Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimas

Pareiškėjas pabrėžė, jog Mokesčių inspekcija nusprendė, kad pareiškėjui įsigyjant sklypą, jo vertė, atsižvelgus į UAB „Ober Haus“ nekilnojamojo turto ir VĮ „Registrų centras“ sklypo vertinimo ataskaitose nustatytų verčių aritmetinį vidurkį buvo 742 000 Lt, o atitinkamai apskaičiuota vertė pareiškėjui parduodant sklypą - 868 500 Lt. Mokesčių inspekcijos ir Komisijos nuomone, pareiškėjas sklypo įsigijimo metu gavo naudą sklypo įsigijimo kainą viršijančioje vertės dalyje, t. y. 656 500 Lt (742000-85500), kuri yra dovana (pajamos natūra), apmokestinamos 33 proc. GPM tarifu. Mokesčių inspekcija konstatavo, kad pareiškėjas ir UAB „IPSO FACTO“ sklypo perleidimo bendrovei metu buvo susiję asmenys ir vadovaudamasi GPMĮ 15 straipsniu visą aukščiau minėtu būdu nustatytą sklypo vertę - 868 500 Lt - pripažino menamomis sklypo pardavimo pajamomis. Pastaroji vertė tapo pagrindu apskaičiuojant tiek GPM tiek PVM mokesčius, baudas ir delspinigius už 2005 metų atitinkamus mokestinius laikotarpius. Sklypo pardavimo pajamas Mokesčių inspekcija priskyrė individualios veiklos pajamoms ir, konstatavusi, kad PVMĮ 32 straipsnio prasme sklypas buvo skirtas statybai, apmokestino šias pajamas tiek GPM tiek PVM mokesčiais.

Pareiškėjo nuomone, atsižvelgdamas į taikomo CK 6.466 straipsnio 3 dalies nuostatas mokesčių administratorius turėjo nustatyti ir įvertinti tikruosius šalių ketinimus tiek pareiškėjo, tiek ir kituose sandoriuose. Sudarytai sutarčiai kvalifikuoti kaip dovanojimo sutarčiai būtina nustatyti, jos tikroji šalių valia buvo perduoti ir atitinkamai priimti turtą ar turtinę teisę neatlygintinai. Vertinant, ar tikroji sandorio šalies valia buvo būtent neatlygintinai suteikti turtą ar turtinę teisę, svarbu nustatyti dovanojimo motyvus, nes dovanojimo veiksmas, kaip ir bet kuris teisinis veiksmas, paprastai yra motyvuotas, taigi aplinkybės, atskleidžiančios dovanos suteikimo motyvus, gali būti įrodomieji faktai dovanojimo sutartį sudariusios šalies tikrajai valiai patvirtinti. Nenustačius jokiu dovanojimo priežasčių (motyvu), gali kilti pagrįstu abejonių dėl dovanojimo sutartį sudariusios šalies tikrosios valios turinio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. liepos 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-316/2010).

Pareiškėjas akcentavo, jog Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo (toliau – ir GPMĮ) 2 straipsnio 15 dalyje nurodoma, kad pajamos natūra - neatlygintinai, mainais arba lengvatine kaina (konkrečiam gyventojui dėl tam tikrų interesų ar sandorių įtakos nustatyta mažesne negu tikroji rinkos kaina) gautas nuosavybėn arba naudoti (neįgyjant nuosavybės teisės) turtas arba gautos paslaugos, taip pat kita gauta nauda (jei naudos davėjas turėjo tikslą nauda duoti konkrečiam asmeniui), kai gauto turto, paslaugų ar kitos naudos ekvivalentas pinigine išraiška pagal šio įstatymo nuostatas būtų priskiriamas pajamoms. Nei Mokesčių inspekcija nei Komisija sprendimuose nenurodė motyvų, kodėl laiko, kad naudą (pajamas) sudarytų susijusių sandorių grandinėje pajamų davėjas siekė duoti pareiškėjui. Tai prieštarauja mokestiniame ginče surinktiems įrodymams (tiek paties E. K. paaiškinimui, tiek kitoms byloje nustatytoms aplinkybėms dėl faktinio naudos gavėjo). Mokesčių inspekcija ir Komisijos nurodomas pareiškėjo ir I. K. ryšys (net jei jis būtų apibūdinamas kaip „draugystė“) nėra protingas pagrindas ir motyvas dovanoti tokios vertės naudą. Pareiškėjas nurodė, kad jo sandoriai dėl sklypo pirkimo ir pardavimo sudaryti UAB „IPSO FACTO“ akcininkams šios bendrovės nuosavybėje koncentruojant didesne teritoriją iš įsigyjamu gretimu sklypų. Sklypo perleidimo sandorių grandinėje tikrasis (faktinis) naudos ir pajamų gavėjas yra UAB „IPSO FACTO“ bendrovė už 86 500 Lt įsigijusi sklypą po 7 mėnesių jį perleido už 1805435 Lt ir iš šių sandorių gavo apmokestinamąjį pelną.

