Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danutės Burbulienės, Birutės Simonaitienės, Vytauto Kursevičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), teismo posėdyje, apeliacine rašytinio proceso tvarka, išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo individualios įmonės „S stata“ apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. balandžio 23 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovo individualios įmonės „S stata“ ieškinį atsakovui V. P. dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmestinas.

II. Apeliacinės instancijos teismo nustatyto reikšmingos bylai aplinkybės.

Teisėjų kolegija primena, kad apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 str. įtvirtintų bylos nagrinėjimo taisyklių, nustatančių ir bylų nagrinėjimo ribas, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektais. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinius, ir teisinius bylos pagrindus, tai yra tiriant arba vertinant byloje surinktus įrodymus, taip pat ir priimtus CPK 314 str. tvarka, patikrinama ar pirmosios instancijos teismas teisingai atskleidė bylos esmę, nustatė faktines bylos aplinkybes, ar teisingai kvalifikavo tarp bylos šalių susiklosčiusius teisinius santykius.

Kartu apeliacinės instancijos teismas patikrina, ar nėra CPK 329 str. nurodytų absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, kadangi konstatavus jų buvimą kyla atitinkamos pasekmės – priimtasis pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikinamas, o byla turi būti nagrinėjama iš naujo pirmosios instancijos teisme.

Apeliantas, ieškovas šioje byloje IĮ „S stata“ apeliaciniame skunde, išreikšdamas savo poziciją dėl proceso apeliacinės instancijos teisme, prašė bylą nagrinėti žodinio proceso. Teismas netenkina šio apelianto prašymo apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Išanalizavus apeliacinio skundo motyvus ir argumentus konstatuotina, kad apeliantas nenurodė svarių ir pakankamai pagrįstų argumentų, leidžiančių daryti išvadą, kad tik žodinio proceso tvarka galima nustatyti šios bylos išsprendimui reikšmingas aplinkybes ir tinkamai įvertinti apeliacinių skundų ribose priimtą pirmosios instancijos sprendimą. Tiek bylą nagrinėjant žodinio proceso tvarka, tiek ir rašytinio proceso tvarka bylos nagrinėjimo ribas apeliacinės instancijos teisme sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Nagrinėdamas bylą, apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, patikrina, ar pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, ar nustatė ir tinkamai įvertino visas reikšmingas bylai aplinkybes, o taip pat pats įvertina įrodymus, nepriklausomai nuo to, ar juos pirmosios instancijos teismas įvertino, ar ne. Todėl nėra pagrindo daryti išvadą, jog apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą rašytinio proceso tvarka, nesugebėtų atskleisti ginčo esmės ir priimti teisingą sprendimą.

Dėl šalių sutartinių – teisinių santykių kvalifikavimo.

Rangos sutartimi kvalifikuojama sutartis, kuria viena šalis (rangovas) įsipareigoja atlikti tam tikrą darbą savo rizika pagal kitos šalies (užsakovo) užduotį ir perduoti šio darbo rezultatą užsakovui, o užsakovas įsipareigoja atliktą darbą priimti ir už jį sumokėti (CK 6.644 straipsnio 1 dalis). Rangos sutarties sudarymą bei konkrečius reikalavimus rangos sutarties dalykui, visų pirma, lemia užsakovo poreikis gauti darbo rezultatą. Statybos rangos sutartis sudaroma įmonių, pastatų, gyvenamųjų namų ir kitokių statinių statybai ar rekonstrukcijai, taip pat montavimo, paleidimo ar kitokiems darbams atlikti. Taigi statybos rangos sutartys iš kitų rangos sutarčių išskiriamos pagal savo dalyką – tai sutartys dėl statinių statymo ar kitų statybos darbų atlikimo (CK 6.681 straipsnis). Iš statybos rangos kylantiems santykiams, kaip specialiosios, prioritetiškai taikomos CK 6.681–6.699 straipsnių normos, bendrosios rangos sutarties nuostatos – tiek, kiek jos neprieštarauja specialiosioms bei jų nereglamentuotiems klausimams. Statybos veikloje būtina užtikrinti viešojo intereso apsaugą (statybos darbai ir statiniai neturi kelti pavojaus žmonių saugumui, aplinkai ir pan.), todėl statybos santykiai, susiję su esminiais reikalavimais statiniams, statybos techninio normavimo, statybinių tyrinėjimų, statinių projektavimo, naudojimo ir priežiūros, nugriovimo veikla ir kt., reglamentuojami imperatyviųjų viešosios teisės normų (Statybos įstatymo, jį lydinčių aktų, statybos techninių reglamentų, kt.). Šie statybos santykių teisinio reglamentavimo ypatumai lemia atitinkamą sutarties laisvės principo esant statybos rangos sutartiniams santykiams ribojimą.

