Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Dalios Višinskienės (kolegijos pirmininkė),

rašytiniame teismo posėdyje apeliacine tvarka nagrinėdama administracinę bylą pagal pareiškėjo D. G. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. G. skundą atsakovui Telšių apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl įsakymo panaikinimo ir kitų reikalavimų,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I.

Pasisakydamas dėl kito kaltinimo – netinkamu perduotų medžiagų tyrimu, pareiškėjas pažymėjo, kad tarnybiniame pranešime tik pateikiama bendro pobūdžio informacija apie perduotų medžiagų tyrimą, tačiau visiškai neanalizuotas šių medžiagų turinys, nenurodyta, kokie veiksmai pagal teisės aktus privalėjo būti atlikti, kas neatlikta, Išvadoje taip pat tik apsiribojama bendro pobūdžio vertinimais, neanalizuojant teisės aktų, kurie reglamentuoja tokio pobūdžio pranešimų ar medžiagų tyrimo, vadovaujamasi prielaidomis. Pareiškėjo manymu, tokio pobūdžio kaltinimų reiškimas, kai nenurodomas konkretus teisės aktas, kuris buvo pažeistas, prieštarauja tarnybinės atsakomybės taikymą reglamentuojantiems teisės aktams bei teismų praktikai. Pareiškėjas nepagrįstais laikė kaltinimus dėl 2014 m. sausio 23 d. Daiktų, dokumentų paėmimo protokolu paimtų vieno litro talpos 6 butelių alaus „Imperial“ pasisavinimo.

II.

Teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos policijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1, 2 ir 4 punktais, 25 straipsnio 1 dalies 2 punktu, Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 1, 4 ir 6 punktais, Viešosios policijos prevencijos padalinio pareigūno tarnybinės veiklos aprašo 18.1, 18.2, 18.4, 18.7, 25, 26, 34 punktais, Ieškomų ir rastų numeruotų bei individualius požymius turinčių daiktų ir dokumentų registro nuostatų 20 punktu, Komisariato Akmenės rajono policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus Prevencijos poskyrio vyresniojo tyrėjo pareigybės aprašymo, patvirtinto Komisariato viršininko 2015 m. rugpjūčio 17 d. įsakymu Nr. 86-V-258, 7.1, 7.5, 7.8, 7.10, 7.14, 7.16, 7.24 ir 7.33 punktais, Lietuvos policijos pareigūnų etikos kodekso 4.6, 4.9, 4.10, 4.20, 4.28, ir 4.29 punktais, įvertino faktines bylos aplinkybes ir darė išvadą, jog atsakovas atskirai neįvertino kiekvieno iš pareiškėjo neveikimo (neteisėto veikimo) ir nenustatė visų minėtų pareigūno vardo pažeminimui teisiškai reikšmingų aplinkybių egzistavimo. Be to, pareiškėjui skirtame 2016 m. birželio 15 d. pranešime dėl tarnybinio nusižengimo Nr. 86-PR1-61 nebuvo nurodyta, jog jis yra kaltinamas medžiagos Nr. 86-51-G-55039 netinkamu tyrimu ir 6 alaus butelių pasisavinimu, o tai sutrukdė pareiškėjui tinkamai gintis nuo pareikštų kaltinimų. Teismas iš pareiškėjui reiškiamų kaltinimų apimties pašalino kaltinimą padarius pažeidimus, susijusius su atitinkamų tyrimo medžiagų nagrinėjimu ir 6 alaus butelių pasisavinimu.

Pasisakydamas, dėl pareiškėjo teiginių, kad per visą jo tarnybos laiką jam tai buvo pirmas radinys, todėl tiksliai nežinojo, kaip privalo atlikti medžiagos tyrimą, o Instrukcija pareigūnams persiųsta tik 2016 m. birželio 10 d., teismas akcentavo, kad pareiškėjas yra statutinis valstybės tarnautojas ir domėtis jo funkcijas reglamentuojančiais teisės aktais jį įpareigoja Valstybės tarnybos įstatymas bei pareiškėjo pareigybės aprašymo 7.24 punktas.

