Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Virginija Pakalnytė - Tamošiūnaitė,

teismo posėdyje išnagrinėjo įtariamojo A. P., a. k. (duomenys neskelbtini), gim. (duomenys neskelbtini), Lietuvos Respublikos piliečiui, gyvenančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, dirbančio UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriumi, vedusio, įtariamo padarius nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau tekste - BK) 182 str. 2 d., 222 str. 1 d., gynėjos advokatės S. U. skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. sausio 31 d. nutarties, kuria iš dalies tenkintas Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroro pareiškimas ir įtariamajam paskirta kardomoji priemonę - suėmimas keturiasdešimčiai dienų, šį terminą skaičiuojant nuo įtariamojo sulaikymo dienos, t. y. nuo 2013 m. sausio 29 d.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. P. įtariamas tuo, jis, būdamas UAB „(duomenys neskelbtini)“, įmonės kodas (duomenys neskelbtini), registruotos adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje, o veiklą - didmeninę prekybą gėlėmis ir sodinukais, vykdančios adresu (duomenys neskelbtini) (toliau tekste - UAB „(duomenys neskelbtini)“), direktoriumi ir turėdamas teisę atstovauti šią bendrovę, priimti sprendimus jos vardu bei kontroliuoti jos veiklą, veikdamas kartu su šios bendrovės akcininkais V. G. ir I. T., vadybininkais R. T., T. Č., B. V., R. B., P. Z., A. C., A. Š., K. B. ir I. B., turėdamas vieningą nusikalstamą tikslą - apgaule, sukčiaujant pridėtinės vertės mokesčio (toliau tekste - PVM) ir Pelno mokesčio apskaičiavimo ir sumokėjimo srityse, juridinio asmens - UAB „(duomenys neskelbtini)“, naudai panaikinti turtinę prievolę - į Lietuvos Respublikos valstybės biudžetą mokėtino PVM ir Pelno mokesčio sumokėjimą, nesivadovaudami 2001 m. gruodžio 20 d. Lietuvos Respublikos pelno mokesčio įstatymo Nr. IX-675 4 straipsniu, kuris nustato, kad „Lietuvos vieneto mokesčio bazė yra visos Lietuvos Respublikoje ir užsienio valstybėse uždirbtos pajamos, kurių šaltinis yra Lietuvos Respublikoje ir ne Lietuvos Respublikoje“, 11 straipsniu „Apmokestinamasis pelnas“, kad „apskaičiuojant Lietuvos vieneto apmokestinamąjį pelną, iš pajamų: 1) atimamos neapmokestinamosios pajamos, 2) atskaitomi leidžiami atskaitymai, 3) atskaitomi ribojamų dydžių leidžiami atskaitymai“ bei Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos Finansų ministerijos viršininko 2003 m. vasario 27 d. įsakyme Nr. V-58 nustatytos pelno mokesčio deklaracijos užpildymo tvarkos, laikotarpiu nuo 2011 m. sausio 19 d. iki 2013 m. sausio 29 d., siekdamas nuslėpti įmonės turtą (pajamas ir pelną), tyčia organizavo ir vykdė apgaulingą UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinės apskaitos tvarkymą, tai yra, veikdamas