Analizuojant sutarčių laisvės varžymus šios bylos tikslais (pirmiausia bendriausia prasme) aktualu pažymėti asmens teisių ribojimo statybų veikloje teisiškai leistinas galimybes. Asmens teisių ribojimas statybų veikloje susijęs su svarbiais konstituciniais principais. Pirma, asmens elgesys statybų veikloje yra jo asmens laisvės sudėtinė dalis, todėl bet koks statybos ribojimas riboja ir asmens laisvę bendriausia prasme. Antra, statyba yra vienas iš nuosavybės atsiradimo (CK 4.47 straipsnio 4 punktas) ar kokybės užtikrinimo būdų, todėl statybų veiklos ribojimas visada tiesiogiai ar netiesiogiai susijęs su konstituciniu nuosavybės apsaugos imperatyvu (Konstitucijos 23 straipsnis). Trečia, jei objektas statomas ne savarankiškai (ne ūkio būdu), bet pasitelkiant statybos darbus atliekančius asmenis, tai tarp užsakovo ir jų susiklosto sutartiniai statybos rangos santykiai. Statybos ranga – viena verslo rūšių. Tai reiškia, kad statybos verslo, kaip ir bet kokio kito teisėto verslo, laisvę garantuoja Konstitucijos 46 straipsnis. Varžant statybos rangos šalių laisvę, varžoma konstitucinė ūkinės veiklos laisvė ir ribojamas nurodytas Konstitucijos 46 straipsnis. Analogiška pozicija išreikšta ir Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje: šio teismo išaiškinta, kad sutarčių laisvės principas – tai sukonkretinta išraiška tokių Konstitucijoje įtvirtintų vertybių, kaip asmens laisvė (21 straipsnis), nuosavybės neliečiamumas (23 straipsnis), asmens ūkinės veiklos laisvė (46 straipsnis). Taigi sutarčių sudarymo laisvė gali būti vertinama kaip konstitucinio lygmens garantija (Konstitucinio Teismo 1996 m. lapkričio 20 d. nutarimas). Sutarties laisvės principas valstybės pripažįstamas ir ginamas tikslingai – jis suteikia reikšmę suderintiems šalių tarpusavio ketinimams. Šalių pasiektas susitarimas įformintas teisės aktų pripažįstama tvarka tampa teisiškai įpareigojančiu aktu ir reikšmingu visuomeninės savireguliacijos instrumentu. Šis aktas (susitarimas) nustato teises ir pareigas. Valstybė, siekdama ūkio našumo, įsipareigoja šias pareigas užtikrinti priverstinai, nustatydama teisinį reikalavimą laikytis sutarčių (pacta sund servanda) ir prireikus per teismą priverstinai įgyvendina. Sprendžiant ginčus, kylančius iš sutartinių santykių, nevalia ignoruoti sutarties šalių valios ir vadovautis vien įstatymo nuostatomis. Teisėjų kolegija pažymi, kad teismas, spręsdamas sutartinių ginčų klausimus, nuo sutarties sąlygų turinio gali (ir privalo) nukrypti ir vadovautis teisės normomis tik tada, kai šalių sutartis prieštarauja bendriesiems teisės principams (CK 1.5 straipsnis), viešajai tvarkai (CK 1.81 straipsnis) ar imperatyviosioms įstatymo nuostatoms (CK 6.157 straipsnis). Teismas šios bylos faktų kontekste daro išvadą, kad esant šalių sutartiniams santykiams turi būti taikoma šalių sutartis, kiek ji neprieštarauja imperatyviosioms įstatymų normoms, o jeigu šalys konkrečiu klausimu nesudarė susitarimo, tai taikomos įstatymo nuostatos. Pagal konkrečios bylos aplinkybes sprendžiama, kaip sutartyje ar atskirose jos sąlygose atitinkamus klausimus reglamentuoja teisės normos – imperatyviai ar dispozityviai, t. y. kai šalys gali susitarti kitaip negu nustatyta įstatymo. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje, aiškinant ir taikant šalių sutartį, jai taikytina statybos rangos sutartį, reglamentuojančios CK, Statybos įstatymo ir kitos statybos teisės normos, imperatyviai ribojančios šalių sutarties laisvės principą, o ginčas sprendžiamas pagal šalių statybos rangos sutartį. Jeigu šalių atitinkamu klausimu nesusitarta, taikomos dispozityviosios teisės normos. Tokia teisinė ir faktinė situacija stebima ir šioje konkrečioje byloje, todėl apelianto motyvas, kad šalis siejo ne statybos rangos teisiniai santykiai bet paslaugos teikimo teisiniai santykiai atmetami, kaip nepagrįsti.