Teismas vadovavosi Instrukcijos 7.4, 7.7, 7.8, 7.10, 7.11, 8.3, 8.4 ir 8.5 punktais ir pritarė atsakovo vertinimui, jog pareiškėjas siekė pasisavinti rastą mobiliojo ryšio telefoną „Samsung Galaxy S5“. Nors pareiškėjas teigė, kad jis dėjo SIM kortelę į rastą telefoną ir laukė, kol kas nors paskambins, su kolega vyko į mobiliojo ryšio salonus ir tikrino, kuriame salone jis pirktas, apie rastą telefoną atstovė spaudai buvo informuota, visi Komisariato Prevencijos skyriaus pareigūnai žinojo, kad pas jį yra mobiliojo ryšio telefonas, susirinkimo metu minėjo, jog nepavyksta rasti savininko, mobiliojo telefono nenaudojo, tačiau pastarosios aplinkybės, teismo vertinimu, nesudaro pagrindo daryti išvadą, jog pareiškėjas nesiekė pasisavinti rastą mobiliojo ryšio telefoną „Samsung Galaxy S5“. Kad pareiškėjas siekė pasisavinti rastą mobiliojo ryšio telefoną, teismo vertinimu, įrodo tai, jog 2016 m. birželio 2 d. pareigūnams bendraujant su pareiškėju ir jo paklausus apie mobiliojo telefono buvimo vietą, šis atsakė, kad rastas telefonas saugomas jo seife, o paprašius pateikti telefoną, pareiškėjas atsakė, jog telefono darbe neturi, o laiko jį namuose. Kad pareiškėjas siekė pasisavinti rastą mobiliojo ryšio telefoną, patvirtina ir tai, jog pareiškėjas duomenų neįvedė į POLIS ieškomų numeruotų daiktų registrą, neatliko mobiliojo ryšio telefono IMEI kontrolės, policijos duomenų informacinėje sistemoje įvedė įvykį – 2015 m. birželio 17 d. patikrinimas baigtas, taip pat pareiškėjas telefoną iš darbo vežėsi į ligoninę ir po to į gyvenamąją vietą. Nors pareiškėjas nurodo, kad telefoną iš darbo vežėsi į ligoninę, nes galvojo, kad taip bus saugiau, nes policijos komisariate buvo ne vienas atvejis, kai buvo dingę daiktai, tačiau teismas tokius pareiškėjo teiginius vertino kaip gynybinę poziciją ir laikė deklaratyviais argumentais, kurie išreiškia subjektyvią nuomonę ir kurie nėra pagrįsti įrodymais. Teismo vertinimu, pareiškėjo darbo kabinete esantis seifas su užraktu yra labiau pritaikytas laikyti radinius nei ligoninės patalpa.

Tai, kad pareiškėjas visą rasto mobiliojo ryšio telefono turėjimo laikotarpį telefonu nesinaudojo (Tarnybinio patikrinimo išvadoje nurodyta, kad iš bendrovių gauti duomenys, jog nuo 2014 m. birželio 2 d. iki 2016 m. birželio 2 d. niekas nesinaudojo), teismo vertinimu, nesudaro pagrindo daryti išvadą, jog pareiškėjas nesiekė pasisavinti rastą mobiliojo ryšio telefoną „Samsung Galaxy S5“. Teismas aiškino žodžio „pasisavinti“ sąvoką ir darė išvadą, kad nagrinėjamu atveju nėra svarbu tai, jog pareiškėjas rastu mobiliojo ryšio telefonu nesinaudojo.

III.

Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad iš jo pareigybės aprašymo matyti, jog jo pareigybė nebuvo skirta nei rastų daiktų savininkų paieškai, nei jų saugojimui ir pan., todėl visos pareigybės aprašyme nurodytos funkcijos negalėjo būti pažeistos atliekant ne pareigybės aprašyme nurodytą darbą. Pareiškėjas pažymi, kad užduotį surasti radinio savininką per 20 darbo metų gavo pirmą kartą. Pareiškėjas nurodo, kad tam, jog jo elgesys būtų laikomas netinkamu ir atitiktų tarnybinio pažeidimo objektyviąją pusę, jis turėjo pažeisti jo veiklą reglamentuojančius teisės aktus, elgtis ne taip, kaip numatyta teisės aktuose. Pareiškėjas nurodo, jog tuo atveju, jeigu darbuotojas nėra pasirašytinai supažindintas su jo darbo funkcijomis ir dėl to savo pareigų neatlieka, tokie darbuotojo veiksmai negali būti kvalifikuojami kaip jo kalti veiksmai ir dėl to jam negali atsirasti nei drausminė, nei tarnybinė atsakomybė. Pareiškėjas pažymi, kad atsakomybė už neveikimu padarytą veiką, jei asmuo suvokė, kad turi veikti atitinkamu būdu, bet dėl objektyvių, nuo jo nepriklausančių priežasčių to negalėjo padaryti, nekyla. Pareiškėjas pabrėžia, kad jis negalėjo veikti taip, kaip reikalavo Instrukcija, kadangi jis su šiuo teisės aktu nebuvo supažindintas, o visos kitos Išvadoje nurodytų jo pažeistų teisės aktų nuostatos yra bendro pobūdžio, jose nereglamentuoti policijos pareigūno veiksmai, susiję su pristatytų į policiją rastų daiktų saugojimu ir savininkų paieška. Pareiškėjas daro išvadą, kad teismas nukrypo nuo suformuotos teismų praktikos, nepagrįstai konstatavo, jog pareiškėjas turėjo vadovautis Instrukcija, netinkamai konstatavo pareiškėjo priešingą teisei veiką bei jo kaltę, todėl priėmė nepagrįstą sprendimą. Pareiškėjas sutinka, kad jis privalo domėtis jo funkcijas reglamentuojančiais teisės aktais, tačiau atkreipia dėmesį, kad radinių saugojimas ir tokių savininkų paieška neįėjo į jo pareigybės aprašyme nurodytas funkcijas. Pareiškėjas pažymi, kad su Instrukcija nebuvo supažindintas ne tik jis, bet ir jo tiesioginė viršininkė, davusi jam pavedimą. Pareiškėjo manymu, informavus tiesioginę vadovę, kad nepavyksta nustatyti mobiliojo telefono savininko, ji turėjo užtikrinti materialinės vertybės saugojimą bei telefono perdavimą materialiai atsakingam asmeniui (Instrukcijos 4 p.), perduoti radinį saugoti pritaikytoje patalpoje ar saugykloje (Instrukcijos 8.1 p.). Pareiškėjas paaiškina, kad radinys nebuvo perduotas į saugyklą, bet buvo padėtas pareiškėjo darbo kabinete esančiame seife, paliktas pareiškėjo žinion ir jo atsakomybėn, nesant pasirašytai materialinių vertybių sutarčiai, nesant jokiems atskiriems pavedimams bei įsakymams dėl radinio saugojimo. Pareiškėjas nurodo, kad, išeidamas kasmetinių atostogų ir perduodamas kabineto bei seifo raktus tiesioginei viršininkei, pasiėmė mobilųjį telefoną su savimi apie tai ją informuodamas. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad radinio saugojimo terminas baigėsi 2015 m. gruodžio 9 d., tačiau 2016 m. vasario 24 d. jam išeinant kasmetinių atostogų nebuvo pareikalauta mobilųjį telefoną perduoti kaip numatyta Instrukcijoje. Pareiškėjas pažymi, kad tai, jog jis nesielgė taip kaip numatyta Instrukcijoje, tapo žinoma tik 2016 m. birželio 10 d. susipažinus su Instrukcija. Pareiškėjas pripažįsta, kad neatliko mobiliojo ryšio telefono IMEI kontrolės, tačiau nesutinka su teismo atliktu neteisingu Instrukcijos aiškinimu, faktinių aplinkybių vertinimu dėl jo siekio pasisavinti radinį. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad Instrukcijos 7 punkte įtvirtinta pareiga užregistruoti pristatytus radinius radinių registracijos žurnale priskirta budėtojų padalinio pareigūnui, bet ne pareiškėjui. Pareiškėjas paaiškina, kad jo įvestas įrašas apie radinio užregistravimą žurnale yra tarpinis, bet ne galutinis pavedimo veiksmas, kuris nėra ir negali būti prilygintas užduoties įvykdymui. Pareiškėjas nurodo, kad jis nėra atsakingas už tai, kad įvedus atlikto darbo ataskaitą į sistemą, sistema visada „Statusas“ grafoje suformuoja įrašą „Baigta“. Pareiškėjo manymu, šiuo atveju nėra pareigūno vardo pažeminimą charakterizuojančio požymio, t. y. akivaizdaus institucijos autoriteto žeminimo, pasitikėjimo įstaiga griovimo bei kompromitavimo. Pareiškėjo teigimu, dėl jo veiksmų niekam jokios žalos ar neigiamų pasekmių nekilo. Pareiškėjo manymu, atsižvelgus į jo ilgametę ir nepriekaištingą tarnybą policijos sistemoje, atleidimas iš vidaus tarnybos yra neproporcinga jo padarytiems veiksmams ir jų sukeltoms pasekmėms sankcija. Pareiškėjas pažymi, kad teismas nevertino jo veiksmų, kuriais jis ėmėsi priemonių surasti radinio savininką, fakto, kad jis niekada neslėpė, jog mobilųjį telefoną saugojo namuose, duomenų, gautų iš bendrovės, kad nuo 2014 m. birželio 2 d. iki 2016 m. birželio 2 d. niekas nesinaudojo mobiliuoju telefonu, kas paneigia pareiškėjo siekį pasisavinti radinį. Pareiškėjo manymu, faktas, kad jis nesinaudojo mobiliuoju telefonu, reiškia, kad jis radinio nepavertė savo turtu, nesielgė su juo kaip su nuosavu. Pareiškėjas pažymi, kad ikiteisminis tyrimas dėl turto pasisavinimo pagal Baudžiamojo kodekso 183 straipsnį jo atžvilgiu nebuvo pradėtas.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Nagrinėjamos bylos dalykas – atsakovo Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko 2016 m. liepos 25 d. įsakymo Nr. 86-TE-251, kuriuo pareiškėjas D. G. (statutinis vidaus tarnybos pareigūnas) buvo atleistas iš eitų Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Akmenės rajono policijos komisariato Veiklos skyriaus vyresniojo tyrėjo pareigų pagal Vidaus tarnybos statuto 62 straipsnio 1 dalies 7 punktą, pagrįstumas ir teisėtumas.