Pareiškėjo nuomone, atsižvelgiant į tai, kad jis faktiškai savo nuožiūra nedisponavo sklypu, nesiekė iš jo įsigijimo ir perleidimo gauti pajamų, bet įgijo ir perleido Sklypą veikdamas kitų asmenų nurodymu, jų naudai ir interesais, faktiškai negavęs jokios naudos, šio sklypo pardavimas neatitinka individualiai veiklai būtinų savarankiškumo ir pajamų siekimo kriterijų (pagal GPMĮ 2 straipsnio 7 dalį - individuali veikla - savarankiška veikla, kuria versdamasis gyventojas siekia gauti pajamų ar kitokios ekonominės naudos per tęstinį laikotarpį). Vadovaujantis GPMĮ 22 straipsnio 2 dalimi pajamos iš ne individualios veiklos nekilnojamojo turto perleidimo yra priskiriamos A klasės pajamoms, iš kurių mokestį išskaičiuoti privalo mokestį išskaičiuojantis asmuo. Kadangi pareiškėjas sklypą pirko ir pardavė kitų asmenų nurodymu, jų naudai ir nesiekė iš šio sklypo gauti pajamų, šie sandoriai nėra susiję su kita pareiškėjo vykdyta veikla, nepriskirtini jo ekonominei veiklai ir todėl negali būti laikomi PVM objektu (PVMĮ 3 straipsnio 1 dalies 3 punktas: kai fizinio asmens sudaromi sandoriai nėra susiję su jo vykdoma ekonomine veikla, nelaikoma, kad fizinis asmuo tiekia prekes ir (arba) teikia paslaugas veikdamas kaip apmokestinamasis asmuo).

Pareiškėjo vertinimu, sklypas pardavimo metu (2005 m. kovo 1 d.) nebuvo skirtas statybai, todėl neapmokestinamas pagal PVMĮ 32 straipsnio 2 dalį. Mokesčių inspekcija konstatavo, kad pradėjus rengti Vilniaus miesto savivaldybės bendrąjį planą ir paviešinus informaciją apie tai, kad teritorija, kurioje yra sklypas, skirta daugiaaukščių statinių ir infrastruktūros statybai, tiek pareiškėjas tiek UAB „IPSO FACTO“ žinojo apie tai, kad jame „numatoma“ statyba ir ji galima „atlikus tam tikrus formalius veiksmus“. VĮ „Registrų centras“ duomenis apie sklypo paskirtį ikiteisminio nagrinėjimo institucijos laikė teisiškai nereikšmingais. Toks sprendimas nesuformuluoja jokių aiškių ir objektyvių kriterijų „žemės statyboms“ apibrėžimui (taigi ir apmokestinimui PVM), prieštarauja administracinių teismų praktikoje suformuluotiems PVMĮ 32 straipsnio 2 dalies taikymo kriterijams, apmokestinimo aiškumo ir teisinio saugumo principams. Pareiškėjo nuomone, iš skundžiamų sprendimų nėra aišku kokie konkretūs kriterijai lemia sklypo paskirtį „statyboms“. Nors pripažįstama, kad viešai prieinami oficialūs duomenys apie sklypo paskirtį yra teisiškai nereikšmingi apmokestinant PVM, iš priimtų administracinių aktų nėra aišku kokie kiti duomenys patvirtina sklypo paskirtį statyboms - ar patvirtintas bendrasis planas, ar sandorio sudarymo metu egzistuojanti tikimybė, kad ateityje sklype bus galima statyba, ar sandorio šalių subjektyvus įsitikinimas apie galimybę pakeisti sklypo paskirtį ir vykdyti sklype statybas ateityje.