II. Dėl šalių sudarytos sutarties kainos.

LR CK 6.156 straipsnyje įtvirtintas sutarties laisvės reiškia, kad šalys gali laisvai sudaryti sutartis, savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises ir pareigas (CK6.156 straipsnio 1 dalis). Teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią, yra privaloma ir turi būti vykdoma (CK6.189 straipsnio 1 dalis, 6.200 straipsnis).

Teisėjų kolegija pažymi, kad rangos sutarties šalių teisės ir pareigos turi priešpriešinį pobūdį – vienos šalies teisės atitinka kitos šalies pareigas. Pagal CK 6.681 straipsnio 1 dalį rangovas privalo atlikti iš savo ar užsakovo medžiagų darbus pagal užsakovo nustatytas sąlygas, laiku ir tinkamos kokybės; užsakovas privalo darbus priimti ir už juos atsiskaityti, taigi rangovo teisę gauti atlyginimą už atliktą darbą lemia jo pareigos darbus atlikti tinkamai ir laiku įvykdymas.

Kilus ginčui dėl šalis siejusių susitarimų turinio, pažymėtina, kad susitarimo buvimo ar nebuvimo, konkrečios sutarties turinio ir jos sąlygų išaiškinimas, sutartimi sulygtų šalių pareigų bei teisių nustatymas yra fakto klausimai.

Šioje byloje nustatyta, kad remiantis šalių pasirašytu komerciniu pasiūlymu, 2011 m. gruodžio 1 d. šalys pasirašė statybos rangos sutartį dėl namo pamatų įrengimo adresu, (duomenys neskelbtini). Taigi, šalių pasirašyta Sutartis pradėjo galioti nuo 2011-12-01, kai statybos rangos sutarties papildymas atsakovui buvo pateiktas komercinis pasiūlymas, kuris taip pat surašytas 2011-12-01, jame nurodyti namo pamatų įrengimo darbų kaina su 21 proc. PVM.

Viena iš esminių statybos rangos sutarties sąlygų yra šalių susitarimas dėl darbų kainos. Paprastai darbų kaina konkretizuojama šalių sudaromoje sutartyje arba yra nurodomas jos apskaičiavimo būdas ir kriterijai. Tuo atveju, jeigu sutartyje kaina nenurodoma, ji nustatoma pagal CK 6.198 straipsnyje įtvirtintas taisykles (CK 6.644 straipsnio 2 dalis, 6.653 straipsnio 1 dalis, 6.681 straipsnio 1 dalis, 6.684 straipsnio 1 dalis). Statybos rangos sutartyje nustačius konkrečią darbų kainą, įstatyme neįtvirtinta galimybė vienos šalies reikalavimu kainą keisti. Tokiu atveju rangovas neturi teisės reikalauti konkrečią darbų kainą padidinti, o užsakovas – sumažinti (CK 6.653 straipsnio 5 dalis). Iš esmės tai yra imperatyvusis įstatymo reikalavimas, drausminantis sutarties šalis bei užtikrinantis šalių interesų pusiausvyrą. Tam tikrais įstatyme įvardytais atvejais (pvz., CK 6.653 straipsnio 6 dalyje, 6.684 straipsnio 4 dalyje, 6.685 straipsnyje) sutarties kainos keitimas gali būti atliekamas. Kita vertus, galiojant sutarties laisvės principui, šalys turi teisę abipusiu sutarimu jų pačių sudarytą sutartį pildyti, keisti, kartu keisti ir sutarties kainą (CK 6.156 straipsnis). Sutarties papildymai ir pakeitimai tokiu atveju tampa pradinės šalių sudarytos sutarties sudėtine dalimi. Teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis, taip pat ir ją keičiantys papildomi susitarimai sutarties šalims turi įstatymo galią (CK 6.189 straipsnio 1 dalis).