Vidaus tarnybos statuto 62 straipsnio 1 dalies 7 punktas nustato, kad pareigūnas atleidžiamas iš vidaus tarnybos, kai savo poelgiu pažemina pareigūno vardą. Statuto 2 straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad pareigūno vardo pažeminimas – pareigūno veika, padaryta dėl pareigūno kaltės, susijusi ar nesusijusi su tarnybinių pareigų atlikimu, tačiau akivaizdžiai žeminanti vidaus tarnybos sistemos autoritetą, griaunanti pasitikėjimą vidaus reikalų įstaiga arba ją kompromituojanti. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ( toliau – ir LVAT) , aiškindamas šią sąvoką, yra nurodęs, kad ne kiekvienas kaltas pareigūno veikimas ar neveikimas sudaro pagrindą jį atleisti iš tarnybos pagal Statuto 62 straipsnio 1 dalies 7 punktą, jei nėra nustatomos minėtos pasekmės – akivaizdus vidaus tarnybos sistemos autoriteto žeminimas, pasitikėjimo vidaus reikalų įstaiga griovimas arba jos kompromitavimas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad šiam pagrindui konstatuoti taip pat yra būtina nustatyti pareigūno kaltę dėl atitinkamo veikimo ar neveikimo (pvz., LVAT 2014 m. gruodžio 9 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A143-1947/2014).

Nagrinėjamos bylos kontekste akcentuotina, kad reikalavimas nustatyti akivaizdų vidaus tarnybos sistemos autoriteto žeminimą, pasitikėjimo vidaus reikalų įstaiga griovimą arba jos kompromitavimą yra vertinamojo pobūdžio bei sietinas su visuomenėje galiojančių įprastinių moralės nuostatų ir teisėtų lūkesčių, kurių visuomenė tikisi iš pareigūnų, požiūriu. Todėl šios pasekmės gali būti nustatytos, atsižvelgiant į pareigūno padaryto pažeidimo pobūdį, jo kaltės formą, pažeidimo padarymo aplinkybes, pažeidimu sukeltas pasekmes ir kt. bei į tai, ar pareigūno padaryta veika akivaizdžiai kertasi su visuomenėje galiojančiomis moralės nuostatomis bei visuomenės teisėtais lūkesčiais, kurių visuomenė tikisi iš pareigūnų (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinės bylos Nr. A11-129/2004, A8-489/2007, A438-1561/2008, A438-1110/2010 ir kt.).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, jog pareigūno vardo pažeminimas yra savarankiškas ir pakankamas pagrindas atleisti pareigūną iš vidaus tarnybos. Pareigūno vardo pažeminimas, kai pareigūno kaltas veikimas ar neveikimas yra nesusijęs su tarnybinių pareigų atlikimu, visais atvejais nesudaro tarnybinio nusižengimo, Vidaus tarnybos statute apibūdinamo kaip Statuto ir kitų teisės aktų nustatytos vidaus tarnybos tvarkos pažeidimas ar pareigūno pareigų neatlikimas arba netinkamas atlikimas, padarytas priešingais teisei kaltais pareigūno veiksmais ar neveikimu, sudėties, pareigūno vardo pažeminimas nėra laikomas tarnybiniu nusižengimu, o atleidimas šiuo pagrindu nėra tarnybinė nuobauda (pvz., LVAT 2005 m. vasario 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A7-165/2005).

