- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2026-03-03
- Bylos Nr.
- eI2-5771-764/2026
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-07061-2025-6
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Eglė Žulytė-Janulionienė, Gitana Butrimaitė, Egidija Puzinskaitė
- Pareiškėjas
- S. B.
- Atsakovas
- Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Regionų administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gitanos Butrimaitės, Egidijos Puzinskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Eglės Žulytės-Janulionienės,
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. B. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėja S. B. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti 2025 m. liepos 11 d. Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos sprendimą Nr. 25S158267; 2) priteisti iš Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos S. B. naudai patirtas bylinėjimosi išlaidas.
Paaiškina, kad Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – Departamentas) 2025 m. liepos 11 d. priėmė sprendimą, kuriuo S. B. panaikino leidimą laikinai gyventi (toliau – Sprendimas). Pareiškėjas nesutinka su Skundžiamu sprendimu, kadangi jis buvo priimtas pažeidžiant teisės normas ir neteisingai vertinant faktines aplinkybes, todėl teismui teikia skundą, kuriame nurodo nesutikimo su Skundžiamu sprendimu motyvus ir kuriuo prašo panaikinti Skundžiamą sprendimą, kaip nepagrįstą ir neteisėtą.
Teigia, jog atsakovas priimdamas Sprendimą netinkamai taikė Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – UTPĮ) įtvirtintas teisės normas bei nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) formuojamos praktikos tokios kategorijos bylose. Pareiškėjas buvo pašalintas iš Vilniaus kolegijos neteisėtai, kadangi pareiškėjas negalėjo studijuoti ir neišlaikė visų privalomų egzaminų dėl sveikatos problemų. Tačiau nagrinėjamu atveju nėra abejonių, kad pareiškėjo priežastys dėl, kurių jis nesurinko pakankamai studijų kreditų skaičiaus yra pateisinamos, kadangi pareiškėjas sirgo. Pareiškėjas iki šių metų niekada neturėjo problemų su studijomis, problemos prasidėjo tuomet, kai pareiškėjas susirgo nerimo ir panikos sutrikimu, kas labai įtakojo jo susikaupimą ir gebėjimą bei motyvaciją mokytis. Taip pat gydytojas rekomendavo pareiškėjui poilsį namuose. Pareiškėjas taip pat yra pateikęs teismui skundą dėl Vilniaus kolegijos sprendimo, kuriuo jis buvo pašalintas iš studentų sąrašų.
Nurodo, kad įvertinus Skundžiamo sprendimo turinį, galima spręsti, kad Sprendimas neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – VAĮ) 8 straipsnio reikalavimus, nes nepagrįstas teisingais ir objektyviais duomenimis. Priimant Sprendimą atsakovas neįvertino, kad pareiškėjas nesurinko pakankamai studijų kreditų dėl nuo jo valios nepriklausančių priežasčių t. y. pareiškėjas sirgo. Todėl įvertinus aplinkybes dėl kurių pareiškėjas yra nepažangus studijuose, galima teigti, kad tai yra pateisinama priežastis ir yra savarankiškas pagrindas panaikinti Skundžiamą sprendimą.
Atsiliepimas
Atsakovas Departamentas atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodo, jog su skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.
Paaiškina, kad pareiškėjui leidimas laikinai gyventi yra išduotas UTPĮ 40 str. 1 d. 6 p. ir 46 str. 1 d. 1 p. nustatytu pagrindu (leidimas laikinai gyventi išduodamas užsieniečiui, kuris ketina mokytis Lietuvos Respublikoje). 2025 m. liepos 10 d. gautas Vilniaus kolegijos (toliau - Kolegija) pranešimas Nr. 2507-PRNŠ-0478 kuriuo Departamentas informuotas, kad pareiškėjo studijos yra nutrauktos, nes pareiškėjas neįvykdė studijų programos nustatytų reikalavimų. Departamentas, įvertinęs visus duomenis, priėmė: 2025 m. liepos 11 d. sprendimą Nr. 25S158267 panaikinti leidimą laikinai gyventi. UTPĮ 50 str. 1 d. 9 p. numato, jog leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas jeigu nutraukiamas mokymasis, studijos, stažuotė, kvalifikacijos tobulinimas.
