V. K. parodymai yra prieštaringi.

Pirmosios instancijos teisme V. K. parodė, kad matė, kaip R. K. pradėjo šaukti ant V. K. , kad šis geria jo alų ir smogė pastarajam kumščiu į krūtinę. Nuo smūgio V. K. nugriuvo ar prisėdo, bet netrukus atsistojo. Tuo metu jam už nugaros stovėjęs V. O. su maždaug 5 cm skersmens pagaliu smogė V. K. į galvą. Nuo šio smūgio V. K. nukrito ant kelių, po to ant nugaros ir daugiau jau nebuvo atistojęs. Nukritusį V. K. rankomis ir kojomis mušė V. O. ir R. K. , kiekvienas suduodamas po 5-10 smūgių. R. K. dar užmetė kažkokį pagalį ant gulinčio V. K. , tačiau tai nebuvo stiprus smūgis. Kai jie iš tos vietos išėjo, V. K. buvo kruvinas, gargaliavo (b. l. 63-65, t. 4). Apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu šis liudytojas apie V. O. veiksmus parodė taip pat. Jo parodymai skyrėsi tik tuo, kad ikiteisminio tyrimo metu jis sakė, kad po pirmojo smūgio, kurį sudavė R. K. , V. K. paėjo atbulas (apie griuvimą neparodė), o teisme, kaip minėta, jis parodė ir apie V. K. nugriuvimą po R. K. suduoto pirmojo smūgio (b. l. 81-82, t. 2).

Tokį skirtumą parodymuose kolegija nelaiko esminiu, nes dėl praėjusio laiko kai kurios ne itin svarbios aplinkybės liudytojui gali neišlikti atmintyje. Tačiau apie V. O. veiksmus, tarp jų ir apie pagaliu suduotą smūgį, nuo kurio V. K. nugriuvo, liudytojas parodė nuosekliai.

Nėra nepatikimi ir nuteistojo R. K. parodymai tuo klausimu. Jis pirmosios instancijos teisme parodė, kad po pirmojo jo paties V. K. kumščiu į krūtinę suduoto smūgio pastarasis pasitraukė atgal, o tuo metu iš už nugaros pusės jam pagaliu kažkur į kaklo sritį sudavė V. O. . Nuo šio smūgio V. K. griuvo ir nebesikėlė. Jau gulinčiam V. K. V. O. 2-4 kartus spyrė į šoną, sudavė kumščiu į veidą ir su koja taip pat spyrė į veidą. Jis pats taip pat sudavė V. K. kumščiu į veidą , 3-4 kartus į krūtinę ir 1-2 kartus spyrė į šoną. Be to, jis pats atsinešė pagalį ir norėjo juo suduoti V. K. , tačiau draugų sudraustas, tik užmetė pagalį išilgai ant gulinčio V. K. . (b. l. 67-68, t. 4).

Taigi, kaip matyti iš šių parodymų, tiek R. K. , tiek ir liudytojas V. K. gana nuosekliai ir tarpusavyje vienodai parodė apie V. O. veiksmus, todėl pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą remtis šių asmenų parodymais.

Šių asmenų parodymų nepaneigia ir apeliaciniame skunde minimi liudytojų J. Ž. ir V. L. parodymai.

V. L. pirmosios instancijos teisme iš tikro, kaip ir nurodoma apeliaciniame skunde, teigė, kad į muštynių vietą atėjo keliomis minutėmis vėliau už V. O. bei R. K. ir matė, kaip šie muša stovintį V. K. . Teigė, kad V. O. pagaliu V. K. nesudavė. Pirmosios instancijos teisme perskaičius šio liudytojo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, esančius b. l. 11-12, 34-35, t. 2, V. L. patvirtino, kad „taip viskas ir buvo“ (b. l. 57, t. 2).

Tačiau toks patvirtinimas negali būti laikomas teisingu. Vienuose iš šių parodymų, duotuose 2009-07-31 nurodyta, kad V. L. su J. Ž. į įvykio vietą patekę matė, kaip V. O. bei R. K. spardo ir pasilenkę muša rankomis jau gulintį V. K. (b. l. 11-12, t. 2). Kituose, duotuose 2009-12-02, jis parodė, kad matė, jog nuo V. O. suduoto smūgio V. K. susilenkė, o tada V. K. sudavė tris smūgius R. K. . Po to iš nugaros pusės V. O. pargriovė V. K. (b. l. 34-35, t. 2). Taigi, vienu atveju jis teigia nematęs dėl ko nukentėjusysis nugriuvo, nes pradėjo stebėti jau kažkiek laiko vykstančias muštynes, o kitu atveju teigia viską matęs nuo pradžių. Apeliacinės instancijos teisme liudytojas V. L. parodė panašiai kaip ir parodymuose, duotuose 2009-12-02, tačiau paaiškinti, kodėl skiriasi parodymų dalis apie nukentėjusiojo nugriuvimo priežastį ir apie tai, ar V. O. sudavė nukentėjusiajam pagaliu į galvos sritį, negalėjo.