pagal iš anksto su organizuotos grupės nariais UAB „(duomenys neskelbtini)“ akcininkais V. G., kurio vadovaujama bendrovė - UAB „(duomenys neskelbtini)“ yra UAB „(duomenys neskelbtini)“ klientas, ir I. T., kuri yra ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ darbuotoja (vadybininkė), suderintus ir aptartus veiksmus, laikotarpiu nuo 2011 m. sausio 19 d. iki 2013 m. sausio 29 d., nurodė organizuotos grupės nariams - UAB „(duomenys neskelbtini)“ darbuotojams: R. T., T. Č., B. V., R. B., P. Z., A. C., A. Š., K. B. ir I. B., ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą prekių - gėlių kiekį parduoti be jokių apskaitos dokumentų, t. y. pardavimo operacijų nerodyti oficialioje buhalterinėje apskaitoje, nefiksuoti kasos aparatu ir neišrašyti PVM sąskaitų - faktūrų. UAB „(duomenys neskelbtini)" darbuotojai R. T., T. Č., B. V., R. B., P. Z., A. C., A. Š., K. B. ir I. B., vykdydami jo - A. P., veikusio pagal išankstinį susitarimą su V. G. ir I. T. nurodymus, nuo 2011 m. sausio 19 d. iki 2013 m. sausio 29 d. pardavė ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą kiekį prekių - gėlių, be jokių apskaitos dokumentų, t. y. pardavimo operacijų nerodė oficialioje bendrovės buhalterinėje apskaitoje, nefiksavo kasos aparatu ir neišrašė PVM sąskaitų- faktūrų arba pirkėjams išrašomose sąskaitose-faktūrose nurodė mažesnius parduodamų prekių - gėlių, kiekius tokiu būdu iškreipdami tikrąją ūkinę, komercinę, finansinę šios bendrovės būklę bei duomenis apie bendrovės turtą ir pajamas. A. P., toliau įgyvendindamas savo, V. G. bei I. T. nusikalstamą sumanymą - sukčiauti išvengiant didelės vertės turtinės prievolės - PVM ir pelno mokesčių, susidariusių iš parduotų, bet oficialioje UAB „(duomenys neskelbtini)“ apskaitoje neapskaitytų prekių - gėlių, UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinę apskaitą tvarkančiai UAB „(duomenys neskelbtini)“ darbuotojai J. S., nieko nežinančiai apie vykdomą nusikalstamą veiką, pats arba per UAB „(duomenys neskelbtini)“ darbuotoją - vadybininkę I. B., pateikė suklastotus tikrus buhalterinės apskaitos dokumentus, o ši, (J. S.) jai pateiktų suklastotų tikrų dokumentų pagrindu, tvarkė UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinę apskaitą, PVM ir pelno mokesčio deklaracijas bei nuo 2011 m. vasario 26 d. iki 2013 m. sausio 26 d. pateikė jas valstybės įgaliotai institucijai - Valstybinei mokesčių inspekcijai, tokiu būdu apgaule bendrovės, savo ir kitų organizuotos grupės narių naudai išvengė didelės vertės turtinės prievolės - valstybei mokėtinų pridėtinės vertės ir pelno mokesčių, viršijančios 250 MGL (32 500,00 Lt) sumą ir tuo padarė valstybės biudžetui didelės vertės turtinę žalą. Šiais savo veiksmais A. P. yra įtariamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 182 str. 2 d.