Teigia, jog UTPĮ 50 straipsnio 1 dalyje įtvirtinti reikalavimai yra imperatyvūs, UTPĮ nėra nustatyta jokių išimčių dėl šių reikalavimų netaikymo. Taigi, Departamentas turėjo ne tik teisę, bet ir pareigą panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi. LVAT 2019 m. sausio 10 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-2050-662/2019 konstatavo, kad „Pareiškėjas negali turėti teisėtų lūkesčių dėl jam palankaus administracinio sprendimo priėmimo, kai nėra patikimų duomenų, patvirtinančių, kad jis yra įvykdęs visus Įstatymo keliamus reikalavimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjui tenka pareiga pagrįsti įstatyme numatytas aplinkybes, reikšmingas leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimui ir / ar pakeitimui, ir tokį įrodinėjimo naštos paskirstymą nėra pagrindo vertinti kaip tariamą atsakovo, viešojo administravimo subjekto perdėtą pranašumą ginčo teisiniuose santykiuose.“ Teisės aktai nagrinėjamu atveju nenumatė Departamento pareigos apklausti pareiškėją. LVAT 2018 m. rugpjūčio 8 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-4616- 1062/2018 pasisakė, kad „atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ginčijamam Sprendimui priimti užteko turimų iš oficialių institucijų informacinių sistemų gautų duomenų, o galiojantys teisės aktai neįtvirtino Departamento valstybės tarnautojo, nagrinėjančio užsieniečio bylą, besąlyginės pareigos kreiptis į užsienietį dėl papildomų paaiškinimų (žr., pvz., LVAT 2016 m. liepos 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3992-858/2016, 2018 m. birželio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA- 4090-556/2018). Teismų praktikoje yra nurodoma, kad užsieniečio apklausa nėra privaloma (žr., pvz., LVAT 2018 m. sausio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-5317-415/2017). LVAT 2017 m. spalio 16 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-4702- 4 858/2017 nurodyta, kad gero administravimo principas apima ir teisę būti išklausytam, tačiau ši teisė nėra savitikslė. Viena vertus, ja siekiama užtikrinti asmens teisę pateikti viešojo administravimo subjektui visą, jo manymu, reikšmingą informaciją ir taip užtikrinti savo teisių gynybą. Kita vertus, ja siekiama užtikrinti, kad prieš priimdamas individualų sprendimą, viešojo administravimo subjektas būtų nustatęs visas reikšmingas faktines aplinkybes, būtinas tokiam sprendimui priimti, kadangi priešingu atveju kiltų abejonė dėl tokio sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo”. Šiuo atveju priimti ginčijamą sprendimą užteko Kolegijos pateikto pranešimo ir su pranešimu prisegtu įsakymu, kad priimti ginčijamą sprendimą. Departamentas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, Departamentas neturėjo diskrecijos teisės ginčijamo sprendimo nepriimti. Sprendime nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, todėl ginčijamas sprendimas atitinka tiek Viešojo administravimo įstatymo, tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus, t. y. priimtas nešališkai ir objektyviai, pagrįsti objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl Departamento Sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.
Byloje nustatyta, kad pareiškėjui leidimas laikinai gyventi yra išduotas UTPĮ 40 str. 1 d. 6 p. ir 46 str. 1 d. 1 p. nustatytu pagrindu (leidimas laikinai gyventi išduodamas užsieniečiui, kuris ketina mokytis Lietuvos Respublikoje).
2025 m. liepos 10 d. gautas Vilniaus kolegijos pranešimas Nr. 2507-PRNŠ-0478 kuriuo Departamentas informuotas, kad pareiškėjo studijos yra nutrauktos, nes pareiškėjas neįvykdė studijų programos nustatytų reikalavimų.
Departamentas, įvertinęs visus duomenis, priėmė: 2025 m. liepos 11 d. sprendimą Nr. 25S158267 panaikinti leidimą laikinai gyventi.
Pareiškėjas, nesutikdamas su Sprendimu, kreipėsi į teismą, prašydamas jį panaikinti.
Ginčo teisinius santykius reguliuoja UTPĮ.
UTPĮ 3 straipsnio 3 dalyje numatyta, jog užsieniečiai, esantys Lietuvos Respublikoje, privalo laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos, Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų.
UTPĮ 40 straipsnio 1 dalies 6 punkte nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas ar keičiamas užsieniečiui, jeigu jis ketina mokytis Lietuvos Respublikoje pagal Įstatymo 46 straipsnio nuostatas.
UTPĮ 46 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, jeigu jis: 1) priimtas studijuoti į mokslo ir studijų instituciją pagal studijų programą (programas) arba į doktorantūrą; 2) priimtas mokytis į švietimo įstaigą pagal bendrojo ugdymo arba formaliojo profesinio mokymo programą (programas); 3) prašymo išduoti leidimą laikinai gyventi pateikimo metu studijuoja užsienio valstybėje ir po jo studijų suteikiama aukštojo mokslo kvalifikacija ir yra sudaręs su priimančiuoju subjektu stažuotės atlikimo sutartį. Leidimas laikinai gyventi taip pat gali būti išduodamas užsieniečiui, atitinkančiam šiame punkte išvardytas sąlygas, jeigu jis yra užbaigęs studijas ne vėliau kaip prieš 2 metus iki prašymo išduoti leidimą laikinai gyventi pateikimo datos; 4) pakviestas tobulinti kvalifikacijos į mokslo ir studijų instituciją.