Minėta, kad nagrinėjamoje byloje šalys sudarytoje statybos rangos sutartyje nurodė gręžtinių pamatų ir rostevrko iš Velox įrengimo darbų kainą – 14 253, 00 Lt su PVM (civilinė byla Nr. (duomenys neskelbtini), 3 b. l.). Tačiau komerciniame pasiūlyme, kurį pasirašė ir atsakovas, be atliktų darbų kainos pastabose yra nurodyta, jog kainose neįvertinta: geodeziniai matavimai, betonas, polistirolas, armatrūra rostverkui ir pamatams, mediena, varžtai, kampuočiai, plėvelė plokštėms, Velox pl. rostverkui, smėlis, gruntas, transporto ir technikos išlaidos, kurios tikslinamos pagal panaudotą laiką ir pateiktas sąskaitas (civilinė byla Nr. (duomenys neskelbtini), 4 b. l.). Tai leidžia manyti, kad teikiant komercinį pasiūlymą nebuvo įmanoma nurodyti medžiagų kainų ir kiekių, taip pat naudotinų mechanizmų, todėl nebuvo galimybės įvardinti tikslios kainos. Teismas analizuodamas šalių sutartį vertina ir tai, kad iš esmės nurodyta sutarties kaina nėra reali rangos sutartyje nurodytiems darbams atlikti. Tokią išvadą teisėjų kolegija daro remdamasi bylos duomenimis bylojančiais, kad atsakovas pagal statybos rangos sutartį 2011 m. gruodžio 16 d. sumokėjo ieškovui 16 000 Lt, tai yra didesnę sumą už sutarties kainą. Be to, tą pačią dieną įmokėta 4300 Lt suma patvirtina, kad tai avansinis mokėjimas už vykdomus darbus, o 11 700 Lt suma dalinis mokėjimas už panaudotas medžiagas ir mechanizmus (civilinė byla Nr. (duomenys neskelbtini), 5,6 b. l.). Todėl reikia sutikti su apelianto argumentu, kad toks atsakovo apmokėjimas pagrindžia, kad už panaudotas medžiagas ir mechanizmus turėtų būti sumokama papildomai ateityje. Nors sutartyje nekalbama, kad dėl medžiagų, reikalingos technikos nuomos ir transportavimo išlaidų, reikalingų vykdyti sutartyje numatytus darbus, kurie turėjo būti vykdomi trimis etapais, reikia papildomo rašytinio susitarimo, tačiau siekiant užtikrinti šalių interesų pusiausvyrą, teismui akivaizdu, kad papildomas rašytinis susitarimas dėl neįskaitytų statybinių medžiagų ir darbų vertės, nagrinėjamu atveju buvo būtinas.

Šiame kontekste svarbu pažymėti, kad pagal šalių pasirašytos statybos rangos Sutarties 2.1 punktą papildomos paslaugos, kurių šalys nebuvo sutarę vykdyti pasirašant sutartį, bet yra būtinos pagal pateiktą dokumentaciją, turi būti vykdomos šalims susitarus dėl terminų ir įvykdymo sąlygų, nustačius atlyginimą ir sudarant sutarties papildymą arba atskirą sutartį. Tačiau nagrinėjamu atveju šalys pripažino, kad atskiro rašytinio susitarimo dėl komerciniame pasiūlyme neįvertinto medžiagų ir darbų kiekio nebuvo sudaryta, ieškovas sąmatų dėl konkrečių medžiagų, darbų atsakovui nepateikė, todėl pirmosios instancijos teismo išvada, kad medžiagos ir kiti reikalingi darbams atlikti rangovo veiksmai yra įskaitomi į darbų kainą, nes šalys kitaip raštu nesusitarė, laikytina teisėta ir pagrįsta.