Pagal įrodinėjimo naštos paskirstymo principą, sprendžiant ginčą dėl atleidimo iš vidaus tarnybos už pareigūno vardo pažeminimą, įrodinėjimo našta tenka atsakovui. Teismas, nagrinėdamas ginčą, turi nustatyti, ar atsakovas įrodė, kad pareigūno atleidimas iš vidaus tarnybos už tarnybinio patikrinimo metu nustatytas veikas yra pagrįstas ir teisėtas. Nagrinėjant ginčą teisme, kaltinimo ribos negali būti išplėstos ir pareiškėjui teisme negali būti pateikti nauji kaltinimai dėl teisės aktus pažeidžiančių veikų, kurie nebuvo pateikti individualiame administraciniame akte (įskaitant jo motyvuojamąją dalį – tarnybinio patikrinimo išvadą). Pareigūno vardo pažeminimas nustatytinas vertinant įrodymus pagal ABTĮ 57 straipsnyje įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles (pvz., LVAT 2014 m. birželio 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-941/2014).

Šiame kontekste primintina, kad ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje nustatyta, jog jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, o teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Akcentuotina, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę teismas nustato pagal vidinį įsitikinimą. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Teismas turi įvertinti įrodymų įrodomąją reikšmę ir iš jų visumos daryti išvadą apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Be to, teismas kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi spręsti dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo ir patikimumo, įvertinti, ar nėra prieštaravimų tarp įrodymų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs šalutiniai įrodomieji faktai. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 56 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog įrodymai administracinėje byloje yra visi faktiniai duomenys, priimti bylą nagrinėjančio teismo, ir kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių proceso šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra. Minėti faktiniai duomenys nustatomi tokiomis priemonėmis: proceso šalių ir jų atstovų paaiškinimais, liudytojų parodymais, specialistų paaiškinimais ir ekspertų išvadomis, daiktiniais įrodymais, dokumentais ir kitais rašytiniais, elektroniniais, garso bei vaizdo įrodymais (ABTĮ 56 str. 2 d.). Be to, ABTĮ 86 straipsnio 2 dalis nustato, jog priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina teismo posėdyje ištirtus įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas yra tenkintinas.

Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, remdamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsniu nustatytomis bylos nagrinėjimo ribomis, daro išvadą, jog pareiškėjo apeliacinis skundas netenkintinas. Teisėjų kolegija pažymi, kad tiek Europos Žmogaus Teisių Teismo, tiek Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Remdamasi minėta praktika, teisėjų kolegija, iš naujo nekartodama ir sutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstytais argumentais, tik atsako į apeliacinio skundo argumentus.

Iš Išvados matyti, kad tarnybinis patikrinimas pareiškėjo atžvilgiu buvo pradėtas gavus informacijos apie tai, jog pareiškėjas aplaidžiai tiria gautus pranešimus bei savo reikmėms naudoja į policiją pristatytus radinius, t. y. mobiliojo ryšio telefoną. Išvadoje nurodyta, kad pareiškėjo veiksmų seka: tyrimo neatlikimas, telefono savininko nenustatymas, rasto daikto negrąžinimas beveik metus laiko, duomenų neįvedimas į POLIS ieškomų numeruotų daiktų registrą, neatlikimas mobiliojo ryšio telefono IMEI kontrolės, sprendimo nepriėmimas, rasto mobiliojo ryšio telefono nepridavimas saugoti kaip radinio, melavimas pareigūnams, tiriantiems įvykį, parodo, jog pareiškėjas šiuos veiksmus atliko sąmoningai siekdamas pasisavinti rastą mobilaus ryšio telefoną. Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas iš pareiškėjui reiškiamų kaltinimų apimties pašalino kaltinimą padarius pažeidimus, susijusius su atitinkamų tyrimo medžiagų nagrinėjimu ir šešių alaus butelių pasisavinimu.