Pareiškėjas pabrėžė, jog tiekimo momentu sklypo paskirtis pagal viešai prieinamus oficialius duomenis buvo žemės ūkio, detaliojo planavimo procedūros nebuvo atliktos ir būtinų sąlygų sklypo paskirties pakeitimui nebuvo. Tiekimo metu nebuvo aišku ar ir kada atsiras teisinės prielaidos statybai. Taigi, sklypas tiekimo metu nebuvo žemė skirta statybai. Sklypo paskirties nepakeitė ir UAB „IPSO FACTO“, 2005 m. spalio 11 d. pirkimo - pardavimo sutartimi Nr. 8-11691 jį pardavusi UAB „PASPARAS“. Nekilnojamojo turto registre esantys duomenys nuo jų įrašymo laikomi teisingais ir išsamiais, kol jie nenuginčyti įstatymų nustatyta tvarka (Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymo 4 straipsnis) Pagal VĮ „Registrų centras“ duomenis tikslinė sklypo žemės paskirtis ir šiandien yra žemės ūkio.

Be to, anot pareiškėjo, sklypo pirkimo ir pardavimo sandoriuose pareiškėjo neva gautas pajamas (pajamas natūra ir menamas pajamas asocijuotų asmenų sandoryje) mokesčių administratorius nustatė kaip aritmetinį vidurkį tarp VĮ „Registrų centras“ ir UAB „Ober Haus“ Nekilnojamas turtas vertinimo ataskaitose nustatytų pirkimo ir pardavimo metu buvusių verčių. Tokį metodą vertei nustatyti mokesčių administratorius ir Komisija motyvavo tuo, kad abi vertinimo ataskaitos yra galiojančios, tarp nustatytų verčių nėra žymaus skirtumo, o tai reiškia, kad sklypo kaina gali varijuoti tarp abiejų verčių. Tokie motyvai nepagrįsti, VĮ „Registrų centras“ vertinimo ataskaitoje nustatytos vertė sklypo pirkimo dienai (2004 m. gruodžio 14 d.) 39,4 proc. didesnė negu UAB „Ober Haus“ nustatyta vertė (atitinkamai 864000 Lt ir 620000 Lt), o pardavimo dienai (2005 m. kovo 1 d.) - 55,5 proc. didesnė (atitinkamai 1057000 Lt ir 680000 Lt). Tokio dydžio skirtumas tarp verčių negali būti laikomas „nežymiu“, todėl mokesčių administratorius, įvertinęs abi ataskaitas ir pats nesugebėdamas nuspręsti, kuria vadovautis sklypo tikrosios rinkos kainos nustatymui, turėjo pagrindą užsakyti ir atlikti trečiąjį vertinimą arba rinkti kitus papildomus įrodymus tikrajai sandorio kainai nustatyti, bet ne remtis aritmetiniu verčių vidurkiu.