III. Dėl šalių sudarytos sutarties vykdymo.

Kasacinio teismo praktikoje pabrėžiama, kad vykdant rangos sutartį, svarbu laikytis šalių bendradarbiavimo (kooperavimosi) principo, ši pareiga vienodai svarbi abiem sutarties šalims, o šalis, nesilaikiusi bendradarbiavimo pareigos, neturi teisės panaudoti kitos šalies bendradarbiavimo stokos prieš ją kaip pagrindo atsisakyti vykdyti savo prievolę – nepriimti atliktų darbų ir nemokėti rangovui už faktiškai atliktus darbus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. liepos 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje E. M. v. UAB „ Mindija“, bylos Nr. 3K-3-371/2005, ir kt.). Tuo atveju, kai statybos rangos sutarties šalis yra įmonė, užsiimanti ūkine-komercine veikla ir jų tikslas – pelno siekimas, ji veikia savo rizika ir tokiems ūkio subjektams taikomi griežtesni reikalavimai dėl savo teisių ir pareigų žinojimo, taip pat griežtesni atsakomybės už savo veiklą standartai. Ieškovas, užsiimantis statybos verslu, prisiima ir su tuo susijusią riziką. Pažymėtina ir tai, kad statybos rangos sutartis bei komercinis pasiūlymas su pastabomis sudaryti ieškovo iniciatyva, todėl neteisus apeliantas teigdamas, kad jis nebūdamas stambiu statybų vykdytoju, neturėjo jokios galimybės iš anksto įvertinti paslaugų atlikimui reikalingų medžiagų, technikos bei mechanizmų kainos. Vis dėl to, ieškovas dalyvaudamas statybų versle, turėtų būti suinteresuotas pateikti užsakovui tokias sutarties sąlygas, kurios garantuotų tinkamą šalių teisių ir pareigų vykdymą.

Šalys privalo sutartį vykdyti tinkamai ir sąžiningai. Atliktų darbų perdavimas ir priėmimas įforminamas aktu, kurį pasirašo abi šalys. Šis abiejų šalių pasirašytas aktas yra dvišalis sandoris, sukuriantis joms atitinkamas teises ir pareigas, todėl turi didelę reikšmę vykdant statybos rangos sutartį: jame fiksuojami nustatyti darbų trūkumai, o šių nenurodymas akte reiškia trūkumų nekonstatavimą, todėl trūkumų faktu vėliau remtis negalima, nebent yra įtvirtinta užsakovo teisė reikalavimą dėl trūkumų pašalinimo pareikšti vėliau (CK 6.662 straipsnio 2 dalis). Įstatyme nenustatyta specialios privalomos atliktų darbų priėmimo–perdavimo akto formos, tačiau iš CK 6.694 straipsnio 4 dalies nuostatų išplaukia, kad šis aktas turi būti rašytinės formos, o jo turinyje turi būti nuoroda apie atliktų darbų priėmimą be išlygų arba pažymint darbų trūkumus, nustatant jų pašalinimo tvarką ir sąlygas. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad atliktų darbų aktai ieškovo pasirašyti vienašališkai. Byloje nėra jokių duomenų apie atsakovui siūlymą priimti darbus, taip pat aktuose nenurodyta apie atsakovo atsisakymą pasirašyti aktus, ar to priežastis. Todėl, esant esminiam įstatymo reikalavimui, šie aktai teismo vertintini kaip ieškovo pasirašyti vienašališkai ir neatitinkančiais įstatymo reikalavimų.

Rangos darbai, už kuriuos rangovas reikalauja atlyginimo, turi būti užsakovui žinomi, atliekami su jo sutikimu ir jam perduodami pagal įstatymo ar sutarties reikalavimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. gegužės 7 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Towage and Marine Assistance“ v. AB „Klaipėdos hidrotechnika“, byla Nr. 3K-3-572/2003).