Teisėjų kolegija nesutinka su apelianto teiginiu, jog teismas pripažino pareiškėją nevykdžius Pareigybės aprašymo 7.1, 7.5, 7.8, 7.10, 7.16 punktuose nustatytų funkcijų. Pažymėtina, kad visų šių Pareigybės aprašymo nuostatų pažeidimas buvo konstatuotas Išvadoje, kurioje buvo tiriami ir pareiškėjo galimai padaryti pažeidimai, susiję su atitinkamų tyrimo medžiagų nagrinėjimu bei 6 alaus butelių pasisavinimu. Kaip minėta, pirmosios instancijos teismas šiuos kaltinimus pašalino iš pareiškėjui reiškiamų kaltinimų apimties, kadangi atsakovas atskirai neįvertino pareiškėjo neveikimo kiekvienu konkrečiu tirtų medžiagų atveju ir nenustatė visų teisiškai reikšmingų aplinkybių egzistavimo, pareiškėjui nebuvo sudarytos tinkamos sąlygos gintis nuo tokių pareikštų reikalavimų. Taigi ir atitinkamų Pareigybės aprašyme įtvirtintų funkcijų galimi pažeidimai teismo pagrįstai nebebuvo analizuoti.

Teisėjų kolegija atmeta apelianto teiginius, kad rastų daiktų savininkų paieška ir saugojimas niekaip nėra susiję su jo pareigybės aprašymu. Kaip matyti, pareiškėjo eitos pareigybės paskirtis buvo, be kita ko, užtikrinti gyventojų teisių ir teisėtų interesų apsaugą (Pareigybės aprašymo 4 p.). Pareiškėjo aprašymo 7 punkte įtvirtintos šias pareigas einančio valstybės tarnautojo funkcijos, kurių sąrašas nėra baigtinis, kadangi šias pareigas einantis pareigūnas vykdo kitus Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato funkcijomis susijusius pavedimus ir kitas teisės aktų nustatytas funkcijas tam, kad būtų pasiekti policijos sistemos strateginiai tikslai (7.33 p.). Pareigybės aprašymo 7.14 punkte įtvirtinta funkcija priimti ir nagrinėti žodinius ar rašytinius gyventojų prašymus, pareiškimus, skundus ir pasiūlymus. Pareigybės aprašymo 7.24 punkte nustatyta funkcija savarankiškai, nuolat susipažinti su teisės aktais ir galiojančių teisės aktų pakeitimais. Įvertinus šias Pareigybės aprašyme įtvirtintas funkcijas, tiesioginės vadovės pavedimas pareiškėjui imtis priemonių nustatyti telefono savininką ir organizuoti grąžinimą negali būti laikomas kaip visiškai nesusijęs su pareiškėjo pareigybės paskirtimi ir funkcijomis. Tokios išvados nepaneigia ir apelianto nurodyta aplinkybė, jog per 20 darbo metų tokio pobūdžio užduotį jis gavo pirmą kartą. Atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjas ėmėsi tam tikrų veiksmų, siekdamas įvykdyti gautą pavedimą, kas rodo, jog gauta užduotis jam nebuvo siurprizinė ir niekaip nesusijusi su jo eitos pareigybės paskirtimi ir funkcijomis. Tai patvirtina ir pirmosios instancijos teismo posėdyje pareiškėjo nurodyti teiginiai aiškinant kokių veiksmų buvo imtasi gavus pavedimą, t. y. „tiek mes patys praktikuodavome, tiek žinau, kad darydavo užklausas pagal IMEI“. Pirmosios instancijos teismo posėdyje paaiškindamas apie rastų daiktų saugojimo tvarką, pareiškėjas nurodė, kad radiniai būdavo pareigūnų žinioj, niekur nebūdavo priduodami. Pažymėtina ir tai, kad pats pareiškėjas 2016 m. birželio 2 d. tarnybiniame pranešime dėl rasto mobilaus ryšio telefono pripažįsta, jog nepilnai ir netiksliai atliko tarnybines pareigas, prašė taikyti drausminę nuobaudą (t. I, b. l. 58).