Anot pareiškėjo, nei Mokesčių inspekcija, nei Komisija nesigilino ir nepateikė motyvų, kodėl pareiškėjo sklypo pirkimo sandorio pajamoms nustatyti buvo taikomi MAĮ 70 straipsnyje įtvirtinti mokesčio apskaičiavimo metodai. MAĮ 70 straipsnio 1 dalyje nurodoma, kad atvejais, kai mokesčių mokėtojas nevykdo arba netinkamai vykdo savo pareigas apskaičiuoti mokesčius, bendradarbiauti su mokesčių administratoriumi, tvarkyti apskaitą, saugoti apskaitos ar kitus dokumentus ir dėl to mokesčių administratorius negali nustatyti mokesčių mokėtojo mokestinės prievolės dydžio įprastine, tai yra atitinkamo mokesčio įstatyme nustatyta, tvarka, mokesčių mokėtojui priklausančią mokėti mokesčio sumą mokesčių administratorius apskaičiuoja pagal jo atliekamą įvertinimą, atsižvelgdamas į visas įvertinimui reikšmingas aplinkybes, turimą informaciją ir prireikus parinkdamas savo nustatytus įvertinimo metodus, atitinkančius protingumo bei, kiek objektyviai įmanoma, teisingo mokestinės prievolės dydžio nustatymo kriterijus. Būtina šių mokesčio sumos apskaičiavimo mokesčių administratoriaus vertinimu sąlyga yra tik toks mokėtojo pareigų pažeidimas, kuris trukdo nustatyti mokesčių mokėtojo mokestinė prievolės dydį įprastine, tai yra atitinkamo mokesčio įstatyme nustatyta, tvarka. Taigi, vien ta aplinkybė, kad pareiškėjas nelaikė savęs pajamų natūra gavėju ir nedeklaravo tokių pajamų, nereiškia, kad šių pajamų negalima nustatyti GPMĮ nustatyta tvarka. Mokesčių administratorius nenustatė fakto, kad sandoris (ūkinė operacija) faktiškai įvyko kitomis sąlygomis, kad pajamos pirkimo sandoryje slepiamos, todėl neturėjo pagrindo apskaičiuoti mokesčio vadovaudamasis MAĮ 70 straipsniu. Spręsdama šį mokestinį ginčą tarp pareiškėjo ir mokesčių administratoriaus pirmą kartą 2009 m. rugsėjo 15 d. sprendime Nr. S-271 (7-230/2009) tai konstatavo ir Komisija (vadovaudamasi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2005 m. liepos 7 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A1-495/2005), panaikindama mokesčių administratoriaus sprendimą, tačiau antrą kartą nagrinėdama mokestini ginčą dėl nesuprantamų priežasčių Komisija patvirtino tokio perskaičiavimo rezultate apskaičiuotus mokesčius.

Pareiškėjas pabrėžė, jog Komisija ir Mokesčių inspekcija konstatavo, kad sklypo pardavimo sandoris buvo sudarytas asocijuotų asmenų (pareiškėjo ir UAB „IPSO FACTO“), todėl buvo pagrindas taikyti GPMĮ 15 straipsnio 2 dalį. Jei asocijuotų asmenų tarpusavio sandoriuose arba ūkinėse operacijose sudaromos arba nustatomos kitokios sąlygos, negu būtų sudaromos ar nustatomos neasocijuotų asmenų tarpusavio sandoriu arba ūkine operacija, tada bet koks pelnas (pajamos), kuris, jei nebūtų tokių sąlygų, būtų priskiriamas vienam iš tų asmenų bet dėl tokių sąlygų jam nepriskiriamas, gali būti įtraukiamas į to asmens pajamas ir atitinkamai apmokestinamas (GPMĮ 15 straipsnio 2 dalis). GPMĮ 15 straipsnio 2 dalies pagrindu Lietuvos Respublikos finansų ministras 2004 m. balandžio 9 d. įsakymu Nr.1K-123 nustatė Lietuvos Respublikos pelno mokesčio įstatymo 40 straipsnio 2 dalies ir Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 15 straipsnio 2 dalies įgyvendinimo taisykles. Pasak pareiškėjo, iš skundžiamų aktų visiškai akivaizdu, kad faktiškai mokesčių administratorius šių taisyklių netaikė ir tikrosios rinkos kainos nenustatinėjo, bet pažeisdamas GPMĮ 15 straipsnio 2 dalį, apskaičiavo pareiškėjo pajamas pagal turto vertintoju nustatytu verčiu aritmetini vidurki.

Anot pareiškėjo, Komisija atmesdama pareiškėjo skundą dalyje dėl atleidimo nuo baudų ir delspinigių pagal MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 4 punktą konstatavo, kad tarp klaidinančio apibendrinančio mokesčių administratoriaus komentaro (apie žemę statyboms apmokestinimo PVM tikslais) ir pareiškėjo padaryto pažeidimo nėra priežastinio ryšio. Išvadą dėl priežastinio ryšio nebuvimo Komisija grindė tuo, kad priežastinis ryšys egzistuoja su paties pareiškėjo veiksmais (neveikimu) - tuo kad jis nemanė vykdantis individualią veiklą. Komisija neatsižvelgė į tai, jog apibendrintas paaiškinimas šiuo atveju yra papildoma būtina sąlyga (priežastis) pažeidimui. GPMĮ individualią veiklą apibrėžė vertinamaisiais požymiais ir nors pareiškėjas vertindamas visas aplinkybes nemanė vykdantis individualią veiklą, tikrai nebūtų sudarinėjęs sklypo pirkimo ir pardavimo sandorio numatydamas tokio masto PVM mokesčio riziką.