Byloje ieškovas neginčija, kad nėra pateikęs atsakovui medžiagų įsigijimo kvitų, sąskaitų faktūrų, darbams reikalingos technikos nuomos sutarčių. Ieškovas nepagrindė ir neįrodė medžiagų, įrenginių nuomos įsigijimo kaštų, kurie nurodyti faktūroje Nr. (duomenys neskelbtini), t.y. 23 343,50 Lt+ PVM, be to pripažino, kad trečiojo etapo darbų – rostverko montavimo ir betonavimo darbų neatliko. Pažymėtina ir tai, kad iš esmės už pirmojo ir antrojo etapo darbus, nors ir esant tam tikriems šalių nesutarimams dėl atliktų darbų, atsakovas yra atsiskaitęs. Teisėjų kolegija sutinka su teismo vertinimu, kad atsakovas neįrodė medžiagų įsigijimo atsakovo pamatų montavimui. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs įrodymų visumą, pagrįstai nurodė esant neatitikimų ne tik dėl sumų sąskaitose faktūrose, bet ir kituose ieškovo pateiktuose dokumentuose bei paaiškinimuose, byloje liko nepaneigti atsakovo argumentai, kad ieškovas darbus atliko ne laiku, nekokybiškai, ir ne visus. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, ieškovas nepagrindė konkrečios likusios atsakovo nepamokėtos skolos sumos, todėl pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai ieškinį atmetė, neįrodžius, kad atsakovas už faktiškai atliktą darbą liko neatsiskaitęs pagal statybos rangos sutartį.

Atsižvelgdama į tai, kas paminėta aukščiau, teisėjų kolegija atmeta atsakovo apeliacinį skundą, nes jo argumentai nepaneigia teismo išvadų, padarytų kruopščiai išnagrinėjus Sutarties sąlygas, išsiaiškinus tikruosius šalių ketinimus, įvertinus šių asmenų tarpusavio bendradarbiavimą (kooperavimąsi), elgesį, darbų vykdymo organizavimo tvarką ir tinkamai nustačius šalių sutartą ir ieškovo atliktą darbų apimtį, kainą. Dėl to pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 263, 329, 330 str.).

Dėl įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių taisyklių taikymo

Apeliantas teigia kad teismas elgėsi šališkai ir nesąžiningai ieškovo atžvilgiu, rėmėsi tik žodiniais atsakovo paaiškinimais, nekreipė dėmesio į Sutartyje numatytus šalių įsipareigojimus, pasiūlyme nurodytas pastabas. Laiko, kad teismas iš esmės pažeidė Sutarties aiškinimo taisykles.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje surinktų įrodymų viseto vertinimą, išdėstytą pirmosios instancijos teismo sprendime, konstatuoja, kad apelianto argumentai dėl netinkamo įrodymų vertinimo yra nepagrįsti. Teismas vertino tiek tiesioginius, tiek netiesioginius įrodymus, susijusius su byloje įrodinėjamais šalių statybos rangos teisiniais santykiais. Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad apeliantas nenurodo konkrečių pirmosios instancijos teismo padarytų, vertinant įrodymus, teisės normų pažeidimų. Teismo nuomone, tai, kad apeliantas turi kitokią nuomonę dėl byloje pateiktų įrodymų vertinimo ir jų įrodomosios reikšmės, nesuponuoja išvados, jog buvo pažeisti įrodinėjimo procesą nustatantys procesiniai įstatymai, o skundžiamas sprendimas yra neteisėtas ir nepagristas. Byloje nėra jokių įrodymų, kad pirmosios instancijos teismas nebūtų įvertinęs visų bylos aplinkybių ir dėl jų nepasisakęs, todėl apeliacinio skundo argumentas, dėl teismo šališkumo vertinant įrodymus, atmestinas kaip nepagrįstas.

Kiti apelianto argumentai yra abstraktaus pobūdžio, daugiau deklaratyvūs, dėl jų teismas savo pozicijos nepareiškia, nes šie deklaratyvaus pobūdžio samprotavimai neturi įtakos teismo priimto sprendimo teisėtumui. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną teikiamo procesinio dokumento argumentą.

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinėje instancijoje

Atmetus apelianto apeliacinį skundą, atsakovui iš ieškovo priteistina 1500,00 Lt jo turėtų išlaidų už teisinę pagalbą ruošiant atsiliepimą į apeliacinį skundą, kurios teismo nuomone yra protingos ir pagrįstos bei neviršija Teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymo Nr. 1R-85 8.6 p. nustatytų už advokato teikiamas teisines paslaugas rekomenduojamų priteisti maksimalių užmokesčio dydžių (CPK 88 str. 1 d. 6 p., 93 str., 98 str.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. balandžio 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovo IĮ „S stata“, į.k. 300571176, 1500,00 Lt (vieną tūkstantį penkis šimtus litų) bylinėjimosi išlaidų atsakovo V. P., a.k. (duomenys neskelbtini), naudai.