Pagal UTPĮ 46 straipsnio 3 dalį, kai pasibaigia mokymosi, studijų, stažuotės ar kvalifikacijos tobulinimo laikotarpis, arba užsienietis nutraukia mokymąsi, studijas, stažuotę ar kvalifikacijos tobulinimą, jis privalo išvykti iš Lietuvos Respublikos, išskyrus atvejus, kai jam išduodamas leidimas gyventi kitu šio Įstatymo nustatytu pagrindu arba jeigu užsienietis, užbaigęs mokymąsi arba studijas Lietuvos Respublikoje, pradeda dirbti leidimo laikinai gyventi galiojimo laikotarpiu ir kreipiasi dėl leidimo gyventi išdavimo kitu šio Įstatymo nustatytu pagrindu.
UTPĮ 50 straipsnis nustato leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindus. Pagal UTPĮ 50 straipsnio 1 dalies 9 punktą, leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu nutraukiamas mokymasis, studijos, stažuotė, kvalifikacijos tobulinimas arba jeigu užsienietis, kuriam leidimas laikinai gyventi išduotas Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 6 punkte nurodytu pagrindu, neatvyko mokytis, studijuoti, stažuoti ar tobulinti kvalifikacijos, taip pat jeigu užsienietis, priimtas studijuoti į mokslo ir studijų instituciją pagal studijų programą (programas), yra surinkęs mažiau kaip 40 studijų kreditų per pastaruosius vienerius studijų metus ir šio straipsnio 11 dalyje nustatyta tvarka nenustatyta pateisinamų priežasčių.
Teisėjų kolegija pažymi, kad UTPĮ 50 straipsnyje yra įtvirtinti savarankiški imperatyvūs leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindai, o nustačius bent vieną iš šių pagrindų, atsakovas turi ne tik teisę, bet ir pareigą panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi. Departamentas neturi dispozityvumo teisės ir privalo laikytis UTPĮ reikalavimų, t. y. nustatęs, kad užsienietis faktiškai nebeatitinka UTPĮ nustatytų sąlygų, privalo panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje UTPĮ 50 straipsnio 1 dalies 9 punkto pagrindu.
UTPĮ 40 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad užsienietis, turintis leidimą laikinai gyventi, pasikeitus aplinkybėms, lemiančioms šio leidimo išdavimo pagrindą, privalo gauti naują leidimą laikinai gyventi.
Nagrinėjamu atveju, priimti ginčijamą sprendimą užteko Kolegijos pateikto pranešimo ir su pranešimu prisegtu įsakymu, kad priimti ginčijamą sprendimą. Teismo vertinimu, Departamentas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, Departamentas neturėjo diskrecijos teisės ginčijamo sprendimo nepriimti. Sprendime nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, todėl ginčijamas sprendimas atitinka tiek VAĮ, tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus, t. y. priimtas nešališkai ir objektyviai, pagrįsti objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas.
Apibendrinus, darytina išvada, kad atsakovas tinkamai taikė ginčo santykiui taikytinas teisės aktų nuostatas, įvertino ginčui aktualias faktines aplinkybes, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą Sprendimą, kuris atitinka VAĮ įtvirtintus individualiam administraciniam aktui keliamus motyvavimo ir pagrįstumo reikalavimus.
Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 91 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog skundžiamas aktas turi būti panaikintas, jeigu jis yra neteisėtas iš esmės, t. y. savo turiniu prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams, neteisėtas dėl to, kad jį priėmė nekompetentingas administravimo subjektas, ar neteisėtas dėl to, kad jį priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą.
Įvertinus minėtų aplinkybių ir bylos rašytinių įrodymų visumą, nenustačius atsakovo Sprendimo neteisėtumo pagrindų, pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.
Proceso dalyviai procesiniuose dokumentuose išdėstė daugiau argumentų, tačiau, teismo vertinimu, jie nėra esminiai sprendžiant šią administracinę bylą ir niekaip nekeičia šiame sprendime padarytos išvados, todėl teismas jų nenagrinės. Šiame kontekste paminėtina, kad Europos žmogaus teisių teismas (toliau – EŽTT) ir LVAT praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas Van de Hurk prieš Olandiją; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-3555).
Pareiškėjas prašo iš atsakovo priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Atmetus pareiškėjo skundą, jo prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo, vadovaujantis ABTĮ 40 straipsnio 1 dalimi, atmestinas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniu, 88 straipsnio 1 punktu, 103 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu, teismas
nusprendžia:
Pareiškėjo S. B. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 14 kalendorinių dienų nuo jo priėmimo ir paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Regionų administracinį teismą.