Atsakovo vertinimu, iš bylos medžiagos matyti, kad pagal Vilniaus miesto bendrąjį planą, patvirtintą Vilniaus miesto tarybos 1998 m. gruodžio 18 d. sprendimu Nr.292, ir Vilniaus miesto bendrojo plano sprendinių keitimą patvirtintą Vilniaus miesto tarybos 2004 m. gruodžio 29 d. sprendimu Nr.1-635, sklypai kad Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) pateko į daugiaaukščių statiniu infrastruktūros teritoriją. Pagal Vilniaus miesto bendrąjį planą iki 2015 metų minėti sklypai patenka intensyvaus užstatymo gyvenamosios teritorijos ir vidutinio užstatymo intensyvumo gyvenamos teritorijos funkcinę zoną. Apie pradėtą rengti Vilniaus miesto savivaldybės bendrąjį planą visuomenė informuota skelbimu internete, vietinėje spaudoje dienraštyje „Respublika“ 2004 m. lapkričio 2 d., dienraščio „Lietuvos Rytas“ priede „Sostinė“ 2004 m. lapkričio 6 d., miesto seniūnijose.

Atsakovo vertinimu, iš patikrinimo metu nustatytų faktinių aplinkybių akivaizdu, jog 2004 m. gruodžio 14 d. žemės sklypo pirkimo - pardavimo sandoriu pareiškėjas gavo naudą natūra, t. y. įsigijo žemės sklypą pigiau nei jo tikroji rinkos kaina. Tai reiškia, kad dalį minėto turto vertės pareiškėjas apmokėjo, o neapmokėtą turto vertės dalį gavo neatlygintinai. Tokia nauda natūra, t. y. neatlygintinai gautas nuosavybėn turtas (turto dalis) savo esme atitinka CK nuostatas, reglamentuojančias dovanojimo teisinius santykius, nes pagal CK 6.466 straipsnį „<...>, kai vienas asmuo perduoda turtą ar turtinę teisę kitam asmeniui už atlyginimą, dovanojimo sutartis gali būti pripažinta sudaryta tik dėl tos turto ar turtinės teisės dalies, kuri viršija atlyginimo vertę <...>“. Atsakovas pažymėjo, kad tokio pobūdžio dovanų (pajamų natūra) apmokestinimo režimas nėra tiesiogiai reglamentuotas mokesčių (viešosios) teisės normomis. Todėl šiuo konkrečiu atveju būtina atsižvelgti į CK 6.466 straipsnio nuostatas, t. y. nagrinėjamu atveju subsidiariai turi būti taikoma aukščiau minėta CK norma.

Atsakovas pabrėžė, jog pakartotinio patikrinimo metu taip pat nustatyta, kad I. ir E. K., pagal 2004 m. lapkričio 11 d. preliminarų susitarimą dėl nekilnojamojo turto pirkimo - pardavimo sutarties tą patį žemės sklypą įsipareigojo parduoti V. G. už 757400 Lt (8600 Lt už 1 arą). Iš 2004 m. lapkričio 11 d. preliminaraus susitarimo turinio matyti, kad V. G. sumokėjo I. ir E. K. avansą. Pagal susitarimo sąlygas jei I. ir E. K. atsisakytų parduoti turtą, V. G. teisę susitarimą nutraukti ir atsiimti avansu sumokėtą pinigų sumą, o I. ir E. K. privalėjo grąžinti jam avansu gautą 30000 Lt sumą ir sumokėti 30000 Lt, kaip baudą už įsipareigojimų neįvykdymą. Jei V. G. atsisakytų susitarime nurodytomis sąlygomis nupirkti iš E. K. minėtą turtą, tai 30000 Lt liktų I. ir E. K. kaip bauda už įsipareigojimų neįvykdymą. 2004 m. gruodžio 14 d. (prieš parduodant 8807 kv. m. žemės sklypą pareiškėjui), Vilniaus pirmajame notarų biure patvirtintas 2004 m. gruodžio 14 d. susitarimas pagal kurį 2004 m. lapkričio 11 d. preliminarus susitarimas tarp E. ir I. K. bei V. G. buvo anuliuotas. Iš 2004 m. gruodžio 14 d. susitarimo tų matyti, kad E. ir I. K. grąžino V. G. 30000 Lt avansą. Atsakovo nuomone, minėtų aplinkybių nustatymas leidžia teigti, kad 2004 m. lapkričio 11 d. preliminarus susitarimas nutrauktas E. ir I. K. iniciatyva ir jau minėta aukščiau, preliminaraus susitarimo nutraukimo dieną (2004 m. gruodžio 14 d.) E. ir I. K. pasirašė pirkimo - pardavimo sutartį su pareiškėju, tačiau žemės sklypą pardavė 9 kartus mažesne kaina nei buvo numatyta 2004 m. lapkričio 11 d. preliminariame susitarime pasirašytame su V. G..