Taip pat jis įtariamas tuo kad apgaulingai tvarkė teisės aktų reikalaujamą buhalterinę apskaitą, o būtent, kad jis, būdamas UAB „(duomenys neskelbtini)“, įmonės kodas (duomenys neskelbtini), vykdančios didmeninę prekybą gėlėmis ir sodinukais, direktoriumi ir pagal 2001 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 21 straipsnio „Atsakomybė už apskaitos organizavimą ir apskaitos dokumentų išsaugojimą“ 1 dalį, kuri numato, kad už apskaitos organizavimą pagal šio Įstatymo reikalavimus atsako ūkio subjekto vadovas, taigi, būdamas atsakingu už UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinės apskaitos organizavimą, nuo 2011 m. sausio 19 d. iki 2013m. sausio 29 d., siekdamas nuslėpti įmonės turtą (pajamas ir pelną), tyčia organizavo ir vykdė UAB „(duomenys neskelbtini)“ apgaulingą buhalterinę apskaitą, tai yra, sąmoningai pažeisdamas teisės aktų, reglamentuojančių buhalterinės apskaitos tvarkymą, reikalavimus, neapskaitė bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinėje apskaitoje visų iš didmeninės prekybos gėlėmis gautų piniginių lėšų ir tokiu būdu nepagrįstai sumažino bendrovės pajamas, į apskaitos registrus įrašė neteisingus duomenis apie bendrovės ūkines operacijas, iškreipdamas tikrąją ūkinę, komercinę, finansinę šios bendrovės būklę bei duomenis apie bendrovės turtą dėl ko negalima visiškai ar iš dalies nustatyti UAB „(duomenys neskelbtini)“ veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Šiais savo veiksmais A. P. yra įtariamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 222 str. 1 d.

Įtariamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau tekste - BPK) 140 str. tvarka buvo sulaikytas 2013 m. sausio 31 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. sausio 29 d. nutartimi paskyrė įtariamajam kardomąją priemonę – suėmimą keturiasdešimčiai dienų, terminą skaičiuojant nuo 2013 m. sausio 29 d. Vilniaus miesto apylinkės teismas savo sprendimą motyvavo tuo, kad būdamas laisvas, įtariamasis pats ar per kitus asmenis gali sunaikinti ar suklastoti dokumentus, turinčius reikšmės nusikalstamai veikai tirti, t. y. surašyti, melagingai atvaizduoti netikras, nebūtas ūkines operacijas, panaudodamas netikrus bei tikrus buhalterinės apskaitos bei juridinius dokumentus surašyti finansinės atskaitomybės formas, kas užmaskuotų jau nustatytos nusikalstamos veikos požymius ir nusikalstamos veikos rezultatą, o tai trukdys byloje nustatyti tiesą. Taip pat pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad būdamas laisvėje, A. P. pats ar per kitus asmenis gali bandyti paveikti kitus įtariamuosius, liudytojus, su jais suderindamas parodymus ir tokiu būdu trukdyti procesui.

Skundu aukštesnės instancijos teismui įtariamojo gynėja prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. sausio 31 d. nutartį. Vilniaus miesto apylinkės teismas, paskirdamas įtariamajam griežčiausią kardomąją priemonę – suėmimą, vadovavosi tik formaliais motyvais, neatsižvelgdamas į visą ikiteisminio tyrimo medžiagą bei A. P. charakterizuojančius duomenis. Atsižvelgiant į teismų praktikoje susiklosčiusią praktiką bylose dėl sukčiavimo pridėtinės vertės mokesčio srityje, t. y. šios nusikalstamos veikos sampratą ir kvalifikavimo pagrindus, akivaizdu, kad žemesnės instancijos teismas konstatuodamas, kad yra pakankamai duomenų, leidžiančių manyti, kad įtariamasis padarė nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 182 str. 2 d., byloje surinktus faktinius duomenis vertino abstrakčiai ir nepatikrino ar A. P. pagrįstai inkriminuojamas prokuroro pareiškime nurodytas nusikaltimas.