Liudytojas J. Ž. pirmosios instancijos teisme parodė nematęs, kas pirmas sudavė V. K. ir dėl kurio smūgio šis nugriuvo, nes tą momentą užstojo krūmai. Jis parodė matęs, kad R. K. sudavė porą smūgių gulinčiam V. K. , o V. O. pastarajam koja spyrė į galvą. Gulinčiam V. K. R. K. sudavė pagaliu, tačiau ar pataikė, nežino. Tame pačiame posėdyje jis patvirtino, kad yra teisingi jo parodymai, duoti parodymų patikrinimo vietoje metu (b. l. 58, t. 4). Ikiteisminio tyrimo metu 2009-08-05 atliekant parodymų patikrinimą vietoje šis liudytojas parodė, kad V. O. kumščiu sudavė stovinčiam V. K. (b. l. 122-129, t. 2). Tačiau akistatos su R. K. metu liudytojas J. Ž. taip pat patvirtino, kad muštynių pradžios nematė ir negali pasakyti, nuo kurio smūgio nugriuvo V. K. (b. l. 132-133, t. 2).

Apeliacinės instancijos teisme paprašytas papasakoti apie įvykį, šis liudytojas parodė, kad pradėjo matyti įvykį, kai V. K. jau gulėjo. V. O. smogė jam gulinčiam keletą smūgių į veidą. Neprisimena, kokius smūgius nukentėjusiajam sudavė R. K. . Nurodė, kad nematė muštynių pradžios, nes tai vyko už krūmų.

Tačiau apeliacinės instancijos teisme šis liudytojas patvirtino ir tai, kad parodymų patikrinimo vietoje daryta nuotrauka Nr. 12, kur pavaizduota, kaip V. O. sudavė stovinčiam V. K. , yra teisinga.

Iš šių duomenų matyti, kad ir J. Ž. parodymai apie muštynių pradžią ir apie tai, ar jis išvis ją matė, yra prieštaringi. Todėl kolegija nei šio liudytojo, nei liudytojo V. L. parodymais apie tai, ar V. O. sudavė smūgį lazda nukentėjusiajam ir nuo ko pastarasis nukrito, nesivadovauja, o tuo klausimu remiasi nuosekliais, vieni kitus atitinkančiais ir abejonių nekeliančiais nuteistojo R. K. ir liudytojo V. K. parodymais apie tai, kad V. O. sudavė smūgį pagaliu nukentėjusiajam iš nugaros pusės ir dėl to šis nugriuvo, o po to toliau buvo mušamas bei spardomas abiejų nuteistųjų į įvairias kūno vietas, tarp jų ir į galvą.

Suduodamas smūgį pagaliu, suduodamas kumščiu bei spirdamas į galvą, taip pat suduodamas 5 kartus kumščiu ir 3 kartus įspirdamas į liemens sritį nukentėjusiajam V. K. , V. O. negalėjo nesuprasti, kad tokiais veiksmais gali atimti gyvybę nukentėjusiajam ir nors to nesiekė, savo tyčiniais veiksmais leido tokioms pasekmėms kilti. Todėl jo kaltė pasireiškė netiesiogine tyčia. Jo veiksmus pirmosios instancijos teismas tinkamai kvalifikavo kaip tyčinį nužudymą, atsakomybę už kurį numato Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 1 dalis.