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, atsakovas pabrėžė, kad E. K. turėjo tikslą duoti naudą pareiškėjui, o pastarasis pigiai įsigyti nekilnojamąjį turtą ir pelningai jį parduoti ateityje. Be to, pakartotinio patikrinimo metu taip pat nustatyta, kad E. K. su V. G. 2004 m. lapkričio 11 d. buvo sudarę ir dar vieną preliminarią žemės sklypo pirkimo - pardavimo sutartį, pagal kurią I. ir E. K. įsipareigojo iki 2004 m. gruodžio 5 d. V. G. parduoti 0,75 ha žemės sklypą esantį Pavilionių k., už 645 000 Lt (8 600 Lt už 1 arą), tačiau galutinėje sutartyje tarp šių šalių buvo nurodyta 45000 Lt (600 Lt už 1 arą) pirkimo - pardavimo kaina, kuri atitiko šio sklypo įsigijimo kainą. Anot atsakovo, pareiškėjas skunde centriniam mokesčių administratoriui, o vėliau ir Komisijai, nurodė, jog 2004 m. gruodžio 14 d. sutartis su E. K. buvo sudaryta dėl to, kad E. K. reikėjo pinigų. Paskolos sutartis nesudaryta dėl to, kad pareiškėjas norėjo gauti užstatą, ir dėl šios priežasties buvo pasirinktas pirkimo - pardavimo sandoris. Pareiškėjas nurodė, kad žodžiu įsipareigojęs E. K. pirkimo - pardavimo sutartimi grąžinti šį žemės sklypą, kai jis grąžinti pinigus. Tiek centrinis mokesčių administratorius, tiek Komisija minėtą paaiškinimą paneigė ir vertintino kaip jo gynybinę poziciją siekiant paneigti nekilnojamojo turto įsigijimo komercinius tikslus. E. K. 2009 m. sausio 9 d. paaiškinime apie 8807 kv. m. ploto žemės sklypo, (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantį Pavilionių k., Vilniaus m. sav. pardavimo aplinkybes nurodė, kad pardavė, nes reikėjo pinigų, paskolos sutartį ar kokius nors kitus žodinius susitarimus su pareiškėju E. K. nenurodė dėl to, minėti pareiškėjo argumentai išdėstyti skunde centriniam mokesčių administratoriui, Komisijai, prieštaravo jo 2008 m. balandžio 9 d. paaiškinime Nr. (27.2-66)-339-1372 nurodytoms aplinkybėms. Pareiškėjas 2008 m. balandžio 9 d. paaiškinime nurodė, jog šį žemės sklypą pardavė UAB „IPSO FACTO“, kadangi sužinojo, kad ši bendrovė toje vietovėje pirks žemės sklypus, o jam šį sklypą buvo nenaudinga turėti, nes jo sklypą buvo planuojama tiesti kelią.

Atsakovas pažymėjo ir tai, kad kiekvienas civilinis sandoris atitinkamą tikslą ir paskirtį. Nekilnojamojo daikto pirkimo - pardavimo sutarties tikslas nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą perleidimas. Esant paskoliniams teisiniams santykiams, t. y. sudarius paskolos sutartį viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies nuosavybėn pinigų arba rūšies požymiais apibūdintus suvartojamuosius daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies| kokybės kitų daiktų bei mokėti palūkanas jei sutartis nenustato ko kita. Taigi akivaizdu, jog nekilnojamojo turto įsigijimu ir vėlesniu perleidimu negali būti grindžiamas asmens noras paskolinti kitam asmeniui pinigus.