Gynėjos vertinimu, akivaizdu, kad A. P. inkriminuojamas sukčiavimas, t. y. išvengimas didelės vertės turtinės prievolės - valstybei mokėtinų PVM ir pelno mokesčių, yra inkriminuotas nepagrįstai, nes ikiteisminio tyrimo metu nėra nustatyta jokių faktinių duomenų, patvirtinančių tai, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ atsakingi asmenys būtų įtraukę į įmonės apskaitą daugybę suklastotų sąskaitų faktūrų, išrašytų dėl iš tikrųjų neįvykusių sandorių su kitais ūkio subjektais, dėl ko atitinkamo laikotarpio PVM deklaracijose būtų apskaitę didesnį nei priklauso kompensuotiną pirkimo ar importo PVM bei tokiu būdu sumažinę ar likvidavę mokestinę prievolę, apskaitydami didesnį nei priklauso kompensuotiną pirkimo ar importo PVM ir mažesnį į biudžetą mokėtiną pardavimo PVM. A. P. pareikštame įtarime nurodoma tik tai, kad jis UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinėje apskaitoje nefiksavo dalies įvykusių ūkinių operacijų, siekdamas išvengti mokėtinų mokesčių. Be to, ikiteisminio tyrimo byloje nėra jokių faktinių duomenų, patvirtinančių tai, kas ir kokiu būdu nustatė, kad A. P. išvengė būtent tokio dydžio mokesčių sumos. Skunde atkreipiamas dėmesys ir į tai, kad Lietuvos Respublikos BK 222 str. 1 d. numatyto nusikaltimo, kuris taip pat yra inkriminuojamas A. P., sudėtis yra materialioji, t. y. šio nusikaltimo sudėties buvimui konstatuoti nepakanka nustatyti, kad buhalterinė apskaita buvo tvarkoma apgaulingai, būtina nustatyti ir tokio tvarkymo padarinius - negalėjimą visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Minėtiems padariniams, o taip pat ir mokestinei žalai nustatyti būtinos specialios žinios, todėl tokiu atveju būtinas specialisto tyrimas ir jo pateikiama išvada. Tačiau ikiteisminio tyrimo byloje nėra jokių faktinių duomenų, patvirtinančių tai, kad būtų atlikta specialisto išvada, kurioje būtų konstatuoti aukščiau minėti padariniai ar įvardinta konkreti nusikalstama veika padaryta žala. Taigi, tokios faktinės aplinkybės ir tik esant atliktai specialisto išvadai, kurioje būtų nustatytos atitinkamos pasekmės, kokios yra nurodytos A. P. pareikštame įtarime, gynėjos vertinimu, gali būti kvalifikuojamos tik kaip apgaulingas apskaitos tvarkymas (Lietuvos Respublikos BK 222 str.) bei kaip mokestinė apgaulė, pasireiškianti kaip neteisingų duomenų apie pajamas, pelną ar turtą pateikimas (Lietuvos Respublikos BK 220 str.). Minėtos nusikalstamos veikos nėra priskiriamos sunkių nusikaltimų kategorijai, o jų sankcijose numatytos bausmės numato ne tik laisvės atėmimą, bet ir kitas alternatyvias bausmes. Kadangi, ikiteisminio tyrimo metu nebuvo nustatyta jokių faktinių duomenų, patvirtinančių tai, kad įtariamasis A. P. apskaitė didesnį nei priklauso kompensuotiną pirkimo ar importo PVM, daugiau nei akivaizdu, kad ikiteisminio tyrimo metu A. P. inkriminuota nusikalstama veika, numatyta Lietuvos Respublikos BK 182 str. 2 d., tik tam, kad būtų galimybė teigti, kad A. P. galimai padarė sunkų nusikaltimą, o toks žemesnės instancijos teismo teiginys, kad A. P. įtariamas vykdęs sunkų ilgą laiko tarpą trunkantį nusikaltimą taip pat yra niekuo nemotyvuotas bei nepagrįstas.

Skunde atkreipiamas dėmesys į tai, kad Lietuvos Respublikos BPK 122 str. 3 d. tiksliai apibrėžta, kad pagrįstas manymas, jog įtariamasis trukdys procesui, turi būti pagrįstas duomenimis, rodančiais, kad jis pats ar per kitus asmenis gali bandyti paveikti nukentėjusiuosius, liudytojus, ekspertus, kitus įtariamuosius, kaltinamuosius ar nuteistuosius, sunaikinti, paslėpti ar suklastoti daiktus bei dokumentus, turinčius reikšmės nusikalstamai veiklai tirti ir nagrinėti teisme. Šių aplinkybių sąrašas yra išsamus. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato nutarimo Nr. 50 „Dėl teismų praktikos skiriant suėmimą ir namų areštą arba pratęsiant suėmimo terminą“ I dalies 9 punktą, Lietuvos Respublikos BPK 122 str. 1 d. 2 p. nurodytu pagrindu skirdami suėmimą arba pratęsdami jo terminą, teisėjai privalo vadovautis Lietuvos Respublikos BPK 122 str. 3 d. 1 ar 2 p. nurodytomis aplinkybėmis, kurios turi būti pagrįstos bylos duomenimis. Šiuo gi atveju, byloje tokių duomenų nėra, todėl apylinkės teismas nepagrįstai rėmėsi minėto pagrindo buvimu, skirdamas kardomąją priemonę - suėmimą įtariamajam A. P.. Be to, iš teismui pateiktos medžiagos akivaizdžiai matyti, kad visi pirminiai neatidėliotini veiksmai, t. y. kratos, kompiuterinės technikos apžiūros, įtariamųjų ir liudytojų apklausos bei kiti neatidėliotini veiksmai šiai dienai šioje byloje jau yra atlikti, todėl nėra jokio realaus pagrindo teigti, kad A. P. kokiais nors veiksmais gali trukdyti tyrimui. Vilniaus miesto apylinkės teismo teiginys, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog įtariamasis A. P. būdamas laisvėje gali sunaikinti ar suklastoti dokumentus, turinčius reikšmės nusikalstamai veikai tirti, įvertinant tai, kad visi UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinės apskaitos dokumentai yra išimti kratos metu, o visos deklaracijos, kurios yra sudarytos ikiteisminio tyrimo pareigūnų kratos metu išimtų UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinės apskaitos dokumentų pagrindu, jau yra pateiktos valstybinei mokesčių inspekcijai, taip pat nepagrįstas.