Apeliantas nepagrįstai teigia, kad nors nusikaltimo padarymo dieną jam jau buvo suėję 18 metų, tačiau pagal socialinę brandą jis turėtų būti prilyginamas nepilnamečiam asmeniui. Šiam klausimui spręsti apeliaciniame skunde nuteistasis prašė į teismo posėdį iškviesti Dieveniškių žemės ūkio mokyklos klasės pedagogą ir psichologą – socialogą. Apeliacinės instancijos teismui pateiktame Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos rašte be kita ko teigiama, kad teismo psichologas ekspertas negali nustatyti, kokia yra asmens nuo 18 iki 21 metų amžiaus socialinė branda ir ar tas asmuo pagal socialinę branda prilygsta nepilnamečiui, kadangi tai peržengia teismo psichologo specialiųjų žinių ribas (šiuo metu teismo psichologijoje nėra nei teorinių, nei praktinių metodinių galimybių tokio klausimo sprendimui, be to, socialiniai reiškiniai nėra teismo psichologo tyrimo objektas) ir nepriklauso teismo psichologo kompetencijai (ar asmuo nuo 18 iki 21 metų amžiaus pagal socialinę brandą prilygsta nepilnamečiui, sprendžia teismas)(b. l. 124-125, t. 4). Iš Dieveniškių žemės ūkio mokyklos pateiktos pažymos matyti, kad V. O. apibūdinamas kaip vidutinių gabumų mokinys, neturėjęs noro mokytis, praleisdavęs pamokas be pateisinamų priežasčių. Baigė pirmą kursą ir buvo perkeltas į antrą. Gerai sutarė su grupės kolektyvu, bendravo mandagiai, reagavo į pastabas (b. l. 16, t. 3). Šioje nuteistojo V. O. charakteristikoje nepateikta jokių išskirtinių jo savybių, kurios būtų nebūdingos jo amžiaus jaunuoliui ar, kurioms esant, jo socialinė branda galėtų būti prilyginta nepilnamečiui. Esant šioms aplinkybėms, V. O. nelaikytinas pagal socialinę brandą prilygstantis nepilnamečiui (Lietuvos Respublikos BK 81 straipsnio 2 dalis), todėl skiriant bausmę, nesivadovaujama bausmės skyrimo nepilnamečiui ypatumais (Lietuvos Respublikos BK 91 straipsnis). Bausmė V. O. skiriama pagal straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją (Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio 1 dalis).

Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 1 dalies sankcija numato laisvės atėmimo bausmę nuo 7 iki 15 metų. V. O. nubaustas tik vieneriais metais už minimalią didesne laisvės atėmimo bausme. Nesutikdamas su bausme, V. O. nurodo, kad jo atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis reikia pripažinti tai, kad jis visiškai pripažino kaltę ir padėjo nustatyti tiesą byloje. Taip pat, kaip teigiama apeliaciniame skunde, neatsižvelgta, kad jis R. K. ir V. L. prašė nueiti į įvykio vietą ir pažiūrėti, kaip laikosi V. K. , ar jam nieko blogo nenutiko. Tai, pasak apelianto, turėtų būti pripažinta Lietuvos Respublikos BK 59 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatyta atsakomybę lengvinančia aplinkybe.

Šie apeliacinio skundo teiginiai atmetami kaip nepagrįsti.

Iš pirmosios instancijos teismo protokolo matyti, kad perskaičius kaltinamąjį aktą, V. O. pareiškė, kad kaltu neprisipažįsta. Duodamas parodymus dėl kaltinimo, jis pripažino tik dalį jam inkriminuotų veiksmų – kad keliu smogė bei spyrė nukentėjusiajam į galvą ir kumščiu sudavė į galvą (b. l. 52, t. 4). Tokie parodymai, kai pripažįstama tik dalis inkriminuojamų nusikalstamų veiksmų, nelaikytini prisipažinimu ir nuoširdžiu gailėjimuisi, taip pat ir padėjimu išaiškinti nusikalstamą veiką.

Iš nuteistojo R. K. parodymų pirmosios instancijos teisme matyti, kad mintis nueiti pažiūrėti, kas nutiko nukentėjusiajam, kilo liudytojui V. L. ar kažkam kitam (b. l. 67, t. 4). Tačiau, net jei tą mintį iškėlė ir V. O. , vis tiek nėra pakankamo pagrindo laikyti tai šio nuteistojo atsakomybę lengvinančia aplinkybe, nes jis pats turėdamas galimybę po sumušimo, o ir po to pats suteikti aktyvią pagalbą nukentėjusiajam, to nepadarė, o Lietuvos Respublikos BK 59 straipsnio 1 dalies 1 punktas numato lengvinančią aplinkybę tam, kas aktyviais veiksmais suteikė nukentėjusiajam asmeniui pagalbą arba kitais aktyviais veiksmais išvengė ar bandė išvengti sunkesnių padarinių.

Dėl nurodytų motyvų apeliaciniame skunde minimos lengvinančios aplinkybės apeliantui nepripažįstamos.

Esant išdėstytiems motyvams, teisėjų kolegija konstatuoja, kad V. O. paskirta 8 metų laisvės atėmimo bausmė atitinka Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio, 61 straipsnio 2 dalies nuostatas, ji nėra per griežta, todėl nešvelnintina.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo V. O. (V. O. ) apeliacinį skundą atmesti.