Atsakovo vertinimu, pareiškėjas nei patikrinimo metu, nei kartu su pastabomis, nei kartu su skundu centriniam mokesčių administratoriui, nei Komisijai nepateikė įrodymų, kad realiai žemės sklypą turėjo tikslą įsigyti iš I. ir E. K., kad būtent E. K. nusprendė parduoti pareiškėjui nuosavybės teise priklausantį žemės sklypą. Anot atsakovo, kaip teisingai nurodyta Inspekcijos sprendime, pareiškėjo kartu su pastabomis pateiktas UAB „IPSO FACTO“ akcininkų 2005 m. vasario 28 d. sprendimas tik įrodo faktą, kad buvo numatyta žemės sklypus pirkti iš E. ir I. K. (8995 kv. m. ploto, unikalus Nr. 4400-0122-9296, Pavilionių km., Vilniuje), iš pareiškėjo (2004 m. gruodžio 14 d. iš I. ir E. K. įsigytas, 8807 kv. m. ploto, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), Pavilionių km., Vilniuje) ir T. D.. Pareiškėjo teismui pateiktos 2005 m. vasario 21 d. akcijų pirkimo - pardavimo sutartys taip pat neįrodo, jog pareiškėjas pagal 2004 m. gruodžio 14 d. sutartį negavo pajamų natūra. Minėtos sutartys tik patvirtina faktą, kad pareiškėjas pardavė turimas akcijas. Atsakovas pabrėžė ir tai, jog skunde teismui pareiškėjas, įrodinėdamas, kad negavo pajamų natūra, jau nebenurodo, kad 2004 m. gruodžio 14 d. sutartis su E. K. buvo sudaryta dėl to, kad E. K. reikėjo pinigų. Taigi, skunde teismui pareiškėjas naujai formuoja gynybinę poziciją. Anot atsakovo, iš patikrinimo metu nustatytų faktinių aplinkybių akivaizdu, kad 2004 m. gruodžio 14 d. žemės sklypo pirkimo - pardavimo sandoriu pareiškėjas gavo naudą natūra, todėl GPM apskaičiuoti įprastine GPMĮ nustatyta tvarka nėra galimybės. Atsakovo teigimu, konstatavus pajamų gavimo natūrą faktą, skaitinį šių pajamų dydį galima nustatyti tik pasitelkiant papildomus informacijos šaltinius, t. y. taikant netiesioginius mokesčių apskaičiavimo metodus. Tiesiogiai pagal mokesčių įstatymus apskaičiuoti mokesčių bazės šiuo atveju nėra galimybės, kadangi gauta nauda pagal sudarytą pirkimo - pardavimo sandorį nėra apibrėžta ir deklaruota.

Atsakovo nuomone, nagrinėjamos bylos atveju, įvertinus tai, kad tiek VĮ „Registrų centras“ pateiktoje ataskaitoje tiek UAB „Ober-Haus“ Nekilnojamasis turtas vertinimo ataskaitoje pateikti duomenys yra vienodos įrodomosios galios, nustatant tiek pirkimo, tiek pardavimo tikrąsias ginčo žemės sklypo rinkos kainas, o taip pat ir pareiškėjo apmokestinamųjų pajamų dydį, abi yra nenuginčytos ir galiojančios, tarp abiejų turto vertintojų nustatytų verčių nėra ženklaus kainų skirtumo, o tai suponuoja išvadą jog minėto žemės sklypo tiek pirkimo, tiek pardavimo kainos gali varijuoti nuo UAB „Ober – Haus“ Nekilnojamasis turtas iki VĮ „Registrų centras“ pateiktose ataskaitose nustatytų žemės sklypo rinkos verčių, todėl nagrinėjamos bylos atveju mokestinei prievolei nustatyti mokesčių bazė apskaičiuota išvedant aritmetinį vidurkį tarp abiejų turto vertintojų nustatytų pirki ir pardavimo tikrųjų ginčo žemės sklypo rinkos kainų verčių. Atsakovo teigimu, Inspekcija pagrįstai pripažino žemės sklypo vertę pirkimo dieną - 742000 Lt ((864000 Lt + 620000 Lt)/2) bei nurodė, kad Pareiškėjas apmokėjo tik dalį turto vertės (85500 Lt), o kitą dalį, t. y. 656500 Lt (742000 - 85500) gavo neatlygintinai, todėl pareiškėjui vadovaujantis GPMĮ 17 straipsnio 1 dalies 19 punkto nuostatomis ir GPMĮ 6 straipsnio 3 dalies nuostatomis papildomai apskaičiavo GPM. Atsakovas akcentavo, jog pareiškėjas pagal 2005 m. kovo 1 d. pirkimo - pardavimo sutartį Nr.8-2188 už 86000 Lt (976 Lt už 1 arą) pardavė žemės sklypą, (kadastrinis adresas (duomenys neskelbtini)), esantį Pavilionių k., Vilniaus m. sav. UAB „IPSO FACTO“, kurios steigėju ir vieninteliu akcininku nuo 2004 m. balandžio 20 d. iki 2005 m. vasario 21 d., o nuo 2004 m. balandžio 21 d. iki 2007 m. rugpjūčio 24 d. - direktoriumi buvo pareiškėjas. Kadangi 2005 m. kovo 1 d. žemes sklypo pirkimo - pardavimo sutartis sudaryta tarp asocijuotų asmenų, kurie galėjo vienas kitam daryti įtaką, perkant parduodant nekilnojamąjį turtą, todėl pagal minėtą 2005 m. kovo 1 d. pirkimo - pardavimo sutartį mokesčio bazė vadovaujantis GPMĮ 15 straipsnio nuostatomis pagrįstai apskaičiuota imant aritmetinį vidurkį tarp VĮ „Registrų centras“ ir UAB „Ober –Haus“ nekilnojamojo turto vertinimo ataskaitose nustatytų verčių 2005 m. kovo 1 d. dienai, t. y. 868500 Lt ((1057000 Lt + 680 000 Lt)/2).