Skunde taip pat nurodoma, kad šiai dienai ikiteisminio tyrimo byloje visi neatidėliotini ikiteisminio tyrimo veiksmai yra atlikti, ikiteisminio tyrimo byloje yra duomenys, kad įtariamasis A. P. turi nuolatinę darbovietę, anksčiau nėra teistas, yra tvirtai susietas socialiniais ryšiais su savo šeima, turi mažametį vaiką, įtariamasis jau yra davęs parodymus dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos. Visos šios nurodytos aplinkybės akivaizdžiai patvirtina faktą, kad A. P. griežčiausioji kardomoji priemonė teismo yra paskirta nepagrįstai, nes baudžiamojo proceso tikslus galima pasiekti ir kitomis kardomosiomis priemonėmis.

Teismo posėdyje įtariamojo gynėja prašė skundą tenkinti, prokurorė prašė skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmestinas.

Suėmimas, kaip griežčiausia kardomoji priemonė, gali būti taikomas, kai yra suėmimo skyrimo sąlygos, numatytos Lietuvos Respublikos BPK 122 str. 7 ir 8 d. d., ir bent vienas iš Lietuvos Respublikos BPK 122 str. 1 d. ar 5 d. numatytų pagrindų.

Pažymėtina, kad suėmimo, kaip ir kitų kardomųjų priemonių, privaloma sąlyga (conditio sine qua non) yra duomenų, leidžiančių manyti, kad įtariamasis galėjo padaryti nusikalstamas veikas, pakankamumas (Lietuvos Respublikos BPK 121 str. 2 d.). Aukštesnės instancijos teismas, susipažinęs su ikiteisminio tyrimo Nr. (duomenys neskelbtini) medžiaga, pateikta skundo nagrinėjimui, daro išvadą, kad skirtingai nei nurodoma skunde, baudžiamojoje byloje esantys faktiniai duomenys leidžia pagrįstai manyti, jog įtariamasis A. P. galėjo padaryti jam inkriminuojamas nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos BK 222 str. l d. ir 182 str. 2 d. Minėti duomenys yra įtariamųjų parodymai, liudytojų apklausos protokolai, procesinių prievartos priemonių - elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės ir kitų protokolai, kratų, apžiūros protokolai bei kita bylos medžiaga. Akcentuotina, kad nei kardomosios priemonės paskyrimo ir jos termino nustatymo klausimą sprendžiantis žemesnės instancijos teismas, nei skundą dėl žemesnės instancijos teismo priimtos nutarties nagrinėjantis aukštesnės instancijos teismas neprivalo atskleisti šių dokumentų turinio. Būtina pabrėžti, kad teismas, nagrinėdamas skundą dėl kardomosios priemonės - suėmimo skyrimo (termino pratęsimo), nevertina medžiagoje surinktų duomenų dėl kaltės bei nesprendžia įtariamojo kaltės klausimo, nes tai bus padaryta bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu. Šiuo metu tam, kad taikyti (pratęsti) kardomąją priemonę - suėmimą, užtenka nustatyti, kad yra pakankamai duomenų, leidžiančių manyti, jog įtariamasis galėjo būti padaręs jam inkriminuojamas nusikalstamas veikas. Tiek, kiek įrodymai yra patikrinti nagrinėjant suėmimo skyrimo ir jo termino nustatymo pagrįstumo klausimą, minėtuose įrodymų šaltiniuose esantys faktiniai duomenys yra pakankamas pagrindas įtarti A. P. jam inkriminuojamų nusikalstamų veikų padarymu ir leidžia taikyti įtariamajam griežčiausią kardomąją priemonę – suėmimą. Akcentuotina ir tai, kad įtariamajam įteiktas pranešimas apie įtarimą yra formuluojamas ikiteisminį tyrimą atliekančių pareigūnų. Šio procesinio dokumento turinys ikiteisminio tyrimo metu gali kisti kaip ir įtariamajam inkriminuojamų nusikalstamų veikų skaičius bei apimtis, bet ši aplinkybė nėra laikytina pagrindu netaikyti įtariamajam griežčiausios kardomosios priemonės ar konstatuoti, jog įtariamajam nepagrįstai inkriminuota Lietuvos Respublikos BK 182 str. 2 d. numatyta nusikalstama veika. Šiuo metu ikiteisminis tyrimas yra pradinėje stadijoje, taigi natūralu, jog dar nėra gautos visos reikalingos specialistų išvados, nesurinkti visi reikalingi įrodymai, nėra nustatytas tikslus žalos dydis, tačiau neabejotina, jog tai bus padaryta ikiteisminio tyrimo eigoje. Pažymėtina, kad skiriant kardomąją priemonę – suėmimą, teismas privalo tik įsitikinti, kad pakanka duomenų manyti, jog įtariamasis galėjo padaryti jam inkriminuojamas veikas ir, kaip jau buvo nurodyta, nagrinėjamu atveju, šių duomenų pakanka, todėl gynėjos skunde nurodyti argumentai, susiję su įtariamajam pareikšto įtarimo nepagrįstumu bei tam tikrų dokumentų nebuvimu ikiteisminio tyrimo medžiagoje, neturi reikšmės įtariamajam paskirtos kardomosios priemonės – suėmimo skyrimo teisėtumo klausimo sprendimui.

Akcentuotina, kad už galimai padarytas nusikalstamas veikas įtariamajam gresia didesnė nei vienerių metų reali laisvės atėmimo bausmė. Esant abiems įstatyme numatytoms sąlygoms, Vilniaus miesto apylinkės teismas galėjo paskirti įtariamajam kardomąją priemonę – suėmimą, jeigu būtų konstatuota, kad yra bent vienas iš Lietuvos Respublikos BPK 122 str. 1 d. ar 5 d. numatytų pagrindų.

Aukštesnės instancijos teismo vertinimu, skundžiamą nutartį priėmęs teismas teisingai konstatavo, kad yra Lietuvos Respublikos BPK 122 str. 1 d. 2 p. numatyta sąlyga įtariamajam A. P. paskirti kardomąją priemonę – suėmimą, nes švelnesnėmis kardomosiomis priemonėmis negalima pasiekti Lietuvos Respublikos BPK 119 str. numatytų tikslų.