Pareiškėjas neneigia, kad neveikė pagal Instrukcijos reikalavimus, tačiau tvirtina, kad neturėjo ja vadovautis. Apeliantas pažymi, kad radinys jam buvo perduotas 2015 m. birželio 9 d., o Instrukcija buvo atsiųsta elektroniniu paštu tik 2016 m. birželio 10 dieną. Kadangi su Instrukcija jis nebuvo supažindintas, negalėjo veikti taip, kaip ji reikalavo.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad Pareigybės aprašymo 6 punkte įtvirtinti specialūs reikalavimai šias pareigas einančiam valstybės tarnautojui, tarp kurių yra ir reikalavimas sugebėti savarankiškai planuoti ir organizuoti savo tarnybinę veiklą (6.8 p.), išmanyti Lietuvos Respublikos įstatymus, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimus ir kitus teisės aktus, reglamentuojančius tarnybinę ir policijos veiklą (6.9 p.). Pareigybės aprašymo 7.24 punkte nustatyta funkcija savarankiškai, nuolat susipažinti su teisės aktais ir galiojančių teisės aktų pakeitimais. Šios nuostatos patvirtina, kad pareiškėjas turėjo pats domėtis aktualiu teisiniu reglamentavimu, susijusiu su jam paskirtos užduoties įvykdymu. Apelianto teiginiai, kad apie Instrukciją ir kaip elgtis konkrečiu atveju nežinojo ir jo tiesioginė viršininkė, davusi pavedimą, nėra reikšmingi, kadangi šioje administracinėje byloje sprendžiama dėl pareiškėjo, o ne jo tiesioginės vadovės veikos. Atkreiptinas dėmesys, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas būtų prašęs tiesioginės viršininkės konkrečios pagalbos, siekiant įvykdyti gautą užduotį.

Apelianto manymu, jo tiesioginė viršininkė buvo atsakinga už Instrukcijos atitinkamų nuostatų įgyvendinimą, t. y. privalėjo užtikrinti materialinės vertybės saugojimą, telefono perdavimą materialiai atsakingam asmeniui, perduoti radinį saugoti pritaikytoje patalpoje ar saugykloje. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad užduotis, susijusi su rasto telefono savininko paieška, buvo pavesta atlikti būtent pareiškėjui. Instrukcijose nėra įtvirtinta, kad jis negalėjo atlikti Instrukcijoje įtvirtintų veiksmų. Apelianto teiginiai, kad su juo nebuvo pasirašyta materialinių vertybių sutartis, taip pat nepateisina jo veiksmų laikyti radinį savo namuose. Tokių veiksmų nepateisina ir apelianto teiginiai, kad jokie pavedimai bei įsakymai dėl radinio saugojimo jam nebuvo duoti. Kaip minėta, pareiškėjas, eidamas savo pareigas, turėjo sugebėti savarankiškai planuoti ir organizuoti savo tarnybinę veiklą (Pareigybės aprašymo 6.8 p.).

Apeliantas, tvirtindamas, kad jis, būdamas supažindintas su Instrukcija tik 2016 m. birželio 10 d., negali būti kaltas ir atsakingas už darbdavio pareigų neatlikimą, taip pat tvirtindamas, kad sąmoningai nesiekė pasisavinti radinio, remiasi LVAT 2015 m. rugpjūčio 31 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A-3003-261/2015. Pažymėtina, kad apelianto nurodytoje administracinėje byloje pirmosios instancijos teismas aiškinosi, ar pareigūnui buvo žinoma apie jo pavaldinio neteisėtus veiksmus, šiame kontekste cituodamas LVAT 2013 m. vasario 21 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A662-437/2013, kuriame nurodyta, kad vien tik teisės aktų nustatytų reikalavimų nesilaikymas savaime negali būti vertinamas kaip akivaizdžiai žeminantis vidaus tarnybos sistemos autoritetą, griaunantis pasitikėjimą vidaus reikalų įstaiga arba ją kompromituojantis. Cituojamame sprendime, kaip ir apelianto nurodomoje LVAT administracinėje byloje, buvo vertinama, ar pareigūnui buvo žinoma apie jo pavaldinių neteisėtus veiksmus. Nagrinėjamu atveju pats pareiškėjas, o ne jam pavaldūs pareigūnai atliko veiksmus, sudarančius pagrindą juos vertinti kaip žeminančius pareigūno vardą, todėl pareiškėjo nurodomoje administracinėje byloje remtis pateikta praktika šiuo atveju nėra aktualu. Akcentuotina, kad užduotis, susijusi su rastu mobiliuoju telefonu, buvo skirta būtent pareiškėjui, mobilusis telefonas buvo būtent jo žinioje, todėl siekis perkelti atsakomybę dėl savo veiksmų tiesioginei vadovei ar budėtojui nagrinėjamu atveju nepaneigia paties pareiškėjo atliktos veikos, pripažintos žeminančia pareigūno vardą, padarymo fakto.