Tokiu būdu, anot atsakovo, nors 2005 m. kovo 1 d. pirkimo - pardavimo sutarties šalys ir nurodė, parduodamas žemės sklypas yra žemės ūkio paskirties, tačiau iš mokestinio ginčo byloje esančių įrodymų visumos darytina išvada, kad parduotas žemės sklypas buvo skirtas statyboms. Pagal Vilniaus miesto bendrąjį planą, patvirtintą Vilniaus miesto tarybos 1998 m. gruodžio 18 d. sprendimu Nr.292, ir Vilniaus miesto bendrojo plano sprendinių keitimą, patvirtintą Vilniaus miesto tarybos 2004 m. gruodžio 29 d. sprendimu Nr.1-635, sklypai kadastro Nr. (duomenys neskelbtini) ((duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) pateko į daugiaaukščių statinių ir infrastruktūros teritoriją. Pagal Vilniaus miesto bendrąjį planą iki 2015 metų minėti sklypai patenka į intensyvaus užstatymo gyvenamosios teritorijos ir vidutinio užstatymo intensyvumo gyvenamosios teritorijos funkcinę zoną. Apie pradėtą rengti Vilniaus miesto savivaldybės bendrąjį planą visuomenė informuota skelbimu internete, vietinėje spaudoje dienraštyje „Respublika“ 2004 m. lapkričio 2 d., dienraščio „Lietuvos Rytas“ priede „Sostinė“ 2004 m. lapkričio 6 d., miesto seniūnijose. Pateikta informacija apie Savivaldybės tarybos 2004 m. spalio 13 d. sprendimą Nr.1-537, bendrojo plano pradžią, tikslus, nurodomos galimybės visuomenei teikti pasiūlymus. Tolesnis visuomenės informavimas apie planavimo procesą (internete, spaudoje, seniūnijose ir kt.) vyko įstatymų nustatyta tvarka. Remiantis išdėstytu ir atsižvelgiant į minėtą LVAT 2010 m. spalio 7 d. nutartį akivaizdu, kad žemės sklype, kurį pareiškėjas įsigijo 2004 m. gruodžio 14 d. ir pardavė 2005 m. kovo 1 d., atlikus tam tikrus formalius veiksmus, galima statyba, kas sąlygoja ir žemės sklypo kainą. Aplinkybę, kad pareiškėjas žinojo, jog žemės sklypas nebus naudojamas pagal žemės ūkio paskirtį patvirtina ir tai, kad pareiškėjo vadovaujama bendrovė UAB „IPSO FACTO“ pardavė minėtą sklypą ir šalia esantį sklypą kitam juridiniam asmeniui už 3649410 Lt, o pastarasis juos pardavė jau už 5259900 Lt.