Skiriant suėmimą arba pratęsiant paskirto suėmimo terminą Lietuvos Respublikos BPK 122 str. 1 d. 2 p. numatytu pagrindu, manymas, kad įtariamasis trukdys procesui, turi būti pagristas duomenimis, rodančiais, jog jis pats ar per kitus asmenis gali bandyti paveikti nukentėjusiuosius, liudytojus, ekspertus, kitus įtariamuosius, kaltinamuosius ar nuteistuosius, sunaikinti, paslėpti ar suklastoti daiktus bei dokumentus, turinčius reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti bylą teisme. Pagal teismų praktiką, Lietuvos Respublikos BPK 122 str. 1 d. 2 p. nurodytu pagrindu skirdami suėmimą arba pratęsdami jo terminą, teismai privalo vadovautis Lietuvos Respublikos BPK 122 str. 3 d. 1 p. ar 2 p. nurodytomis aplinkybėmis, kurios turi būti pagrįstos bylos duomenimis. Teismo manymas, kad A. P. gali trukdyti procesui, yra pagrįstas, kadangi ikiteisminis tyrimas, nutarties skirti įtariamajam kardomąją priemonę – suėmimą priėmimo metu, buvo pradinėje stadijoje, tuo metu buvo neapklausti liudytojai, neištirtos nusikalstamų veikų padarymo aplinkybės, nenustatytas jų padarymo mechanizmas. Akcentuotina ir tai, kad aukštesnės instancijos teismas nutarties skirti įtariamajam kardomąją priemonę – suėmimą teisėtumą tikrina pagal jos priėmimo momentu buvusias aplinkybes. Aukštesnės instancijos teismo vertinimu, žemesnės instancijos teismas, atsižvelgęs į aukščiau nurodytas aplinkybes, padarė pagrįstą išvadą, kad pradiniame ikiteisminio tyrimo etape sužinojęs apie jam pareikštus įtarimus, būdamas laisvėje, įtariamasis pats ar per kitus asmenis gali sunaikinti ar suklastoti dokumentus, turinčius reikšmės nusikalstamai veikai tirti, o tai trukdys byloje nustatyti tiesą ir pagrįstai skyrė įtariamajam kardomąją priemonę – suėmimą Lietuvos Respublikos BK 122 str. 1 d. 2 p. numatytu pagrindu.

Suėmimas, kaip kardomoji priemonė, suvaržo suimtojo teises, numatytas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 20 str. 2 d., Lietuvos Respublikos BPK 44 str. 1 d. ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 5 str. nuostatose, nurodančiose, kad niekam neturi būti atimta laisvė kitaip, kaip tokiais pagrindais bei pagal tokias procedūras, kokias yra nustatęs įstatymas, tačiau šiuo atveju be nurodytų teisių suvaržymo neįmanoma pasiekti Lietuvos Respublikos BPK 119 straipsnyje įtvirtintų tikslų. Viešojo intereso apsauga turi prioritetą prieš asmens laisvės gerbimą, todėl įvertinus nusikaltimų, numatytų Lietuvos Respublikos BK 182 str. 2 d. ir 222 str. 1 d., kurių padarymu įtariamas A. P., pobūdį ir sunkumą, viešasis interesas yra neabejotinai svarbesnis, leidžiantis taikyti griežčiausią kardomąją priemonę – suėmimą. Aukštesnės instancijos teismo nuomone, šiuo metu įtariamajam A. P. paskirta kardomoji priemonė yra adekvati jo galimai padarytų nusikalstamų veikų pavojingumui, atitinkamai jo teisės suvaržytos, nepažeidžiant Lietuvos Respublikos BPK 11 str. įtvirtinto proporcingumo principo bei kitų Lietuvos Respublikos BPK reikalavimų. Vilniaus miesto apylinkės teismas, įtariamajam paskirdamas kardomąją priemonę – suėmimą keturiasdešimčiai dienų, nei Lietuvos Respublikos BPK normų reikalavimų, nei Lietuvos Respublikos Konstitucijos, nei Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatų, nurodančių, kad niekam negali būti atimta laisvė kitaip kaip tokiais pagrindais ir pagal tokias procedūras, kokias yra nustatęs įstatymas, nepažeidė.

Atsižvelgiant į visas išdėstytas aplinkybes, naikinti ar keisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. sausio 31 d. nutarties įtariamojo gynėjos skunde nurodytais motyvais nėra jokio teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

įtariamojo A. P. gynėjos advokatės S. U. skundą atmesti.

Nutartis galutinė ir neskundžiama.