Apeliantas nurodo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nagrinėtas administracines bylas, kuriose buvo konstatuotas pareigūno vardo pažeminimas dėl įvairių veiksmų, kurie, pareiškėjo vertinimu, yra sunkesni nei jo atlikta veika. Teisėjų kolegija pažymi, kad pareigūno vardo pažeminimas nustatytinas vertinant įrodymus pagal ABTĮ 57 straipsnyje įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles (pvz., LVAT 2014 m. birželio 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-941/2014). Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas dėl nustatytų veiksmų pažemino pareigūno vardą. Pareiškėjo nurodomose administracinėse bylose tirtos kitokios pareigūnų padarytos veikos nesudaro pagrindo kitaip vertinti paties pareiškėjo veiksmų.

Pareiškėjo aiškinimai, kad seifo raktus perdavė viršininkei, todėl pasiėmė telefoną saugoti namuose, vertintini kritiškai. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismo posėdyje liudijusi J. K. nurodė, jog pareiškėjas, išeidamas atostogauti, raktų jai niekada neperduodavo, o, esant poreikiui, su juo būdavo susisiekiama telefonu ir kitas tame pačiame mieste gyvenantis pareigūnas juos atveždavo. J. K. teismo posėdžio metu taip pat patvirtino, kad pareiškėjas prieš guldamasis į ligoninę raktų jai neperdavė, apie tai, kad pasiima telefoną, jai nepasakė. J. K. pirmosios instancijos teismo posėdyje nurodė, kad atlikęs tyrimą pareigūnas rastą daiktą perduoda atsakingam asmeniui. Taigi kritiškai vertintini ir apelianto teiginiai, kad tiesioginė viršininkė buvo informuota apie tai, jog pareiškėjas, išeidamas kasmetinių atostogų, pasiėmė telefoną su savimi. Be to, nors pareiškėjas aiškino sprendimą laikyti radinį savo namuose kaip saugesnį dėl raktų nuo seifo perdavimo, jo teigimu, svetimam asmeniui, galinčiam palikti seifą atidarytą, iš pirmosios instancijos teismo posėdyje liudijusių pareigūnų J. K., R. D. parodymų matyti, kad seifo raktai pareiškėjui išeinant kasmetinių atostogų tiesioginei vadovei nebūdavo perduodami, o iškilus būtinybei, su pareiškėju būdavo susisiekiama telefonu ir organizuojamas raktų perdavimas tiesioginei viršininkei. Pažymėtina ir tai, kad pareiškėjas nepagrindė savo nuogąstavimų, kuo tiesioginės vadovės žinioje esantis seifo raktas gali kelti grėsmę seife esančių objektų saugumui. Atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjas nebijojo kelioms dienoms duoti rastą mobilųjį telefoną kitai kolegei.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko 2016 m. liepos 25 d. įsakymas Nr. 86-TE-251 „Dėl komisaro inspektoriaus D. G. atleidimo iš vidaus tarnybos“ atleisti pareiškėją iš tarnybos kaip pažeminusį pareigūno vardą yra teisėtas ir pagristas. Netenkinus pagrindinio reikalavimo panaikinti minėtą įsakymą, nėra pagrindo tenkinti ir išvestinius pareiškėjo reikalavimus, susijusius su grąžinimu į tarnybą ir vidutinio darbo užmokesčio už priverstinę pravaikštą priteisimu.

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teisminės praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo, todėl apygardos administracinio teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Pareiškėjo D. G. apeliacinį skundą atmesti.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.